Kohabitacija ir jos populiarėjimas šiuolaikinėje visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Kohabitacija ir jos populiarėjimas šiuolaikinėje visuomenėje

112131

Turinys

Įvadas 3

Santuokos ir kohabitacijos panašumai ir skirtumai 4

Santuokų irimas ir kohabitacija 5

Laikmečio bruožai ir kohabitacija 6

Pirkimo aistra 6

Individualizmas 6

Modernios šeimos supratimas 7

Bažnyčios vaidmens mažėjimas 7

Pasirinkimo laisvė kaip vertybė 7

Lygybės principas 8

Lytiškumo nuvertinimas 8

Išvados: 9

Šaltiniai: 10

I priedas. Apklausos klausimai 11

II priedas. Apklausos rezultatai 16

III priedas. Apklausos rezultatų apibendrinimas. 21

Įvadas

Nuo 1990 m. Lietuvoje vis labiau plinta santykiai, kai poros gyvena kartu nesusituokusios. Viena vertus, skaičiai rodo (7), kad, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje tai atsitiko vėlai ir šie pokyčiai visuomenėje dar tik pradeda įsigalėti, nors Vakarų Europos šalyse tokia situacija normali, įprasta, kai kuriose – netgi įteisintina (5). Vakaruose šis procesas prasidėjęs jau 1965 m.

Kita vertus, įdomu panagrinėti šių pokyčių, vykstančių tiek kitose šalyse, tiek Lietuvoje, priežastis. Kodėl mažėja pasitikėjimas santuoka, mažėja poreikis sudaryti santuokinius ryšius? Kodėl visuomenė vis labiau toleruoja nesusituokusių porų gyvenimą kartu ir vaikų gimdymą? Tai – klausimai, atsakymai į kuriuos glūdi laikmečio pokyčiuose, individualizmo, “lyties teorijos”, skelbiančios, kad lytis yra tik socialinė, ne asmeninė kategorija, Bažnyčios silpnėjimo procesuose. Apibendrinant galima pasakyti, kad šeimos institucijos suvokimas kinta įsigalėjant globalizacijai ir postmodernistiniam pasaulio suvokimui.

Kintant šeimos supratimui, keičiasi socialinės normos ir socialiniai santykiai. Savo darbe norėčiau parodyti, kokie pokyčiai šiuo metu vyksta, nors, deja, dar neįmanoma pasakyti, kokia būtent socialine sankloda tai pavirs – kol kas esame tų pokyčių vyksme. Savo darbe daugiausia remsiuosi Erich Fromm veikalu “Menas mylėti” bei demografiniais rodikliais. Prieduose darbą papildysiu savo vykdyta apklausa, tačiau jos rezultatų nenorėčiau įtraukti į patį darbo dėstymą, nes apklausiau 20 žmonių, kurių didesnė dalis – jauni, didžiųjų miestų gyventojai, ir ši apklausa negali pretenduoti į jokį statistinį patikimumą.

Santuokos ir kohabitacijos panašumai ir skirtumai

Tiek santuoka, tiek kohabitacija reiškia dviejų žmonių – poros – bendrą gyvenimą. Tačiau santuokos sąvoka apima platesnį tokio bendro gyvenimo aspektų spektrą, tuo pačiu sąlygodama daugiau įsipareigojimų. Popiežiškoji šeimos taryba, veikale “Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos” priešindama santuoką ir kohabitaciją ir kurdama teigiamą santuokos, neigiamą – kohabitacijos įvaizdį, santuoką apibrėžia kaip ryšius, pagrindžiančius šeimą, pirmapradį ryšį, prsiimtą susitarimu, apimantį visą gyvenimą ir orientuotą į sutuoktinių gerovę, vaikų gimdymą bei auklėjimą. Santuokos ir šeimos pastovumas, teigiama rašinyje, remiasi ne tik su tuo susijusių asmenų valia, bet ir instituciškumu – viešai ir formaliai prisiimami esminiai įsipareigojimai ir uždaviniai, kuriuos vykdyti galima išreikalauti juridiškai.

Kohabitacija – tai priešingų lyčių asmenų gyvenimas kartu nesusituokus, t.y. neprisiimant tokio laipsnio asmeninių ir visuomeninių įsipareigojimų, kokį prideda

santuoka. Tame pačiame šaltinyje kohabitacija nėra taip aiškiai apibrėžiama – nurodomi tik jos esminiai elementai: nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės nutraukti bendrą gyvenimą, pasitikėjimo santuokos institucija netektis, santuokos atmetimas dėl ideologinių motyvų, tam tikrais atvejais – ekonominių motyvų įtaka tokiam bendro gyvenimo pasirinkimui.

Vis dėlto norint objektyviai vertinti santuoką ir kohabitaciją sudėtinga remtis vien katalikų bažnyčios nuostatomis, nes jos iš principo privalo aukštinti santuoką ir neigti kohabitaciją dėl šios religijos pamatinių principu. Mėginant įvertinti šiuos du gyvenimo kartu būdus galima pasakyti, kad pirmasis – santuoka – iš esmės yra apibrėžtas ir juridiškai įteisintas, turi tradicinių ir religinių motyvų. Kohabitacija gi yra sunkiau apibrėžiama, ji yra į santuoką panašus gyvenimo kartu būdas, tačiau neįteisintas ir vengiantis apsibrėžti, be to, sudėtingiau įvertinti jo mastus ir pobūdį. Kohabitacija vengia administracinių, juridinių įsipareigojimų bei religijos normų.

Kohabitacija vis labiau plinta kaip priešvedybinio laiko praleidimo būdas, galimybė pažinti partnerį iki vedybų ir apsispręsti, ar ryžtis santuokai su žmogumi, su kuriuo kartu gyvenama. Kohabitacija atspindi poreikį pasilikti užtikrintą galimybę nutraukti bendrą gyvenimą, nenorą įsipareigoti ar sudėtingų procesų, tokių kaip santuoka ar skyrybos, vengimą bei kitokį požiūrį į šeimą, santykius, meilę apskritai, atskiriant meilę nuo įsipareigojimų ir atsakomybės priėmimo, žiūrint į šį jausminį ryšį kaip į mainų modelį – jei reikiama “prekė” (šiuo atveju – žmogus) netiks ar atsibos, lieka galimybė “įsigyti” kitą, patrauklesnę, naudingesnę.

Santuokų irimas ir kohabitacija

Žvelgiant į vedybų ir ištuokų skaičiaus dinamiką Lietuvoje 1980 – 2000 m. (7) gana aiški vedybų skaičiaus mažėjimo ir ištuokų skaičiaus stabilumo tendencija. Jei 1980 – aisiais iš 1000 gyventojų maždaug 3 išsiskirdavo, o 9 – susituokdavo,
2000-aisiais šie skaičiai ženkliai suartėjo: skyrybų nesumažėjo ir liko apie 3 1000-iui gyventojų, o santuokų skaičius mažėjo iki vos daugiau nei 4. ištuokų skaičius buvo padidėjęs apie 1991-uosius metus.

Šie skaičiai byloja, kad, nors santuokų skaičius ženkliai mažėja, skiriasi vis dėlto tiek pat porų – taigi, santuokų atžvilgių skyrybų santykinai daugėja. Tai rodo, kad mažėja pasitikėjimas ne vien santuoka, bet vienas kitu apskritai: kai didėja pasirinkimo laisvė, žmogus turi galimybes rinktis partnerį iš neriboto skaičiaus vyrų/moterų, santuoka nebegali užtikrinti stabilaus ir ilgalaikio ryšio.

Santuokos institucija buvo veiksminga prieš kelis šimtmečius, kai ji buvo neginčijama visuomenės norma (nesantuokiniai ryšiai buvo smerkiami), katalikiškos religinės bendruomenės neginčijamai įteisintas santykis, garantas, kad moteris, kuri negali dirbti, bus išlaikoma. XX amžiuje visuomenės normos pakito: įsigalėję ir garbinami laisvės, individo, pasirinkimo, lygybės principai sąlygojo didesnę toleranciją kitokiems, nesantuokiniams ryšiams. Katalikybė, nors kai kuriose šalyse vis dar yra vyraujanti religija, nebėra tokia reikšminga ne vien dėl savo konservatyvumo ar kai kurių principų neatitikimo tolerantiškai visuomenei priimtoms tendencijoms, bet ir dėl galių netekimo ekonomine, politine prasme. Ji neteko galių ir dvasiniame gyvenime – religijos vietą šiuolaikinio žmogaus sąmonėje vis daugiau užima tuščia vieta, pripildoma pramogų, aistrų (vartojimo, pirkimo aistros), egoizmo ir tikėjimo tik savimi arba mėginimo ieškoti tikėjimo įvairiose religijose, netampant religingu – dievobaimingu. Moterų lygybė, iš esmės užtikrinta kaip, pasak E. Fromm’o, “automatų lygybė”, suteikiant moterims teises dirbti tą patį ir taip pat, kaip vyrui, bet atimant unikalumą, sąlygojo tai, kad moteriai sutuoktinis nebėra garantas išsilaikyti finansiškai.

Partneriai nebenori pasitikėti vienas kitu ir viešai įsipareigoti ilgalaikiams ryšiams. Santuoka, kaip ji buvo suprantama prieš kelis šimtmečius, buvo meilės pagrindas – o ne atvirkščiai. Dabar tik meilė gali būti santuokos pagrindu, ir net ir šiuo atveju ne bet kokia, o itin tobula meilė. Įsigalėjęs supratimas, kad meilė – objekto, o ne sugebėjimo uždavinys: jei aš nemyliu, vadinasi, pasirinkau ne tą žmogų ir turiu ieškoti kito, kurį pamilsiu. Tokiu atveju santuokos reikšmė nyksta: kadaise buvusi kaip nurodymas pačiam sau, kokį žmogų privalai mylėti (tą, kurį pasirinkai kaip sutuoktinį), dabar ji jau nebegali atlikti tos funkcijos, nes žmogus nebegali nurodyti sau, kokį žmogų turi mylėti – jis tik nurodinėja sau, kaip turėtų tapti mylimu, ir yra įsitikinęs, kad meilė – ilgą laiką besitęsiantis pirminis įsimylėjimo jausmas.

Galima sakyti, kad santuoka žmonių sąmonėje nebetenka reikšmės. Jų poreikius labiau atitinka kohabitacija, todėl jos mastai vis labiau didėja.

Laikmečio bruožai ir kohabitacija

Kohabitacija yra postmoderniojo laikmečio bruožas. Vakarų Europoje ji pradėjo plisti 1965-aisiais metais, Lietuvoje, kaip jau minėjau – apie 1990-uosius. Šiuo metu kohabitacijos mastai labai dideli: Švedijoje daugiau nei 70 proc. 25 – 29 m. amžiaus moterų pirmoji partnerystė buvo kohabitacija, arba neregistruota santuoka; panašūs skaičiai atspindi Suomijos, Prancūzijos, Estijos situacija; Lietuvoje šis rodiklis siekia palyginti mažai – apie 16 proc.

Kohabitacija yra tampriai susijusi su dabartinio laikmečio bruožais – pirkimo aistra, individualizmu, modernios šeimos supratimu, bažnyčios vaidmens mažėjimu, pasirinkimo laisve kaip vertybe, lygybės principu, lytiškumo nuvertinimu ir kitais. Trumpai aptarsiu šiuos pagrindinius bruožus ir jų sąsajas su kohabitacijos reiškiniu.

Pirkimo aistra

Įsigalėjęs kapitalizmas, daugelį procesų pasaulyje įtakojanti rinkos ekonomika skatina vartotojišką visuomenę. Kaip savo knygoje “Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai” teigia amerikiečių profesorius Daniel’is Bell’as, kapitalizmas JAV išaugo iš protestantiško taupumo ir darbo kultūros, skatinančios kuo daugiau dirbti ir uždirbti ir kuo mažiau išleisti. Tačiau protestantizmas neskatino verslo augimo – protestantiškoje kultūroje buvo vertinama stabili veikla. Didėjant įmonėms, kuriantis naujiems verslas “augimas” tapo būtina ir siektina sąlyga, kuriai beveik nebrėžiamos ribos. Augimui užtikrinti reikėjo užtikrinti ir pirkimą – vartojimas, sąlygojamas rinkos ekonomikos veiksnių bei psichologinio pasitenkinimu perkant vis kitą, naują daiktą, sąlygojo vartotojiškos visuomenės kūrimąsi.

Vartotojiška visuomenė stumia žmogų į nesibaigiančią naujovių paiešką, aukštindama naujoves, teigdama, kad tai, kas nauja – įdomu, gera, naudinga (9). Į pasaulį globaliosios visuomenės gyventojai vis labiau linksta žiūrėti kaip turistai, ieškodami vis įdomesnių vaizdų. Taip pat jie žiūri ir į žmones, norėdami pažinti kuo daugiau žmonių, vis mažiau vargindamiesi pažinti vieną žmogų labai giliai, aukodami stabilumą vardan naujumo ir trumpalaikio poreikių patenkinimo, nors už tai moka tam tikrą kainą – jiems tenka nuolat patirti nerimo jausmą. Žmonės vis labiau linkę likti “atviri kitoms patirtims” – neįsipareigoti santykiuose, kad galėtų juos
kada pajutę potraukį kitam žmogui, kitai “prekei”.

Individualizmas

Antroje XX a. pusėje valstybių gyvenime išryškėjo rinkos ir socialinis individualizmas, skatinantis skeptiškai vertinti įvairias socialines institucijas, tarp jų – ir šeimą. Asmenybės vertinimas kyla aukščiau nei socialinės grupės ar socialinės institucijos vertinimas. Tiesa, individualizmas, kalbėjęs apie kiekvieno žmogaus unikalumą, jo laisvę rinktis ir kurti save, praktiškai vis labiau tampa egoistinių poreikių patenkinimo supratimu ir savęs kaip individo iškėlimu atmetant pagarbą kitiems individams.

Modernios šeimos supratimas

Šeimos supratimas visuomenėje transformuojasi – nuo tradicinės šeimos pereina prie moderniosios. Šeimos transformacijos požymiai apibūdinami perteikiant tradicinės ir modernios šeimos požymius. Tradicinės šeimos požymiai yra:

– ankstyvos vedybos

– šeimos kūrimas vedybų keliu

– vaikų gimdymas jauname amžiuje

– vidutinių šeimų vyravimas

– maža nesantuokinių vaikų dalis

Modernios šeimos požymiai:

– mažėja vedybų

– vedybos atidedamos vyresniam amžiui

– daugėja viengungių

– daugėja neregistruotų šeimų

– atidedamas vaikų gimdymas

– mažėja gimstamumas/daugėja mažvaikių šeimų

– daugėja ne santuokoje gimusių vaikų

– plinta savanoriška bevaikystė.

Moderni šeima pasižymi tuo, kad dažnai tokios šeimos santuokų neregistruoja ir tiesiog gyvena kartu. Tai lengvai pastebima užsienio šalyse: Didžiojoje Britanijoje 7 iš 10 jaunų šeimų iki vestuvių gyvena kartu dvejus metus. Švedijoje gyvenimas kartu nesusituokus yra gerokai populiaresnis nei vedybos, Kanados mieste Kvebeke net pusė gimusių vaikų – nesantuokiniai.

Bažnyčios vaidmens mažėjimas

Bažnyčios vaidmuo kasdieniame žmonių gyvenime mažėja. Bažnyčia – konservatyvi institucija; jos konservatyvumas iš dalies padeda jai išlikti tokiai stipriai ir taip ilgai, bet, kita vertus, mažina jos vaidmenį žmonių sąmonėje, labiau veikiamoje dažnai egoistinius žmonių polinkius atitinkančių normų – vartotojiškumo, gyvenimo paprastinimo, skubėjimo, rinkos ekonomikos ir kt. Galima sakyti, kad Bažnyčios konservatyvumas, griežti pasisakymai abortų, kontracepcijos ir kitų dalykų atžvilgiu lemia jos vaidmens nykimą; vis dėlto manau, kad šiuo atveju didesnį vaidmenį atlieka pats gyvenimo sąlygų keitimasis, žmogaus abejonės bet kokia religine “tiesa” ir pan.

Pasirinkimo laisvė kaip vertybė

Vartotojiškoje visuomenėje žmonės yra nuolat skatinami rinktis. Jų pasirinkimas – vienas rinkos variklių, garantų, ant kurių laikosi visa rinkos ekonomika. Kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas yra ne vien norma – jis yra skatinamas ir aukštinamas kaip vertybė. Tai, kad žmogus renkasi teisingai, yra neginčijama; nemanoma, kad kažkas kitas gali spręsti, ką žmogus gali rinktis. Pasirinkimo laisvė yra vienas iš dalykų, kurių žmonėms yra itin sunku – beveik neįmanoma – atsisakyti. Kohabitacija yra bendrabūvio būdas, formaliai užtikrinantis pasirinkimo laisvę; santuoka teigia, kad, pasirinkęs vienąkart, vėliau nebegalėsi rinktis, nes būsi priklausomas nuo šio savo pasirinkimo.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1977 žodžiai iš 3802 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.