Kodėl auklėjimas
5 (100%) 1 vote

Kodėl auklėjimas

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija

Matas Kavaliauskas 1G

Kodėl auklėjimas ?

Pasaka

Kartą gyveno sodininkas. Vieną dieną jis paėmė už rankos žmoną ir pasakė: „Einam, žmona, medžio sodinti“. Žmona atsakė: „Jei tu nori, mano brangusis, sodinkime medį“. Jie nuėjo į sodą ir pasodino medį.

Neilgai trukus jau buvo matyti, kaip iš žemės kalasi pirmoji švelni .žaluma. Medis, kuris iš tiesu, dar nebuvo panašus į tikrą medį, pirmą kartą pamatė saulę. Savo lapeliais jis jautė jos spindulių, šilumą ir stiebėsi aukštyn jų, link. Jis sveikino juos, leidosi jų glostomas ir suprato, kad puiku yra būti pasaulyje ir augti.

„Žiūrėk, – tarė sodininkas žmonai, – ar jis ne gražutis, tas mūsų. medis ?“ Ir žmona jam atsakė: „Taip, mielasis, yra taip, kaip tu pasakei: medis puikus!“

Medis pradėjo augti vis labiau bei plačiau ir stiebėsi vis aukščiau į saulę. Jis jautė vėją ir lietų, jo šaknys mėgavosi šiluma ir tvirta žeme, ir jis buvo laimingas. Kiekvieną kartą, kai sodininkas ir jo žmona į jį žiūrėjo, girdė jį vandeniu ir vadino gražiu medžiu, jis jautėsi gerai. Nes buvo kažkas, kas jį mėgo, puoselėjo, saugojo ir rūpinosi juo. Jis buvo mylimas ir ne vienas pasaulyje. Taip jis augo patenkintas savimi ir nenorėjo nieko daugiau, tik gyventi ir augti, justi vėją ir lietų, žemę ir saulę, būti mylimas ir mylėti kitus.

Vieną dieną medis pamatė, kad ypač puiku būtų augti šiek tiek į kairę, nes iš ten saulė labiau apšvietė jo lapus. Taigi jis dabar ėmė augti šiek tiek į kairę.

„Žiūrėk, – tarė sodininkas žmonai, – mūsų medis auga kreivai! Nuo kada medžiai gali augti kreivai, juolab mūsų sode ? Lyg tyčia – mūsų medis! Dievas sukūrė medžius ne tam, kad jie kreivai augtų, ar ne tiesa, žmona?“ Jo žmona, žinoma, pritarėjam. „Tu esi išmintinga ir dievobaiminga moteris, – atitarė sodininkas, – taigi atnešk žirkles, mes pataisysime savo medį“.

Medis verkė. Žmonės, kurie iki šiol taip juo rūpinosi, kuriais jis pasitikėjo, nupjovė jam šakas, buvusias arčiausiai saulės. Jis negalėjo kalbėti, todėl negalėjo ir paklausti. Jis neįstengė suprasti. Bet juk jie sakė, kad jį myli ir linki jam gero. Ir jie sakė, kad tikras medis turi augti tiesiai. Ir Dievui, sakė, nepatiktų, jeigu jis augtų kreivas. Taigi tai turėjo būti tiesa. Jis daugiau nebesistiepė į saulę.

„Ar jis ne paklusnus, tas mūsų medis?“- paklausė sodininkas žmonos. „Iš tikrųjų, vyre, – atsakė ši, – tu kaip visad teisus. Mūsų medis gerutis“.

Medis pradėjo suprasti. Jei jis darė tai, kas jam buvo malonu ir teikė džiaugsmą, tada jis, atrodo, buvo blogas medis. Jis buvo mielas ir geras tik tada, kai darė tai, ko iš jo tikėjosi sodininkas ir jo žmona. Taigi dabar jis uoliai augo į viršų ir rūpinosi, kad daugiau nebeaugtų kreivas.

„ Pažiūrėk, – vieną dieną tarė sodininkas žmonai, – mūsų medis įžūliai lekia į viršų! Ar taip dera tikram medžiui1?“ Žmona atsakė: „O ne, mielasis, žinoma, taip nedera. Dievas nori, kad medžiai augtų pamažu ir ramiai. Ir mūsų kaimynas mano, kad medžiai turi būti kuklus. Jo medžiai irgi auga visai lėtai“. Sodininkas pagyrė žmoną ir pasakė, kad ji šį tą išmananti apie medžius. O tada jis pasiuntė ją žirklių ir vėl nugenėjo medžio šakas.

Labai ilgai verkė medis tą naktį. Kodėl jam paprasčiausiai nukirpo šakas, kurios nepatiko sodininkui ir jo žmonai“? Ir kas buvo tas Dievas, kuris lyg ir prieštaravo viskam, kas teikė malonumą f

„Pažvelk, žmona, – tarė sodininkas, – mes galime didžiuotis savo medžiu“. Ir jo žmona, kaip visada, su juo sutiko.

Medis užsispyrė. Na, gerai, kad ne į aukštį, tai nors į plotį. Jie pamatys, ką pasiekė! Galą gale jis tenorėjo tik augti, jausti saulę, vėją ir žemę, džiaugtis ir teikti džiaugsmą. Jo širdis nujautė, kad augti buvo teisinga. Taigi jis dabar augo į plotį.

„Tai neįsivaizduojama! – sodininkas pasipiktinęs paėmė žirkles ir pasakė žmonai: -Pamanyk, mūsų medis auga vien į plotį. Atrodo, jam tai patinka. Atrodo, tai jam stačiai malonu! Šito mes jokiu būdu negalime pakęsti!“ Ir jo žmona pritarė jam: „To mes negalime leisti. Dėl to mes vėl turime jį apkarpyti“.

Medis daugiau nebeverkė, jis nebeturėjo ašarų. Jis liovėsi augęs. Gyvenimas jam nebeteikė jokio malonumo. Užtat atrodė, kad dabar jis patiko sodininkui ir jo žmonai. Kad ir niekas nebeteiks tikro džiaugsmo, bet busiu bent mylimas. Taip galvojo medis.

Po keleto metų pro medį praėjo maža mergaitė su savo tėčiu. Medis jau buvo suaugęs, sodininkas ir jo žmona didžiavosi juo – tikru ir tvarkingu medžiu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 814 žodžiai iš 2621 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.