KLASIKINĖ ORGANIZACIJŲ TEORIJA
Klasikinė organizacijų teorija susiformavo XX a. pradžioje. Ši teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines sudėtingų organizacijų veiklos gaires. Klasikinė organizacijų teorija formavosi kaip mokslinės vadybos ir administravimo principų raidos rezultatas ir daugeliu atvejų rėmėsi gamybinių bei kitokio verslo kompanijų patirtimi. Sakoma, kad organizacijų teorija nėra faktų rinkinys, o mąstymo apie organizacijas kelias, kuris leidžia tiksliau ir giliau analizuoti bei matyti organizacijose vykstančius procesus, jų dėsningumus bei elgsenos ir struktūrines ypatybes. Todėl ši teorija yra ne tik įvairių organizacijų pažinimo, bet ir jų struktūros bei veiklos tobulinimo priemonė.
Šios teorijos pagrindiniai principai yra:
• maksimaliai padidinti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą;
• apriboti vykdytojų darba, kuo paprastesnėmis operacijomis;
• garantuoti maksimalų darbo užmokestį;
• apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalauti iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų.
Klasikinės organizacijų teorijos privalumai yra tokie, kad ji:
• davė pagrindą vėlesnėms valdymo teorijoms;
• nusakė valdymo proceso esmę, funkcijas, būtinus vadovo sugebėjimus;
• valdymas tapo mokslinio tyrimo objektu.
Šalia jos teiginių kuriais remiamasi ir šiandien, ši teorija turi ir trūkumų:
• šios teorijos labiausiai tinka stabilioms ir paprastoms organizacijoms, o šių laikų organizacijos labiau dinamiškesnės ir kompleksiškesnės;
• daugelis principų yra pateikiami kaip unversalūs, tačiau šiandien jų negalima taikyti be išlygų;
• žmogaus veiksnys įvertinamas tik atskirais atvejais, nes į darbuotoją žiūrima kaip į darbo įrankį.
Yra išskiriami trys pagrindiniai klasikinės organizacijų teorijos atstovais – F.Tayloras, H.Fayolis ir M. Weberis. Šią teorija taip pat atstovauja – L. ir F.Gilbrethai, G. Emersonas, M. Follett.
Galima išskirti tokius pagrindinius klasikinės organizacijų teorijos teiginius:
1. Žmogus tingus, priešiškas darbui ir todėl stengiasi jo išvengti.
2. Tam, kad žmogus siektų organizacijos tikslų, jį reikia priversti, grasinti, kontroliuoti, bausti.
3. Žmogus vengia atsakomybės.
4. Yra vienintelis geriausias kiekvieno darbo atlikimo būdas ir jį žino, tik vadovas, o ne vykdytojas.
5. Operacijų skaidymas didina darbo našumą.
6. Tik techniniai veiksniai lemia gamybos rezultatus.
7. Pagrindinis darbininkų motyvas dirbti – pinigai.
8. Reikia skatinti individą.
Pagrindinis klasikinės organizacijų teorijos pasiekimas – administracinio darbo atskyrimas nuo inžinerinio darbo ir jo turinio apibūdiniams. Kitas svarbus pasiekimas – administracinio darbo organizavimo principų suformulavimas, jo pasidalijimo pagrindų nustatymas, organizacinių struktūrų formavimo metodų apibūdinimas. Struktūrizavimo klausimų visapusiškas nagrinėjimas buvo sisteminio požiūrio į organizacijų, kaip ypatingą objektą pradžia.
Silpnoji teorijos pusė yra ta, kad organizacija ir joje vykstantys procesai nagrinėjami kaip autonominis objektas, jo bevei nesiejant su supančia aplinka. Praktinėje realybėje uždarū organizacijų nėra, todėl aplinkoje vykstantys procesai vienaip ar kitaip įtakoja jų veiklą, ko pasekoje iš dalies keičiasi ir kai kurie vidinio funkcionavimo principai, o tai ąlygoja ir vadybinės veiklos pokyčius.
Klasikinė organizacijų teorija organizaciją ir jos sudėtines dalis nagrinėjo kaip vieningą mechanizmą, kuriame jokių nukrypimų negali būti. Priešingu atveju viskas išsiderins. Kiekviena dalis atlieka savo funkciją, kuri yra griežtai reglamentuota. Žmogus tik privalo atlikti jam paskirta darbą, vietos kūrybai beveik nėra. Šios nuostatos yra klasikinės organizacijų teorijos minusas.
Toliau pabandysiu apžvelgti klasikinės organizacijų teorijos atstovų įnašą kuriant šią teoriją.
FREDERIKAS W. TAYLORAS IR „MOKSLINIS MENEDŽMENTAS“
Vienu iš klasikinės organizacijų teorijos kūrėjų yra laikomas JAV inžinierius, tyrinėtojas ir mokslininkas F. Tayloras (1856 -1915). Jis yra laikomas teorinio menedžmento pradininku. F. Tayloro teorijos esmė yra ta, kad tik iš gerai organizuojamo darbo galima gauti maksimalaus pelno. Jo supratimu, geras darbo organizavimas tai tinkamas darbo pasidalijimas, geri įrenginiai ir darbo sąlygos, geriausių darbo metodų paieška ir įdiegimas, labai griežta darbo operacijų kontrolė, diferencijuotas darbo užmokestis.
Žvelgiant į pagrindinius organizacinius ir techninius F. Tayloro mokslo bruožus, galima išskirti keletą pagrindinių teiginių:
1. Būtinas racionalaus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis. Užduotis turi būti aiški, tiksliai suformuluota.
2. Darbininkas turi žinoti ne tik tai, ką jis turi daryti, bet ir kaip atlikti jam pavestą užduotį. Darbo metodai turi būti pateikti konkrečioje instrukcijoje.
3. Darbo vietoje turi būti sudaromos sąlygos nepertraukiamam darbui, užduočiai atlikti.
4. Darbininkas iš anksto turi žinoti, ką jis gaus už atliktą užduotį ir ką praras jos neatlikęs. Darbininkui turi būti pavestas darbas atitinkantis jo žinias ir sugebėjimus.
5. Reikia atrinkti tinkamiausius darbininkus tam tikriems darbams atlikti.
Pasak A. F. Stoner, R. E. Freeman ir kitus autorius F. Tayloras savo
filosofiją grindžia tokiais keturiais pagrindiniais valdymo principais:
1. Tikro vadybos mokslo sukūrimas. F. Tayloras siūlė stebėti ir analizuoti visus atliekamus darbo elementus, tokiu būdu surandamas geriausias darbo atlikino būdas, atmetus visus nereikalingus veiksmus ir laiko nuostolius.
2. Darbuotojų parinkimas moksliniais pagrindais. Darbuotojų atranka turi būti vykdoma remiantis dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Administracija pagal nustatytus darbo kvalifikacinius reikalavimus atrenka darbuotojus ir juos apmoko. Tokiu atveju atrenkami darbuotojai labiausiai tinkantys konkrečiai užduočiai.
3. Mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas. Darbininkai bus suinteresuoti mokytis jei bus materialinis skatinimas. F. Tayloras pirmasis iškėlė idėją mokėti atlyginimą pagal darbo rezultatus. Turi būti nustatomas tiesioginis ryšys tarp užduoties apimties, kokybės ir atlyginimo dydžio. Taip kiekvienas darbuotojas yra skatinamas atlikti maksimalią ir aukštos kokybės dfarbo apimtį.
4. Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbininkų. Atsakomybė turi būti padalinta tarp vadovų ir darbininkų. Vadovai turi planuoti darbo procesus, vadovauti, vertinti, kontroliuoti, o darbininkai atlikti konkrečią užduotį.
F. Taylor tvirtino, kad šie principai būtų sėkmingai įgyvendinti reikėjo, kad administracija ir darbininkai pradėtų kitaip žiūrėti į darbą. Ir administracija ir darbininkai visų pirma turėjo bandyti pagerinti darbo našumą. Kuo didesnis darbo našumas tuo didesnis ir pelnas, o nuo to visiems tik geriau. F. Tayloro tikėjo, kad organizacija sėkmingai veiks, kai administracijos ir darbininkų bendras interesas bus – didinti darbo našumą. Darbo našumas gali didėti, tik mokslinių tyrimų pagrindu. Reikia išsiaiškinti optimaliausią darbo atlikimo būdą ir jį pritaikyti gamybos procese, už tai visiškai atsakingas turi būti vadovas. F. Taylor nuomone, tik priverstinės darbo metodų standartizacijos bei priverstinio bendradarbiavimo keliu galima pasiekti bendrą tempų augimą. Organizacijos administracija turi priversti darbininkus bendradarbiauti.
Plačiau F. Tayloras nagrinėjo vadybinio darbo pasidalijimą bei darbininkų ir administracijos gerenoriško bendradarbiavino būtinybę. Jis pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo, kai valdininkai pavaldūs vienam tiesioginiam viršininkui ir pasiūlė įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. Tokiu būdu pavaldinys turės aštuonis viršininkus. Tokiu būdu būtų įvestas funkcinis valdymas ir vadybinio darbo pasidalijimas. Tai vienas svarbiausių F. Tayloro indėlių kuriant vadybos mokslo teoriją.
Imantis naujo darbo organizavimo reikėjo, kad būtų darbininkų ir administracijos bendradarbiavimas, nes naujoviškas darbo organizavimas dažnai sutinkamas negatyviai. Todėl administracija turi ieškoti būdų kaip įtikinti darbuotojus, kad įvedus naujus metodus ir priemones pagerės darbo rezultatai, o to pasekoje pakils ir atlyginimai.