Kognityvinė psichologija
5 (100%) 1 vote

Kognityvinė psichologija

11213141516171

1.KOGNITYVINĖS PSICHOLOGIJOS APIBŪDINIMAS

KP: 1. Psichologijos kryptis/ mokykla kaip ir kitos, pažinimo prosesai nagrnėjami tam tikru aspektu. 2. Pažintinių prosesų nagrinėjimas pagal tam tikrą paradigmą. Pažinimo procesai traktuojami kaip informaciniai procesai. Pažinime galima išskirti keletą etapų: 1.suvokimas 2.užkodavimas 3.perkėlimas į atmintį 4.daromos išvados. Nuolat kuriami modeliai. Kognityvistai pabrėžia scenarijų, suvokimo reikšmę. KP skverbiasi į kitas disciplinas, pvz. soc. psichologiją. KP kaip kryptis yra kaltinama eklektiškumu, neturi nieko tokio, kas būtų būdinga tik jai. KP kaip kryptis iškilo tik todėl, kad buvo atsvaras biheiviorizmui. KP kaip disciplina nagrinėja: vaizduotę, dėmesį, suvokimą, intelektą, mąstymą, kalbą, vystymąsi, dirbtinį intelektą. Didelė reikšmė priskiriama reprezentacijoms (informacija smegenyse reprezentuojama). Propozicija- mažiausias rekšminis vienetas. Reprezentuojama per tam tikrus kodus. Kodai yra: semantiniai, vizualiniai, akustiniai. Reprezentacija- tam tikras problemos traktavimas (problemos sprendimas priklauso nuo jos pateikimo). Pagal Hėgelį pažinimas vyksta per triadą: tezė (Galtonas sakė, kad žmogaus sugebėjimai yra įgimti)- antitezė (Watsonas sakė, kad žmogaus sugebėjimai priklauso tik nuo aplinkos)- sintezė (Sternas sakė, kad žmogaus sugebėjimai priklauso ir nuo aplinkos ir nuo genų). Sintezių šalininkams galima prikišti dvigubas klaidas. Tyrimo metodai KP:

Metodai

Parametrai Laboratoriniai eksperimentai Psichobiologiniai tyrimai Atskiro atvejo tyrimas Natūralus stebėjimas Kompiuterinis modelevimas

NK manipuliavimas visada įvairiai sunku nepritaikomas manipuliuojamas

Imties dydis įvairus Dažnai mažas Mažas įvairus nepritaikoma

Išorinis validumas įvairus nedidelis mažas pakankamas Nepritaikomas

Individualūs skirtumai Retai naudojami Gali būti naudojami naudojami Preliminarus tyrimas nepritaikomi

Atsitiktinis pasiskirstymas dažnai netaikomas netaikomas netaikomas nepritaikomas

Intelektinės veiklos medeliavimo galimybė- kompiuteriui sudaroma programa pagal žmogaus sprendimus ir žiūrima ar klaidos atitinka žmogaus įpatumus (įvedamos mažiausiai žinančių žmonių tam tikros euristinės taisyklės). Jei neatitinka žmogaus įpatumų- reikia keisti programą.

Dirbtinių sistemų kūrimo reikšmė psichologijai ir įvairių veiklų modeliavimo galimybės. Teorija, pagal kurią negalima modeliuoti, yra bloga. Ne viską galima sumodeliuoti, nes: 1.dirbtinis intelektas gali nesusidoroti su ta duomenų apimtimi, kuri yra reikalinga norint išreikšti mūsų žinias apie pasaulį. Kai kurias žinias (motyvus, poreikius) labai sunku formalizuoti. 2. Dažnai programos tik imituoja, bet neišreiškia ir neatskleidžia psichinių mąstymo procesų. 3.labai dažnai dirbtinės sitemos gauna tuos pačius rezultatus kaip ir žmogaus, bet skirtingu būdu. Intelektinės veiklos rezultatai labai svarbūs. Kitus intelektus galima suprasti per palyginimą. 4.To ko negalima išrekšti formaliai, negalima ir modeliuoti 5.dirbtinis intelekta visiškai nesugeba modeliuoti sąmonės. Nors McCulloch ir Pitts teorema- viskas, ką galima vienareikšmiškai apibūdinti, galima realizuoti dirbtinėje sistemoje.

2. SUVOKIMO IR JUTIMO SAMPRATA

1.Jutimo ir suvokimo autonomiškumo problema

Suvokimas ir jutimas priskiriami dinamiškesniems pažinimo prosesams nei būsenos. Jutimas ir suvokimas- du skirtingi autonomiški pažinimo procesai. Gibson mano, kad suvokimas- sensorikos pagrindas, o jutimas, atskiras atvejis, kai pateikiami stimulai: procesai- jutimas ir suvokimas, rezultatai- pojūtis, perceptas/ suvokinys. Tuo abejojama remiantis Uznadzės tyrimais (duodavo užršmomis akimis apčiupinėti daiktą) pojūčiai staigiai pasikeisdavo, kai žmogus atpažindavo daiktą. Suvokimas- atpažinimo pagrindas, suvokimas- sensorikos pagrindas. Suvokimas- interpretacija, kurią veikia nuostatos, patirtis ir t.t. Pateikus tiriamajam vienprasmę figūrą, o tada pateikus dviprasmę, jis įvardins ją kaip prieš tai matytą. Suvokimas priklauso ir nuo socialinės padėties. Suvokimas- pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus susidaro visybiškas daikto vaizdas. Suvokimui apibūdinti netinka žodis “atspindėjimas”, nes tai būtų tikslu ir ogjektyvu, o suvokime yra subjektyvumo, kuris pakankamai tikslus ir bendras visiems žmonėms. Jutimas – pažinimo prosecas, reprezentuojantis atskiras objekto savybes dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus, o suvokimas- pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus yra reprezentuojamas dirgiklio visybiškas vaizdas.

2.Pojūčių savybės:

1.Modalumas- sutapatinamas su pojūčių rūšimi (klausos, lytos, regos, skonio, uoslės). Vekker’is modalumo savybėmis laiko tšas savybes, kurios turi tuos pačius požymius. 2.Intensyvumas- pojūčiai gali būti silpnesni ir stipresni. Absoliutinis slenkstinis mažiausias dirgiklio dydis- kuriam esant mes dar jaučiam dirgiklį. Operacinis apibūdinimas- dirgiklis, kurį esant 50 jaučiame (apskaičiuojamas). Dvi koncepcijos: diskretinio slenksčio ir tolydinio slenksčio. Diskretinio slenksčio šalininkai sako, kad S tipo kreivę gauname, nes jautrumas keičiasi. Tolydinio slenksčio šaklininkai sako, kad yra daug faktorių, kurie keičia slenkstį. Sensorinės sistemos jaurumui matuoti galima naudoti tuos pačius
metodus, nepriklausomai nuo pažiūrų. 3.Latentinis laikas- laiko intervalas, kuris būdingas pojūčiui atsirasti/ laikas nuo dirgiklio pateikimo pradžios iki pojūčio atsiradimo. Veberio- Fechnerio dėsnis (Bugerio) I/Iconst, I- skyrimo slenkstis, I- slenkstis, šis dėsnis teisingas kai I vidutinio dyžio (prie mažų ir didelių dirgiklių negalioja). Ik(I+I0). Kaip pojūtis prikilauso nuo dirgiklio dyžio: Fechnerio dėsnis Ek lgI+C, E- pojūčio intensyvumas, k- konstanta. Fechnerio postulatas: E-const, vos pastebimas pojūčio dydisa lygus konstantai. I1E1, I1E’1, I2E2, I2E’2. Brentano postulatas (Stivenso, Plato postulatas) E/Econst. Stivenso dėsnis: EkIn 0n4 (priklausomai nuo modalumo) tarp pojūčio intensyvumo ir dirgiklio intensyvumo yra laipsninė prikluasomybė. Vieniems dirgikliams galioja Fechnerio dėsnis, kitiems stivenso. 4. Povaizdžiai- kai nustoja veikti dirgikliai, pojūtis ne iškart išnyksta (iš inercijos). Povaizdžiai atsiranda, kai akis paveikiama trumpalaikias dirgikliais (1/1000 iki 1/10 s) ir ilgalaikiais (iki kelių minučių). Judraus dirginimo metodo atveju akis veikiama judančiu dirgikliu. Žmogus mato ir realų stimulą ir povaizdį. Galime juos palyginti. Stacionaraus trumpalaikio dirginimo metodu trupmai dirginama akis ir tiriamas povaizdis. Trumpalaikia dirgikliai visada pateikiami tamsoje, o ilgalaikiai šviesoje. Emerto dėsnis- plotas proporcingas atstumo kvardatui. Reikšmę turi ne fizinis, o suvokiamas atstumas. Povaizdžių fazės: Tamsus periodas;Hesingo fazė- (po žvilgsnio į tamsą) vaizdas suvokiamas realiai; tamsusis periodas- ilgasnis už pirmąjį 4 kartus; Purkinje vaizdas- matomas 170- 500 ms, dirgiklis pakartojamas pagal skaistį, bet spalvos papildomos; trečiasis tamsusis periodas; Heso fazė-vaizdas, kuris išlaiko dirgiklio savybes: kartais būna ketvirtoji neryški negatyvioji fazė- trumpalaikis dirginimas, o kai ilgalaikis dirginimas- spalvos būna atvirkščios. 5.Pojūčių sąveika- per civilizacijos reiškinį. Pojūčių jautrumas padidėja, jei pateikiami kito modalumo poveikiai (sensibilizacija-tiriant regą papildomai duodami garso signalai). Sinestezija- veikiant tam tikros rūšies dirgikiui jaučiami ne tik tos rūšies, bet ir papildomipojūčiai (“spalvota klausa”). Antriniai garsiniai vaizdai- fonizmai. Antriniai vizualiniai vaizdai- fotizmai.

3.Suvokimo savybės

Suvokinia skiriasi nuo realybės. Suvokimo įpatybė- daiktiškumas- suvokiamo turinio priskyrimas tam tikriems daigtams egzistuojantiems erdvėje. Faktas, kad suvokiam dirgiklius ten, kur jie yra, o ne galvoje yra vadinamas objektyvacijos aktu. Visos savybės, kurias suvokia tiriamasis, priskiriamos objektui. Pastebėtas sutrikimas, kai žmogus neturi suvokimo savybės (mato dėmes). Prie empirinių daiktiškumo savybių galime priskirti daikto ir fono sąveiką. Suvokimo savybės:1.percepcinis laukas išskiria daiktą, kuris stovi priekyje kaip uždara visuma ir foną kaip neapibrėžtą esantį aplink daiktą ir už jo 2.visybiškumas- daigtai suvokiami kaip visuma, o ne kaip dalių suma 3.visumos įtaka dalių suvokimui- dalių suvokimo įpatumai:a)vienas ir tas pats elementas skirtingose visybiškose struktūrose suvokismas skirtingai b)pakeitus elementus, bet palikus tuos pačius santykius tarp jų bendra vaizdo struktūra nepakinta (Erenfelsas) c)visybiška struktūra išlaikoma ir kai trūksta atakirų elementų 4.Geštalt dėsniai: 1.artumas- artimi elementai turi tendenciją jungtis į visumą 2.panašumas- panašūs elementai turi tendenciją jungtis į visumą 3.bendro likimo faktorius- visi tie elemtai, kurie kinta kartu turi tendenciją jungtis į visumą 4.uždarumas- mes linkę suvokti uždaras figūras, elementai jungiami taip, kad sudarytų uždarą visumą 5.gero tesinio faktoriu- į visumą jungiasi tie elementai, kurie sudaro tolydines grupes 6.įėjimo be liekanos faktorius- tendencija jungtis į visumą apimant visus elementus 7.jei žmogus pripažįsta jungimąsi pagal tam tikrą principą, tai suvokinį stengiamsi išlaikyti ir keičiant elementus. Iš Johanson tyrimų matyti, kad žmogus linkęs matyti objektus, o ne paskiras detales. Didelę reikšmę suvokimui turi patirtis- žmonės linkę matyti nesikeičiančia figūras 5.Konstantiškumas- suvokimas tam tikrose ribose yra pastovus nepriklausomai nuo stebėjimo sąlygų. Walloch atliko tyrimus su apšviestais tamsoje dirgikliais. Akies tinklainėje objektai lyginami. Konstantiškumo dydį galima įvertinti: zP-S/R-S zlgP-lgS/lgR-lgS, S- fiziologinis dydis, dydis duodantis tą patį dydį kitu atstumu akies tinklainėje, P- psichologinis dydis, kintamo strypo dydis, kurį mato tiriamasis, R- fizinis dydis, standarto dydis. Pervertinant būna virškonstantiškumas. Apercepcija- suvokimo priklausomybė nuo patirties.

Sensoriniai percepciniai procesai ir asmenybė

Jančas skyrė žmones į 2 tipus: S ir Y. S-suvokiniai nestabilūs, neturi reguliarumo. Y-stabilūs, nuolat pasikartojantys. Tokios pačios tendencijos pasikartoja vaizduotėje, mąstyme. Witkin asmenybės tipai pagal percepcinius uždavinius: 1)priklauso nuo lauko, 2)nepriklauso nuo lauko. Užduotys (percepcinis indeksas): 1)strypo ir rėmelio testas, 2)įterptų figūrų plotas, 3)kūno padėties nustatymo testas. Percepcinis indeksas charakterizuoja diferencijacijos sugebėjimus. Žmonės, kurie neturi diferencijacijos griebiasi
gynybos priemonių, pasyvūs, žemesnis savigarbos lygis, sunerimę dėl savo agresyvumo.

Atstumo suvokimas

Vaizduojamieji požymiai. 1)žinomas dydis. Nėra efektyvus kai galima vadovautis kitais požymiais. Jei žmogus užfiksuoja kampą α (vaizdo dydis tinklainėje), žino dydį h, tai jis gali nustatyti atstumą d (h/d=tgα). Vertinama iš patirties. Pateikus gerai žinomus objektus dvigubai didesnius ar mežesnius, atstumas iki jų suvokiamas dvigubai artimesnis ar tolimesnis. 2)santykinis tinklainės vaizdų dydis. Vertinamas atstumas iki panašių daiktų. Atstumas iki didesnio objekto atrodo mažesnis. 3)tiesinė perspektyva. Lygiagrečios linijos tolumoje kertasi. Paveiksluose gerai perteikia trimatiškumą. 4)tekstūros gradientas. Tai kas skiriasi. Gradientas-tekstūros kitimas (kas toliau atrodo mažesnis). Ten kur nėra tekstūros, atstumas vertinamas mažiau tiksliai. 5)oro perspektyva. Susiję su chromatinės asperacijos reiškiniu, t.y. akies lęšiukas nevienodai laužia spalvų spindulius. Ore yra dulkių, vandens lašų ir bet koks šviesus objektas esantis arčiau fiksacijos taško turi raudoną aureolę, o toliau esantis-žaliai žydrą. Prie monochromatinės spalvos įvertinti atstumą yra sunkiau. 6)santykinis aukštis. Tolimi objektai regėjimo lauke atrodo aukščiau žemės paviršiaus. Gali veikti tekstūros gradientas. 7)regimasis skaistis. Nesikeičiant apšvietimui ir daiktų atstumui iki stebėtojo, nuotolio suvokimas priklauso nuo regimojo skaisčio. Daiktai, kurių skaistis didelis, atrodo arčiau. Požymis efektyvus dėl patirties. Nuo tolimesnio objekto į akies tinklainę patenka mažiau šviesos. 8)šešėlis. Padeda įvertinti tarpusavio daiktų padėtį. Sukelia trimatiškumo įspūdį. 9)perdengimas. Nepermatomas objektas gali dalinai arba visiškai uždengti objektą. Uždengtas objektas atrodo toliau. Kinetiniai požymiai. 1)judėjimo paralaksas. Vaizdas kinta nevienodu greičiu priklausomai nuo atstumo. Jei fiksuodami vieną tašką lenksime galvą, tai arčiau taško esantys daiktai santykinai judės priešinga stebėtojo judėjimo kryptimi, o toliau esantys-ta pačia. Kai žmogus juda, vaizdas tinklainėje keičiasi. Judėjimo perspektyva padeda teisingai orientuotis aplinkoje, nustatyti atstumus. 2)kinetinis tūrio efektas. Objektui judant atsiranda vaizdo transformacijos. Kai kurių besisukančių objektų šešėliai sukelia ryškų trimačio vaizdo efektą. Jei šešėlių kontūrai keičia savo kryptį ir dydį, tai matomas trimatis vaizdas, jei keičiasi tik vienas požymis, atrodo neturintis tūriškumo. Nejudantys šešėliai tūrio efekto neturi. Fiziologiniai požymiai. 1)akomodacija-tai lęšiuko formos kitimas keičiantis atstumui. Didėjant nuotoliui iki daikto, lęšiuko kreivumas mažėja. Propriocepciniai signalai suteikia informaciją apie atstumą. Max kreivumą lęšiukas pasiekia kai atstumas iki objekto yra 10-15cm., max plokštumą-3m. Gali būti atstumo požymiu nedideliame diapazone. 2)konvergencija-didėjant atstumui keičiasi kampas tarp akių ašių. Taip išvengiame vaizdų dvejinimosi. Propriocepciniai signalai keičiasi priklausomai nuo atstumo. 3)binokulinis paralaksas. Koresponduojantys arba identiški taškai-taškai, kurie sutaptų jei vieną tinklainę nepasukę uždėtume ant kitos. Kiti taškai-disperatiniai. Disperatiškumas tuo didesnis, kuo mažesnis atstumas. Disperatiškumo dydis- 1-2, 1-2, konvergencijos kampų dydis-2-1; 1+1=2+2. 1=l/d, 2=l/d+, 1-2=2-1=  l/d². Padeda įvertinti atstuma. Naudojamas stereoskopas ir anagrifų metodas (vienas vaizdas spausdinamas virš kito skirtingais dazais).

Dydzio suvokimas

Dydis suvokiamas konstantiškai. Jei nezinom atstumo negalim konstantiškai suvokti dydzio. Dirbtinis vyzdis apriboja regėjimo lauka.

Formos suvokimas

Vaizdo formavimosi pagrindiniai dėsningumai: 1)nustatoma daikto padėtis ir įvertinamos bendros proporcijos. Daznai matomi trukiai. 2)formos mirgėjimas. Atrodo, kad formos suvokimas keičiasi, 3)zymių konturų kreivumo išskyrimas. Kuo radusas mazesnis, tuo kreivumas didesnis, 4)globaliniai adekvačios formos suvokimas. Smulkios detalės nėra suvokiamos tiksliai bet suvokiamas bendras vaizdas. 5)optimalus suvokimas. Forma suvokiama su visomis detalėmis. Stroop efektas-tyrimas su rašalo spalva. Nutrinamasis stimulas-atsitiktinai išsidėsčiusių tiesių aibė. Atstumo faktorius. 12 3. 1 ir 2 jungiami į visuma +3. Susiformuoja apie 1m. Gero tęsinio faktorius. Metodika-instrumentiniai refleksai. Paimamas trikampis ir ant jo uzdedama lentelė. Vaikas turi suvokti, kad trikampio sienelės sujungtos. Formos konstantiškumo vystymasis. Pripratimo metodika. Vaikas pripratinamas prie kvadrato. Keičiamas kvadrato matymo kampas ir matoma trapecija. Jei vaiko suvokimas konstantiškas, tai pamačius trapecija neturėtų buti nustebimo reakcijos. Iliuzijos. Leidzia spręsti apie suvokimo mechanizmus, kurti teorijas. Skirstomos į dydzio ir kampines. Vertikalės iliuzija-vertikali linija atrodo ilgesnė uz horizontalia. Veikia kontrastas. Oppel, Kundt iliuzija-uzpildytas tarpas atrodo didesnis negu neuzpildytas. Subjektyvių konturų iliuzija-tuščia erdvė atrodo arčiau. Propriocepcinė informacija leidzia susidaryti kuno schema, kuri nesutampa su kuno paviršiumi. Drabuziai praplečia kuno schema. Schemos matymas susiformuoja palaipsniui. Jutimo organai saveikauja. Pvz.:vertikalė diena
įvertinama teisingai. Visai kas kita ziureti į šviečiantį strypa tamsoje. Auberto efektas-pasukus galva vertikalės kryptis atrodys priešinga galvos pasukimo krypčiai. E efektas-jei galva pasuksime mazai, tai vertikalės pasukimo kryptis sutaps su galvos.

Judėjimo suvokimas

Objekto vaizdai keičia padėtį tinklainėje dėl pačių daiktų ir zmogaus judėjimo. Mes sugebame suvokti judėjima kai kunas ir akys nejuda, o vaizdas juda, ir kai akimis sekame judantį objekta. Gregory išskyrė 2 judėjimo suvokimo sistemas: 1)akis-galva, 2)vaizdas-tinklainė. Sherington teigė, kad suvokimas vyksta saveikaujant abiem sistemom. Gyvunu akies tinklainėse ir smegenų zievėse yra specializuotos lastelės, kurios selektyviai reaguoja į judėjimo greitį. Judėjimo suvokimo teorijos: aferentinė (Sherington)ir eferentinė (Helmholth). Skirtumai pasireiškia, kaip signalai patenka į centrinį bloka (integracijos). Funkciniai blokai: akis-galva, vaizdas-tinklainė, komandinis blokas, integracijos blokas. Aferentinė-į integracijos bloka ateina signalai, kurie vienas kita slopina (jaučiamas pasaulio stabilumas). Iš komandinio bloko ateina signalai į akis-galva ir išpildoma programa (pvz.:pasukama galva). Po to signalai siučiami į integracijos bloka. Jei pasukus galva vaizdas pakito, tada signalai iš vaizdas-tinklainė siunčiami į integracinį bloka. Eferentinė-kai iš komandinio bloko signalai eina į akis-galva, tuo pačiu eina ir į integracijos bloka. Uzdengus viena akį pasaulis atrodo nestabilus. Povaizdziai juda valingai judinant akies obuolį, o nejuda-atsargiai judinant. Eferentinė yra efektyvesnė ir teisingesnė. Valingai judinant akis, povaizdziai pradeda judėti po kurio tai laiko,t.y. signalai iš komandinio į integracijos blokus yra uzlaikomi, kad suvoktume stabilų pasaulį. Jei nebutų signalų uzlaikymo, tai pradedant judinti akis pasaulis iš pradzių atrodytų nestabilus ir tik vėliau taptų stabilus. Teorija negali paaiškinti autokinetinio judėjimo: jei ilgai ziurime į šviečiantį taška, atrodo kad jis juda. Indukuoto judėjimo ilizija-ziurint į mėnulį atrodo kad jis juda, o ne pro ji slenkantys debesys. Jei ekrane juda taškas, tai ir matomas judantis taškas. Jei slenka ekranas, tai atrodo kad taškas juda priešinga kryptimi. Stroboskopinis judėjimas ( fi fenomenas) – juo pagrįstas kinas. Jei vertikalės judėjimas vyksta tam tikru periodu, matome judėjima.(,,fi“ fenomenas). Strotoskopinis judėjimas. Tyrė Nertheimeris. Dega vertikali riba trumpą laiką ir yra kita tokia lemputė. Jos užsideginėja pakaitom. Kai tai vyksta l. greitai, matome abi degančias dėl inercijos. Bet gali būti ir toks momentas, kad yra tik viena atkarpa, kuri juda iš vienos vietos į kitą – tai ir yra strotoskopinis judėjimas. Juo remiasi kinas (2 savybės: inercija ir strotoskopinis judėjimas).

Kai mašina juda į priekį, o ratai sukasi, aiškiname pirmoje filmo vietoje, antroje

Skirtumai tarp realaus ir strotoskopinio judėjimo:

1) vaizdas akies tinklainėje keičiasi realiam judėjime, o strotoskop. jud. keičiasi tik dvejose vietose tinklainėje (kur užsidega ir užgesta);

2) str. j. suvokiamas siauresniame stimulų diapazone, palyginus su realiu jud.;

3) esant dideliam realaus jud. greičiui, objekto vaizdas neryškus. Pan. efekto nepastebėta strotoskop. j. atveju;

4) kai stimulų padėties kitimo greitis tas pat, realus jud. atrodo didesnis už str. j. bei didelio greičio jud. mechanizmai panašūs į str. j.

Konteksto reikšmė suvokimui

Akys daug jautresnės objekto judėjimo suvokimui, jei tas obj. keičia savo padėtį kito obj. atžvilgiu. Judančio obj. greičio suvokimas priklauso nuo atskaitos sistemos, matmenų.

Konteksto įtaka suvokiamam judėjimui yra vadinama greičio transpozicijos efektu.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––-

LAIKO SUVOKIMAS

Laiko ir erdvės suvokimas yra susiję. TAU efektas – atstumo įvertinimas kinta priklausomai nuo laiko intervalų tarp stimuliacijos taškų. Tinka ne tik lytėjimo atveju.

KAPPA efektas – laiko intervalo suvokimas priklauso nuo atstumo tarp įvykių. Laiko intervalas tarp dviejų įvykių, didėja didėjant nuotoliui. Dirginama tuo pačiu dažniu.

NUOSEKLUMO SUVOKIMAS

Kai du įvykiai atsitinka vienas po kito, jie suvokiami kaip nuoseklūs. O jei du įvykiai atsitinka tuo pačiu metu, bet mes juos suvokiam nuosekliai: jei jaudinimas nuo dviejų įvykių pasieks NS receptorių centrus skirtingu laiku. Nuoseklumo suvokimą veikia:

1. Turi būt pakankamas laiko intervalas tarp dirginimų.

2. Perėjimo riba. Dėl fizinių faktorių du simultaniniai įvykia gali būt suvokiami kaip nuoseklūs

3. Dėl biologinių faktorių (kakta ir šlaunis dirginama tuo pat metu, bet atrodo, kad kakta pirmiau).

4. dėl psichologinių faktorių – stimulai, į kuriuos nukreiptas dėmesys, suvokiami kaip ankščiau atsitikę, nei jau esantys.

Pateikiamų stimulų savybės taip pat turi įtakos nuoseklumo suvokimui. Dviejų garsų nuoseklumą lengviau pastebėti, jei jie yra ne vienodų dažnių. Sunku įvertinti jei priklauso įvairaus modalumo signalams.

Laiko suvokimas turi dvi reikšmes:

I. pati plačiausiai – suvokimo fenomenai kai bandoma įvertinti laiką tarp stimulų pateikimo.

II. Stimulų, įvykių intervalų įvetinimas, kai jie priklauso tai pačiai psichologinei dabarčiai
trukmė, kurioje įvykiai sudaro integruotą visumą).

Trukmės slenkstis – atitinka mažiausią atstumą tarp taškų, kuriuos žmogus gali atskirti. Mažiausiais laiko intervalas, kuriame nuoseklūs įvykiai dar gali būti nuosekliai suvokiami yra vadinamas TS.

Laiko intervalo suvokimą veikia:

• Intervalas, ribojamas visualiniais signalais, atrodo ilgesnis už tą patį intervalą, ribojimą taktiliniais, akustiniais dirgikliais.

• Girdimojo suvokimo atveju intervalas atrodo trumpesnis, jei pirmas stimulas yra stiprus ir ilgesnis, nei jei antras stimulas yra stiprus.

• Stiprus garsas atrodo ilgesnis už silpną.

• Aukštas garsas atrodo ilgesnis už žemą.

• Vizualinio sig. trukmė pervertinama palyginus su akustinio.

• Trukmės suvokimas priklauso ne tik nuo pateikiamo intervalo, bet ir nuo stimuliacijos. Dviejų vienodą laiką eksponuojamų skaidrių suvokimas skiriasi jei juose pavaizduotų taškų skaičius skiriasi. Daugiau taškų turinčios ekspozicijos atrodo ilgesnės.

• Stimulų pažįstamumas veikia trukmės suvokimą. Gerai žinomų ir trumpų žodžių pateikimo trukmė atrodo ilgesnė už mažai žinomų ir ilgų žodžių.

Trukmės įvertinimo būdai:

1. Žodinis įvertinimo metodas – eksperimentatorius nurodo laiko intervalą, tiriamasis vertina žinomais laiko vienetais.

2. Produkavimo metodas – ekper. Pasako trukmės ilgį ir tiriamasis įvertina intervalo ribas.

3. Atgaminimo metodas – eksper., liepia nurodyti intervalo, lygaus nurodytai trukmei, ribas.

Sunku palyginti tyrimų duom., gautus pagal skirtingus metodus. Vartojant ŽĮV trukmė pervetinama, o P ir A – nepakankamai įvertinama. Trukmės vertinimą veikia žmogaus aktyvumas; jei jo aktyvumas didelis – jam laikas bėga greitai. Pastebėta, kad jei atkreipiam dėmesį į laiką, jis eina lėtai.

Kaip žmonės sugeba orientuotis laike? Padeda sąlyginių vnt.,susidarymas, laikrodžių, kalendorių išradimas. Kodėl vaikam laikas eina lėtai?

1) dėl medžiagų apykaiyos greičio

2) priklauso nuo įvykių, kurie pergyvenami, jei jų daug – laikas ilgas. Jei įvykių ,mažai, bet nėra monotonijos – greitai.

Akustinių signalų suvokimas

Tono teorijos fiziologinio pobūdžio.

Garsumą matuoja decibelais, fonais, sonais. Klausa reaguoja į l. didelį akustinių sign. intensyvumo diapazoną. 1014 (= viršut. absoliutus slenkstis/žemut. absoliutus slenkstis). Garso stiprumą buvo sugalvota matuoti logaritmine skale, t.y. dviejų signalų intensyvumo santykio dešimtainiu logaritmu. Decibelas dB = 10 lg I/Io

čia I – matuojamo garso intensyvumas, energija per laiko vnt, 1 cm garso galingumas; Io – 10-16 w/cm2 , jei garsas 1000Hz dažnio, žmogaus ausis normalaus jautrumo ir garso banga turi energiją Io, tai žmogus vos vos junta garsą.

P

ndB = 20 lg ––– , intensyvumas matuojamas ne energija, o slėgiu.

P0 P0 = 2 • 10-5 Pa

dB apibūdina garso šaltinio intensyvumą, o ne garsumą, nes to paties šaltinio energija duos skirtingus slėgius, priklausomai nuo tono aukščio.

Fonas – tam tikro aukščio tono garsumas yra a fonų, jei tokio pačio garsumo 1000 Hz tonas yra a decibelų ( jei matuojame tik 1000 Hz, tai kiek turi dB tiek bus ir fonų, bet jei imame kitą dažnį, pvz., 90 Hz, tai norint nustatyti fonus turime paimti 1000 Hz toną, keisti jo garsumą kol bus lygu su 90 Hz garsumu. Kai bus vienodi, reikia išmatuoti kiek dB turi 1000 Hz dažnumo tonas, tai tiek bus ir fonų).

Fonų trūkumai-galime pasakyti, kad jei vienodi fonai, tai ir bus to paties garsumo, bet negalime pasakyti kiek Hz vienas fonas didesnis už kitą, tik kad didesnis galime pasakyti.

Sonų skalė- 1 sonas lygus 1000 Hz 40 dB (garsui) garso šaltinio garsumui. 2 k. didesnis garsas 2 sonai. 4k lygu 4 sonai. 2 k. mažesnis lygus 0,5 sono ir t.t.

Tono aukščio suvokimas-garsą sudaro tik vieno dažnio hormoniniai virpesiai. Tono aukštis labiausiai sąlygojamas garso bangų dažnio. Kuo didesnis dažnis, tuo tonas aukštesnis. Bet ryšys tarp psichinių ir fizinių dydžių nėra fizinis. Dėl šios priežasties sudaryta subjektyvi tonų aukščio skalė. (Melų skalė).

1000 Hz dažnio 40 dB garso tonas lygus 1000 Melų.

2 k. aukštesnis lygus 2000 Melų.

4 k. lygus 4000 Melų.

2 k. žemesnis lygus 500 Melų ir t. t.

Visame klausos diapazone (nuo 20 Hz iki 20 000 Hz) galime išskirti jautriausio suvokimo intervalą (1000-4000 Hz)-šiame diapazone tono aukštis išreikštas melais apytikriai tiesiai proporcingas tono dažniui. (2000 Hz ≈ 2000 melų). Via tik tono aukštis vis tiek priklauso nuo intensyvumo , kai aukštis viršija 3000 melų, tai stiprėjant intensyvumui didėja tono aukštis. Kai tono aukštis mažiau kaip 1000 melų-suvokiamas aukštis žemėja didėjant intensyvumui. 1000 – 3000 Hz intensyvumo kitimas labai mažai veikia tono aukščio suvokimą. Nustatyti tono aukštį trumpai pateikus signalą negalima, tada suvoksime jį kaip spragtelėjimą. Min. trukmė 1000-4000 Hz 10 ms.

Žemų tonų aukštis suvokiamas esant ekspozicijos laikui. Nustatyta, kad mažinant pateikimo trukmę, žemų tonų suvokiamas aukštis didėja, o aukštų žemėja. 1000-4000 Hz trukmės įtaka maža.

AKLIEJI Kaip erdvėje orientuojasi aklieji?

Dažniausiai padeda išmokimas. Pvz., kiek žingsnių
kambaryje iki lovos, gatvėje ar kitoje mažai žinomoje vietoje? 2 hipotezės: 1)l. išlavėjęs temperatūrinis ir lytėjimo jautrumas; 2) orientuojasi pagal klausą.

1. Eidamas žm. stumia orą ir jaučia jo atsimušimą nuo kliūties. Jaučia temperatūrų skirtumą. Kiti autoriai sako, kad odoje yra l. daug receptorių, tad padidėja jautrumas.

2. Pvz., 2 regintys ir 2 akli nuo gimimo. regintiems užrišo akis, treniravo vaikščioti. Einant su batais, buvo girdimas garsas, o einant su kojinėmis – be garso. Tiriamieji turėjo pasakyti, kada pajunta kliūtį pirmą kartą, ir kada kliūtis arti jų. Kliūtis – pernešami skydai. Kai grindys buvo kietos, o einama su batais, – užduotį atlikdavo lengvai. Kliūtį pajusdavo, ją palietę. Vėliau buvo uždėtos kaukės ir pirštinės. Tos pačios sąlygos. Rezult. vienodi: kietos grindys – su kliūtimis susidorojo. Rezult. šiek tiek pablogėjo, kadangi kaukė pablogino akustinį signalų suvokimą. Tada eliminuoti garsiniai signalai. Liko tik lytėjimas. Nesugebėjo nustatyti, kur kliūtis. Svarbiausias tyrimas – eksperimentatorius pasidėjęs ant peties garsinį generatorių, ėjo į kliūtį. Kitame kambary tiriamasis pagal garsus kontroliavo eksp. judesius. Tir., su užduotimi susidorojo. Tad visi inf. šaltiniai, išskyrus garsinius, buvo eliminuoti. Atlikus tyrimą su kurčiais, šie su užduotimi nesusidorojo, tad lytėjimas nesvarbu. Tirta, kokio dažnio garsai – į vežimėlį įdėtas generatorius, kuris valdomas iš kito kambario. Geriausi rezultatai – 10 000 Hz. Kuo dažnis aukštesnis, tuo geriau orientuotis. Orientuojasi ne pagal intensyvumą, nes nustatant slenksčius nesvarbu, ar arčiau kliūtis, ar toliau, – slenkstis toks pat. Galbūt įtakos turi fazės, laiko skirtumai.

Vienareikšmiškai sakyti, kad tik garsas svarbu, negalima. Aklieji 100 proc. sustoja prieš kliūtį pagal garsą. Aklieji ir kurtieji 32 proc. sustodavo prieš kliūtį, tad jie naudojo tik taktinius signalus.

Kūno schema – tai susidariusi sistema, kuri leidžia žmogui įvertinti savo kūno dalių padėtį erdvėje. Formuojasi palaipsniui. Jei iki 6 metų nupjauna koją ar ranką, jie nejaučia fantominių galūnių. Kiti jaučia. (Fant. gal. – jaučiama kūno dalis, kurios nėra, pvz., skauda blauzdą, nors koja nupjauta). Kūno schema nesutampa su kūno ribomis, bet sutampa su priglundančiais drabužiais. Kiek laiko reikia, kas susidarytų kūno schema? Tai rodo raupsų atvejis: irsta galūnės ir palaipsniui kūnas. Kūno schema leidžia nustatyti kairę ir dešinę. Kiti sako, jog tam padeda vedančios rankos išsiskyrimas (išsiskiria ved. smegenų pusrutulis). 2-4 metų vaikai pasižymi veidrodiniu raštu, kai kurie, pvz., painioja ,,d“ ir ,,b“ dėl vedančio pusrutulio nebuvimo. Vėliau tai pranyksta.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4233 žodžiai iš 8292 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.