Kompozitorius bachas
5 (100%) 1 vote

Kompozitorius bachas

Muzikos erdvė – tyla. Muzika ateina į tylą. Išnyksta jos „skambanti forma“ – ir ji išnyksta kaip toji etruskų gražuolės mumija, kuri nuo šviesos ir oro virto dulkėmis, liko tik jos prisiminimas.

Prieš keturis šimtus metų, mažame Tiuringijos miestelyje gyveno valstiečių kilmės kepėjas Feitas Bachas. Bachų šeimos legendoje pasakojama, kad tai buvęs neturtingas, darbštus ir geras žmogus, turėjęs vieną aistrą – muziką.

Feito Bacho meilę muzikai paveldėjo jo sūnūs, anūkai, proanūkiai, proproanūkiai. Veik visi jie tapo muzikantais. Ieškodami darbo, jie keliavo po įvairius miestus ir išsisklaidė po visą Vokietiją, o kiti atsidūrė toli už jos ribų.

Bachų giminėje nebuvo nei turtuolių, nei tinginių. Jie atkakliu darbu skibdavosi sau kelią gyvenime.

Kartą per metus į vieno kurio labiausiai gerbiamo Bacho namus suvažiuodavo visa giminė. Kiekvienas toks susitikimas virsdavo muzikine švente: susirinkę jie dainuodavo liaudies dainas, grodavo įvairiais instrumentais, juokaudavo. Štai taip gyveno Bachai.

1685 metais nedideliame Tiuringijos miestelyje – Eirenache gimė Jochanas Sebastianas Bachas – tas pats, kuriam buvo lemta tapti didžiuoju kompozitorium.

Bacho vaikystė buvo sunki: tėvo padedamas, jis vos spėjo pramokti muzikos, o devynerių metų liko visiškas našlaitis. Jis turėjo pats pelnytis sau duoną. Jį auklėjo vyresnysis brolis – siaurų pažiūrų žmogus, neįvertinęs berniuko gabumų. Vyresnysis brolis Christofas buvo bažnytinės mokyklos giedojimo mokytojas. Jis vienintelis mokė Sebastijaną muzikos, bet Christofas nepajėgė įvertinti nepaprastą savo jaunesniojo brolio muzikinių gabumų. Christofas uždraudė jam net į rankas paimti garsiųjų kompozitorių kūrinius, manydamas, kad berniūkščiui visa tai nereikalinga. Sebastijanas ėmė naktimis, slapta, persirašinėti į savo sąsiuvinį gaidas. Šis darbas truko beveik pusę metų. Berniukas susigadino akis, bet buvo laimingas, matydamas, kad darbas artėja į pabaigą. Ir štai kartą įvyko tai, ko jis labiausiai bijojo – naktį, prie gaidų sąsiuvinio jį užklupo Christofas. Nebegelbėjo jokie berniuko prašymai: nepermaldaujamas auklėtojas atėmė sąsiuvinį, ir jį atgauti Johanui Bachui pavyko tik po daugelio metų, jau broliui mirus.

Norėdamas kuo daugiau žinoti ir gyventi savarankiškai Bachas paliko brolio namus.

Besimokydamas licėjuje, penkiolikmetis Sebastijanas stojo tarnybon. Jis turėjo gražų balsą, puikiai grojo smuiku, vargonais ir klavesinu, todėl Liudenburgo miesto vienuolyno mokykla jį noriai priėmė vyresniuoju choristu.

Dabar Sebastijanui nebegrėsė nuolatiniai brolio pamokymai. Vienuolyne jis užtiko puikią biblioteką, kurioje buvo daugybė įdomių to meto kompozitorių kūrinių. Svajonė išsipildė – jaunuolis ėmėsi studijuoti muziką. Liudenburgo vienuolyno biblioteka buvo pirmasis muzikinis Bacho universitetas.

Baigęs licėjų, Bachas turėjo teisę stoti į universitetą. Bet argi jis galėjo svajoti apie mokslą, kada reikėjo rūpintis duonos kąsniu?

Tais laikais visi Vokietijos muzikantai turėdavo tik dvi galimybes: arba tarnauti kuriam nors garsiam didikui, arba dirbti bažnyčioje.

Baigęs Liudenburgo gimnaziją, jis atvyko į Vamarą ir grojo smuiku kunigaikščio kapeloje, o po metų pradėjo vargoninkauti nedideliame Arnštadto mieste.

Vargoninko pareigos buvo nesunkios: reikėjo mokėti groti choralą, repetuoti su choru ir akompanuoti pamaldoms. Tačiau vienodas darbas Johanui Sabastijanui Bachui įgryso, ir jis, paprašęs atostugų, pėsčias iškeliavo į Liubetą, norėdamas pasiklausyti įžymiausio yo meto vargonininko Didricho Bukstehudės, pasimokyti. Kai jis grįžo namo, prasidėjo nesutarimai su bažnytininkais – jis nemėgo pataikauti bažnytinei vyresnybei, o turtingų užtarėjų neturėjo. Be to, jo kūriniai buvo tokie gyvi ir ryškūs, kad labiau panašėjo į liaudės dainas, negu į bažnytine muziką. Taip pai jį kaltino, kad jis groja per ilgai arba per trumpai, o kartą per pamokslą nusileidęs į vyno rūsį… Nenorėdamas nusižeminti bažnyčios „galvoms‘‘, Bachas turėjo nuolat kesti tarnybas, važinėti iš vieno miesto į kitą. Bachas paliko Arnštadtą ir grįžo į Veimarą. Čia, hercogo kapeloje, galimybės kurti buvo didesnės ir įvairesnės: Bachas tapo kapelmeisterio padėjėjiu, o kartu vargoningavo. Veimere jis parašė geriausius savo kūrinius vargonams.

Bacho virtuozo šlovė netrukus pasklido po visą Vokietiją. Jis buvo kviečiamas į įvairius miestus išbandyti naujų vargonų, pagroti ir improvizuoti. Vienos tokios išvykos metu Dresdene kompozitoriui buvo pasiulyta dalyvauti varžybose su žinomu vargoninkų ir klavišistu L. Maršalu. Bachas sutiko, tačiau Maršanas pasiklausęs varžovo grojimo, skubiai išvyko iš miesto, bijodamas, kad netektų pralaimėti. Ir iš tiesų Bachas kaip vargoninkas neturėjo sau lygių.

Ir štai 1717 metais Johanas Sabastijanas Bachas su šeima atvyko į Keteną. Mėgatamiausio instrumento – vargonų – arti nebuvo, todėl pagrindinį dėmesį kompozitorius skyrė klavišinių, vokalinei instrumentinei muzikai. Ilgiausiai ir reikšmingiausias Bacho gyvenimo ir kūrybos laikotarpis susijęs su Leipceigu, kur nuo 1727 metų iki pat mirties jis dirbo švento Tomo bažnyčios kantoriumi. Leipcigas nuo seno garsėjo kaip vokiečių kultūros centras; jame buvo uniersitetas, stambi
knygų leidimo pramonė, gyveno daug menininkų, muzikų. Perspektyva dirbti šiame mieste viliojo Bachą, todėl jis sutiko su pasiūlytomis nelabai palankiomis sąlygomis: už menką atlyginimą kompozitorius turėjo vargoninkauti ir vadovauti berniukų chorui, mokyti juos groti įvairiais instrumentais.

Leipcige Bachas parašė brandžiausius kūrinius. Beveik kiekvieno sekmadienio pamaldoms iš jo reikalaudavo naujos kantatos. Pjeses muzikavimui namie Bachas atlikdavo kartu su žmona, dukterimi (turėjusiomis gerus balsus) ir sūnumis.

Nors Bachas daugiausia rašė bažnytinę muzika jo kūriniai nėra šalti, negyvi, nutolę nuo gyvenimo negandų bei džiaugsmų. Ne, jie kupini pačių įvairiausių žmogiškų jausmų. Didis menininkas Bachas kūrė ne šiaip sau maldų foną ar giesmių akompamentus, jo kūryba – tai gilus pačių svarbiausių būties klausimų apmąstymai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 941 žodžiai iš 1849 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.