LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO
TEISĖS FAKULTETO
SOCIALINĖS SAUGOS IR DARBO TEISĖS KATEDRA
ŽYDRŪNĖ ŠIDLAUSKIENĖ
Teisės ir valdymo specialybės II kurso vakarinio skyriaus studentė
TEMA
KOLEKTYVINĖ SUTARTIS KAIP DARBO
TEISĖS ŠALTINIS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas-
Prof. dr. G. Dambrauskienė
Vilnius, 2004
TURINYS
IVADAS…………………………………………………………….
………………………………………………3
1. TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA :
1. Teisės šaltinio samprata ir
požymiai……………………………………………………..
……..6
2. Teisės šaltinių priėmimo
procedūra…………………………………………………….
……..13
2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS DARBO TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE:
1. Kolektyvinės sutarties
samprata……………………………………………………..
…………16
2. Kolektyvinės derybos – pagrindas kolektyvinės sutarties
priėmimui………………20
3. Kolektyvinės sutarties sudarymas ir
galiojimas……………………………………………24
4. Kolektyvinės sutarties taikymo sritis
…………………………………………………………26
3. KOLEKTYVINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PRAKTIKOS APIBENDRINIMAS:
1. Užsienio
valstybėse……………………………………………………
…………………………….29
2.
Lietuvoje……………………………………………………..
…………………………………………35
PABAIGA……………………………………………………………
…………………………………………….43
LITERATŪRA…………………………………………………………
………………………………………..44
SANTRAUKA………………………………………………………….
………………………………………..49
PRIEDAI……………………………………………………………
………………………………………………50
Į V A D A S
Darbo teisė- viena iš svarbiausių teisės šakų,
reglamentuojanti teisinius santykius tarp dirbančiųjų. Neseniai priimtas
naujas darbo kodeksas, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d., įnešė
individualiuose bei kolektyviniuose darbo santykiuose įvairių naujovių.
Įstojus į Europos Sąjungą, darbo santykiuose turėtų vėl plūstelėti šiokių
tokių permainų.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalies darbo
įstatymų, darbo rinkos, gamybinių santykių ir socialinio dialogo sistemos
kūrimą sąlygojo keletas faktorių. Tai yra:
– Tarptautinė darbo organizacija (TDO), jos konvencijų ratifikavimas,
trišalio socialinio dialogo mechanizmo sukūrimas;
– Integracija į Europos Sąjungą (ES); Lietuvos teisės harmonizavimas ir
ES teisės perkėlimas į Lietuvos įstatymus, funkcionuojančios rinkos
ekonomikos įtvirtinimas;
– Tarptautinės kapitalo institucijos – tokios kaip Tarptautinės valiutos
fondas, Pasaulio Bankas.
Į Lietuvą atėjus stambiam kapitalui vyko ekonomikos ir
socialinės sistemos reformos. Atsiradus naujiems darbo santykiams,
pastebėta, jog trūksta profesionalių derybų įgūdžių, atstovaujant savo
šalies interesams, baimė, kad nebus skolinami pinigai, be to ir
nepasitikėjimas bei nesirėmimas savo šalies žmonėmis, tokiomis
organizuotomis struktūromis, pvz., profesinėmis sąjungomis. Vedant derybas
šalys dažnai remiasi ne į faktų svarbą, o pasitelkia emocinius argumentus.
Naujas DK numato galimybę didinti profesinių sąjungų vaidmenį, nes
Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, profesinių sąjungų įtaka ir
tankumas yra mažiausias. Nuo profesinių sąjungų aktyvumo, diplomatiškumo
bei kompetencijos, taip pat aišku ir darbininko, priklauso kolektyvinės
sutarties nauda ir reikalingumas įmonei.
Nuolat vykstant įvairiems teisiniams pokyčiams, kito ir
kolektyviniai darbo santykiai. Ypač kolektyvinės sutartys svarbios esant
rinkos ekonomikos sąlygomis, kai plečiasi privataus verslo sritis. Iki 1990
m. kolektyvinių sutarčių sudarymas buvo daugiau formalus, nes prieštarauti
valstybinės įmonės vadovui ar reikšti savo nuomonę, manytume, tai galėjo
kainuoti ne tik darbo vietą, bet ir net pasmerkimą visuomenėje.
Esant Nepriklausomai
Lietuvai, profesinių sąjungų įtaka
didėjo, pradėta žvalgytis po užsienio šalis, iš ten semtasi patirties bei
patyrimo.
Didesnių įmonių kolektyvai ėmė sudarinėti kolektyvines
sutartis, pradėdami daugiau apginti savo teises užmokesčio, poilsio bei
darbo klausimais.
Pagal naująjį Darbo kodeksą didelę dalį klausimų
darbuotojams ir darbdaviams tenka spręsti derybomis ir susitarimais,
pasirašant kolektyvines sutartis. Ne paslaptis, kad darbuotojams sunkiai
sekasi derybos ir pusė įmonių, net ir tų, kuriose veikia profesinės
sąjungos, neturi kolektyvinių sutarčių. Priežastys įvairios: profesinių
sąjungų lyderiai ne visada moka derėtis, trūksta ekonominių bei teisinių
žinių. Kita problema – nėra socialinio dialogo tradicijų. Darbdaviai nenori
teikti informacijos ir kalbėtis su darbininkais. Darbo sąlygomis
nepatenkinti darbuotojai, nuolat dirbantys viršvalandžius, gaunantys mažus
atlyginimus, įmonėse sukelia nemažai konfliktų. Nors LR Konstitucijos 48
str. garantuoja žmogaus teisę į darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei
apmokėjimą. Darbdaviams tai nėra aktualu. Vienintelė išeitis, kuri
garantuotų stabilumą įmonėse, yra sutartys. Tai darbuotojų derybos su
darbdaviais ir kolektyvinių sutarčių pasirašymas.
TIKSLAS. Ištirti ar kolektyvinė sutartis savo sudarymo, priėmimo
procedūromis atitinka ir prilygsta kitiems darbo teisės šaltiniams.
UŽDAVINIAI. Šiame darbe išskiriami trys uždaviniai:
1. Išsiaiškinti teisinėje literatūroje sąvoką
„šaltinis“.
2. Išanalizuoti darbo teisės šaltinius, ypač
kolektyvinę sutartį kaip darbo teisės šaltinį.
3. Apibendrinti kolektyvinių sutarčių sudarymo
praktiką Lietuvoje bei pasirinktose užsienio
valstybėse.
AKTUALUMAS. Tema yra aktuali, ypač naujai kodifikavus darbo teisę.
Kolektyvinės sutartys Lietuvoje nėra labai paplitęs reiškinys, todėl
kuriantis naujiems kolektyvams, ypač kai į Lietuvą ateina užsienio
kapitalas, autoriaus nuomone, labai svarbu pasinaudoti kolektyvinės
sutarties galimybe.
HIPOTEZĖ. Kolektyvinė sutartis yra darbo teisės šaltinis, kurios kontekste
yra sukuriamos teisės ir pareigos ją sudariusioms šalims.
METODAI. Sisteminė analizė, istoriškumo, lyginamoji analizė, aprašomasis.
DARBO STRUKTŪRA. Magistro darbą sudaro šios dalys: Įvadas, Temos dėstymas –
3 dalys, Pabaiga, Literatūra, Santrauka ir Priedai.
1.TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA
1.1 Teisės šaltinio samprata ir požymiaiTeisės kūrimas – tai ilgas istorinis procesas, kuris yra perėjęs
labai daug etapų: tai civilizacijų kūrimasis bei žlugimas, mokslo
pasiekimai taip pat tautos moralės normų kaita.
Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuotos
prigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiai
pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų
suprantamos, kas pagal jų teisinę sąmonę teisėta ir neteisėta, išraiška.
Anot teisės mokslų prof. habil. dr. S. Vansevičiaus pirmieji rašytinės
teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Manų įstatymai, Dvylikos
lentelių įstatymai) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa). Visi jie
susideda iš trijų pagrindinių elementų:
1) konkrečių bylų sprendimų, tam tikru lygiu pripažintų turinčiais
norminę reikšmę (precedentų);
2) vyraujančių papročių, dažnai atspindinčių individualių sprendimų
pavyzdžius;
3) iš dalies tiesioginių teisėkūros aktų.
Prof. S. Vansevičius teigia, kad plačiuoju požiūriu teisės šaltinis tai
visuomeniniai santykiai, kuriuos reikia reguliuoti ir kuriuos įsisąmonina
įstatymų leidėjas. Jeigu pažvelgsime į teisės šaltinius materialiuoju
požiūriu, tai teisės šaltiniai – materialiosios, socialinės ir kitos
visuomenės gyvenimo sąlygos, kurios objektyviai verčia išleisti ar
pakeisti, papildyti teisės aktus ar net pakeisti teisės sistemą.
Pagrindinis kontinentinės teisės šaltinis yra norminis aktas, kurio
tekste išdėstytos teisės normos.
Teisės šaltinių reikšmė žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime,
neabejotinai yra didžiulė. Teisės šaltiniai nustato žmonių teisinę padėtį
ir jų tarpusavio santykius, apibrėžia piliečio ir valdžios santykius,
modeliuoja valstybės santvarką, reglamentuoja tarptautinius ryšius ir
daugybę kitų dalykų. Teisės šaltiniai taip pat yra vertingas ir patikimas
istorinis šaltinis. Jie leidžia pažinti socialinių darbo, šeimos ir kitų
teisinių santykių tam tikroje šalyje charakteristikas.
„Teisės šaltinis” turi daugybę interpretacijų. Teisine prasme ši
sąvoka reiškia kriterijus, pagal kuriuos konkrečioje teisinėje sistemoje
norma yra pripažįstama galiojančia, pvz.: tarptautinėje teisėje,
yra
įtvirtintas tarptautinių šaltinių sąrašas.
Teisės šaltiniai (teisės forma) – oficialūs būdai, kuriais
išreiškiamas ir įtvirtinamos teisės normos. Teisės moksle terminas „teisės
šaltiniai “dažnai pakeičiamos terminu „teisės forma”. Abu šie terminai
laikomi sinonimais.
Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sąvokai „šaltinis” pateikia šias
reikšmes:
1) tai kas duoda pradžią, iš kur kas išeina;
2) rašytinis paminklas, dokumentas.[232]
Išanalizavus sąvokos „šaltinis“ reikšmę, terminą „teisės šaltinis“
galima suprasti kaip dokumentą, kurio pagrindu turime sukurtą dabartinę
teisinę sistemą.Teisės teorijoje „teisės šaltinio“ apibrėžimai yra labai tapatūs.
Mokslininkai nagrinėja šią sąvoką ir pateikia savo veikaluose. Keletą
apibrėžimų aptarsime.
Terminą „teisės šaltinis“ pirmą kartą pavartojo Romos istorikas
T.Livijus (59 m. pr. Kr.- 17 m. po Kr.). Teisės mokslo teoretikui
A.Vaišvilai teisės šaltinis yra minties šaltinis [56]. P.Čiočys teigia,
kad teisės šaltinis – tai įstatymai, jų rinkiniai kodeksai, teismų
sprendimai, papročių užrašai, metraščiai, literatūros kūriniai, t.y. tie
tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas
teisės normas ir jais materilizuotas teisines idėjas. Įstatymas
normatyvizmo doktrinoje laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu. Šaltinis –
visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duoda pradžią.[27]
Anglų teisės teoretikas H. L. A. Hartas (1907- 1993), nagrinėdamas
teisės mokslo šaltinius, domėjosi tik teisiniu papročiu, precedentu ir
įstatymais. Jis visai dėmesio neskyrė kitiems teisės šaltiniams –
religijai, prerogatyvai, tradicijoms, protui (reason- lot. k.), sutartims,
kitiems norminiams aktams.[35]
Anglų teisininkas K.Alenas rašo, kad „teisės šaltinis“ – tai ta
valstybės veikla, kuri suteikia elgesio taisyklei teisės normos statusą –
padaro ją privalomą, pastovią, apibrėžtą.[35]
„Teisės šaltinis“ – tai įtvirtintų, nustatytų ir išreikštų teisės normų
oficiali forma, galiojanti valstybėje.
Teisės mokslo teorijoje pagrindiniai teisės šaltiniai yra:
– teisės paprotys;
– teisinis precedentas;
– norminės sutartys;
– norminis teisės aktas.
Trumpai aptarsime pagrindinius teisės šaltinius.
• Teisės paprotys – tai istoriškai susiformavusi dėl žmonių tam tikrų
veiksmų dažno pasikartojimo valstybės sankcionuota visuotinai
privaloma elgesio taisyklė. Valstybė pripažįsta tik tuos papročius,
kurie atitinka visuomenės interesus ir valstybės valią.
• Teisinis precedentas (lot. praecedens – einantis priešakyje) – tai
teismo ar administracinio organo sprendimas konkrečioje byloje, kuriam
valstybė suteikia privalomą „pavyzdžio“ reikšmę, sprendžiant
analogines bylas, ir kartu nustatant teisės normas.
• Norminė sutartis – dviejų ar daugiau teisės normos, reguliuojančios jų
tarpusavio santykius. Šios sutartys dažniausia yra teisės šaltinis
tarptautinių santykių srityje. Norminės sutarties pavyzdžiu gali būti
sutartys darbo teisėje – kolektyvinės sutartys, sudaromos įmonėse,
įstaigose ar organizacijose ir numatančios darbuotojams papildomas
lengvatas ir garantijas darbo, socialinių buitinių ir kitų santykių
srityje.
• Norminis teisės aktas – tai valstybės kompetentingų organų ar jų
įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas – dokumentas, kuris
nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas. Lietuvoje svarbiausias
šis teisės šaltinis. Norminis teisės aktas užima labai svarbią vietą
tarp teisės šaltinių Lietuvos teisės sistemoje. Pateiksime norminio
teisės akto požymius, jų sisteminimą pagal įvairius požymius.
❖ Norminio teisės akto požymiai:
❖ priima kompetentingas organas, tiksli procedūrinė tvarka;
❖ tikslus pavadinimas, kuri institucija jį priėmė;
❖ teisės aktai skiriasi tikslumu ir teisės normų turinio apibrėžtumu;
❖ yra visuotinai privalomo pobūdžio, numatantis panaudoti valstybinę
prievartą;
❖ teisės aktai skelbiami, įsigalioja ypatinga tvarka;
❖ visi norminiai teisės aktai sudaro sistemą, kuri turi sau vietą.
Pagal teisinę galią norminiai teisės aktai yra skirstomi į:
1) Įstatymus;
2) Poįstatyminius aktus.
Įstatymas – tai pirminis teisės aktas, turintis aukščiausiąją teisinę
galią, kurį Lietuvoje priima Seimas ypatinga procedūros tvarka arba jis
priimamas referendumu. Įstatymas turi neprieštarauti Konstitucijai. Jie
reguliuoja visuomeninius santykius. Pagrindinis įstatymas Lietuvoje yra
Konstitucija, priimta 1992 spalio 25d.. Įstatymai gali būti Konstituciniai
ir paprastieji. Konstituciniai įstatymai yra nurodyti Konstitucijos 150
straipsnyje.
Paprastieji įstatymai gali būti suskirstyti į dvi grupes: einamieji,
kurie
tikrą laiką, pvz: Biudžeto įstatymas; kodifikuoti
įstatymai, pvz: kodeksai, Seimo įstatymų pataisos.Anot mokslininko V.Tiažkijaus, „teisės šaltinis“ – tai tam tikrų
normų objektyvizavimo, raiškos būdas. Jei subjektas žino apie normą, tai ji
galioja.
Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas. Istoriškai
seniausia papročių teisė, vėliau precedentinė teisė ir greta rašytinė
teisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuose aktuose, kuriuos leidžia
aukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinė teisė, kaip teisės
šaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.
Darbo teisė yra atskira teisės šaka. Todėl šis dalykas turi savo
teisės šaltinius. Apžvelgsime juos plačiau.
V.Tiažkijus teigia, kad darbo teisės šaltiniai tai – darbo teisės
normų išraiškos formos. Norminiai aktai – pagrindiniai šaltiniai. Pagal
galiojimą erdvėje jie gali būti:
1. Tarptautiniai norminiai aktai (tiesioginiai ir
netiesioginiai).
2. Nacionaliniai (valstybės vidaus) norminiai aktai
(Konstitucija ir konstituciniai įstat.; kiti įstatymai).[52]
Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymo
taisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi:
1. Seimo nutarimai.
2. Prezidento dekretai.
3. Vyriausybės nutarimai.
4. Ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiami aktai.Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomi darbo
teisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūs statutai,
kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikoma darbo teisės
šaltiniu. Teismų praktika taip pat priklauso darbo teisės šaltiniams.
Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.
Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Turinio ir teisinio reguliavimo
dalyko atžvilgiu jie yra labai įvairūs.Darbo kodekse yra aptariami darbo teisės šaltiniai. Pateikiama, kuris
yra iš jų svarbiausias, kokia hierarchija.
Konstitucija yra aukščiausiąją galią turintis darbo teisės šaltinis.
Joje įtvirtinta dauguma pagrindinių darbo teisės principų. Konstitucija yra
darbo įstatymų pagrindas. Nei DK nei kiti įstatymai negali prieštarauti
Konstitucijai.
Tarptautinių sutarčių reikšmė darbo teisinių santykių reglamentavimui
yra labai padidėjusi, nes stojant Lietuvai į įvairias sąjungas daugelį šių
klausimų reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai. Vadovaujantis DK 8sk.
galime įžvelgti darbo teisės normų hierarchijoje, jog tarptautinių sutarčių
normoms yra teikiama pirmenybė nacionalinės teisės aktų normų atžvilgiu.
Tarptautinės sutartys, kaip darbo teisės šaltiniai, yra skirtingos. Jos
gali būti taikomos tiesiogiai ir netiesiogiai, nes sukuria pareigas
valstybei.
Tarptautinės sutartys kaip darbo teisės šaltiniai gali būti:
regioninės, bendrosios, specialiosios. Jungtinių Tautų visuotinė žmogaus
teisių deklaracija, TDO konvencijos.[55]
Skirtingai nei įstatymai, tarptautinės teisės normos nekuriamos
įstatymų leidimo būdu. Nėra sukurta jokios institucijos, kuri tarptautiniu
mastu kurtų tarptautinės teisės normas. Nei Jungtinės Tautos, nei kita
tarptautinė organizacija įstatymų leidimo funkcijos neturi, pvz: net
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja teikia rezoliucijas.
Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str. nenustato tarptautinės
teisės šaltinių hierarchijos tik juos išvardija: tai, tarptautinės
sutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismų
sprendimai, doktrina, tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei valstybių
vienašaliai aktai, kuriais valstybės priima tarptautinius įsipareigojimus,
bet visi šaltiniai yra labai svarbūs. Vienų aktų teisinė galia gali būti
privalomojo pobūdžio, o kitų turėti tik rekomendacijas.
Darbo kodeksas yra pagrindinis darbo teisės šaltinis, kuris
reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose
teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba.
Darbo teisės šaltiniu yra ir kiti norminiai Vyriausybės, kitų
valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktai, t.y. poįstatyminiai
aktai. Kaip specifinių darbo teisinių santykių reglamentavimo šaltinis yra
įmonių, įstaigų ir organizacijų pagal savo kompetenciją priimti norminiai
teisės aktai, galiojantys tik tam tikros įmonės, įstaigos darbuotojams ir
kolektyvinės sutartys. Darbo teisės šaltinis yra ne pačios kolektyvinės
sutartys, o tik tokių sutarčių normatyvinės nuostatos: sąlygos, kurios
kolektyvinės sutarties galiojimo metu įgauna teisės normų pobūdį. Taip yra
todėl, kad kolektyvinės sutarties sąlygos yra skirtingos – ne tik
normatyvinės, bet ir organizacinės, nustatančios sutarties galiojimo laiką,
vykdymo kontrolės būdus, pakeitimų, papildymų tvarką, atsakomybės už
pažeidimus klausimus, prievolinės, informacinės. Visos
trys
kolektyvinių sutarčių sąlygų rūšys neturi būtinų teisės šaltinių požymių,
todėl negali būti laikomos teisės šaltiniu. Socialinės partnerystės vaidmuo
darbo teisėje tampa reikšmingesnis. Todėl kolektyvinės sutarties
normatyvinė nuostatų reikšmė turėtų didėti. Įgyvendinus socialinės
partnerystės principus, kolektyvinių sutarčių kiekis gerokai padidės. Nes
darbuotojai, darbdaviai ir valstybė kaip lygiaverčiai partneriai gali
susitarti dėl daugelio darbo sąlygų, kurių nereglamentuoja valstybės teisės
aktai. Iki DK galioję darbo įstatymai tiesiogiai neatsakė į klausimą, ar
darbo sutartyje galima pabloginti kolektyvinės sutarties sąlygas. Tuo tarpu
DK expressis verbis įtvirtino, jog darbo sutartimi šalys negali
pabloginti kolektyvinės sutarties sąlygų ( DK 94 str. 2 d.). Ši kodekso
norma įtvirtina kolektyvinės sutarties viršenybę darbo sutarčių atžvilgiu.
Darbo teisės šaltinių ypatybės:
1. Lokalieji norminiai aktai. Išskirtinis jų bruožas – galiojimas tik tam
tikroje įmonėje. Kitose teisės šakose tokių norminių aktų nėra. Lokaliosios
normos dažnai yra įtraukiamos į kolektyvinę sutartį ar jos priedus. Yra
nustatyti lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:
1) jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų
nuostatoms;
2) jie neturi bloginti darbuotojų padėties nustatytos įstatymuose;
3) lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis
tam tikros tvarkos.
2. Darbo teisės vienovė ir diferencija. Darbo teisės vienovė suprantama
taip, kad visi darbo įstatymai grindžiami bendraisiais konstituciniais
darbo organizacijos principais, visi darbuotojai turi vienodas darbo teises
ir pareigas. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra LR Konstitucija,
Darbo kodeksas, įstatymai susiję su darbo teise. Įvairios gamybos sritys
labai skiriasi, todėl reikalinga diferencija. Tai galima atlikti
objektyviai ir subjektyviai. Pagal objektyvius pagrindus darbo santykiai
diferencijuojami atsižvelgiant į gamybos, gamtines sąlygas, darbo sunkumą
ir t.t. Pagal subjektyvius pagrindus darbo santykiai reglamentuojami
atsižvelgiant į psichofiziologines tų santykių subjektų savybes. Yra
numatytos ir diferencijacijos ribos.
3. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka. Vadovaujamasi derybų principu,
daug teisių suteikta darbuotojų profesinėms sąjungoms.[52]
1.2 Teisės šaltinių priėmimo procedūra
Liberalizmo teoretiko Fr.A. von Hayek nuomone: „ įstatymų leidimo
valdžia turi veikti ypatingu būdu… tie, kurie turi šią valdžią, privalo
kurti tik bendras taisykles. Jų valdymas privalo remtis paskelbtais
įstatymais, kurie nebūtų kaitaliojami konkrečiais atvejais.“[34]
Kitas teoretikas prof. H.Kelsen (1881- 1973 ) mano, jog valstybių
konstitucijos institucionalizuoja specialius įstatymų leidybos organus.
Įstatymų leidybos organo prigimtis yra vienas svarbiausių veiksnių,
lemiančių vadinamąją valdymo formą. Jei tas organas yra atskiras individas,
pvz.: monarchas, diktatorius, tai kalbame apie autokratiją, jei tai
gyventojų susirinkimas arba tautos renkamas parlamentas – tai
demokratija[36]. Tik demokratinė įstatymų leidyba reikalauja reguliacinių
nuostatų, apibrėžiančių įstatymų leidybos procedūrą, kuri čia reiškia
dalyvavimą tautos susirinkime arba renkant parlamentą, jo narių skaičių,
sprendimų priėmimo procedūrą.
Įstatymų leidybos būdu sukurtos bendrosios teisės normos – tai
sąmoningai nustatytos normos. Aktai, iš kurių susideda įstatymų leidyba,
yra normų kūrimo aktai. Tam tikrai teisinei bendruomenei priklausantys
žmonės tokiomis pat aplinkybėmis elgiasi taip pat, kad taip elgiamasi
pakankamai ilgą laiką ir kad susiklosto individų, kurių aktai sudaro
paprotį, kolektyvinė valia, jog taip elgtis privalu. Taip kyla sudarančių
faktų „privalomybė “, t.y. mintis, kad privalu elgtis pagal paprotį.
Paprotį sudarantys aktai turi būti atliekami įsitikinus, kad juos atlikti
yra privalu. Kiekviena civilizuota valstybė yra sukūrusi ir nustačiusi
norminių teisės aktų priėmimo procedūrą, kurią pažeidus, teisės aktas
negalioja. Detaliau aptarsime Seimo leidžiamų įstatymų ir Vyriausybės
nutarimų priėmimo procedūras.
Lietuvoje yra 4 įstatymo priėmimo stadijos:
– Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Ši teisė priklauso Seimo
nariams, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Lietuvos Respublikos
piliečiams (50 tūkstančių);
– Projektų svarstymas. Projektą pateikia iniciatorius. 1/4 Seimo
nariams pritarus gali būti paskelbiami projektai visuomenei svarstyti.
– Įstatymų priėmimas. Laikomi priimti, kai už juos balsavo dauguma
Seimo narių. Bet yra išimčių: konstituciniai įst. priimami, jei už juos
balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami – ne mažiau 3/5 visų
Seimo narių balsų dauguma;
– Paskelbimas. Įstatymai įsigalioja, kai juos pasirašo Prezidentas
arba, kai to neatlieka – Seimo Pirmininkas ir kai
paskelbiami laikraštyje
„Valstybės žinios“. Prezidento grąžintas įstatymas pakartotinai laikomas
priimtu, jei už jį balsavo daugiau kaip pusė, o už konstitucinį įstatymą –
3/5 visų Seimo narių. Valstybės vadovas pakartotinai priimtą įstatymą
pasirašo per 3d.
Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso 300 tūkst.
rinkimų teisę turinčių piliečių reikalavimu ir 1/4 visų Seimo narių grupė.
Referendumu priimtą įstatymą per 5d. privalo pasirašyti ir
paskelbti Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Lietuvos Vyriausybės teisės aktų leidybos procedūra:
• Leidybos iniciatyvos teisė. Ji priklauso Ministrui Pirmininkui ir
ministrams.
• Projektų svarstymas. Patarėjai, padalinių vadovai įvertina teisės
projektą. Patikrinama ar projektas atitinka Vyriausybės
programą. Aptariama svarstymo skuba: skubos ar ypatingos skubos.
• Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymas. Vyriausybės sekretorius
galutinį darbotvarkės rezultatą teikia pasirašyti Ministrui
Pirmininkui.
• Svarstymas Vyriausybės posėdyje.
• Vyriausybė posėdyje priima sprendimą . Po sprendimo teisės aktas yra:
priimamas (balsų dauguma). Vyriausybės priimtas sprendimas turi būti:
• Įformintas – nutarimu;
• Pasirašytas – atitinkamai ministro ar Ministro Pirmininko;
• Skelbiamas – per 2 d.d. laikraštyje „Valstybės žinios“.
Išnagrinėjus įstatymų leidybos procedūrą ir Vyriausybės teisės aktų
leidybos procedūras, galima pastebėti, jog kolektyvinės sutarties kaip
teisės šaltinio priėmimo procedūra labai panaši.
Kaip ir ruošiant įstatymą, taip ruošiant kolektyvinę sutartį yra
iniciatyvinė grupė: seime – seimo nariai, prezidentas, vyriausybė,
piliečiai, įmonėje – kolektyvas, t. y. profesinė sąjunga.
Pats kolektyvinės sutarties priėmimo procesas yra labai panašus, kaip
ir įstatymų. Kolektyvinės sutarties svarstymas vyksta kolektyvo grupelėse.
Vyksta kolektyvinės sutarties derinimo ir taisymo etapas. Ruošiant
įstatymus, įst. projektai taip pat yra svarstomi, derinami frakcijose,
komitetuose, siūlomos pataisos.
Įstatymų priėmimas vyksta, kai yra balsuojama Seime, o kolektyvinė
sutartis yra priimama taip pat balsuojant darbuotojų susirinkime.
Įstatymai paskelbiami tam tikroje šalies spaudoje, kai yra pasirašęs
Prezidentas ar Seimo Pirmininkas. Kolektyvinė sutartis taip pat įsigalioja
pasirašius ją sudarančioms šalims. Ji kaip ir įstatymai galioja neribotą
laiką, o tiksliau- kol bus pakeista arba nutraukta, pakeistos kai kurios
dalys.
Norminių teisės aktų ir kolektyvinės sutarties priėmimo procedūrose
galima įžvelgti panašumų: piliečiai turi teisę dalyvauti teisėkūros
procese, pateikdami įstatymo projektą ar dalyvaudami referendume, taip pat
turi galimybę dalyvauti įmonės valdyme, bet piliečiai turi būti politiškai
aktyvūs. Projektų lygmenyje įstatymai ir kolektyvinės sutartys praeina
panašų kelią: siūlymas, aptarimai įvairiose darbo grupėse, kompromisų
ieškojimas tarp šalių, priėmimas. Įstatymai yra priimami Seimo- tautos
atstovų, o profesinės sąjungos ar darbo tarybos (dar neveikia) yra viena iš
šalių, kuri atstovauja įmonės kolektyvą.2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS DARBO TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE
2.1.Kolektyvinės sutarties samprataKiekviena įmonė yra sudėtingas socialinis reiškinys. Įmonę sudaro
kolektyvas ir administracija. Civilizuotame pasaulyje įmonės kolektyvą
atstovauja profsąjungos organizacija ar jos organas, kada iškyla
derybiniai klausimai dėl darbo sąlygų, mokesčio ar atostogų.
Vadovaujantis darbo savanoriškumo principu individualiai susitariama
su konkrečiu darbuotoju (sudaroma darbo sutartis) arba įmonės
administracija darbuotojų kolektyvu, atstovaujamu profsąjungos (taip
sudaroma kolektyvinė sutartis).
Kolektyvinių sutarimų metodas taikomas, kai darbo organizavimas
liečia bendrus arba grupinius įmonės kolektyvo interesus. Svarbiausias iš
tokių susitarimų yra kolektyvinė sutartis. Tarybiniame Darbo įstatymų
kodekse (DĮK) 1971 kolektyvinės sutarties sąvoka nėra pateikta. DĮK 9 str.
yra apibrėžiamas kolektyvinės sutarties turinys: ,,…kolektyvine sutartimi
nustatomi administracijos ir darbininkų bei tarnautojų kolektyvo savitarpio
įsipareigojimai įvykdyti gamybos planus…“.Šiame DĮK skiriamas nedidelis
dėmesys kolektyviniams santykiams, nes tuo metu veikė ,,tvirtos rankos
režimas“. Tuo metu kolektyvinė sutartis buvo taikoma visiems įmonės
darbuotojams nors jie ir nėra profesinės sąjungos nariai. LR kolektyvinių
susitarimų ir sutarčių įstatymo 8 str. numatė galimybę sudaryti kolektyvinę
sutartį įmonės filialuose.
Užsienio valstybėse kolektyvinės sutartys vadinamos bendru
pavadinimu- (angl. kal.) ,,collective agreement“, arba ,,collektive
bargaining agreement“. Sutartis įmonės lygiu dar vadinama ,,enterprise
agreement“. Pasaulyje kolektyvinės sutartys greta įstatymų, pripažįstamos
vienu iš pagrindinių teisės šaltinių (tai lokalusis
aktas). Tuo
tarpu Lietuvoje jų reikšmė reguliuojant darbo santykius santykinai nėra
didelė.
Kolektyvinė sutartis – tai susitarimas, kurį profsąjungos komitetas
darbo kolektyvo vardu sudaro su įmonės, organizacijos administracija dėl
tarpusavio įsipareigojimų vykdyti gamybinius, ekonominius ir socialinius
įsipareigojimus, taip pat dėl darbo sąlygų ir darbo apmokėjimo
sureguliavimo.
Kolektyvinė sutartis atlieka svarbias teisines ekonomines funkcijas.
Sutartyje yra įtvirtinti administracijos priimti darbo kolektyvo pasiūlymai
gamybiniais, ūkiniais klausimais įgyja teisinę galią. Kolektyvinė sutartis
yra svarbi teisinė kolektyvo įtraukimo į gamybos valdymą forma.
Kolektyvinė sutartis yra viena iš darbo santykių teisinio reguliavimo
formų, nes vadovaujantis įstatymais kolektyvinėje sutartyje nustatomos arba
konkretizuojamos kolektyvo darbo, darbo užmokesčio ir buities sąlygos.
Turėti įmonėje kolektyvinę sutartį, tai ypač didelė nauda darbdaviui, nes
socialinio dialogo būdu abi šalys susitarė, rado problemų, kurios iškilo
dėl darbo, spendimo būdus. Abi šalys yra užtikrintos, jog sutarties bus
laikomasi, o jei ne- tam tikros teisinės pasekmės.
LR Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas kolektyvinę sutartį
apibrėžia kaip profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų,
organizacijų) susitarimą dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo,
žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių
sąlygų, o kolektyvinį susitarimą – kaip tokį profesinių sąjungų, jų
susivienijimų LR vyriausybės, ministrų ir darbdavių, jų organizacijų bei