Kohabitacijos preižastys
5 (100%) 1 vote

Kohabitacijos preižastys

112131

Įvadas

Vykstant esminiams pastarųjų metų Lietuvos visuomenės pokyčiams, prasidėjusiems XX a. pabaigoje, yra prarandamos giliausios lietuvių tautos tradicijos, su kuriom iš esmės keičiasi ir šeima. Tarp ryškiausių šeimos pokyčių, prasidėjusių nuo XX a. dešimto dešimtmečio pradžios, galima paminėti šiuos: labai sumažėjo santuokų ir gimimų, santuokos ir pirmųjų vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui, gausėja porų, kurios gyvena santuokos neregistravusios, sparčiai gausėja nesantuokinių vaikų, didėja šeimų nestabilumas, silpsta ryšiai tarp kartų. Taip pat liberalėja požiūris į intymius santykius, ankstėja pirmųjų lytinių santykių patirties amžius. Šie ir kiti šeimų pokyčiai veikia visą visuomenę.

Mūsų visuomenėje labai daug atgyvenų – kai paprotys ar socialinė institucija keičia savo funkcijas, nekeisdami savo ištakų . „Taisyklė is pater est quem justae nuptiae declarant (tėvu pripažįstamas tas, kuris gyvena santuokoje –lot.) materialiai liko mūsų kodekse tokia, kokia ji buvo senovinėje romėnų teisėje“ (E.Durkheimas, p.99).

Bet tada ji atliko funkciją – gynė tėvo nuosavybės teisę į vaikus nuo teisėtos žmonos, o dabar ji labiau gina vaikų teises.

„Taigi, imantis aiškinti socialinį reiškinį, reikia atskirai tirti realią jo iškilimo priežastį ir jo atliekamą funkciją“ (E.Durkheimas, p.102). Taip pat Durkheimas siūlo, kad reikia nustatyti, ar nagrinėjamas faktas atitinka bendras socialinio organizmo reikmes, ir prieš nustatant reiškinio padarinius, visai natūralu ieškoti jo priežasties.

Šiame darbe noriu išsiaiškinti šeimos transformacijos reiškinio – plintančios neregistruotos santuokos (kohabitacijos) priežastis. Lietuvoje susiklostė tokia padėtis, kad vis labiau yra pereinama prie modernios šeimos modelio – kurioje neskubama registruoti šeimyninių santykių, neskubama gimdyti, pirma stengiamasi susikurti materialinį pagrindą (detalesnis modernios šeimos apibūdinimas nurodytas priede 1 lentelėje). Tai akivaizdžiai atsispindi ir gimstamumo – šeimos gyvybingumo, šeimos socialinės sveikatos rodiklyje, o nuo 1990 m. šis rodiklis, kaip ir santuokų skaičius, mažėja.

Kohabitacija, manau, nėra neigiamas reiškinys visuomenėje, tačiau jis iššaukia pasekmes, kurios visuomenei nėra palankios – sąlyginai dėl to mažėja vaikų gimstamumas, vyksta sparti depopuliacija – didesnis mirtingumas nei gimstamumas, gausėja nepilnų šeimų, šeimoje nėra stabilumo, vidinio šeimos tvirtumo, saugumo dėl ateities, silpnėja tarpusavio ryšiai. Tai ne tik psichologiškai paveikia šeimą, bet didina jos socialinę atskirtį, keičia jos požiūrį į pačią šeimą, į vertybes ir pan. Formuojasi socialiai silpna šeima, kuri nepajėgi atlikti savo prigimtinių vaikų ugdymo, lavinimo, socializacijos funkcijų. Tuo pačiu visuomenėje silpnėja galių sutelktumas, solidarumas, keičiasi kultūra, tradicijos.

Nagrinėdama kohabitacijos priežastis, bandysiu išsiaiškinti , kaip kohabitacija veikia pačią šeimą, ką apie šį reiškinį mano likusi visuomenės dalis.

Dėstymas

Šeimos pokyčių problemas sprendžia ne tik Lietuva. Kitose Europos ir ne tik Europos šalyse šeimos transformacija prasidėjo gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Vakaruose jau nuo 1960 metų vidurio vyksta vadinamasis perėjimas nuo tradicinės prie modernios šeimos. Tradicine čia apibūdinama šeima , kuriai buvo būdinga ankstyvos vedybos, šeima buvo kuriama iš esmės tik vedybų keliu, vaikai gimdavo tiktai šeimoje, gimdydavo būdami jauni, vyravo vidutinės šeimos – 2, 3, 4 vaikai.

Socialinių tyrimų instituto demografinių tyrimų centro vadovė profesorė habil. dr. Vlada Stankūnenė sako, kad iki tokių pokyčių mūsų šeimas privedė susiklosčiusi šalies ekonominė būsena: „iki pastarųjų politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių, t.y. iki nepriklausomybės atstatymo kurį laiką 2–3 dešimtmečus, turėjom pakankamai stabilią demografinę būseną. Žmonės buvo prisitaikę prie aplinkos, gyvenimas iš metų į metus smarkiai nesikeitė , buvo pakankamai stabilus. Mes žinojom, kokį išsilavinimą galim įgyti, kaip po to įsidarbinsime (būsim įdarbinti), kokia bus alga, kada galime tikėtis gauti butą, kokios mums gali būti suteiktos sveikatos apsaugos paslaugos… Visa tai buvo reglamentuota ir limituota, bet gana stabilu. Sąlygos mažai keitėsi, ir demografiniai procesai mažai keitėsi. Beveik visos santuokos buvo registruotos ir gimstamumas buvo pakankamai stabilus“ (Liaudies kultūra 2002 Nr.4(85).

”Tyrimai rodo, kad pagrindinės šeimų nekūrimo ar jų atidėjimo vyresniam amžiui priežastys yra ekonominės: būsto įsigijimo bei jaunimo įsidarbinimo problemos, nepakankamos pajamos“ (Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys , 13 spl.) Į klausimą kodėl neketina turėti daugiau vaikų, dažniausiai atsakoma, kad rūpi vaikų ateitis, nėra galimybės suteikti vaikams norimą išsilavinimą. Vadinasi, vaikų auginimas yra siejamas su papildomom išlaidom, daliai jaunimo su profesinės veiklos, saviveiklos realizavimo apribojimu. „Dauguma mūsų visuomenės narių institucionalizuotą (registruotą)
šeimą tebelaiko prioritetine, norėtų turėti du (dalis net tris) vaikus; pasisako už tai, kad vaikas augtų šeimoje, kurioje yra abu tėvai, nepalankiai vertina faktą, kad mažėja santuokų ir gimstamumas“( Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys , 13 psl).

Nuo 1990m. vidutinis pagimdytų vaikų skaičius staigiai pradėjo mažėti. Buvęs vidurkis – du vaikai šeimoje – ima mažėti ir dabar sudaro 1,25. Taigi, vidutinis vaikų skaičius, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, sumažėjo per pusę. O tai rodo esminius ir didelius pokyčius, kuriuos, deja, sąlygojo ir ekonominių nestabilumų krizės. Kai žmonės neužtikrinti ateitimi, jie negalvoja apie šeimos kūrimąsi ir vaikų gimdymus. Be to, šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai svarbių, minimalių, socialinių garantijų – garantijos į darbą, į nors minimalų atlyginimą, į nors minimalų būstą . Šių garantijų nebuvimas ypač sąlygoja šeimų kūrimąsi vėlesniame amžiuje, neskubėjimą tuoktis, gimdyti vaikus. Dažnas jaunas žmogus galvoja pirmiausia apie mokslus, darbą, materialinį įsitvirtinimą, o tik paskui apie savo giminės pratęsimą. Gimstamumo rodiklių kreivė sąlyginai atspindi ir ekonominius nuosmūkius – kai ekonominė krizė – gimstamumas sparčiai krenta, kai ekonominis pagyvėjimas – gimstamumo kritimas lėtėja, situacija stabilizuojasi.

„Mes pradėjome perėjimą į rinkos santykių visuomenę. Net ir minimalios savo, savo šeimos gerovės užtikrinimui būtinos atkaklios individo pastangos, iniciatyva. Šito mes tarybiniu metu neišmokom“ (www.lfcc.lt). Daugelis iš mūsų nebetikime geresne ekonomine padėtimi ir tuo pačiu ateitim. Tarybiniais metais jaunimas anksti tuokėsi, nes tai skatino ir kai kurie praktiški dalykai – anksti vedi – gali gauti pastovėjęs eilėje būstą , nevedusiam galimybių gauti butą buvo labai mažai. Jaunavedžiam būdavo taikomos įvairios nuolaidos, galimybė nusipirkti „deficitines“ prekes. Anksti susituokę, o praktiškai vesdavosi visi, anksti gimdydavo vaikus. Dažna pagimdžiusi motina praktiškai griždavo į tą patį darbą, nes darbo vieta buvo garantuota.Dabar gi moteris pagalvoja, kad vaikas gali trukdyti siekti karjeros, pirmiausia siekia įsitvirtinti materialiai, po to galvoja apie šeimos kūrimą. Ieškant darbo, darbdaviai moterims neretai užduoda klausimą, ar neturit mažamečių vaikų, ar galės juos kas sergant prižiūrėt ir pan. Ne paslaptis, kad dalis darbdavių nelinkę priimti į darbą moterų su mažamečiais vaikais. Jauna mama, išėjusi į dekretą retai turi šansų grįžti į tą patį darbą, jai apskritai sunku susirasti darbą po vaikų auginimo, kai praeina eilė metų, kurių metu krenta ir kvalifikacija, ir patirtis.

Prieš dešimt metų vidutinis motinos amžius, gimdant pirmą vaiką buvo apie 23 metai, dabar jau šis rodiklis pakilęs – vidutinis motinos amžius gimdant pirmąsyk yra apie 24 -25 metai. Kadangi vedybos būna vėlesniame amžiuje, vaikų susilaukiama mažiau, nes gimdymui vis dėlto yra fiziologinės ribos. Tačiau dažnai moteris, pasiekusi karjeros viršūnę ir sulaukusi brandaus amžiaus, susimąsto apie šeimos padidėjimą, gimdo vaikus, kai jau yra padidėjęs rizikos laipsnis apsigimimams. Žinoma, mes negalime jų smerkti, tai netgi pagirtinas žingsnis, tačiau gamta taip sutvarkė, kad organizmas vėlesniame amžiuje mažiau pritaikytas išnešioti vaisių. Apsigimimai, kurie būna vėl gi dėl milijono priežasčių, yra labai skaudi modernios visuomenės rykštė.

Jauni žmonės bijo kurti šeimas, auginti vaikus, kai nežino, ar galės juos išlaikyti. Bedarbystė turi tikrai nemažą įtaką šeimos kūrimuisi, vaikų auginimui. Daugeliui turėti tiek vaikų, kiek jų norėtųsi, tapo prabangos dalyku. Smukęs gyvenimo lygis verčia šeimas apsispręsti ar turėti didesnį skaičių vaikų. Nors nemažai atvejų, kai ypač kaimuose, žmonės gimdo vaikus tam, kad gautų pašalpas, kurios tarnauja toli gražu ne vaikų auginimo poreikiams ….

Didelę įtaką jaunimui ir dabar tebeturi Vakarų šalys, ten gyvenimas bent iš šalies atrodo daug laimingesnis. Vakaruose šeimos jau nuo 60-ųjų metų vidurio eina modernėjimo link – tai rodo itin gausus neregistruotų santuokų skaičius. Tai kaip ir vienas iš modernios šeimos bruožų. „Šių laikų tradicinę suomių šeimą atitinka neregistruota nuolatinė santuoka, kuri turi vaikų. Tėvai linkę nesureikšminti savo santykių. Vaiko teisėms užtikrinti pakanka tėvo pripažinimo, kad jis yra jo vaikas. Tik labai maža dalis porų įregistruoja teisiškai savo tėvystę. Didėjantis neregistruotų santuokų skaičius ir santuokos delsimas leidžia moterims anksti susilaukti nesantuokinio kūdikio ir tik vėliau susituokti. Toks vėlyvas santuokos kūrimas yra nulemiamas aukšto moterų išsilavinimo. Jaunų išsilavinusių moterų yra žymiai daugiau nei išsilavinusių jaunų vyrų. Jaunos poros stengiasi baigti studijas, susirasti darbus ir tik tuomet galvoti apie santuoką“ (http://virtual.finland.fi/). Kažkiek panašumų, manau, galima atrasti ir šiuolaikinėje lietuviškoje šeimoje. Nors sąlygos čia, nulėmusios neregistruotą santuoką , kiek kitokios negu Suomijoje.

Mes perimame vakarietišką gyvenimo
stilių, vertybes, nors tai pakankamai pavojinga. Vakaruose yra sukurta tam tikra socialinė aplinka, garantijos, kurios, pvz. apsaugo moteris nuo skurdo šeimos iširimo atveju.. O pas mus, jei moteris sutinka gyventi neregistruotoj santuokoj ir nedirba, neturi jokių garantijų. Tuo labiau, kad neregistruotų santuokų iširimo tikimybė didesnė negu registruotų, vien dėlto, kad jos kuriasi be didelių įsipareigojimų. Šiuo metu jau yra patvirtinti partnerystės santykiai, kurie, skirtingai nei neregistruota santuoka, suteikia socialines garantijas. Tačiau pas mus jie dar neišpopuliarėjo.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1656 žodžiai iš 3219 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.