Klausimai ir atsakymai iš kultūros istorijos bilietas
5 (100%) 1 vote

Klausimai ir atsakymai iš kultūros istorijos bilietas

1.Kultūros istorijos objektas:

Kultūra yra lotynų kilmės. Kultūra – visa tai kas yra sukurta žmogaus. Kultūra -apdirbimas, išugdymas, apdorojimas. Žmogaus ryšį su gamta taip pat imta vadinti kultūra. Kultūra istoriškai apibrėžta visuomenės ir žmogaus. Ji išreikšta žmonių materialiosios ir dvasinės veiklos rezultatas. Yra dvi kultūros sampratos:

1) plačiąja prasme – tai yra viskas kas sukurtas žmogaus, suteikiant materialius ir dvasinius poreikius. Visa aplinka gali būti skirstoma į natūralią ir dirbtinę. Kultūra apibūdina istorines epochas, tautų išsivystymo lygį.

2) siaurąja prasme- kultūra tam tikra žmogaus veiklos ir gyvenimo sfera ir parodo tobulėjimo lygį.

2. Europos kultūros ypatybės.

1.Individualizmas – asmeniškumas, nuosavybė, savarankiškumas, demokratijos valdymo būdas ir raštas iš graikų.

2.Vakarietiškoji filosofija atsirado Graikijoje. Filosofai į pasaulį žiūri kaip į objektą iš šalies. Išskiria save iš pasaulio, žiūri iš viršaus.

3.Visada materialinė kultūra, turtas – aukščiau už dvasinę kultūrą.

4. 1054m. krikščionybė suskilo į: rytų stačiatikių, ir vakarų katalikiškąją.

Ypatybės: individualizmas, vakarietiškoji filosofija, privatinė nuosavybė, demokratija.

3. Europos kultūros istorijos periodizacija.

1000000 – 700000 BP atsiranda įrodymų, kad nuo tada Europoje egzistuoja gyvybė. 200000 BP Neandartalietis Europoje, jis turi apie 20 įrankių. 40000 Homosapiens Europoje ir jis turi jau apie 80 įrankių. 35000 iki Kristaus gyvenome šalia neandartaliečių.

a)Priešistorė (4mln-4 tūkst pr. Kr.)

b)Antika(4tukst pr. m. e.-500m)

c)viduramžiai(500m ir 1500m)

d)naujieji laikai (1500m-1800m.)

e)naujausia epocha(1800m-2004m.)

4. Priešistorė – Europos kultūros ištakos.

Pirmasis laikotarpis vadina¬mas priešistore. Jis truko apie 3 mln. metų: nuo žmogaus atsiradimo iki rašto sukūrimo, t. y. IV tūkstantmečio pr. Kr. Kadangi svarbiausius įrankius žmonės dirbo iš akmens, tą laikotarpį mokslininkai pavadino akmens amžiumi. Jį su¬skirstė į

senąjį akmens amžių arba paleolitą (graikiškai palais – senas, lithos -akmuo),

vidurinįjį akmens amžių arba mezolitą (graikiškai mezo – vidurinis) ir

naująjį akmens amžių, kitaip dar vadinamą neolitu (graikiškai neoš – naujas).

Priešistorėje žmonija pasiekė reikšmingų laimėjimų. Išmoko gaminti darbo įrankius ir ginklus, naudoti ugnį, kalbėti. Pradėjo verstis žemdirbyste ir gyvuli¬ninkyste. Žmonių vystymasis:

homo-chabelis,(sumanus ž.) prieš 4mln. M. naudojo grubiai aptašytus akmeninius įrankius, gyveno Afrikoje.

homo-erektus(stačiasis ž.) prieš 1,5 mln. M. įrankiai nudailinti, kūreno laužus, gyveno Afrikoje, Azijoje, Europoje.

Homo-sapiens (protingasis ž.) prieš 200 tūkst m.-40 tūkst. M. laidojo mirusius kalbėjo rišlia kalba gaminosi dailius įrankius, turėjo mena ir religija. Gyveno Azijoje, Afrikoje ir Europoje.

Homo-sapiens-sapiens (kromanijonietis) kalbėjo rišlia kalba gaminosi dailius įrankius, turėjo mena ir religija. Gyveno Azijoje, Afrikoje ir Europoje.

5. Antika. Epochos apibūdinimas.

Antika – tai graikų ir romėnų senovė, jų kultūra. Antikinis menas pradėjo formuotis 7a. – 6a. pr. Kr. ir gyvavo iki 5a. Antikinės Graikijos ir Romos kultūroms įtaką darė senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijos. Europos kultūra išaugo ant Antikos pasaulio pamatų: literatūros ir mokslo, sporto, vaizduojamojo meno ir teatro ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje ir Romoje.

6. Antika. Kultūros ir meno bruožai.

1)antika „tobulino priešistorę“;susiformavo Europos civilizacijos kryptys;teisės pagrindai;menų žanrai

2)universalumas

3)huanizmas

4)demokratijos,kaip valdymo budo įdiegimas (įvairios valdymo formos)

5)antika suformavo daug filosofijos krypčių

6)antikinis laiko suvokimas.Susiformavo ciklinė laiko samprata(laikas eina ratu)

7)žmogaus idealas (jaunas, sveikas,gražus, protingas).

Susiformavo pagrindiniai epo, lyrikos ir dramos žanrai. Grynieji žanrai. Detalus komponavimas, platesnių ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.

Gyvenimą vaizduoja kaip sutvarkytą iš aukšto pagal įsivaizduojamą grožio ir harmonijos idealą. 3 stiliai – dorėninis, jonėninis, korintinis. Daug marmuro, pagrindinės statybos medžiagos – akmuo, marmuras. Svarbiausia statybos detalė kupolas. Skulptūros – idealių proporcijų parodymas. Būdingos mozaikos. Būdingiausi bruožai: didelis dėmesys skiriamas kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui.

7. Viduramžiai. Epochos apibūdinimas.

Terminas „viduramžiai“ atsiradęs 17a. vid. reiškia periodą tarp Romos imperijos žlugimo 476m. ir turkų įsiveržimo į Konstantinopolį 1453m. Universitetinė vartosena šiek tiek pailgina viduramžių trukmę, mat naujųjų laikų pradžia laikytas Amerikos atradimas 1492m. Šis ilgas tūstančio metų periodas vis geriau pažystamas ir atveria naujus savo turtus nors kai kas ir toliau vadina viduramžius tamsiu istorijos laikotarpiu.

8.Viduramžiai. Kultūros ir meno bruožai. Universitetai.

Viduramžių estetinę mintį formuoja minties pasaulėvaizdis, kuriame į visumą jungiasi draugiškas ir mažiau reikšmingas žemiškasis pasaulis. Menui būdingas žinojimas. Terminas “menas” siejasi su bet
kurio žinojimo sritimi. “Menininkas” buvo taikomas bet kurios profesijos žmogui, išmanančiam ir sugebančiam atlikti darbą. Žmogus viduramžių kultūroje užleidžia vietą Dievo, angelų, šventųjų pasauliui. Viduramžių mąstysenoje nėra griežtų ribų tarp idealumo ir realumo. Čia viskas jungiama į vieną. Čia su realia gamta taip pat realiai egzistuoja ir dangus ne tik su žvaigždėmis, planetomis, bet ir su angelais. Viduramžiais neiškilo joks aiškus stilius, o visą laika gyvavo ir susikirsdavo daugybė stilių. Ir tik baigiantis laikotarpiui ėmė jungtis į viena. Viduramžių menininkas nesistengė įtikinamai parodyti natūra ar sukurti gražių daiktų. Jis norėjo perteikti šventraščių pasakojimų turinį ir idėjas. Išmoko paveiksluose išreikšti tai ką jautė, bet ne visas menas skleidė religines idėja. Buvo statomos ne tik bažnyčios, bet ir pilys, o tų pilių savininkai kartais samdydavo menininkus. Religinis menas buvo labiau gerbiamas ir tausojamas, nes pilys buvo griaunamos, o bažnyčios išsaugotos. Kai kūriniai pasidarydavo nemadingi juos paimdavo ir išmesdavo.

Universitetai yra būdingas vėlyvųjų viduramžių reiškinys ir svarbiausių viduramžių idėjų sklaidos vieta. 12a. universitetų nebuvo daug, jų padaugėjo 13a. Pirmas universitetas buvo įkurtas Bolonija 1088m. Didysis viduramžių epochos universitetas – Paryžiaus universitetas. Ir studentai ir dėstytojai dažnai keliaudavo iš vieno universiteto į kitą.

9. Bizantijos kultūros bruožai.

Vienintelis svarbus skilimas, kurį patyrė Bažnyčia iki Reformacijos buvo Rytų bažnyčios skilimas. Romos ir Konstantinopolio (įkurto 330 m. po Kr. Bizantijos mieste) Bažnyčia pamažu atsiskyrė. 5a. po. Kr. Žlugus Romos imperijai Bizantija siekia ją pakeisti ir tapti krikščioniškojo pasaulio centru. Per ištisus šimtmečius sukauptos filosofinių ir mokslinių darbų santraukos, leido Bizantijai atlikti tarpininkės vaidmenį tarp graikų – romėnų antikos ir viduramžių pabaigos. 1453 m. Bizantijos mokslininkai renesansinei Italijai perdavė graikų kalbos mokėjimą ir kultūros išmanymą.

Iki 6a. Bizantijoje oficiali kalba buvo lotynų. Bet daug imperijos gyventojų kalbėjo graikiškai, todėl graikų kalba imperijoje palaipsniui įgijo vis didesnių teisių, o 7a. ji tapo valstybine. Bizantijoje daug išsilavinusių žmonių mokėjo skaityti bei rašyti graikų ir lotynų kalbomis. Imperijoje buvo gerai žinoma antikinė graikų literatūra, jos filosofų, rašytojų ir poetų kūriniai. Visoje imperijoje raštininkai perrašinėjo senus rankraščius. Bizantiečiai aprašydavo kovas ir susitikimus su įvairiais imperijos priešais ir svečiais. Jie gerai pažinojo aplinkinį pasaulį. Geografai rašė apie kaimynines šalis, mokėjo braižyti planus bei žemėlapius. Bizantijoje didelis dėmesys buvo skiriamas bažnyčių vidaus gražinimui. Sienas puošė mozaikos – paveikslai. Tapyba, kaip ir visas menas, buvo religinio turinio. Paveiksluose vaizduojami šventieji menko kūno, bet didelės dvasios žmonėmis.

Įstatymai Bizantijoje būdavo sujungti į rinkinius – kodeksus. Tokios įstatymų sistemos, kokia buvo Bizantijoje, viduramžiais neturėjo jokia kita valstybė. Bizantijoje buvo suvokiama įstatymų svarba.

10. Žmogaus idealo kaita nuo antikos iki romantizmo. ?

Antika: aplinka neturi reikšmės, žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties;

viduramžiai: žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika. Ne materiali realybė, o idealybė. Žmogaus likimą lemia Dievo valia;

renesansas: gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis;

barokas: prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios;

švietimo epocha: žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius. Žmogaus charakteris statiškas, suformuotas prigimties; romantizmas: žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris.

11. Renesansas. Epochos apibūdinimas.

Renesansas – tai klasikinės antikos dvasios atgimimas menuose, svarbus pereinamasis laikotarpis nuo viduramžiais vyravusių religinių prie pasaulietinių kultūros formų. Jis vyravo 13a. pab. – 16a. vid., Lietuvoje 16a. pr. – 17a. pr. Jau ankstyvaisiais viduramžiais būta įvairiausių renesansų. Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. Žmogus pasaulio centre. Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kontūrai neryškūs, susiliejantys su fantastika. Žmogaus elgesį modifikuoja ypatybės. Grįžimo į praeitį idėja.

12. Renesanso epochos pasaulėžiūra. Humanizmas.

Humanizmas yra svarbiausia Renesanso kultūros dalis. Humanistai optimistiškai žvelgė į ateitį. Jie nebepranašavo pasaulio pabaigos.

Mokslininkų dėmesys nuo religinės tematikos vis labiau krypo į žemę. Gamtos ir žmogaus pažinimas tapo svarbiu mokslininkų uždaviniu. Buvo pradėta tirti gyvūnų ir augalų gyvenimą. Net menininkai pradėjo skirti didelį dėmesį gamtai, ja gėrėtis. Mokslas, mokymasis, išsilavinimas Renesanso laikais įgijo didelę vertę. Karaliai nesididžiuodami bendraudavo su išsilavinusiais humanistais. Išaugo susidomėjimas gamtos reiškiniais ir humanitariniais mokslais, kalbomis.
paskaitos, net ir matematikos temomis, domino ne tik studentus, bet ir miestiečius. Kūrėsi nauji universitetai. Juose buvo mokoma lotynų kalba, todėl Italijoje mokėsi jaunuoliai, atvykę iš įvairių šalių.

13. Renesanso epochos menas.

Kartu su antikine antika renesansas laikomas didžiausiu meno klestėjimo periodu. Pirmą kartą istorijoje tapyba buvo menas išgyvenęs esminę raidą nuo šiol egzistuojantis pats sau. Vyrauja technikos naujovės: atsirado drobė, įvairi aliejinės tapybos technika. Pasikeitė socialinė dailininko padėtis. Popiežius Julijus II suvaidino svarbų vaidmenį Italijos tapybos istorijoje. Garsiausi dailininkai: Leonardo, Michelangelo, Raffaello. Renesanso menininkų kūriniuose juntamas didelis dėmesys žmogui, todėl jie patys pasivadino humanistais. Meno kūrėjai nuėjo ilgą kelią nuo paprasto amatininko iki menininko ir susiformavo tik 15a. pab.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1686 žodžiai iš 5608 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.