Klonavimas
5 (100%) 1 vote

Klonavimas

Naujos technologijos medicinoje ir etika

Doc. IRAIDA JAKUŠOVAITĖ, doc. ALEKSANDRAS VITKUS

Kauno medicinos universitetasEtikos problemą išryškinę esminiai XX a. antrosios pusės pokyčiai:

– Naujos reprodukcinės technologijos, genetinė inžinerija, klonavimas, eutanazija ir kt.

– Demokratizacijos plėtotė, paciento teisių gynimas, pacientų autonomija.

– Rinkos santykių įsigalėjimas medicinoje.

– Riboti medicinos ir sveikatos ištekliai.

XX a. pabaigos moksliniai medicinos laimėjimai – klonavimas, dirbtinis apsėklinimas bei apvaisinimas, eutanazija ir kt. – sukėlė daugelį teisinių ir etinių problemų. Visos šios problemos susijusios su gyvybės klausimu.

XX a. antrojoje pusėje atsiranda ir gyvybės nuvertėjimo apraiškų: gyvybe manipuliuojama, eksperimentuojama, jos lengvabūdiškai atsisakoma arba ji lengva ranka atimama artimo ar samdomo žudiko. Gyvybė neteko savo sakralinio matmens.

Klonavimas

XXI a. pirmaisiais metais pasaulyje pasirodė pirmasis klonuotas žmogaus embrionas.

Mokslininkai juokauja, kad pirmasis klonuotas žmogus buvo Ieva, Dievo sukurta iš Adomo šonkaulio. Klonuoti žmogų – tai gauti kito gyvo ar mirusio žmogaus kopiją. Klonas – tai organizmas, turintis tokius pačius, kaip ir jo pirmtakas, genus. Graikiškas žodis klon reiškia “šakelė”. Mat iš medžio šakelės išauga toks pat medis, nuo kurio ta šakelė nuskinta (nors miške nėra dviejų visiškai vienodų medžių).

Gamtoje klonavimo amžius toks pat, kaip ir gyvybės Žemėje. Visi gyvi padarai, kurie dauginasi nelytiniu būdu, klonuoja patys save. Štai bakterijai dalijantis per pusę, abi dukterinės ląstelės gauna tokius pačius genus, kuriuos turėjo motininė ląstelė.

Klonavimo atvejai aptinkami jau Vedų šventraščiuose. Kai deivė Diti buvo nėščia, pusdievis Indra savo mistiška galia pateko į jos įsčias ir sukapojo kūdikį į gabalus. Didelei jo nuostabai kiekviena dalis tapo kūdikiu. Tie vaikai tapo žinomi kaip Maručiai.

Dirbtinio klono istorija prasidėjo praėjusio šimtmečio pradžioje, kai Freiburgo prof. H.Spemanas pirmą kartą “perskėlė embrionus”: tam tikroje vietoje jis plauku perskyrė tritono embrioną ir taip atsirado du vienodi tritonai. 1993 m. tokiu pat būdu JAV iš vieno embriono buvo sukurta 17 žmogaus klonų. Bet tai ne suaugusiojo klonavimas. Gerokai daugiau klonų galima sukurti persodinant branduolį. 1986 m. pirmąkart tai buvo padaryta su žinduoliais. Gyvūnui išimama kiaušialąstė, iš jos išsiurbiamas ląstelės branduolys su paveldimąja informacija ir į “tuščią” kiaušialąstę įšvirkščiama norimo klonuoti gyvūno embrioninės ląstelės branduolys. Gyvybingiausi klonuoti embrionai įsodinami į trečią gyvūną.

Avies Dolli klonavimo atveju nauja buvo tai, kad avis nebuvo klonuotas embrionas, bet subrendusio gyvūno kopija. 1997 m. Ijanas Vilmutas (Ian Wilmut) su kitais škotų biologais (Roslino institutas, Edinburgas, Škotija) išėmė ląsteles iš subrendusios avies tešmens ir suliejo jas su kitos avies kiaušialąste. Kai buvo klonuotas pirmasis žinduolis – avis Dolly (vardas pasirinktas pagal JAV dainininkę Dolly Parton), mokslininkai ėmė skelbti, kad greitai bus sukurtas pirmasis klonuotas žmogus. Tai įvyko netrukus: 2001 m. (2001 12 25) klonuotas ir “pirmasis žmogaus embrionas”. Tai žurnalistų apibūdinimas, tačiau iš tikrųjų klonuota pirmoji žmogaus embriono kamieninė ląstelė. Šie darbai yra unikalūs pirmiausia dėl fundamentalios biologinės problemos sprendimo – įrodymo, kad žinduolį galima išauginti iš suaugusio organizmo ląstelės. Juk iki šiol buvo teigiama, kad tik iš vienos ląstelės – zigotos gali išaugti organizmas, o ši ląstelė yra labai ypatinga – ji turi ne tik visas reikalingas medžiagas, fermentus ir t.t., kurių reikia, kad išaugtų naujas organizmas, bet ir būtinus genus, gautus iš tėvo ir motinos. Juk yra didžiulis skirtumas tarp zigotos ir mūsų bet kurio organo ląstelių.

Beje, kiekviena tyrinėtojų grupė turi savo specifinę klonavimo techniką, tačiau pagrindiniai jų principai bendri. Paveikslėlyje pavaizduota Havajų universiteto mokslininkų (Teruhiko Walayama, Ryuzo Yanagimachi) naudojama vadinamoji Honolulu technika.

Gyvybė negali būti sumanyta ar pradėta kaip medicinos ar biotechnikos produktas: taip ji būtų sudaiktinta ir padaryta technologinių procedūrų objektu. Tai ypač svarbu šiuo metu, kai nevaisingumui išvengti, be dirbtinio apsėklinimo ar apvaisinimo, bus imtas taikyti ir klonavimas. Jei nebūtų išrastas dirbtinis apvaisinimas, niekada nebūtų atsiradę nei klonavimas, nei genetinės inžinerijos projektai.

Terapijai klonavimo idėja yra svarbi, nes klonuotų individų imuninė charakteristika ta pati. Klonavimo perspektyva gundanti: klonas gali būti naudojamas kaip ląstelių telkinys, organų bankas kitiems individams. Be to, klonuotos ląstelės, naudojamos moksliniams tyrimams, gali pasitarnauti vystymosi procesui suprasti ir genetinio aparato tyrinėjimams.

Genetikos sutrikimai embrione gali būti koreguoti genų terapija įterpiant atskiras DNR dalis ar šalinant anomalias ląsteles. Tokie pokyčiai nebus paveldimi. Bet galimas ir gemalo linijų modifikavimas terapiniais bei kitokiais tikslais – tokios modifikacijos metu pakinta individo genomas ir jis perduodamas kitoms kartoms. Atsiveria visiškai nauja galimybė atsirasti naujoms individų
rūšims. Tokių veiksmų padariniai kol kas nežinomi. Už tai valstybė, kiekvienos šalies parlamentas turi stengtis sumažinti neigiamus padarinius, nors neįmanoma moraliniais argumentais sumažinti technologijos pažangos.

Kur garantija, kad turtuoliai nepanorės turėti savo antrininko vien tam, kad galėtų jį nunuodyti ir pasinaudoti jo atsarginėmis kūno dalimis? Ar bus puiki žmogaus savijauta, jei jis žinos, kad buvo klonuotas ir kad gali bet kada sutikti savo antrininką arba jį net sutiks?

Tačiau šiuo metu nereikia įsivaizduoti, kad jau rytoj pradėsime kopijuoti asmenybes. Juk dirbtinai sukurti “padaryti” klonai turės pradėti savo gyvenimą kaip ir visi normalūs žmonės: jie turės būti išnešioti moters kūne (juk dar nepradėta konstruoti dirbtinė gimda, dar net neįsivaizduojama, kaip ji turėtų atrodyti), vėliau turėtų gimti vaikai (įvaikinti jie turėtų būti “įsčiose”), paskui pereiti kūdikystės, vaikystės laikotarpius ir tik tada taptų brandžiomis asmenybėmis. Žinoma, šiuolaikinis mokslas negali tiksliai pasakyti, kiek asmenybė ir charakteris priklauso nuo auklėjimo, o kiek nulemia genai, nors teigiama, kad auklėjimo įtaka gana didelė. Kokia asmenybė išaugs, viskas priklausys nuo aplinkos, kurioje ji augs. Žinoma, fizinis panašumas į pirmtaką bus didelis.

Kai bus pradėti klonuoti žmonės, teks ko gero iš naujo apmąstyti tėvystės ir motinystės sąvokas. Taip pat teks apmąstyti ir vaiko sampratą – vaikas iš tikrųjų turės tik vieną iš tėvų. Be abejo, keisis santykiai tarp lyčių – jos juk nebebus būtinos rūšies išlikimui, kaip yra dabar.

Jau sukurti transgeniniai gyvūnai, augalai, mikroorganizmai, kurie atliekant DNR manipuliacijas gali akivaizdžiai parodyti individo vystymosi eigą nuo vienos ląstelės iki viso organizmo. Pasitelkus tokią techniką galima bandyti kurti ir transgeninius žmones, ypač terapiniais tikslais. Pavyzdžiui, žmogui būtų galima įterpti genų, kurių jis neturi. Taip atsiranda naujų iki šiol nežinomų savybių. Bet ši procedūra labai pavojinga, nes genetinis individo aparatas yra labai jautrus įvairiems veiksniams, ir tai gali sukelti nenumatytų padarinių. Kokie bus tie padariniai, jei bus klonuota mutantinė ląstelė? Klonuojant individus galima sukurti tam tikrą žmonių rūšį, kuria būtų galima manipuliuoti ar įvairiai piktnaudžiauti.

Bet juk tikroji civilizacijos pažanga yra ne tik pastangos patobulinti gamtą, savęs pažinimas, biogenetikos dėsnių supratimas, bet drauge ir išsivadavimas iš materialaus pasaulio siekiant dvasinio pasaulio tobulybės. “Jei mes to nedarytume, tiesiog be reikalo gyventume bei švaistytume laiką”, – teigia dvasininkas Jayadvaita Swami. Genetikos centro vadovas prof. V.Kučinskas Vilniuje Mokslininkų rūmuose vykusioje diskusijoje teigė, kad robotai jau rado savo nišą ir šiandien tarnauja žmonėms, taip ir klonavimas ras savo pritaikymą.

Dirbtinis apsėklinimas ir apvaisinimas

1978 m. liepos 26 d. Oldemo (Anglija) ligoninėje Leslė Brau pagimdė pirmąjį pasaulyje “dirbtinai” pradėtą kūdikį. Ginekologas Patrikas Steplou ir fiziologas Robertas Edvardsas iš Kembridžo universiteto panaudojo metodą, kurį jau buvo bandę visą dešimtmetį. Jį kūrė remdamiesi amerikiečių Dž.Roko ir Šetlio, anglų M.Čantono ir Č.Ostinimo, italo D.Petručio ir kt. moksliniais darbais bei rekomendacijomis. Šiems mokslininkams jau 1969 m. buvo pavykę apsėklinti žmogaus kiaušinėlį. Šiuos darbus smarkiai kritikavo bažnyčia, todėl mokslininkai ėmė nebeskelbti savo eksperimentų rezultatų. Tik tada pranešė pasauliui apie naują nevaisingumo gydymo metodą, kai visiškai įsitikino savo eksperimentų sėkme.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1355 žodžiai iš 4225 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.