Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija
5 (100%) 1 vote

Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija

112131

1.Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija

Tai, kad individo priimtas sprendimas daug priklauso nuo to, koks yra jo moralinio išsivystymo lygis (etapas), patvirtina ir JAV psichologo Lorenco Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija. Pasak šio mokslininko, žmonių moralinė plėtotė apima 6 skirtingas moralinės plėtros pakopas (nuo vaikystės link senatvės).

Individas ir jo moralinis išsivystymas

L.Kohlbergas išskiria šešis individo moralinio išsivystymo etapus:

1 lygis Ikisutartinis (orientacija į save) 1 etapas „Bausmės vengimas“

2 etapas „Apdovanojimo siekimas”

4 etapas „Įstatymas ir tvarka“

3 lygis Posutartinis, autonomiškas ar

principu lygis 5 etapas „Socialinis kontraktas“

(universali orientacija) 6 etapas „Universalūs etiniai principai“ Pirmajame etape – moralinės motyvacijos stadija – žmonės yra motyvuoti baimės jausmo, tai “bausmės ir orientacijos į paklusnumą” stadija. Laikomasi taisyklių, siekiant išvengti bausmės. Versle, kas yra „gera“, priklauso nuo viršininkų sprendimo. Kitų individų interesai domina mažai. Šioje stadijoje vaikas kuria savo moralumą ir sieja jį su tam tikrų jo atliekamų fizinių veiksmų laukiamomis pasekmėmis (“Aš būsiu nubaustas, jeigu nuskriausiu brolį’), todėl jis priverstas skaitytis su kiekvieno, kuris yra už jį stipresnis, nuomone.

Antrajame etape – “orientacija į savitarpio priklausomybę”. Čia teisingas poelgis asocijuojasi su laukiama nauda, kuri reikalinga žmogui. Visuomeniniai santykiai traktuojami naudos sau požiūriu Individai vertina veiksmus pagal tai, kiek pasitenkinimo šie suteikia jiems, retkarčiais – ir kitiems. Čia veikia principas: tu man – aš tau. Kitų individų interesai neignoruojami, bet jie nėra vertinami kaip „geri“ ar „blogi“. (“Tu padedi man, aš padėsiu tau – abu turėsime iš to naudos”).

Trečiajame etape „- “orientacija į gerą berniuką ar mergaitę”.Priimant moralinį sprendimą, atsižvelgiama pirmiausia į tai, ar šį sprendimą palaimina “svarbūs, reikalingi žmonės” ar ne. Visa, kas atitinka visuomenės lūkesčius laikoma, “teisingu” poelgiu. Geras elgesys toks, kuris padeda kitiems ir yra gerai vertinamas kitų (draugų, šeimos narių ar pan.), nesirūpinant moraliniais skrupulais“. Šiame etape grupės interesai turi didžiulę reikšmę.

Individo moralinis vystymasis dažnai sustoja ketvirtajame lygyje. L.Kohlbergas teigia, kad du iš trijų suaugusiųjų amerikiečių pagal savo moralinį išsivystymą priklauso šiai ketvirtajai stadijai. Likuriesi geba pasiekti aukštesnę moralinio išsivystymo pakopą (penktą ar šeštą). Šioje stadijoje – “orientacija į įstatymą ir tvarką”. Šioje moralinio išsivystymo pakopoje esantys žmonės suvokia savo moralinius įsipareigojimus kaip pareigas ir įstatymo laikymąsi. Etinė dilema sprendžiama paklūstant išorinei valdžiai: įstatymui, valstybei, viršininkui. Individas supranta, kad jo teisės ir jo grupės teisės turi būti suderintos su visuomenės siekiais bei galiojančiomis taisyklėmis. Pareigos visuomenei vykdymas – geras elgesys. Elgiamasi „teisingai“, remiantis visuomenėje galiojančiais įstatymais ir tvarka.

Penktajame moralinio išsivystymo etape – “orientacija į visuomeninį teisinį susitarimą”. Individai siekia darnos pliuralistinėje visuomenėje. Čia individas sugeba kritiškai įvertinti visuomenę ir joje puoselėjamas vertybes. Gėris ir blogis vertinamas pagal tai, kiek visuotinai pripažįstamos moralinės ir teisinės vertybės yra priimtinos individui. Teisingi veiksmai – tai kitų teisių pripažinimas, remiantis visos visuomenės išdiskutuotais standartais. Tačiau griežti standartai ar taisyklės ne tokie svarbūs kaip kompromiso tarp konfliktuojančiųjų grupių siekimas. Asmuo supranta vertybių reliatyvumą ir toleruoja skirtingus požiūrius. Ši orientacija yra priešinga ketvirtajai stadijai, nes teigia: įstatymas yra sukurtas žmonėms, o ne žmonės įstatymui.

Šeštajame išsivystymo lygyje –“orientacija į etinių principų visuotinumą. Šioje stadijoje esantis individas savo veiksmus grįs etiniais principais (t.y. vadovausis “auksine’ I. Kanto kategorinio imperatyvo taisykle: “Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi”). Kai šie savarankiškai egzistuojantys visuotiniai moraliniai principai sueina į konfliktą su visuomeninėmis ir teisinėmis normomis, visuotiniai etiniai principai laikytini prioritetiniais (jiems teikiama viršenybė, jais remiantis priimami sprendimai). Individas gyvena pagal savo sąžinę.Elgiamasi remiantis universaliais teisingumo ir teisių principais, individas pats principus, kuriais remiasi gyvenime ir yra pasiruošęs elgtis pagal juos, nes tvirtai jais tiki. Jis žino, kur jis yra, kuo tiki ir kodėl, visuomet elgiasi pagal savo įsitikinimus.

L.Kohlbergas laikosi pažiūros, kad “moralinės patirties nepastovumas” (kitimas) yra esminė individo moralinės plėtros prielaida. Jeigu žmogus yra patenkintas atitinkamu moralinio išsivystymo lygiu, tai yra pavojus išlikti šioje išsivystymo pakopoje ilgam. Tačiau jeigu žmogus sueina į konfliktą sprendžiant moralės klausimus ir šio konflikto sprendimas yra už jo esamo moralinio išsivystymo pakopos galimybių, tai pažintinis nepastovumas (pastangos rasti atitinkamą atsakymą) sudaro jam galimybę pakilti į kur kas aukštesnę
moralinės plėtotės pakopą.

L.Kohlbergas pastebi, kad žmonės progresuoja nuo ketvirtosios link penktos ar šeštos pakopos, tačiau kartu linkę pasitraukti į antrą pakopą, kuriai būdinga pasitenkinimas savimi. Kai kurie iš jų, kaip pastebi L. Kohlbergas, dalyvauja antiįstatymiškuose veiksmuose, kuriems būdingi nusikalstamumo požymiai. “Atsitraukimo” periodas (pvz.: mokymasis antrais metais koledže) sudaro galimybę žmogui atskirti save nuo tėvų moralinių įsivaizdavimų ir savo patirties dėka išmėginti moralinio santykinumo principą. Paprastai tie, kurie “atsitraukia” į antrą stadiją būdami trisdešimties, ilgainiui kopia į penktą ir šeštą pakopas.

Akivaizdu, kad moralinio išsivystymo lygis turi įtakos individo moralinėms nuostatoms ir vertybėms. Antai du žmonės gali turėti bendras pažiūras į gyvenimą, tačiau gali gerokai skirtis jų puoselėjamos moralinės vertybės, kol vienas iš jų yra antroje moralinio išsivystymo pakopoje, o kitas – šeštoje. Be to, jei žmonės, gyvendami savo visuomenėje, paklūsta valdžiai dėl valdžios ir menkai šį paklusnumą grindžia savo moralinėmis vertybėmis, tai sunku tikėtis, jog ta visuomenė pakels savo bendrą etinį lygį.

Norėdami paaiškinti šį reiškinį, panagrinėkime tokią hipotetinę situaciją, kur egzistuoja vadybininkas, turintis galimybę vogti ir negali būti pagautas, nes atiduotas į sandėlį neįregistruotas kompiuteris. Vadybininkas, būdamas sąžiningas žmogus, samprotaus įvairiai, pagal savo moralinio išsivystymo pakopą.

Pirma stadija – “orientacija į bausmę”: “Nors aš žinau, kad galiu pavogti kompiuterį ir nebūti demaskuotas, tačiau nesu absoliučiai tikras, kad sugebėsiu jį išnešti iš sandėlio niekieno nepastebėtas. Aš labai norėčiau kompiuterį iš sandėlio išnešti, bet bijau būti pagautas”.

Antroji stadija – “orientacija į save”: “Jeigu aš pavogsiu kompiuterį ir būsiu sugautas, mano karjera žlugs. Būtų gerai atkreipti vadovo dėmesį į tai, jog sandėlyje yra neįregistruotas kompiuteris. Gal tuomet man pavyks pakilti karjeros laipteliais.”

Trečioji stadija – “orientacija į pritarimą”: “Geri vadybininkai nevagia kompiuterių, nors turi galimybių tai padaryti. Aš noriu būti geras vadybininkas, ir negaliu net pagalvoti, kad galėčiau pavogti kompiuterį”.

Ketvirta stadija – “orientacija į įstatymą ir tvarką” : “Vogti – yra nusikaltimas įstatymui. Nors daugelis žmonių pažeidžia šį įstatymą, tačiau aš to negaliu daryti: įstatymas yra įstatymas”.

Penkta stadija – “Orientacija į visuomenės poreikius”: “jeigu aš paimsiu kompiuterį, tai padarysiu žalą savo firmai ir darbuotojams. Šis kompiuteris gali padidinti darbo našumą, ir aš negaliu ignoruoti mūsų sėkmės”.

Šešta stadija – “orientacija į visuotinį teisingumą”: “Vagystė yra blogis visais atvejais, nors tai galbūt ir neišvengiama gyvenimo ir sveikatos labui (pvz.: net ir tuo atveju, jei vagystė yra vienintelis būdas išmaitinti šeimą). Kompiuteris priklauso firmai, aš negaliu jo paimti savo reikmėms.”

Dažnai vienam turbūt iškyla klausimas, kaip pasiekti 6-ąjį moralinio išsivystymo lygį?

L.Kohlbergas siūlo:

• bendradarbiauti tarpusavyje, vertinant situacijas, siekiant išspręsti moralines dilemas;

• pasistengti suprasti kito požiūrį;

• diskutuoti ir argumentuoti, ginant savo požiūrį;

• nuolat gilinti savo žinias sprendimams pateisinti;

• bendradarbiauti su žmonėmis, pasiekusiais aukštesnį moralinio išsivystymo lygį;

• apie etiką mąstyti principingai.

2.Utilitarizmas

Utilitarizmas (utilitaris – lot. nauda), kaip etinė teorija, paprastai siejamas su 19 amžiaus anglų filosofų Jeremy Benthamo (1748-1832) ir Johno Stiuarto Millio (1806-1873) vardais. Utilitarizmo etika, spręsdama klausimą, kaip žmogus privalo elgtis, formuluoja tokį moralumo kriterijų: tam tikras poelgis laikomas geru ar blogu priklausomai nuo jo pasekmių. Tikslas pateisina priemones, panaudotas tikslui pasiekti. Moralinis utilitarizmo autoritetas – numatytos veiksmo pasekmės, nepaisant kitų principų, kurie lemia veiksmo priemones ir motyvus.

Žmogaus elgesio šaltinis – asmeninis interesas. Veiksmas yra moraliai teisingas, jei suteikia daugiau naudos didesniam žmonių skaičiui.

Utilitarizmo esmė tokia: žmogus savo veikloje vadovaujasi naudos principu. Šis principas yra kiekvieno normatyvinio, moralinio svarstymo pagrindas. Naudingumas yra aukščiausia laimės išraiška.

Pagrindiniai J. Benthamo etikos teiginiai:

• Bet kokios žmonių veiklos šaltinio reikia ieškoti žmonių pojūčiuose, nes dorovės pagrindas-jaučiantis žmogus.

• Malonumas suprantamas kaip elgesio kriterijus, vadinamas nauda.

• Naudos principu suprantamas principas, atitinkantis arba neatitinkantis veiksmą, kuriuo siekiama padidinti arba sumažinti laimę tų, kurių interesais rūpinamasi.

• Pagal suformuluotą naudos principą J. Benthamas konstruoja savo etinę sistemą: vienintelis žmogaus elgesio kriterijus- nauda. Jis atmeta bet kokį nesavaudiškumą, kurį laikyti dorybe, jo nuomone, yra tas pats kaip politinėje ekonomijoje išlaidumą-nuopelnu. Apie pareigą (jeigu J.Benthamo mintis lyginti su I. Kanto) galima kalbėti tik tuo atveju, jei jos atlikimas neprieštarauja asmeniniams interesams. Pats
pareiga reiškia kažką atstumiančio, nemalonaus. Sąmoningas savo intereso ignoravimas yra blogis.

• Visuomeniniuose santykiuose atskiro žmogaus nauda yra susijusi su kitų žmonių nauda per sankcijas ir simpatiją. Sankcijos- tai priemonės, taikomos, kai ignoruojami kitų visuomenės narių interesai. Tai – viešosios nuomonės pasmerkimas ar įstatymų numatyta bausmė. Simpatijos – tai malonumas, kurio šaltinis – kito žmogaus malonumas. Žmogus, norėdamas patirti malonumą, siekia kitų žmonių laimės ir draugystės, atsisakydamas savo interesų ir apribodamas savo egoizmą.

• Žmogus, siekdamas asmeninės laimės, kartu siekia visų būtybių laimės, t.y. “kuo didesnės laimės kuo didesniam žmonių skaičiui”, ir priešingai – didindamas kuo didesnio žmonių skaičiaus laimę, jis didina savo paties laimę (tai J.Benthamo etikos doro elgesio tikslas, moralumo kriterijus).

• J.Benthamas siekia surasti objektyvų malonumų tyrimo būdą. Etika, pasak jo, – tai moralinė aritmetika (laimę sudaro patirti malonumai, o malonumas – tai subjektyvus dalykas, todėl malonumas – tai subjektyvus dalykas, todėl malonumus reikia tirti atsižvelgiant į jų kiekybines savybes – intensyvumą, vaisingumą, apibrėžtumą, trukmę, taip pat juos klasifikuoti pagal pasekmes. Kaip galutinis rezultatas gerai apskaičiuotas, turime dorovingumą, o kai klaidingai – ydingumą). J.Benthamas pateikia malonumų katalogą, kuris yra lyg ir orientyras žmonių praktikoje, ir žmonės turi galimybę sąmoningai pasirinkti atitinkamą elgesį ir protingai realizuoti savo interesą.

Pagrindiniai J.Millio etikos teiginiai:

• Asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas.

• Žmogus, galvodamas apie savo interesus, neišvengiamai galvoja ir apie kitų žmonių interesus. Žmogus ne tik negalės siekti asmeninės naudos, kartu nenorėdamas ir bendros, bet net negalės įsivaizduoti pirmosios be antrosios.

• Ieškodamas vidinio ryšio tarp egoizmo ir altruizmo, jis kiek išplečia malonumo sąvokos turinį, siedamas jį su dvasinėmis žmogaus prigimties savybėmis: egzistuoja ne tik veiksmai, kurių rezultatas bendras gėris, bet ir ketinimai, norai, kurių tikslas – visuotinė gerovė, kurios siekiant nesiskaitoma su asmenine nauda.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1809 žodžiai iš 3533 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.