Kolektyvinė darbo sutartis
5 (100%) 1 vote

Kolektyvinė darbo sutartis

1121314151617181

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

SOCIALINĖS SAUGOS IR DARBO TEISĖS KATEDRA

ŽYDRŪNĖ ŠIDLAUSKIENĖ

Teisės ir valdymo specialybės II kurso vakarinio skyriaus studentė

TEMA

KOLEKTYVINĖ SUTARTIS KAIP DARBO

TEISĖS ŠALTINIS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas-

Prof. dr. G. Dambrauskienė

Vilnius, 2004

TURINYS

IVADAS…………………………………………………………….

………………………………………………3

1. TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA :

1. Teisės šaltinio samprata ir

požymiai……………………………………………………..

……..6

2. Teisės šaltinių priėmimo

procedūra…………………………………………………….

……..13

2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS DARBO TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE:

1. Kolektyvinės sutarties

samprata……………………………………………………..

…………16

2. Kolektyvinės derybos – pagrindas kolektyvinės sutarties

priėmimui………………20

3. Kolektyvinės sutarties sudarymas ir

galiojimas……………………………………………24

4. Kolektyvinės sutarties taikymo sritis

…………………………………………………………26

3. KOLEKTYVINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PRAKTIKOS APIBENDRINIMAS:

1. Užsienio

valstybėse……………………………………………………

…………………………….29

2.

Lietuvoje……………………………………………………..

…………………………………………35

PABAIGA……………………………………………………………

…………………………………………….43

LITERATŪRA…………………………………………………………

………………………………………..44

SANTRAUKA………………………………………………………….

………………………………………..49

PRIEDAI……………………………………………………………

………………………………………………50

Į V A D A S

Darbo teisė- viena iš svarbiausių teisės šakų,

reglamentuojanti teisinius santykius tarp dirbančiųjų. Neseniai priimtas

naujas darbo kodeksas, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d., įnešė

individualiuose bei kolektyviniuose darbo santykiuose įvairių naujovių.

Įstojus į Europos Sąjungą, darbo santykiuose turėtų vėl plūstelėti šiokių

tokių permainų.

Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalies darbo

įstatymų, darbo rinkos, gamybinių santykių ir socialinio dialogo sistemos

kūrimą sąlygojo keletas faktorių. Tai yra:

– Tarptautinė darbo organizacija (TDO), jos konvencijų ratifikavimas,

trišalio socialinio dialogo mechanizmo sukūrimas;

– Integracija į Europos Sąjungą (ES); Lietuvos teisės harmonizavimas ir

ES teisės perkėlimas į Lietuvos įstatymus, funkcionuojančios rinkos

ekonomikos įtvirtinimas;

– Tarptautinės kapitalo institucijos – tokios kaip Tarptautinės valiutos

fondas, Pasaulio Bankas.

Į Lietuvą atėjus stambiam kapitalui vyko ekonomikos ir

socialinės sistemos reformos. Atsiradus naujiems darbo santykiams,

pastebėta, jog trūksta profesionalių derybų įgūdžių, atstovaujant savo

šalies interesams, baimė, kad nebus skolinami pinigai, be to ir

nepasitikėjimas bei nesirėmimas savo šalies žmonėmis, tokiomis

organizuotomis struktūromis, pvz., profesinėmis sąjungomis. Vedant derybas

šalys dažnai remiasi ne į faktų svarbą, o pasitelkia emocinius argumentus.

Naujas DK numato galimybę didinti profesinių sąjungų vaidmenį, nes

Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, profesinių sąjungų įtaka ir

tankumas yra mažiausias. Nuo profesinių sąjungų aktyvumo, diplomatiškumo

bei kompetencijos, taip pat aišku ir darbininko, priklauso kolektyvinės

sutarties nauda ir reikalingumas įmonei.

Nuolat vykstant įvairiems teisiniams pokyčiams, kito ir

kolektyviniai darbo santykiai. Ypač kolektyvinės sutartys svarbios esant

rinkos ekonomikos sąlygomis, kai plečiasi privataus verslo sritis. Iki 1990

m. kolektyvinių sutarčių sudarymas buvo daugiau formalus, nes prieštarauti

valstybinės įmonės vadovui ar reikšti savo nuomonę, manytume, tai galėjo

kainuoti ne tik darbo vietą, bet ir net pasmerkimą visuomenėje.

Esant Nepriklausomai
Lietuvai, profesinių sąjungų įtaka

didėjo, pradėta žvalgytis po užsienio šalis, iš ten semtasi patirties bei

patyrimo.

Didesnių įmonių kolektyvai ėmė sudarinėti kolektyvines

sutartis, pradėdami daugiau apginti savo teises užmokesčio, poilsio bei

darbo klausimais.

Pagal naująjį Darbo kodeksą didelę dalį klausimų

darbuotojams ir darbdaviams tenka spręsti derybomis ir susitarimais,

pasirašant kolektyvines sutartis. Ne paslaptis, kad darbuotojams sunkiai

sekasi derybos ir pusė įmonių, net ir tų, kuriose veikia profesinės

sąjungos, neturi kolektyvinių sutarčių. Priežastys įvairios: profesinių

sąjungų lyderiai ne visada moka derėtis, trūksta ekonominių bei teisinių

žinių. Kita problema – nėra socialinio dialogo tradicijų. Darbdaviai nenori

teikti informacijos ir kalbėtis su darbininkais. Darbo sąlygomis

nepatenkinti darbuotojai, nuolat dirbantys viršvalandžius, gaunantys mažus

atlyginimus, įmonėse sukelia nemažai konfliktų. Nors LR Konstitucijos 48

str. garantuoja žmogaus teisę į darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei

apmokėjimą. Darbdaviams tai nėra aktualu. Vienintelė išeitis, kuri

garantuotų stabilumą įmonėse, yra sutartys. Tai darbuotojų derybos su

darbdaviais ir kolektyvinių sutarčių pasirašymas.

TIKSLAS. Ištirti ar kolektyvinė sutartis savo sudarymo, priėmimo

procedūromis atitinka ir prilygsta kitiems darbo teisės šaltiniams.

UŽDAVINIAI. Šiame darbe išskiriami trys uždaviniai:

1. Išsiaiškinti teisinėje literatūroje sąvoką

„šaltinis“.

2. Išanalizuoti darbo teisės šaltinius, ypač

kolektyvinę sutartį kaip darbo teisės šaltinį.

3. Apibendrinti kolektyvinių sutarčių sudarymo

praktiką Lietuvoje bei pasirinktose užsienio

valstybėse.

AKTUALUMAS. Tema yra aktuali, ypač naujai kodifikavus darbo teisę.

Kolektyvinės sutartys Lietuvoje nėra labai paplitęs reiškinys, todėl

kuriantis naujiems kolektyvams, ypač kai į Lietuvą ateina užsienio

kapitalas, autoriaus nuomone, labai svarbu pasinaudoti kolektyvinės

sutarties galimybe.

HIPOTEZĖ. Kolektyvinė sutartis yra darbo teisės šaltinis, kurios kontekste

yra sukuriamos teisės ir pareigos ją sudariusioms šalims.

METODAI. Sisteminė analizė, istoriškumo, lyginamoji analizė, aprašomasis.

DARBO STRUKTŪRA. Magistro darbą sudaro šios dalys: Įvadas, Temos dėstymas –

3 dalys, Pabaiga, Literatūra, Santrauka ir Priedai.

1.TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA

1.1 Teisės šaltinio samprata ir požymiaiTeisės kūrimas – tai ilgas istorinis procesas, kuris yra perėjęs

labai daug etapų: tai civilizacijų kūrimasis bei žlugimas, mokslo

pasiekimai taip pat tautos moralės normų kaita.

Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuotos

prigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiai

pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų

suprantamos, kas pagal jų teisinę sąmonę teisėta ir neteisėta, išraiška.

Anot teisės mokslų prof. habil. dr. S. Vansevičiaus pirmieji rašytinės

teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Manų įstatymai, Dvylikos

lentelių įstatymai) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa). Visi jie

susideda iš trijų pagrindinių elementų:

1) konkrečių bylų sprendimų, tam tikru lygiu pripažintų turinčiais

norminę reikšmę (precedentų);

2) vyraujančių papročių, dažnai atspindinčių individualių sprendimų

pavyzdžius;

3) iš dalies tiesioginių teisėkūros aktų.

Prof. S. Vansevičius teigia, kad plačiuoju požiūriu teisės šaltinis tai

visuomeniniai santykiai, kuriuos reikia reguliuoti ir kuriuos įsisąmonina

įstatymų leidėjas. Jeigu pažvelgsime į teisės šaltinius materialiuoju

požiūriu, tai teisės šaltiniai – materialiosios, socialinės ir kitos

visuomenės gyvenimo sąlygos, kurios objektyviai verčia išleisti ar

pakeisti, papildyti teisės aktus ar net pakeisti teisės sistemą.

Pagrindinis kontinentinės teisės šaltinis yra norminis aktas, kurio

tekste išdėstytos teisės normos.

Teisės šaltinių reikšmė žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime,

neabejotinai yra didžiulė. Teisės šaltiniai nustato žmonių teisinę padėtį

ir jų tarpusavio santykius, apibrėžia piliečio ir valdžios santykius,

modeliuoja valstybės santvarką, reglamentuoja tarptautinius ryšius ir

daugybę kitų dalykų. Teisės šaltiniai taip pat yra vertingas ir patikimas

istorinis šaltinis. Jie leidžia pažinti socialinių darbo, šeimos ir kitų

teisinių santykių tam tikroje šalyje charakteristikas.

„Teisės šaltinis” turi daugybę interpretacijų. Teisine prasme ši

sąvoka reiškia kriterijus, pagal kuriuos konkrečioje teisinėje sistemoje

norma yra pripažįstama galiojančia, pvz.: tarptautinėje teisėje,
yra

įtvirtintas tarptautinių šaltinių sąrašas.

Teisės šaltiniai (teisės forma) – oficialūs būdai, kuriais

išreiškiamas ir įtvirtinamos teisės normos. Teisės moksle terminas „teisės

šaltiniai “dažnai pakeičiamos terminu „teisės forma”. Abu šie terminai

laikomi sinonimais.

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sąvokai „šaltinis” pateikia šias

reikšmes:

1) tai kas duoda pradžią, iš kur kas išeina;

2) rašytinis paminklas, dokumentas.[232]

Išanalizavus sąvokos „šaltinis“ reikšmę, terminą „teisės šaltinis“

galima suprasti kaip dokumentą, kurio pagrindu turime sukurtą dabartinę

teisinę sistemą.Teisės teorijoje „teisės šaltinio“ apibrėžimai yra labai tapatūs.

Mokslininkai nagrinėja šią sąvoką ir pateikia savo veikaluose. Keletą

apibrėžimų aptarsime.

Terminą „teisės šaltinis“ pirmą kartą pavartojo Romos istorikas

T.Livijus (59 m. pr. Kr.- 17 m. po Kr.). Teisės mokslo teoretikui

A.Vaišvilai teisės šaltinis yra minties šaltinis [56]. P.Čiočys teigia,

kad teisės šaltinis – tai įstatymai, jų rinkiniai kodeksai, teismų

sprendimai, papročių užrašai, metraščiai, literatūros kūriniai, t.y. tie

tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas

teisės normas ir jais materilizuotas teisines idėjas. Įstatymas

normatyvizmo doktrinoje laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu. Šaltinis –

visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duoda pradžią.[27]

Anglų teisės teoretikas H. L. A. Hartas (1907- 1993), nagrinėdamas

teisės mokslo šaltinius, domėjosi tik teisiniu papročiu, precedentu ir

įstatymais. Jis visai dėmesio neskyrė kitiems teisės šaltiniams –

religijai, prerogatyvai, tradicijoms, protui (reason- lot. k.), sutartims,

kitiems norminiams aktams.[35]

Anglų teisininkas K.Alenas rašo, kad „teisės šaltinis“ – tai ta

valstybės veikla, kuri suteikia elgesio taisyklei teisės normos statusą –

padaro ją privalomą, pastovią, apibrėžtą.[35]

„Teisės šaltinis“ – tai įtvirtintų, nustatytų ir išreikštų teisės normų

oficiali forma, galiojanti valstybėje.

Teisės mokslo teorijoje pagrindiniai teisės šaltiniai yra:

– teisės paprotys;

– teisinis precedentas;

– norminės sutartys;

– norminis teisės aktas.

Trumpai aptarsime pagrindinius teisės šaltinius.

• Teisės paprotys – tai istoriškai susiformavusi dėl žmonių tam tikrų

veiksmų dažno pasikartojimo valstybės sankcionuota visuotinai

privaloma elgesio taisyklė. Valstybė pripažįsta tik tuos papročius,

kurie atitinka visuomenės interesus ir valstybės valią.

• Teisinis precedentas (lot. praecedens – einantis priešakyje) – tai

teismo ar administracinio organo sprendimas konkrečioje byloje, kuriam

valstybė suteikia privalomą „pavyzdžio“ reikšmę, sprendžiant

analogines bylas, ir kartu nustatant teisės normas.

• Norminė sutartis – dviejų ar daugiau teisės normos, reguliuojančios jų

tarpusavio santykius. Šios sutartys dažniausia yra teisės šaltinis

tarptautinių santykių srityje. Norminės sutarties pavyzdžiu gali būti

sutartys darbo teisėje – kolektyvinės sutartys, sudaromos įmonėse,

įstaigose ar organizacijose ir numatančios darbuotojams papildomas

lengvatas ir garantijas darbo, socialinių buitinių ir kitų santykių

srityje.

• Norminis teisės aktas – tai valstybės kompetentingų organų ar jų

įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas – dokumentas, kuris

nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas. Lietuvoje svarbiausias

šis teisės šaltinis. Norminis teisės aktas užima labai svarbią vietą

tarp teisės šaltinių Lietuvos teisės sistemoje. Pateiksime norminio

teisės akto požymius, jų sisteminimą pagal įvairius požymius.

❖ Norminio teisės akto požymiai:

❖ priima kompetentingas organas, tiksli procedūrinė tvarka;

❖ tikslus pavadinimas, kuri institucija jį priėmė;

❖ teisės aktai skiriasi tikslumu ir teisės normų turinio apibrėžtumu;

❖ yra visuotinai privalomo pobūdžio, numatantis panaudoti valstybinę

prievartą;

❖ teisės aktai skelbiami, įsigalioja ypatinga tvarka;

❖ visi norminiai teisės aktai sudaro sistemą, kuri turi sau vietą.

Pagal teisinę galią norminiai teisės aktai yra skirstomi į:

1) Įstatymus;

2) Poįstatyminius aktus.

Įstatymas – tai pirminis teisės aktas, turintis aukščiausiąją teisinę

galią, kurį Lietuvoje priima Seimas ypatinga procedūros tvarka arba jis

priimamas referendumu. Įstatymas turi neprieštarauti Konstitucijai. Jie

reguliuoja visuomeninius santykius. Pagrindinis įstatymas Lietuvoje yra

Konstitucija, priimta 1992 spalio 25d.. Įstatymai gali būti Konstituciniai

ir paprastieji. Konstituciniai įstatymai yra nurodyti Konstitucijos 150

straipsnyje.

Paprastieji įstatymai gali būti suskirstyti į dvi grupes: einamieji,

kurie
tikrą laiką, pvz: Biudžeto įstatymas; kodifikuoti

įstatymai, pvz: kodeksai, Seimo įstatymų pataisos.Anot mokslininko V.Tiažkijaus, „teisės šaltinis“ – tai tam tikrų

normų objektyvizavimo, raiškos būdas. Jei subjektas žino apie normą, tai ji

galioja.

Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas. Istoriškai

seniausia papročių teisė, vėliau precedentinė teisė ir greta rašytinė

teisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuose aktuose, kuriuos leidžia

aukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinė teisė, kaip teisės

šaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.

Darbo teisė yra atskira teisės šaka. Todėl šis dalykas turi savo

teisės šaltinius. Apžvelgsime juos plačiau.

V.Tiažkijus teigia, kad darbo teisės šaltiniai tai – darbo teisės

normų išraiškos formos. Norminiai aktai – pagrindiniai šaltiniai. Pagal

galiojimą erdvėje jie gali būti:

1. Tarptautiniai norminiai aktai (tiesioginiai ir

netiesioginiai).

2. Nacionaliniai (valstybės vidaus) norminiai aktai

(Konstitucija ir konstituciniai įstat.; kiti įstatymai).[52]

Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymo

taisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi:

1. Seimo nutarimai.

2. Prezidento dekretai.

3. Vyriausybės nutarimai.

4. Ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiami aktai.Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomi darbo

teisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūs statutai,

kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikoma darbo teisės

šaltiniu. Teismų praktika taip pat priklauso darbo teisės šaltiniams.

Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.

Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Turinio ir teisinio reguliavimo

dalyko atžvilgiu jie yra labai įvairūs.Darbo kodekse yra aptariami darbo teisės šaltiniai. Pateikiama, kuris

yra iš jų svarbiausias, kokia hierarchija.

Konstitucija yra aukščiausiąją galią turintis darbo teisės šaltinis.

Joje įtvirtinta dauguma pagrindinių darbo teisės principų. Konstitucija yra

darbo įstatymų pagrindas. Nei DK nei kiti įstatymai negali prieštarauti

Konstitucijai.

Tarptautinių sutarčių reikšmė darbo teisinių santykių reglamentavimui

yra labai padidėjusi, nes stojant Lietuvai į įvairias sąjungas daugelį šių

klausimų reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai. Vadovaujantis DK 8sk.

galime įžvelgti darbo teisės normų hierarchijoje, jog tarptautinių sutarčių

normoms yra teikiama pirmenybė nacionalinės teisės aktų normų atžvilgiu.

Tarptautinės sutartys, kaip darbo teisės šaltiniai, yra skirtingos. Jos

gali būti taikomos tiesiogiai ir netiesiogiai, nes sukuria pareigas

valstybei.

Tarptautinės sutartys kaip darbo teisės šaltiniai gali būti:

regioninės, bendrosios, specialiosios. Jungtinių Tautų visuotinė žmogaus

teisių deklaracija, TDO konvencijos.[55]

Skirtingai nei įstatymai, tarptautinės teisės normos nekuriamos

įstatymų leidimo būdu. Nėra sukurta jokios institucijos, kuri tarptautiniu

mastu kurtų tarptautinės teisės normas. Nei Jungtinės Tautos, nei kita

tarptautinė organizacija įstatymų leidimo funkcijos neturi, pvz: net

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja teikia rezoliucijas.

Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str. nenustato tarptautinės

teisės šaltinių hierarchijos tik juos išvardija: tai, tarptautinės

sutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismų

sprendimai, doktrina, tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei valstybių

vienašaliai aktai, kuriais valstybės priima tarptautinius įsipareigojimus,

bet visi šaltiniai yra labai svarbūs. Vienų aktų teisinė galia gali būti

privalomojo pobūdžio, o kitų turėti tik rekomendacijas.

Darbo kodeksas yra pagrindinis darbo teisės šaltinis, kuris

reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose

teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba.

Darbo teisės šaltiniu yra ir kiti norminiai Vyriausybės, kitų

valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktai, t.y. poįstatyminiai

aktai. Kaip specifinių darbo teisinių santykių reglamentavimo šaltinis yra

įmonių, įstaigų ir organizacijų pagal savo kompetenciją priimti norminiai

teisės aktai, galiojantys tik tam tikros įmonės, įstaigos darbuotojams ir

kolektyvinės sutartys. Darbo teisės šaltinis yra ne pačios kolektyvinės

sutartys, o tik tokių sutarčių normatyvinės nuostatos: sąlygos, kurios

kolektyvinės sutarties galiojimo metu įgauna teisės normų pobūdį. Taip yra

todėl, kad kolektyvinės sutarties sąlygos yra skirtingos – ne tik

normatyvinės, bet ir organizacinės, nustatančios sutarties galiojimo laiką,

vykdymo kontrolės būdus, pakeitimų, papildymų tvarką, atsakomybės už

pažeidimus klausimus, prievolinės, informacinės. Visos
trys

kolektyvinių sutarčių sąlygų rūšys neturi būtinų teisės šaltinių požymių,

todėl negali būti laikomos teisės šaltiniu. Socialinės partnerystės vaidmuo

darbo teisėje tampa reikšmingesnis. Todėl kolektyvinės sutarties

normatyvinė nuostatų reikšmė turėtų didėti. Įgyvendinus socialinės

partnerystės principus, kolektyvinių sutarčių kiekis gerokai padidės. Nes

darbuotojai, darbdaviai ir valstybė kaip lygiaverčiai partneriai gali

susitarti dėl daugelio darbo sąlygų, kurių nereglamentuoja valstybės teisės

aktai. Iki DK galioję darbo įstatymai tiesiogiai neatsakė į klausimą, ar

darbo sutartyje galima pabloginti kolektyvinės sutarties sąlygas. Tuo tarpu

DK expressis verbis įtvirtino, jog darbo sutartimi šalys negali

pabloginti kolektyvinės sutarties sąlygų ( DK 94 str. 2 d.). Ši kodekso

norma įtvirtina kolektyvinės sutarties viršenybę darbo sutarčių atžvilgiu.

Darbo teisės šaltinių ypatybės:

1. Lokalieji norminiai aktai. Išskirtinis jų bruožas – galiojimas tik tam

tikroje įmonėje. Kitose teisės šakose tokių norminių aktų nėra. Lokaliosios

normos dažnai yra įtraukiamos į kolektyvinę sutartį ar jos priedus. Yra

nustatyti lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:

1) jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų

nuostatoms;

2) jie neturi bloginti darbuotojų padėties nustatytos įstatymuose;

3) lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis

tam tikros tvarkos.

2. Darbo teisės vienovė ir diferencija. Darbo teisės vienovė suprantama

taip, kad visi darbo įstatymai grindžiami bendraisiais konstituciniais

darbo organizacijos principais, visi darbuotojai turi vienodas darbo teises

ir pareigas. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra LR Konstitucija,

Darbo kodeksas, įstatymai susiję su darbo teise. Įvairios gamybos sritys

labai skiriasi, todėl reikalinga diferencija. Tai galima atlikti

objektyviai ir subjektyviai. Pagal objektyvius pagrindus darbo santykiai

diferencijuojami atsižvelgiant į gamybos, gamtines sąlygas, darbo sunkumą

ir t.t. Pagal subjektyvius pagrindus darbo santykiai reglamentuojami

atsižvelgiant į psichofiziologines tų santykių subjektų savybes. Yra

numatytos ir diferencijacijos ribos.

3. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka. Vadovaujamasi derybų principu,

daug teisių suteikta darbuotojų profesinėms sąjungoms.[52]

1.2 Teisės šaltinių priėmimo procedūra

Liberalizmo teoretiko Fr.A. von Hayek nuomone: „ įstatymų leidimo

valdžia turi veikti ypatingu būdu… tie, kurie turi šią valdžią, privalo

kurti tik bendras taisykles. Jų valdymas privalo remtis paskelbtais

įstatymais, kurie nebūtų kaitaliojami konkrečiais atvejais.“[34]

Kitas teoretikas prof. H.Kelsen (1881- 1973 ) mano, jog valstybių

konstitucijos institucionalizuoja specialius įstatymų leidybos organus.

Įstatymų leidybos organo prigimtis yra vienas svarbiausių veiksnių,

lemiančių vadinamąją valdymo formą. Jei tas organas yra atskiras individas,

pvz.: monarchas, diktatorius, tai kalbame apie autokratiją, jei tai

gyventojų susirinkimas arba tautos renkamas parlamentas – tai

demokratija[36]. Tik demokratinė įstatymų leidyba reikalauja reguliacinių

nuostatų, apibrėžiančių įstatymų leidybos procedūrą, kuri čia reiškia

dalyvavimą tautos susirinkime arba renkant parlamentą, jo narių skaičių,

sprendimų priėmimo procedūrą.

Įstatymų leidybos būdu sukurtos bendrosios teisės normos – tai

sąmoningai nustatytos normos. Aktai, iš kurių susideda įstatymų leidyba,

yra normų kūrimo aktai. Tam tikrai teisinei bendruomenei priklausantys

žmonės tokiomis pat aplinkybėmis elgiasi taip pat, kad taip elgiamasi

pakankamai ilgą laiką ir kad susiklosto individų, kurių aktai sudaro

paprotį, kolektyvinė valia, jog taip elgtis privalu. Taip kyla sudarančių

faktų „privalomybė “, t.y. mintis, kad privalu elgtis pagal paprotį.

Paprotį sudarantys aktai turi būti atliekami įsitikinus, kad juos atlikti

yra privalu. Kiekviena civilizuota valstybė yra sukūrusi ir nustačiusi

norminių teisės aktų priėmimo procedūrą, kurią pažeidus, teisės aktas

negalioja. Detaliau aptarsime Seimo leidžiamų įstatymų ir Vyriausybės

nutarimų priėmimo procedūras.

Lietuvoje yra 4 įstatymo priėmimo stadijos:

– Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Ši teisė priklauso Seimo

nariams, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Lietuvos Respublikos

piliečiams (50 tūkstančių);

– Projektų svarstymas. Projektą pateikia iniciatorius. 1/4 Seimo

nariams pritarus gali būti paskelbiami projektai visuomenei svarstyti.

– Įstatymų priėmimas. Laikomi priimti, kai už juos balsavo dauguma

Seimo narių. Bet yra išimčių: konstituciniai įst. priimami, jei už juos

balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami – ne mažiau 3/5 visų

Seimo narių balsų dauguma;

– Paskelbimas. Įstatymai įsigalioja, kai juos pasirašo Prezidentas

arba, kai to neatlieka – Seimo Pirmininkas ir kai
paskelbiami laikraštyje

„Valstybės žinios“. Prezidento grąžintas įstatymas pakartotinai laikomas

priimtu, jei už jį balsavo daugiau kaip pusė, o už konstitucinį įstatymą –

3/5 visų Seimo narių. Valstybės vadovas pakartotinai priimtą įstatymą

pasirašo per 3d.

Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso 300 tūkst.

rinkimų teisę turinčių piliečių reikalavimu ir 1/4 visų Seimo narių grupė.

Referendumu priimtą įstatymą per 5d. privalo pasirašyti ir

paskelbti Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Lietuvos Vyriausybės teisės aktų leidybos procedūra:

• Leidybos iniciatyvos teisė. Ji priklauso Ministrui Pirmininkui ir

ministrams.

• Projektų svarstymas. Patarėjai, padalinių vadovai įvertina teisės

projektą. Patikrinama ar projektas atitinka Vyriausybės

programą. Aptariama svarstymo skuba: skubos ar ypatingos skubos.

• Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymas. Vyriausybės sekretorius

galutinį darbotvarkės rezultatą teikia pasirašyti Ministrui

Pirmininkui.

• Svarstymas Vyriausybės posėdyje.

• Vyriausybė posėdyje priima sprendimą . Po sprendimo teisės aktas yra:

priimamas (balsų dauguma). Vyriausybės priimtas sprendimas turi būti:

• Įformintas – nutarimu;

• Pasirašytas – atitinkamai ministro ar Ministro Pirmininko;

• Skelbiamas – per 2 d.d. laikraštyje „Valstybės žinios“.

Išnagrinėjus įstatymų leidybos procedūrą ir Vyriausybės teisės aktų

leidybos procedūras, galima pastebėti, jog kolektyvinės sutarties kaip

teisės šaltinio priėmimo procedūra labai panaši.

Kaip ir ruošiant įstatymą, taip ruošiant kolektyvinę sutartį yra

iniciatyvinė grupė: seime – seimo nariai, prezidentas, vyriausybė,

piliečiai, įmonėje – kolektyvas, t. y. profesinė sąjunga.

Pats kolektyvinės sutarties priėmimo procesas yra labai panašus, kaip

ir įstatymų. Kolektyvinės sutarties svarstymas vyksta kolektyvo grupelėse.

Vyksta kolektyvinės sutarties derinimo ir taisymo etapas. Ruošiant

įstatymus, įst. projektai taip pat yra svarstomi, derinami frakcijose,

komitetuose, siūlomos pataisos.

Įstatymų priėmimas vyksta, kai yra balsuojama Seime, o kolektyvinė

sutartis yra priimama taip pat balsuojant darbuotojų susirinkime.

Įstatymai paskelbiami tam tikroje šalies spaudoje, kai yra pasirašęs

Prezidentas ar Seimo Pirmininkas. Kolektyvinė sutartis taip pat įsigalioja

pasirašius ją sudarančioms šalims. Ji kaip ir įstatymai galioja neribotą

laiką, o tiksliau- kol bus pakeista arba nutraukta, pakeistos kai kurios

dalys.

Norminių teisės aktų ir kolektyvinės sutarties priėmimo procedūrose

galima įžvelgti panašumų: piliečiai turi teisę dalyvauti teisėkūros

procese, pateikdami įstatymo projektą ar dalyvaudami referendume, taip pat

turi galimybę dalyvauti įmonės valdyme, bet piliečiai turi būti politiškai

aktyvūs. Projektų lygmenyje įstatymai ir kolektyvinės sutartys praeina

panašų kelią: siūlymas, aptarimai įvairiose darbo grupėse, kompromisų

ieškojimas tarp šalių, priėmimas. Įstatymai yra priimami Seimo- tautos

atstovų, o profesinės sąjungos ar darbo tarybos (dar neveikia) yra viena iš

šalių, kuri atstovauja įmonės kolektyvą.2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS DARBO TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE

2.1.Kolektyvinės sutarties samprataKiekviena įmonė yra sudėtingas socialinis reiškinys. Įmonę sudaro

kolektyvas ir administracija. Civilizuotame pasaulyje įmonės kolektyvą

atstovauja profsąjungos organizacija ar jos organas, kada iškyla

derybiniai klausimai dėl darbo sąlygų, mokesčio ar atostogų.

Vadovaujantis darbo savanoriškumo principu individualiai susitariama

su konkrečiu darbuotoju (sudaroma darbo sutartis) arba įmonės

administracija darbuotojų kolektyvu, atstovaujamu profsąjungos (taip

sudaroma kolektyvinė sutartis).

Kolektyvinių sutarimų metodas taikomas, kai darbo organizavimas

liečia bendrus arba grupinius įmonės kolektyvo interesus. Svarbiausias iš

tokių susitarimų yra kolektyvinė sutartis. Tarybiniame Darbo įstatymų

kodekse (DĮK) 1971 kolektyvinės sutarties sąvoka nėra pateikta. DĮK 9 str.

yra apibrėžiamas kolektyvinės sutarties turinys: ,,…kolektyvine sutartimi

nustatomi administracijos ir darbininkų bei tarnautojų kolektyvo savitarpio

įsipareigojimai įvykdyti gamybos planus…“.Šiame DĮK skiriamas nedidelis

dėmesys kolektyviniams santykiams, nes tuo metu veikė ,,tvirtos rankos

režimas“. Tuo metu kolektyvinė sutartis buvo taikoma visiems įmonės

darbuotojams nors jie ir nėra profesinės sąjungos nariai. LR kolektyvinių

susitarimų ir sutarčių įstatymo 8 str. numatė galimybę sudaryti kolektyvinę

sutartį įmonės filialuose.

Užsienio valstybėse kolektyvinės sutartys vadinamos bendru

pavadinimu- (angl. kal.) ,,collective agreement“, arba ,,collektive

bargaining agreement“. Sutartis įmonės lygiu dar vadinama ,,enterprise

agreement“. Pasaulyje kolektyvinės sutartys greta įstatymų, pripažįstamos

vienu iš pagrindinių teisės šaltinių (tai lokalusis
aktas). Tuo

tarpu Lietuvoje jų reikšmė reguliuojant darbo santykius santykinai nėra

didelė.

Kolektyvinė sutartis – tai susitarimas, kurį profsąjungos komitetas

darbo kolektyvo vardu sudaro su įmonės, organizacijos administracija dėl

tarpusavio įsipareigojimų vykdyti gamybinius, ekonominius ir socialinius

įsipareigojimus, taip pat dėl darbo sąlygų ir darbo apmokėjimo

sureguliavimo.

Kolektyvinė sutartis atlieka svarbias teisines ekonomines funkcijas.

Sutartyje yra įtvirtinti administracijos priimti darbo kolektyvo pasiūlymai

gamybiniais, ūkiniais klausimais įgyja teisinę galią. Kolektyvinė sutartis

yra svarbi teisinė kolektyvo įtraukimo į gamybos valdymą forma.

Kolektyvinė sutartis yra viena iš darbo santykių teisinio reguliavimo

formų, nes vadovaujantis įstatymais kolektyvinėje sutartyje nustatomos arba

konkretizuojamos kolektyvo darbo, darbo užmokesčio ir buities sąlygos.

Turėti įmonėje kolektyvinę sutartį, tai ypač didelė nauda darbdaviui, nes

socialinio dialogo būdu abi šalys susitarė, rado problemų, kurios iškilo

dėl darbo, spendimo būdus. Abi šalys yra užtikrintos, jog sutarties bus

laikomasi, o jei ne- tam tikros teisinės pasekmės.

LR Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas kolektyvinę sutartį

apibrėžia kaip profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų,

organizacijų) susitarimą dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo,

žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių

sąlygų, o kolektyvinį susitarimą – kaip tokį profesinių sąjungų, jų

susivienijimų LR vyriausybės, ministrų ir darbdavių, jų organizacijų bei

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4080 žodžiai iš 8142 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.