Klasicizmas1
5 (100%) 1 vote

Klasicizmas1



Klasicizmo supratimas. – Klasicizmo vardas yra lotyniškas. Romėnams classicus pirmiausia reiškė piliečių luomus, paskui classicus vardu vadino pilietį, mokantį pirmos rūšies mokesčius; jo priešingybė buvo proletarius. Pagaliau classicus imta vartoti netiesiogine prasme: pirmos rūšies, geriausias. Kiekviena tauta savo geriausius rašytojus vadina klasikais. Bet XVII a. geriausiu menu buvo laikomas graikų ir romėnų menas. Dėl antikinio meno sekimo ir dėl to, kad XVII a. rašytojus prancūzai laiko paveikslingais, mes juos vadiname klasikais, o visą amžių – klasicizmu.

Pirmą kartą graikais ir romėnais buvo susidomėta renesanso laikais. Bet renesansininkai daugiau mėgdžiojo antikinę gyvenimo ir mokslo negu literatūros dvasią. XVII a. antikos literatūra labiausiai susidomėjo prancūzai, kurie renesanso laikais gyveno italų ir ispanų įtakoje.

XVII a. jie savinosi iš antikos literatūros kūrybai medžiagą ir formas:

1. Siužetus dažnai ima iš antikos gyvenimo su pagoniškais dievais ir herojais.

2. Stengiasi išlaikyti grynus žanrus, nemaišyti tragedijos su komedija.

3. Stengiasi išlaikyti išorinę dramos techniką su laiko, vietos ir veiksmo vienumomis.

4. Rūpinasi rodyti tik veikėjų dvasios gilumą, dėl to dramos kūriniuose gausu vidinio veiksmo, maža išorinio.

5. Vartoja iškilmingą, nudailintą, ritmingą kalbą.

Tik didžioji prancūzų klasikų dalis tragedijoje atmeta chorą, esminę graikų tragedijos dalį.

Įsigilinę į antikos rašytojus, prancūzai pamato, kad graikų ir romėnų literatūra nenustojo reikšmės per tūkstančius metų dėl to, kad vaizdavo žmogų su nesikeičiančia prigimtimi. Taigi ir jie ryžtasi savo kūriniuose studijuoti ne gamtą, ne atskirus asmenis, bet žmogų apskritai. Jie nevaizduoja nei labai jaunų, nei labai senų, nei išsigimėlių, nes tokie negali būti visi. Rodydami žmogų su jo ydomis ir dorybėmis, prancūzų klasikai stengiasi būti objektyvūs, nereiškia savo nuomonės. Veikėjai nėra nei autoriaus simpatijos, nei antipatijos; nėra jo troškimų ir idėjų kopija, kas taip bus ryšku romantikų kūryboje. Turėdami polinkį į objektyvumą, klasikai labiausiai mėgsta tragedijos ir komedijos žanrus.

Klasikai mėgsta, kad viskas būtų aišku, tvarkinga, logiška. Prancūzai juo labiau. Dėl to jie neduoda valios vaizduotei ir jausmui. Viskas palenkta proto kontrolei. Kūrinyje jaučiamas sausumas. Tačiau jį atperka nuostabi kompozicija, nuoseklūs, gilūs charakteriai ir harmoninga, elegantiška kalba.

Klasicizmo veiksniai. – Prancūzų klasikai, išaugę ir gyvendami krikščioniškoje kultūroje, o daugelis būdami katalikai (Paskalis, Kornelis, Rasinas, Bualo), krikščioniškos dvasios galima rasti ir jų kūriniuose. Tragedijų herojus vaizduoja švelnesnius už graikų, o kartais paima siužetus net iš kankinių gyvenimo ar Šv. Rašto. Klasikinei literatūrai formuotis daug padėjo visuomeninės bei politinės sąlygos. Aristokratų tarpe buvo paplitę vadinamieji salonai. Čia buvo kuriamos įmantrios aristokratų tradicijos, kaip elgtis, kaip kalbėtis, čia kritikuojami literatūros ir kalbos dalykai, išrenkami padorūs, aristokratams tinka žodžiai ir pasakymai; atmetami prasčiokų, liaudies žodžiai ir manieros. Salonų mada taip toli nuėjo, kad paprastų kasdienių daiktų pradėjo nebevadinti tikraisiais vardais. Veidrodį vadino gracijos patarėju, kojas – mielais kankiniais, veidą -kuklumo sostais, žvakę – saulės papildymu ir t.t. Pagaliau tų salonų darkymąsi išjuokė Moljeras „Juokingose pamaivose“. Tačiau ir jis, ir kiti klasikai turėjo atsižvelgti į madą, dailindami, suabstraktindami kalbą.

Iš salonų mados atsirado ir Prancūzų akademija. Oficialia įstaiga ją padarė 1635 m. kardinolas Rišelje, pavesdamas jai tvarkyti kalbą, leisti žodynus, nurodyti, kuris žodis tinka, kuris ne.

Ketvirtas prancūzų klasikos veiksnys – karaliaus dvaras, kurio reikšmė XVII a. buvo didžiausia, ypač Liudviko XIV laikais. Jis galutinai sutramdo neklaužadas feodalus, dvasininkus, į save palenkia miestiečius ir pats atsistoja pačiame Prancūzijos viduryje. „Karalius – saulė“, „valstybė – tai aš“.

Versalis – garbės, mados centras. Čia susitelkia ne tik puošnios, elegantiškos damos ir garbės ištroškę didikai, čia susispiečia ir menininkai. Jie puošia dvarą pagal karaliaus skonį, o karalius mėgsta tvarką, harmoniją, antikos pasaulį. Todėl Versalio sodai ir parkai suplanuojami simetriškai. Jų medžiai auga karpomi pagal tam tikras formas. Parkuose gausu fontanų; juos puošia mitologinės figūros. Dvaro aplinka veikia rašytojus. Jų tragedijos dažnas veikėjas elgiasi kaip tikras dvarininkas.

Laisvesniems rašytojams (Kerneliui, Lafontenui, Moljerui) daro įtakos ir kaimyninių tautų literatūra – ispanų, italų.

Tas anksčiau minėtas senovės garbinimas, sumišęs su krikščioniška kultūra, su XVII a. prancūzų gyvenimo papročiais ir dvaro skoniu prancūzų meną ir literatūrą padarė beveik barokišką, nors patys prancūzai tai vadina klasicizmu.

Klasicizmo klestėjimo laikas. – Pirmas klasikinės literatūros periodas prasideda su Kornelio „Sidu“ 1636 m., o antrasis, reikšmingiausias, 1680 -1690 m., kada geriausius savo kūrinius rašo Moljeras, Rasinas, Lafontenas ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 819 žodžiai iš 2626 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.