Knygnešių laikai
1864 – 1904 metų laikotarpis apibūdinamas kaip spaudos draudimo metai. Tai buvo metai, kai lietuvių tauta drąsiai ir pasiaukojančiai kovojo dėl savo gimtosios kalbos, lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas, buvo tęsinys III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, vykusio 1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būti viešpataujančių pavaldiniais.
1864-1904 metais spauda nebuvo visiškai uždrausta. Muravjovas išleido įsakymą draudžiantį mokyklose vartoti vadovėlius parašytus lietuviškomis raidėmis.
1865 m. naujas Vilniaus generolgubernatorius Kaufmanas, Muravjovo įsakymą patvirtino ir pranešė Vidaus reikalų ministeriui Valujevui, prašydamas visiškai uždrausti lietuviškų knygų spausdinimą ir pardavinėjimą. Valujevas šį įsakymą išklausęs ir 1865 metų, rugsėjo 13 dieną išleido įsakymą draudžiantį spausdinti ir pardavinėti lietuviškas knygas lietuviškomis raidėmis.
1866 metų, sausio 30 dieną, visą draudimą žodžiu patvirtino pats caras. Tačiau spaudos draudimo ir persekiojimo pradžia reikia laikyti 1864 metus, nes Muravjovo įsakymas dalinai jau uždraudė lietuvių spaudą ir, be to, padarė pradžią visiškam jos uždraudimui(1).
Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti Mažojoje Lietuvoje – Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje.
Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai, tačiau ryžtingiausia kova – tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai. Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos draudimo simboliu(3).
Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo pasienio apsauga. Sulaikytus asmenis bei prekes, pasienio sargybiniai ir akcizo sargai pristatydavo muitinėms. Inteligentai ir valstiečiai pasinaudodavo legaliomis sienos perėjimo galimybėmis. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkdavo reikalingos spaudos ir ją, paslėpę drabužiuose, vežimuose, parsiveždavo ar parsinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Neretai šitaip ir įkliūdavo. Pasienio karčemoje arba retesniais atvejais pas kurį nors valstietį tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Knygnešiams padėdavo tamsios ir lietingos naktys, pūga. Nešikai ypač vengdavo šviežio sniego. Kartais vadovas bandydavo susitarti su pasienio sargybiniais, juos papirkti.
Perėjus sieną ryšulius reikėdavo nunešti iki numatytos slėptuvės-tarpinio punkto. Tarpiniame punkte spaudos ilgai nelaikydavo, nes nebuvo pakankamai saugu.