Knygų santraupos lobiu sala paryziaus katedra haris poteris ir t t
5 (100%) 1 vote

Knygų santraupos lobiu sala paryziaus katedra haris poteris ir t t

Knygų santraukos

Nuo 2004 metų

Viktoras Hugo „Katedros kuprius“

Apie autorių

Nedaug kas tikėjo, kad Bezansone, Prancūzijoje, 1802 metų vasario 26 dieną Žozefui ir Sofi Hugo gimęs ligotas kūdikis išgyvens. Vis dėl to berniukas išgyveno, o išaugęs tapo vienu iš žymiausių kada nors gyvenusių Prancūzijos ir pasaulio rašytojų: poetas, dramaturgas, romantistas – visuose trijouse žanruose išgarsėjo kaip genialus kūrėjas.

Vaikystėje motinos meilė knygoms ir poezijai įkvėpė tokią pat meilę ir sūnui. Hugo genijus pirmiausia atsiskleidė poezijoje. Sulaukęs keturiolikos jis jau buvo parašęs dvidešimt tris eilėraščius. Būdamas penkiolikos už 334 eilučių poemą gavo Prancūzijos akademijos (Academie Française) premiją.

Vėliau, ėmęsis kurti istorines dramas ir romanus, juose atskleisdavo savo jausmus politiniais ir socialiniais klausimais. „Paryžiaus katedroje“ ir žymiausiame kūrinyje „Vargdieniai“ Hugo piktinosi Prancūzijos teismais bei kalėjimų sistema.

Norėdamas savo knygas istoriškai pagrįsti, trejus metus studijavo Prancūzijos istorijos šaltinius. Tyrinėdamas senų pastatų, esančių netoli Dievo Motinos katedros, griuvėsius, iššniukštinėjo kiekvieną kampelį ir plyšelį pačioje katedroje.

Pagal sutartį su leidėjais knygai parašyti liko mažai laiko. Už kiekvieną pavėluotą savitę autorius būtų turėjęs mokėti 1000 frankų baudą. Bet Hugo mėgo pinigus ir mokėjo juos leisti, todėl nuo galvos iki kojų įsisupo į megztą didžiulį šaliką, spintoje užrakino visus rūbus, kad nekiltų pagunda išeiti iš namų, ir ėmėsi plunksnos. Po šešių mėnesių, 1831 metais, Prancūzija jau skaitė romaną „Paryžiaus katedra“, o Hugo gavo daug pinigų!

Hugo gynė daugelį politinių idėjų. Kai kurios jų nepatiko valdžioje esantiems, todėl jis buvo priverstas dvidešimt metų praleisti tremtyje. Grįžęs didvyriu buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu. Tai aukščiausias Prancūzijoje rašytojui teikiamas apdovanojimas.

Kai 1885 metų gegužės 22 dieną, sulaukęs 83 metų Viktoras Hugo mirė, gedėjo visa šalis. Jo kūnas buvo pašarvotas po Triumfo arka. Paprastą juodą katafalką su Hugo palaikais lydėjo dviejų milijonų prancūzų procesija. Gatvėse buvo iškabintos vėliavos su jo kūrinių pavadinimais. Savo numylėtą poetą Prancūzija palaidojo Panteone, taip suteikdama jam karališką garbę.

Knygos veikėjai:

Kvazimodas – katedros varpininkas, kuprius

Pjeras Grenguaras – rašytojas

Esmeralda – čigoniukė

Džali – ožkytė

Giudiulė – atsiskyrėlė

Tėvas Klodas Floro – katedros archidiakonas

Febas de Šatoperas – karaliaus šaulių kapitonas

Klopenas – elgetų karalius

Fler – de – Lisa de Gondelroje – Febo de Šatopero nuotaka

Šiame kūrinyje persipina gražuolės Esmeraldos ir ją mylinčių vyrų gyvenimo istorijos. Gelbėdama Pjerą nuo kartuvių Esmeralda su juo susituokia. Tai sužinojęs tėvas Klodas labai įniršta, nes myli Esmeraldą iš visos širdies. Bet Esmeraldos širdis priklauso Febui de Šatoperui. Vieną naktį Esmeralda ir Febas susitiko, o paskui juos nusekė ir tėvas Klodas. Pamatęs, kad Febas bučiuoja ją tėvas Klodas puolė ir smeigė durklą į jo nugarą. Esmeralda iš siaubo aptemo akys ir ji, praradusi sąmonę susmuko šalia jo. Atvykę kareiviai ją išsivedė ir ji atsidūrė Teisingumo rūmuose. Ją nuteisė pakarti. Tėvas klodas jai siūlė savo pagalbą, bet ji nesutiko. Kai Esmeralda jau buvo prie kartuvių ją išgelbėjo Kvazimodas ir nunešė į katedrą kur ji buvo saugi. Po kiek laiko įvyko sukylimas ir Esmeralda turėjo bėgti iš katedros. Ištrūkusi per atsitiktinumą susitiko savo motiną. Ji – atsiskyrėlė Giudiulė. Bet jų džiaugsmas neilgai tęsėsi Esmeralda buvo sugauta ir pakarta, o jos motina mirtinai susižalojo ir mirė. Tai su pasitenkinimu stebėjo tėvas Klodas, nes jis galvojo, kad jei Esmeralda ne jo tai geriau tegul miršta negu būna su kitu. Tokį vaizdą pamatęs Kvazimodas įniršio apimtas nustūmė jį nuo baliustrados. Tėvas Klodas žuvo. Žiūrėdamas tai į kartuvėse kabančią čigoniukę, tai į aikštėje tysantį kunigą, Kvazimodas nesiliovė verkęs. Šiurpus atodūsis išsiveržė iš jo krūtinės: „O, Viešpatie! Tai viskas, ką aš mylėjau!“. Iš kartuvių nuimtą Esmeraldos kūną išvežė už miesto į Monfokoną. Tai buvo atviros kapinės, kur buvo išmetami visų mieste pakartųjų kūnai. Kvazimodas po šių įvykių dingo iš Paryžiaus. Po metų keletas vyrų buvo pasiųsti ten pargabenti neteisingai nuteisto žmogaus palaikų, kuriuos buvo leista tinkamai palaidoti. Atvykę išvydo keistą vaizdą. Du mirusiųjų skeletai gulėjo apsikabinę. Vienas priklausė moteriai, o kitas, kuris laikė tą moterį tvirtai apkabinęs rankomis, priklausė vyrui. jis buvo kuprotas, viena trumpesne koja ir iškreivota nugara. Jo kaklo slanksteliai buvo nesutrupinti, o tai reiškė, kad jis mirė ne kartuvėse. Tikriausiai jis nuėjo ten pat, atsigulė, apkabino mirusiąją ir numirė. Kai atėjusieji pamėgino moterį apkabinusio vyro ranką nuo jos atitraukti, ta ranka subyrėjo į dulkes…

Kate Duglas Vigin „Rebeka iš Sanibruk fermos“

Apie autorę

Nedaug kas tikėjo, kad Bezansone, Prancūzijoje, 1802 metų vasario 26 dieną
Žozefui ir Sofi Hugo gimęs ligotas kūdikis išgyvens. Vis dėl to berniukas išgyveno, o išaugęs tapo vienu iš žymiausių kada nors gyvenusių Prancūzijos ir pasaulio rašytojų: poetas, dramaturgas, romantistas – visuose trijouse žanruose išgarsėjo kaip genialus kūrėjas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 888 žodžiai iš 2836 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.