Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.
Tuojau po spaudos draudimo lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėti spausdinti Rytų Prūsijoje ir slapta gabenami į Lietuvą. Atsirado knygnešių profesija, steigėsi slaptos knygų platinimo ir leidimo draugijos, kuopelės. Viena tokia draugija, įkurta visoje Lietuvoje išgarsėjusio knygnešio Jurgio Bielinio (1846 – 1918).
“Knygnešio” sąvoka dabartiniu metu mums reiškia ne tik kovotoją dėl lietuviškos spaudos laisvės XIX a. antrojoje pusėje, – ji yra įgijusi ir platesnę prasmę. Spaudos draudimui priešinosi daug žmonių ir jų kovos formos buvo ryškiausios, todėl ilgainiui knygnešys tautai ėmė simbolizuoti atkaklumą, ryžtą, pasiaukojimą Tėvynei.
Visus knygnešius pirmiausia bene tiktų skirstyti į profesionalus ir mėgėjus. Profesionalais vadintume tuos, kurie knygnešyste vertėsi nuolat ir iš to gyveno, papildydami savo pajamas dar iš kokio nors verslo. Mėgėjais laikytini tie asmenys, kurie knygnešyste užsiėmė epizodiškai, kiti net atsitiktinai arba knygas gabeno per sieną kartu su kita kontrabanda.
Knygnešys dirbdavo tarsi trimis etapais:
1. Pereidavo sieną, nusipirkdavo knygų bei periodinių leidinių ir griždavo atgal;