Kodėl nelaimingos moterys romane “Vilius karalius” ?
Romane “Vilius Karalius” Ieva Simonaitytė pateikia daug įvairių žmonių charakterių. Kiekvienas veikėjas kūrinyje aprašomas daugiau ar mažiau sklandžiai. Autorė nuodugniai išnagrinėja herojų vidinius išgyvenimus, skaudžias likimo peripetijas. Skirtingai negu asmens, kuris yra romano centre, o jo paveikslas yra vientisas ir išplėtotas, moterys vaizduojamos tarsi lygiagrečiai Viliaus Karaliaus pakilimams ir nuosmukiams. Visuomeninės padėties atžvilgiu kūrinio veikėjas yra viena į kitą nepanašios ir savitos asmenybės, kurios skirtingai gyveno, vargo ir buvo skaudžiai apviltos, vienišos, tačiau žengė toliau likimo posūkiais. Taigi kodėl nelaimingos moterys romane “Vilius Karalius” ? Į šį klausimą galime atsakyti tik supratę rašytojos vaizduojamų veikėjų dalią, būtį.
Ievos Simonaitytės kūryboje ypatingu būdu tarsi atsiliepia senoji matriarchalinė pasaulėvoka. Gyvenimas ir egzistencija prasideda iš moters, ji yra svarbiausia būties saugotoja, globėja. Būtent tokią rašytoja vaizduoja senąją Karalienę, kuri romano pradžioje yra apsuptą vyro meilės, šiltų jausmų ir tylios, skaidrios ramybės. Katrė – viena iš dviejų paskutinių Šalteikių Šalteikio dukrų. Kaip pasakos herojė Eglė, Karalienė augina vieną dukrą ir tris sūnus. Eidama savo likimo vieškeliu ši veikėja yra laiminga, tačiau auganti karta savo problemomis nustelbia ramų, juakų gyvenimą. Ji bando saugoti Karalių namų židinį, garbę, numarina tėvą, vėliau vyrą. Motinai tenka kentėti dėl sūnų moralinių ir fizinių nuosmukių. Ši moteris stipri tuo, kad gražiai gyveno artimųjų apsuptyje. Ji stebi vyriausiojo sūnaus brendimą ir nuosmukį, Anskio būties idiliją ir Martyno kilnią egzistenciją. Po Karaliaus mirties supranta, kad ji – vienintelė lietuviškojo šeimos židinio sergėtoja. Po karo moteris suvokia, kad Vilius nepakeičiamai ir negrįžtamai nuriedėjo į tamsią bedugnę. Nelengva motinai, kuri užauginusi vaikus ir juos išleidusi į gyvenimą, pripažinti sau ir išrėžti sūnui į akis, kad jis yra “šmugelninkas” – menkas ir niekingas žmogus. Visa tai plėšo seną Karalienės širdį. Taigi galima teigti, kad motinos liūdesys, kančia yra lygiagretus Viliaus nuosmukiui. Todėl, manau, kad šios moters skausmą ir nusivylimą įtakojo vyriausiojo sūnaus klaidos. Rašytoja veda Katrę Karalienę, orią ir išdižią ūkininkę, sunkiais praradimo keliais, bet suteikia paskutinį džiaugsmą, užuojautą – sugrįžusį Martyną.
Priešingas, sudėtingas ir prieštaringas yra Grėtės Plonikės charakteris. Gyvendama kartu su tėvais ir broliu Mikiu, kuris meiliai ir palaimingai rūpinosi seserimi, ji patyrė būties pilnatvę: “Kol Mikis buvo čia, ji gyveno kažkokį sielos ir grožio gyvenimą. Visi žmonės jai buvo mieli ir brangūs. Visas jos pasaulis, neskaitant marių, – toks gražus.” Tačiau praradusi vienintelę jaunystės ir širdies atramą ši veikėja tampa išdidi ir atžagari. Grėtė – svajotoja, trokštanti būti ūkininke, turėti gražų vyrą, moteris, kuri veržiasi nuo matių, gimtųjų namų. Jaunas sielos prasiskleidimas – romantiška svaja, kaip S. Nėries posmuose: Plaukia Plaukia baltos burės
Per marias.
Mikio išvarymas – pirmas skaudus likimo smūgis. Sudūžta romantinės svajonės: “Grėtės kūnas pasveiko, bet jos siela sirgo ilgus metus. O kada ir toji žaizda sugijo, tai randai suaugo kreivai, rupliuotai, šlykščiai sudarkydami jos vidinį grožį.” Toliau į gyvenimą ji žengia būdama gana prieštaringo charakterio. Grėtė Plonikė pamilsta Vilių Karalių, išteka. Tuo pasiekia ko norėjo, tačiau jos laimė buvo statoma ant griuvėsių. Šalteikiuose tokios marčios nelaukiama. Blaškoma gyvenimo vėjų ši herojė pasmerkta liūdnai būčiai. Grėtėsateitis neturi perspektyvos, atsitiktina ir beprasmė. Ji taip ir nesuranda palaimos ir šilumos prie Karalių šeimos židinio, nepritampa prie aplinkinių. Taigi, manau, kad šios moters nalaimė – artimųjų abejingumas, kraujuojanti širdis, kurią sužeidė neviltis ir niūrūs išgyvenimai.