Komercinė teisė2
5 (100%) 1 vote

Komercinė teisė2

1121314151617181

1.1 Komercinės teisės sąvoka. Komercinė teisė kaip civilinės teisės dalis

(Trūksta pirmų trijų-keturių sakinių)

Prekybos kodeksas turi tik specialiąją dalį, bendrosios dalies normos yra Civiliniame kodekse. Jei tam tikriems santykiams reguliuoti nėra specialiosios normos (teisės spraga), tai taikomos Civilinio kodekso normos.

Komercinės teisės subjektas – komersantas (pagal tai atribojamos civilinė ir komercinė teisės šakos). Komersantas – asmuo, kuris savo profesiniame versle sudaro sandorius arba užsiima užsienio prekybos verslu. Yra du komersanto požymiai: 1) asmuo susijęs su tam tikrais santykiais – komerciniais-ūkiniais santykiais; 2) tikslas – pelnas.

LR įstatymuose nėra komersanto apibrėžimo, yra tik “ūkio subjektas”.

Šiuo metu LR priklauso monistinėms valstybėms, yra vieningas aktas – Civilinis kodeksas; naujajame CK yra daugiau specialiųjų normų, jis universalesnis.

Prekybos teisės atsiradimas

Senovės Romos civilinė teisė buvo universalus ir abstraktus reguliatorius, ir tokio reguliatoriaus vėl prireikė viduramžių Europai.

Naujai atsiradusios normos nustatė pirklių tarpusavio santykius ir padėtį, pareigas ir privilegijas. Ankstyvajame etape ši “teisės šaka” vadinosi pirklių teise. Vėliau, plečiantis jos normų taikymui, ją ėmė vadinti prekybos teise.

Prekybos teisės atsiradimas siejamas su Italijos miestais, nes jie privalėjo prekiauti kad išgyventų. Pradžioje santykiai buvo paremti tik papročiais, bet plečiantis ryšiams tarp miestų ir valstybių, kuriantis sąjungoms (Hanza ir pan.), kilo poreikis turėti tam tikras apibrėžtas taisykles su sankcijomis už jų nevykdymą.

Pirmasis bandymas įstatymais reguliuoti santykius – Prancūzijos XVII a. antra pusė, kai buvo išleisti du ordonansai – “Dėl sausumos prekybos” ir “Dėl jūrų prekybos” (dar vadinami Kolbero aktais).

Nuo XIX a. pradžios prekybos teisės luominis pagrindas išnyksta.

Pažymėtina, kad iš pradžių atsirado Prekybos kodeksas (1804 m.), o tik paskui Civilinis (1808 m.). Vokietija nusižiūrėjo nuo Prancūzijos.

Prekybos teisėje, kitaip nei civilinėje teisėje, veikia sudaromų sandorių atlygintinumo prezumpcija. Civilinėje tam tikri sandoriai gali būti tik neatlygintini – panauda ir pan., o prekybos teisėje neatlygintinų sandorių nėra. Prekybos teisėje taikoma padidinta atsakomybė, kurios pobūdis nepriklauso nuo kaltės. Prekybos teisėje nesiekiama riboti palūkanų dydį už kreditus. Prekybos teisę labiau įtakoja papročiai nei civilinę, nes prekybos sferoje papročiai nuolat formuojasi. Prekybos teisei visada būdingas tarptautinis pobūdis, o civilinės teisės pagalba labiau siekiama sureguliuoti santykius valstybės viduje.

Šie prekybos teisės bruožai daro įtaką formuojant ir šios teisės šakos principus. Civilinės ir prekybos teisės principai skiriasi, nors ir yra artimi.

Prekybos teise reguliuojamų santykių ratas nuolat plečiasi – dabar priklauso ir apdirbimo pramonė, leidyba, kredito įstaigų darbas, operacijos su nekilnojamuoju turtu ir pan. Komercinė teisė apima visą įmonininko veiklą.

XX a. pradžioje yra ir kitų tendencijų. Buvo diskusijų dėl dviejų kodeksu – civilinio ir prekybos – reikalingumo. Pvz., Šveicarija XX a. pradžioje atsisakė Prekybos kodekso – jo normas įjungė į Civilinį kodeksą. Tas pats atsitiko ir Italijoje – 1942 m. sujungti Prekybos ir Civilinis kodeksai. Šios valstybės neneigia, kad prekybos teisės normos egzistuoja kaip tokios, tačiau įtraukia jas į Civilinius kodeksus.

Komercinė teisė LR įstatymų sistemoje

Yra terminas “ūkinė teisė”, kuri TSRS laikais apėmė visumą teisinių normų, nustatančių ūkinės veiklos, vadovavimo ir įgyvendinimo tvarką ir reguliuojančių ūkinius santykius tarp organizacijų, jų padalinių, naudojant įvairius teisinio reguliavimo metodus, siekiant racionalaus socialistinio ūkininkavimo.

Pažymėtini du momentai:

1) ūkinė teisė – planinės ekonomikos vaikas

2) ūkinės teisės esmė – ne ideologinė; tai buvo kompleksinė teisės šaka, kurią sudarė įvairių teisės šakų normos.

Tarpukariu buvo priimti tam tikri komercinės teisės aktai, bet svarbiausia – tuo metu LR nebuvo priimtų kodifikuotų įstatymų – nei Civilinio, nei Prekybos kodekso. Vietoje jų veikė keturi aktai iš skirtingų teisės sistemų:

1) Carinės Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1-a dalis;

2) Užnemunėje – Napoleono kodeksas (per Varšuvos hercogystę) – buvo ir CK, ir PK;

3) Palangos valsčiuje ir dalyje Zarasų apskrities – Carinės Rusijos Pabaltijo gubernijos Civilinių įstatymų rinkinys;

4) Klaipėdos krašte – Vokietijos Civilinis ir Prekybos kodeksai.

Tarp šių keturių aktų buvo ir monistinės, ir dualistinės sistemos atspindžių.

Iki 1990.03.11 d. veikė vieningas Civilinis kodeksas, Prekybos kodekso nebuvo, tačiau buvo daug poįstatyminių aktų kurie buvo komercinės teisės šaltiniais.

1.2 Komercinės teisės (KT) šaltiniai

KT šaltinio sąvoka

Sąvoka “šaltinis” turi dvi prasmes:

1. plačioji prasmė – tam tikra visuomeninių, ekonominių, politinių aplinkybių visuma, kuri sukuria tam tikras teisės normas. Tai – materialinės gyvenimo sąlygos (pvz., socialinės apsaugos įstatymai, besiskiriantys nuo Vokietijos įstatymų), politinių jėgų įtaka, teismų precedentai ir t.t.

2. siauroji
prasmė – teisės normos išraiškos forma, teisės norminis aktas, kurio rūšys gali būti:

2.1. įstatymai

2.1.1 Konstitucija (apima pagrindines komercinės veiklos nuostatas – valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, draudžiamas gamybos ir rinkos monopolis, saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė, ginami vartotojo interesai); be to, 46 str. ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, įtvirtinamas nuosavybės teisės neliečiamumo principas (išskyrus paėmimą visuomenės poreikiams);

2.1.2 Kodifikuotas įstatymų rinkinys – Civilinis kodeksas

2.1.3 Kiti įstatymai, reguliuojantys atskirų ūkio subjektų steigimą, valdymą, veiklą ir pan. – įmonių, AB, prekybos ir kt. Įstatymai.

2.2 poįstatyminiai aktai;

2.3 paprotys – tokia elgesio taisyklė, kuri susiformuoja žmonių sąmonėje dėl ilgai besikuriančių faktinių santykių ir kurių laikomasi pagal tradiciją. LR paprotys siejamas su 2 faktais:

2.3.1 LR Jūrų transporto kodekse paminėta, kad LR laikosi tarptautinių papročių ir juos pripažįsta;

2.3.2 LR prisijungė prie 1980 m. Vienos tarptautinės pirkimo-pardavimo sutarties konvencijos, vėlgi numatančios tarptautinių papročių pripažinimą ir jų laikymąsi.

2.4 teisinis precedentas – atsiranda, kai valstybė suteikia valstybinio organo sprendimams konkrečiu atveju normatyvinę galią. Jis labiau paplitęs JAV, UK ir kt. bendrosios teisinės sistemos valstybėse. Precedentas turi didelę įtaką papročių formavimuisi, todėl yra gan reikšmingas;

2.5 tarptautinės sutartys, kurios būna:

2.5.1 dvišalės,

2.5.2 daugiašalės.

Pvz., darbo teisėje daug daugiašalių sutarčių. Komercinėje teisėje svarbesnės yra dvišalės sutartys, nes daugiašalių sutarčių yra labai mažai. Tarptautinės sutartys pagal reikšmę nėra vienodos – kai kurios pasirašomos aukščiausiu lygiu (pvz., dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo), kitos pasirašomos regioniniu lygiu. Tarptautinės sutartys gali būti sudaromos ir tarp atskirų valstybinių institucijų ar fizinių asmenų.

Kolizinės teisės normos

Kolizija – tai įstatymų, reguliuojančių tuos pačius ar panašius visuomeninius santykius, prieštaravimas.

Pats tarptautinis komercinės teisės pobūdis savaime yra prielaida kolizijai.

Ypatinga kolizija – prieštaravimas tarp skirtingų valstybių priimtų teisės aktų, reguliuojančius tos pačios rūšies komercinius santykius. Sprendžiama parenkant vieną iš prieštaraujančių teisės aktų ir priimant normą, kuri įtvirtina to akto taikymą. Ta norma ir yra vadinama kolizine norma. Kolizinis aktas gali įgyti tokį pobūdį:

1) galioja anksčiau priimtas teisės aktas;

2) galioja vėliau priimtas teisės aktas.

Jei kolizija kyla tarp skirtingų valstybių priimtų aktų – reikia vadovautis tam tikru CK straipsniu. Pvz., 603 str.: civiliniams santykiams užsienio valstybių įstatymai taikomi, kai tai numato šalių susitarimai. 604 str.: užsienio valstybės įstatymai netaikomi, jei tai prieštarauja visuomenės interesams. 616 str.: sandoriams, kurių vienas iš kontrahentų yra užsienio subjektas, įstatymo taikymas nustatomas šalių susitarimu.

Jei susitarimu nenustatyta, galioja tokios taisyklės:

1. pirkimo pardavimo sutarčiai – galioja pardavėjo šalies įstatymai;

2. pasaugos sutarčiai – saugotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

3. pervežimo sutarčiai – pervežėjo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

4. draudimo sutarčiai – draudiko gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

5. paskolos sutarčiai – kreditoriaus gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

6. dovanojimo sutarčiai – dovanotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

7. įkeitimo atveju – įkaito davėjo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

8. laidavimo atveju – laiduotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

9. komiso atveju – komisionieriaus gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

10. ekspedicijos sutarties – gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai.

Užsienio valstybių KT šaltiniai ir jų sistemos

1. UK – neturi vieningos teisės sistemos. Anglijoje ir Velse yra bendrosios teisės sistema, Škotijoje – savarankiška mišri bendrosios ir kontinentinės teisės sistema. Anglijoje KT – teismų praktikos rezultatas.

1.1 Pagrindinis šaltinis – teismo precedentas: Lordų rūmų ar Apeliacinio teismo sprendimai privalomi žemesnių instancijų teismams.

1.2 Statutinė teisė taip pat yra šaltinis – parlamento priimti įstatymai ir Vyriausybės aktai. Kolizijos atveju galioja įstatymas. Įstatymų reikšmė šioje teisės sistemoje didėja.

Tai – pirminiai šaltiniai. Antriniai šaltiniai yra

1.3 papročiai ir

1.4 teisės doktrina. Doktrina pripažįsta teisės skirstymą į privačią ir viešąją, bet praktikoje jis nėra reikšmingas. Anglijoje nėra administracinių sutarčių – sutartims, kurias sudaro viešosios teisės subjektai, taikomos tokios pat taisyklės kaip ir sutartims, sudaromoms tarp privačių asmenų.

Komercinė teisė dabartiniu pavidalu susiformavo XIX a., kai buvo pripažintas sutarties laisvės ribos ir jos buvo apibrėžtos įstatymu. Teismai pripažino tas nuostatas ir taikė kuo mažesnio valstybės
į sutartinius santykius principą, palikdami tą sferą teisėkūrai. 1893 m. priimtas Prekių pirkimo-pardavimo įstatymas, kuris apibrėžė pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas ir nustatė laisvės ribas. Prigijo daug normų iš kontinentinės teisės sistemos – pvz., įvesta oferta ir akceptas (nebepakako džentelmeno žodžio). Harmonizavimas vyksta ir dabar, ypač dėl ES integracijos procesų. Komercinės teisės srityje niveliuojasi bendrosios ir kontinentinės teisės skirtumai.

2. JAV. Tipiškas UK teisės recepcijos pavyzdys. JAV ir UK komercinės teisės skirtumus nulėmė šios aplinkybės:

a) JAV kūrėsi kaip įvairių teisės sistemų samplaika (nulėmė įvairios tautos). Kontinentinės teisės įtaka taip pat buvo ryški – pvz., Luizianoje ryški Prancūzijos komercinės teisės šaltinių įtaka, šioj valstijoje veikia kontinentinės teisės sistema.

b) Emigrantai JAV galėjo nesilaikyti daugelio teisės formalumų, būdingų UK.

c) Teisininkų, galėjusių produktyviai kurti teisę, stigo, todėl JAV teisė turi daug praktiškumo.

JAV KT skirtumai nuo UK KT:

a) skirtinga teisės šaltinių reikšmė – JAV pagrindinis teisės šaltinis yra teismų praktika su precedento galia;

b) JAV teisė neskirsto sutarčių į civilines ir administracines, todėl viešosios ir privatinės teisės skirstymas reikšmės neturi, tačiau JAV pripažinta, kad pirkimams pagal valstybinius užsakymus taikomos specialios normos.

c) JAV nėra skirstymo į teisės šakas – teisės sistemą keičia institucinė sistema – formuojama instituto pagrindu – šeimos teisė, deliktų teisė ir t.t.

Teismų praktika JAV yra svarbi, bet yra ir statutinė teisė. Įstatymų skaičius auga, reikšmė didėja. Tai lemia federalinis pobūdis, nes yra federalinis prioritetas. Papildomi teisės šaltiniai – teisės doktrina ir papročiai. Sutarčių teisės susikūrė kaip teismų praktikos rezultatas, pagrindinis vaidmuo – valstijų teismams. 1952 m. priimtas vieningas JAV Komercinis kodeksas (siekiant pašalinti kliūtis prekybai). KK negalioja, kol nėra inkorporuotas į t.t. sistemą (man atrodo, negalioja tose valstijose, kurios jo neratifikavo) – pvz., negalioja Luizianoje, nes ten teisės sistema kitokia. Dar vienas teisės šaltinis – sutarčių teisės sąvadas, pirmasis išleistas 1932 m., antrasis – 1981 m.

3. Japonija – kontinentinės teisės sistema, įstatymai kodifikuoti, jiems pripažįstama viršenybė. Pripažįstama įstatymų hierarchija ir prieštaravimų negalimumas. Įstatymų atitikimą Konstitucijai kontroliuoja ir Aukščiausiasis teismas, ir žemesnių grandžių teismai, kurie taip pat gali pripažinti konkretų aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Paprotys yra komercinės teisės šaltinis, tačiau tik įstatymo pripažintas ir neprieštaraujantis viešajai tvarkai. Šalys turi teisę susitarti, kad jų santykiai bus grindžiami papročiais. Teismų praktika formaliai nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau Aukščiausiojo teismo sprendimai tradiciškai yra autoritetingi, ir žemesniųjų grandžių teismai jais vadovaujasi. Pastebima ir bendrosios teisės sistemos įtaka – teismų sprendimų praktikos sureikšminimas. Teisės doktrina nėra pripažįstama pirminiu teisės šaltiniu, tačiau tai vyksta netiesiogiai – per teismų praktiką ir įstatymų leidybą. Pagrindiniai komercinės teisės šaltiniai – 1886 m. priimtas Civilinis kodeksas, nusižiūrėtas nuo Vokietijos CK. 1899 m. priimtas Komercinis kodeksas (KK), jame nėra bendrosios dalies, tik komercinėms sutartims taikomos specialiosios dalies normos. Dualistinė tradicija stipri – atribojamos civilinės ir komercinės sutartys, skiriama pagal subjektą: kai verslininkas sudaro įvairias sutartis – reguliuoja KK, o kai paprasti subjektai – reguliuoja CK ypatingosios dalies normos. Kolizija tarp CK ir KK – CK normos taikomos tik tada, kai santykių nereguliuoja KK arba prekybos papročiai. Jei yra kolizija tarp specialaus įstatymo ir KK, prioritetas teikiamas specialiam įstatymui. Teisės šaltinių tvarka: aukščiausi – specialieji įstatymai, reguliuojantys komercinę veiklą, toliau – KK, trečias – įstatymo pripažinti prekybos papročiai, specialieji civiliniai įstatymai, toliau – CK, toliau – įstatymo pripažinti civiliniai papročiai. Kilus ginčui, stengiamasi nustatyti sutarties rūšį, o po to aiškinamasi, ar tai civilinė, ar komercinė sutartis.

Būna mišrios sutartys – daiktas parduodamas už 1 USD, tada aiškinamasi tikrieji šalių ketinimai ir po to taikomas CK arba Komercinis kodeksas.

4. Prancūzija – teisės šaltiniais yra rašytinė teisė, paprotys, bendrieji teisės principai (pirminiai teisės šaltiniai), o antriniais šaltiniais yra teismų praktika, doktrina. Nustatyta griežta įstatymų hierarchija: yra konstituciniai, pagrindiniai ir paprastieji įstatymai, jų taikymo tvarką nustato specialūs teisės aktai – reglamentai. Prezidento ir Ministro pirmininko priimami teisės aktai vadinami dekretais. Komercinėje teisėje galioja bendri teisės principai – sąžiningumo, viešosios tvarkos, moralės, teisingumo. Griežtai skirstoma į viešąją ir privatinę teisę, skiriamos civilinės ir administracinės sutartys. Administracine sutartis pripažįstama, jei atitinka bent vieną iš šių požymių:

a) bent viena sutarties šalis yra viešas asmuo ar teikia viešas paslaugas;

b) sutarties dalykas –
viešų paslaugų teikimas;

c) sutarties sąlygos suteikia viešajam asmeniui teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas ar nutraukti sutartį.

Ginčus iš administracinių sutarčių nagrinėja administraciniai teismai. Pagrindinis šaltinis yra 1804 m. priimtas CK (Napoleono kodeksas), 1807m. prekybos kodeksas.

Prancūzijos komercinei teisei būdingas dualizmas – privatinė teisė skirstoma į civilinę ir komercinę teisę, sutartys būna arba civilinės arba komercinės. Yra du jų atribojimo kriterijai:

a) objektyvusis – pagrindinis kriterijus – atribojama pagal sandorio prigimtį;

b) subjektyvusis – atribojama pagal subjektų ypatybes.

Komercinio kodekso pirmame straipsnyje nurodyta, kad komercinės sutartys sudaromos tarp komersantų. Komercinei sutarčiai atsirasti užtenka, kad viena šalis būtų komersantas.

Sutartys skiriamos ne tik pagal subjektus. Komercinės sutartys traktuojamos liberaliau – pvz., įrodant komercinės sutarties sudarymą galima remtis liudytojais (to negalima civilinių sutarčių atžvilgiu). Ginčai iš komercinių sutarčių nagrinėjami komerciniuose teismuose, o iš civilinių sutarčių – bendrosios kompetencijos teismuose.

5. Vokietija – yra ypatinga komercinės teisės požiūriu, nes čia susikirto dvi kryptys:

a) Romėnų civilinės teisės įtaka, ir

b) Išvystyta paprotinė teisė.

Prūsija, Bavarija – paprotinė teisė buvo kodifikuota. Nuo 1900 m. galioja CK, nuo 1898 m. galioja Komercinis kodeksas, CPK. Pagrindinis komercinės teisės šaltinis – įstatymas, įstatymų hierarchija atitinka federacinę santvarką, išskiriami trys lygiai:

a) federalinės teisės ir žemių teisių hierarchija – žemių teisė negali prieštarauti federalinei teisei, civilinių santykių reglamentavimas priskiriamas Vokietijos jurisdikcijai;

b) federalinės teisės šaltinių hierarchija – įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai aktai – ir įstatymams ir Konstitucijai, priežiūrą vykdo Konstitucinis teismas;

c) žemės teisės šaltinių hierarchija – žemės įstatymai negali prieštarauti žemės Konstitucijai.

Teismų praktika oficialiai nepripažįstama teisės šaltiniu, teismo sprendimo teisinė galia taikoma tik ginčo šalims, bet Aukščiausiojo teismo autoritetas akivaizdus. Papročiai laikomi teisės šaltiniu, pvz. bona fide (tipo, su gerais ketinimais) svarbu pasirašant sutartį ir t.t. Doktrina labai išvystyta. Skiriama viešoji ir privatinė teisė, bet tai neturi reikšmės sutartims – visoms joms taikomos CK normos, administracinių sutarčių nėra. Viešieji pirkimai vykdomi ne tik pagal CK, bet ir pagal specialiąsias normas. Vokietija – dualistinės doktrinos šalis, yra ir CK, ir Komercinis kodeksas.

6. Italija – kodifikuota teisė. Pagrindinis KT šaltinis yra įstatymas. Poįstatyminiai aktai taip pat yra teisės šaltinis, bet jie negali prieštarauti įstatymui, jų atitikimą tikrina Konstitucinis Teismas. Paprotys – taip pat teisės šaltinis, bet jo reikšmė nėra labai didelė – jis gali būti taikomas tik įstatymo numatytais atvejais, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų ir negali prieštarauti įstatymui. Teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, bet žemesni teismai tradiciškai vadovaujasi Aukščiausiojo teismo išaiškinimais, todėl teigiama, kad tai – antrinis, papildomas teisės šaltinis. Teisės doktrina daro įtaką teisinei sąmonei, tačiau teisės šaltiniu nelaikoma. Plačiausiai receptuota Senovės Romos civilinė teisė, tačiau iki suvienijimo galiojo ir Prancūzijos Civilinis kodeksas. Italijoje griežtai pripažįstamas skirstymas į viešąją ir privatinę teisę, sutartys skirstomos į civilines ir administracines (administracinės – tos, kurias sudaro viešieji subjektai). Ginčai iš administracinių sutarčių nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Sutarčių laisvės principas – šalys turi teisę sudarinėti ne tik tipines, kodekse numatytas sutartis, bet ir netipines, jei jomis siekiama įgyvendinti teisės ginamus interesus. Atsisakė dualistinės sistemos.

7. Rusija. Dar tebegalioja kai kurie įstatymai iš tarybinių laikų, bet yra ir naujai priimti. Pagrindinis teisės šaltinis – įstatymas, bet gan reikšmingi yra ir Prezidento įsakai, taip pat nemažai yra ir poįstatyminių aktų. Pripažįstama įstatymų hierarchija. Konstitucinę priežiūrą vykdo Konstitucinis teismas. Teisės paprotys pripažįstamas teisės šaltiniu nepriklausomai nuo to, ar jis atkartotas teisės normoje. Teismų praktikos vaidmuo vertinamas nevienareikšmiškai, bet Aukščiausiojo teismo ir Aukščiausiojo arbitražinio teismo išaiškinimai privalomi žemesniųjų grandžių teismams. Oficialiai teisės doktrina teisės šaltiniu nepripažįstama, nors daro įtaką per teisinę sąmonę (tuo pačiu ir per teismų sprendimus, nes įtariu kad skirtingai nuo LR Rusijoje teismai turi ne tik piniginę, bet ir šiokią tokią teisinę sąmonę). Pagrindinis teisės šaltinis yra CK (1994 m. priimta bendroji dalis, o 1996 m. priimta ir ypatingoji dalis). Dualistinės privatinės teisės sistemos atsisakyta, CK reguliuoja ir komercinius santykius. Be CK, kiti svarbūs įstatymai yra šie: 1995 m. priimtas Įstatymas dėl užsienio prekybos reguliavimo, atskirų transporto rūšių kodeksai, Antimonopolinis įstatymas, Draudimo įstatymas ir t.t.

8. Olandija – kodifikuotos teisės šalis, pagrindinis
šaltinis – įstatymas. Tradiciškai juntama Prancūzijos įtaka. Pirmas CK priimtas 1809 m., praėjus penkiems metams po Prancūzijos CK pasirodymo, labai panašus į pastarąjį. 1838 m. pasirodė nauji CK ir KK. Po antrojo pasaulinio karo Prancūzijos įtaka labai sumažėjo, olandai atsisakė dualizmo – 1948 m. parengė vieną bendrą CK, kuris visiškai įsigaliojo 1992 m., kai priėmė paskutinę CK knygą (priiminėjo po knygą ilgą laiką). Aukščiausio teismo praktika oficialiai pripažįstama antriniu teisės šaltiniu; taip pat ir teisės paprotys, jei tik jis neprieštarauja įstatymo normai reglamentuojančiai tuos santykius. Teisės doktrina taip pat yra antrinis teisės šaltinis. Pagrindinis aktas – CK (nuo 1992 m.). Struktūra – 7 knygos. Tai – modernaus privatinės teisės kodifikavimo pavyzdys, todėl juo buvo naudotasi ir ruošiant naująjį LR CK. Olandai nepanaikino anksčiau turėto KK, bet jo reikšmė nežymi, nes tam tikros normos inkorporuotos į naująjį CK, dubliuojamos, bet Olandija – monistinė šalis, todėl sutartys neskirstomos į komercines ir civilines.

9. Šveicarija. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Palaikoma griežta įstatymų hierarchija. Tai – federacinė valstybė, todėl kantonų teisė negali prieštarauti federacinei teisei. Privatinė teisė atiduota federacinei jurisdikcijai, o civilinio proceso reguliavimas – kantonams. Paprotys pripažįstamas teisės šaltini, jei nėra atitinkamo įstatymo. Teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau federacinio Aukščiausiojo teismo praktika įtakoja kitus teismus. Skiriama viešoji ir privatinė teisė. Sutartys neskirstomos į civilines ir administracines, visoms sutartims taikomos tos pačios taisyklės; moraliniai reikalavimai (sąžiningumas ir pan.) taikomi ir viešajai teisei. Nuo XX a. pradžios pagrindinis teisės šaltinis yra CK, vėliau atsirado ir Prievolių kodeksas – galioja monistinė tradicija. Yra ir specialūs įstatymai – konkurencijos, kartelių ir pan.

10. Švedija – tipiškas skandinaviškas modelis, kurio formavimuisi didelės įtakos Senovės Romos teisė neturėjo; kodifikacijos laipsnis yra mažesnis. Nuo XVIII a. galioja Švedijos karalystės įstatymų sąvadas, kuris reglamentuoja ir viešuosius, ir privatinius santykius; tai nėra kodeksas – sisteminimo laipsnis yra mažesnis. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Teisėkūra labai gerai subalansuota, teisinio broko daroma labai mažai. Formaliai teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau įtaka jaučiama, teismai atsižvelgia į precedentus. Papročiai pripažįstami teisės šaltiniu, teismai gali jais vadovautis. Doktrina teisės šaltiniu nelaikoma, bet ji įtakoja teismų praktiką per teisinę sąmonę. Ypatybė – įstatymų projektų rengimo medžiaga pripažįstama antriniu teisės šaltiniu. Pagrindiniai komercinės teisės šaltiniai yra atskiri įstatymai: XV a. priimtas Sutarčių įstatymas bei specialūs įstatymai – Geležinkelio, Kelių įstatymai, Jūrų kodeksas ir t.t. Pažymėtina, kad nuolat vyksta Skandinavijos šalių teisės harmonizavimas.

1.3 Komercinių santykių organizacinė struktūra

Pagal tai atribojami civiliniai ir komerciniai santykiai.

Komerciniams santykiams būdingi bruožai:

1) juose bent vienas iš subjektų yra ūkio subjektas;

2) šių subjektų veiklos tikslas yra gauti pelną;

3) bent vieno iš dalyvių dalykas yra daiktai ar veiksmai, skirti komercinei ar ūkinei veiklai, o ne asmeniniam vartojimui;

4) tai – tokie privatiniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas yra sandoriai.

Komerciniai santykiai – tokie visuomeniniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas yra sandoris, o bent vienas iš dalyvių – ūkio subjektas, siekiantis gauti pelną.

Komerciniuose santykiuose iniciatyva priklauso jų subjektams, todėl komercinius santykius reglamentuoja ne tik teisės normos, bet formuoja ir patys dalyviai. Todėl organizacinė struktūra pagal dalyvių funkcijas skirstoma į dvi grupes:

1) komercinių santykių sistemos vadovavimo institucijos;

2) komercinę-ūkinę veiklą vykdantys ūkio subjektai.

(1) paskirtis – nustatyti komercinių santykių teisinį statusą, teisines formas, tai atliekas valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Vadovavimas nelygu valdymui: vadovavimas yra valdžios ir valdymo institucijų bendras kryptingas poveikis ūkio subjektams – teisėkūra teisės normų, adresuotų visiems ar daliai ūkio subjektų; valdymas yra tiesioginis poveikis, turintis konkrečias formas ir dažnai taikomas apibrėžiant santykius tarp įvairių ministerijų ir jų pavaldume esančių įmonių.

(2) Komerciniuose santykiuose veikla pasireiškia tokiomis formomis:

a) išoriniuose santykiuose, nustatytose įstatymo ribose, sutarties sąlygų sudarymu ir suderinimu;

b) vienašaliuose sandoriuose – savo valios išreiškimas;

c) vidiniuose santykiuose – tarp įmonės ir jos padalinių bei darbi teisiniai santykiai.

Vadovavimo institucijos skirstomos pagal funkcijas:

1) bendrosios kompetencijos vadovavimo institucijos;

2) specialiosios kompetencijos vadovavimo institucijos;

3) funkcinės vadovavimo institucijos.

(1) Bendrosios kompetencijos – išvardintos LR Konstitucijoje: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Taip pat, pagal Teritorinio-administracinio suskirstymo įstatymą, vietos savivaldos ir valdymo institucijos – funkcijos išvardintos Konstitucijoje,
savivaldos įstatyme, Apskrities valdymo įstatyme, Įstatyme dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų.

(2) Specialiosios – skiriasi nuo (1) tuo, kad vadovauja savo konkrečioms ūkio šakoms, o subjektai pavaldūs centrinėms institucijoms. Pvz., ministerijos ir joms pavaldūs ūkio subjektai. Ministerijų funkcijos nustatomos Konstitucijoje (čia jis taip sakė!) ir ministerijų nuostatuose. Ministerijos, įgyvendindamos politiką komercinių santykių sferoje, gali vykdyti šias pagrindines funkcijas:

a) vykdo valstybės turto savininko funkcijas, skiria ir atleidžia valstybinių struktūrų vadovus, garantuoja visiems subjektams veiklos laisvę, nuosavybės formų įvairovę ir lygiateisiškumą;

b) ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis reguliuoja visų nuosavybės subjektų veiklą;

c) nustato racionalios ūkio plėtros proporcijas, rengia ir įgyvendina ūkio ir socialinės raidos programas;

d) rūpinasi, kad darbuotojams būtų sudarytos saugios darbo ir poilsio sąlygos, siekia užtikrinti socialinį teisingumą, darbo užmokesčio priklausomybę nuo rezultatų;

e) vykdo mokslinę ir technologinę politiką, sprendžia ūkio raidos klausimus, kelia kvalifikaciją;

f) rūpinasi, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos savivaldybėms funkcionuoti;

g) organizuoja ir koordinuoja ekonominius ryšius su užsieniu;

h) rūpinasi gamtonauda ir gamtosauga;

i) sprendžia klausimus, susijusius su stichinių nelaimių likvidavimu ir krašto apsaugos priemonių įgyvendinimu;

j) organizuoja įstatymų ir Vyriausybės aktų įgyvendinimą, kontroliuoja vykdymą, siūlo teisės aktų tobulinimus;

k) kaupia, sistemina ūkinę, komercinę, technologinę informaciją, būtiną tos sferos reguliavimui.

Tai – aplinkos, ūkio, susisiekimo, švietimo, vidaus reikalų, sveikatos apsaugos, žemės ūkio ir kt. ministerijos.

(3) funkcinės – tokios valstybinės vykdomosios valdžios institucijos, kurios reguliuoja, kontroliuoja joms nepavaldžių ūkio subjektų veiklą. Vadovavimo formos:

a) vadovavimas nepavaldžioms institucijoms – pvz., Finansų ministerija nustato privalomas apskaitos vedimo taisykles;

b) veiklos kontrolė – pvz., Mokesčių inspekcija kontroliuoja kaip ūkio subjektai apskaičiuoja ir moka mokesčius valstybei;

c) leidimų, licencijų išdavimas – pvz., Sveikatos apsaugos ministerija išduoda leidimus firmoms, kurios nori užsiimti didmenine vaistų prekyba;

d) leidimas poįstatyminių aktų, kurie privalomi nepavaldiems ūkio subjektams.

Tai – Finansų, Aplinkos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė. Priklausomai nuo veiklos formos, specialios ir funkcinės kompetencijos institucijos gali “sutapti” – pvz., Aplinkos ministerija.

1.4 Ūkio subjektas

(Ūkio subjekto sąvokos įstatymuose nėra.)

1/ Konkurencijos įstatyme minimi fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys komercine ūkine veikla, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, įmonės nuosavybės formos ar įmonės rūšies.

2/ Bankroto įstatyme išvardinto ūkio subjektų grupės:

1) įmonės;

2) bankai ir kredito įstaigos;

3) draudimo organizacijos.

Ūkio subjektų požymiai:

1) ūkio subjektai atlieka komercinę-ūkinę veiklą, kuri suprantama plačiai – apima bankininkystę ir draudimą;

2) ūkio subjekto statusas pripažįstamas tik nustatyta tvarka registruotiems fiziniams ir juridiniams asmenims;

3) veiklai vykdyti turi organizacinį vieningumą ir atskirą turtą (išskyrus individualias įmones);

4) ūkio subjektas civilinėje apyvartoje dalyvauja savo vardu ir savo turtu atsako už prievoles;

5) ūkio subjektai, kurie sudaro komercines sutartis, tampa komercinių santykių dalyviais.

Ūkio subjekto požymiai:

1) ūkio subjektas atlieka ūkinę komercinę veiklą, kuri suprantama plačiau nei tradiciškai (apima ir bankininkystę, ir draudimą)

2) pripažįstami FA ir JA, kurie nustatyta tvarka registruojami,

3) savo veiklai stiprinti jie turi organizacinį vieningumą ir atskirą turtą (išskyrus IĮ)

4) ūkio subjektai ūkinėje veikloje dalyvauja savo vardu ir atsako už prievoles savo turtu

1.5 Įmonės

Įmonės sąvoka.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną, įmonė yra gamybos ar prekybos ūkinis vienetas. Enciklopedijoje nurodyta, kad įmonė yra visuomeniškai, ekonomiškai ir teisiškai savarankiškas ūkinis vienetas, pirminė ūkio grandis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4351 žodžiai iš 8688 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.