Klasikinės politinės teorijos-makiavelis
5 (100%) 1 vote

Klasikinės politinės teorijos-makiavelis

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………..4.

I. Politinės veiklos samprata Nikolo Makiavelio veikaluose: Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą………………………5.

II. Politinės dorybės samprata Nikolo Makiavelio darbuose: Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą………..8.

III. Išvados…………………………………………………………………………………11.

Literatūros ir šaltinių sąrašas……………………………………………………………………………………….12.

Įvadas

Nikolas Makiavelis (1469-1526) – vienas žinomiausių Italijos filosofų – mąstytojų. Jis gimė Florencijoje, pasiturinčio juristo šeimoje Renesanso laikotarpiu. Bet, jo šeimos materialinė padėtis neleido jam užbaigti universito – ji buvo nepakankama baigti „aukštuosius mokslus“. Vis dėlto, Nikolas „absiejo“ ir išnagrinėjo Senovės autorių raštus bei išmoko lotynų kalbą. Nikolas buvo talentingu įvairiašališku žmogumi : politiku ir rašytoju, mąstytoju ir veiksmo žmogumi, praktiku ir teoretiku. Makiavelis nemėgo filosofijos, nes laikė ją abstrakčiu mąstymu, o tai, pagal jį, buvo nenaudinga valstybei, nes filosofija nuvesdavo į neveiklumą ir iššaugdavo pagundas. Be to, jis žavėjosi tokiais autoriais, kaip : Ciceronas, Titas Livijus, Tacitas, Plautas ir Mikeladželu bei Leonardu da Vinči. Galima teigti, kad pagrindiniai klausimai susiję su jo kūryba yra politikos klausimai, nes jis buvo apdovanotas politinės išminties. „1502 m. Florencijoje buvo sukurtas golfaloniero iki gyvos galvos postas. Pirmasis jį užėmė Pjeras Soderinis , o jo slaptuoju patarėju ir faktiškai dešinęje ranka tapo N. Makiavelis“ . Kai žlugo Soderinio fanatiška veikla, Makiavelis užėmė Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą. Būtent tada jam „kilo idėja įprasminti Italijoje viešpataujantį chaosą atskleidžiant pagrindinius visuomenės ir valstybės funkcionavimo mechanizmus ir suformuoti tokią politinę mąstyseną, kuri šį įprasminimą padarytų įmanomą“ . Jo darbštumas buvo neįtikėtinas : archyvuose liko tūkstančiai jo ranka rašytų raštų, pranešimų, projektų. Jis turėjo nemažai diplomatinių kelionių. Jeigu kas nors sugalvotų sudaryti Italijos filosofų sąrašą, Makiavelis nepretenduotų į vietą jame, nors jis sukūrė savo istorijos filosofiją, tiksliau savo politinę istoriją.

Nikolas puikiai matė, kad Italija buvo politiškai bejėgė, pakrykusi, praradusi savarankiškumą, o viduramžinė religinė sąmonė buvo krizėje. Prioritetu tapo gyvenimo galios romantizacija, kuri galėjo sudėti tą „suskilusi pasaulį“. Stipri asmenybė, kuri įsitvirtindavo kitų silpnesmių žmonių sąskaita, pagal Makiaveli, gali tapti idealiu valstybės valdovu. Jo bruožais turėtų būti : šaltakraujiškumas, apskaičiavimas, žiaurumas, valingumas, talentingumas, protingumas, gudrumas ir net klastingumas.

Didysis florentietis savo veikale Valdovas surinko visą savo patirtį ir aprašė koks turi būti valdovas, kokius charakterio bruožus privalo turėti ir kokiais metodais ir priemonėmis turi naudotis, valdant valstybę. Šis darbas buvo skirtas, aiešku, ne liaudžiai, o naujiems Florencijos valdovams – Medičiams. Politikas norėjo matyti savo mylimą Italiją stipria, nepriklausoma ir vieninga. Makiavelis tikėjosi, kad jo veikalas taps tam tikrų įrankiu jo svajonių įgyvendinimui. Egzistuoja nuomonė, kad Medičiai kūrinio net neperskaitė. Greitai Nikolas Makiavelis buvo nušalintas nuo politinės veiklos, ištremtas. Po keturiolikos metų, iškilus grėsmėi Florencijai būti ispanų pavergtai, Makiaveliui vis dėlto leido parengti gynybos prjektą, kuris buvo įgyvendintas. Sukilusi Florencija nuvertė Medičių diktatūrą ir atkūrė respubliką, o Makiavelis buvo atstumtas. Patiręs fiasko, po dešimties metų mirė Florencijoje.

Nikolas paliko reikšmingus politinės istorijos traktatus : Valdovas, Pokalbiai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą, Florencijos istorija, Apie karo meną, kurie neprarado savo aktualumo ir mūsų dienomis.

Politinės veiklos samprata Nikolo Makiavelio darbuose Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą

N. Makiavelis „pažimėjęs, kad jo aplinkoje iš viso nėra politikos kaip savito realybės supratimo, jis stengėsi atskleisti tikrąją politikos esmę, kuri visada vienaip ar kitaip yra susijusi su visais visuomenės individais ir jų grupėmis“ .Valstybė – tai yra tam tikra valdymo forma tam tikroje teritorijoje. Pagal valdymo formas Makiavelis dalina valstybes į respublikas ir į kunigaikštystes. Pastaruosios gali būti paveldamos arba užkariautos.

Jeigu užkariauta ar paveldėta valstybė priklauso vienai šaliai ir turi vieną kalbą, jai vadovauti nesunku, ypač jeigu nauji pavaldiniai nebuvo laisvi ankščiau. Reikia tik sunaikinti ankstesnio vadovo gimines. Bet jeigu užkariauta šalis skiriasi kalba ir tvarka, ją valdyti bus sunku. Pirmas būdas -geriausiai persikelti ten gyventi tam, kad greitai pastebėti sukilimą ir jį numalšinti. Kitas vadovavimo būdas – įkurti kolonijas, kuriose apgyvendinti savo karinius
atstovus. Išlaikyti kolonijas nebrangu, be to, nepatenkintu nedaug – tik tie,kurių namai ir žemės atiteko užkariautojams, o ši mažuma išsiskirsto po šalį ir negali pakenkti valdovams. Bet jeigu įvesti į tą šalį armiją, jos išlaikymas atsieis brangiau – gali tapti net nuostolingu. Be to, visi užkariautos šalies žmonės privalės išlaikyti kariuomenę, o tai reikalaus daugybės materialinių išteklių, todėl nepatenkintų bus daug daugiau, o tai yra pavojinga valdžiai.

Tam, kad neprarasti užkariautą šalį, valdovas turi tapti silpnųjų gynėju, turi pasistengti nusilpninti stipriuosius ir būtinai stebėti, kad į šalį „neįsiskverbtų“ stipresnis už jį, svetimšalis valdovas, nes nepatenkintieji jo valdžia gali sudaryti su svetimšaliu koaliciją ir organizuoti sukilimą bei nuversti dabartinį valdovą.

Skirtingu valdymu pasižymi turkų sultonas ir prancūzų karalius. Turkų monarchija pavaldi vienam žmogui, visi kiti – jo tarnai. Salis padalinta į dalis, kuriose valdo sultono pasiuntiniai, kuriuos, panorėjęs, jis keičia ar perkelia. Prancūzijos karalius apsuptas kilmingųjų, kuriuos garbina ir myli jų pavaldiniai. Tampa aiešku, kad sultono monarchija sunku užkariauti, bet lengva išlaikyti, o tokią valstybę kaip Prancūziją, lengva užkariauti, bet sunku išlaikyti.

Jeigu užkariauta valstybė gyveno laisvai pagal savo įstatymus, ją galima išsaugoti trimis būdais :

· sunaikinti;

· persikelti ten gyventi;

· leisti gyventojams gyventi pagal savo įstatymus

gaudama iš jų mokesčius ir palikus valdymą ištikimiems žmonėms. Bet pats geriausias būdas – sugriauti užkariautą valstybę ir persikelti ten gyventi.

Jeigu valstybės įsigijamos savo kariuomenės dėka, tada valdžią išlaikyti nesunku. Reikia tik įvesti naują tvarką, sunaikinti paviduolius, po to, valdovas įgauna galią, ramybę, laimę ilgiems metams, ko ir pasiekė Gijeronas Sirakuzas. Iš privataus asmens jis tapo Sirakuzų caru, nors jis nebuvo niekuo ypatingas, tiesiog likimas padovanojo jam šansą : Sirakuzų gyventojai išrinko jį karininku, o jis savo drąsos dėka tapo jų valdovu. Tai reiškia, kad tokią valstybę buvo sunku užkariauti, bet lengva išsaugoti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1060 žodžiai iš 3458 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.