Komunikacijos mokslai
5 (100%) 1 vote

Komunikacijos mokslai

Komunikacijos mokslo paradigmos

Komunikacijos teoriją nagrinėsime remdamiesi dviem komunikacijos mokslo paradigmomis (mokyklomis, požiūriais), kurias išskyrė J.Fiske (1998): procesine ir semiotine.

Procesinė paradigma, dar vadinama informacine, nagrinėja komunikaciją kaip pranešimo perdavimo procesą, tyrinėja informacijos perdavimo kanalus, kalba apie komunikacijos efektyvumą.

Semiotinei paradigmai, dar vadinamai prasmine, komunikacija yra reikšmių kūrimas ir keitimasis jomis; jai nesvarbu kanalai, dėmesio centre yra tekstas; jai nėra svarbu komunikacijos efektyvumas – skirtingos interpretacijos nelaikomos komunikacijos nesėkme.

Plačiau apie procesinės ir semiotinės mokyklų skirtumus: Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos, 1998. P. 16 – 18.

PROCESINIAI KOMUNIKACIJOS MODELIAIModelis – tai supaprastintas grafinis tikrovės fragmento atvaizdavimas. Modeliu siekiama atskleisti kurios nors struktūros arba proceso pagrindinius elementus ir jų tarpusavio santykį. K.Deutsch nurodo keletą modelių naudojimo visuomenės moksluose privalumus:

1. Modeliai atlieka organizavimo funkciją – išskiria, sutvarko ir susieja sistemos elementus ir pateikia visumos vaizdą, kurį kitaip gali būti sunku įžiūrėti, apibendrina įvairias situacijas.

2. Paaiškinimo funkcija – modeliai pateikia supaprastintą vaizdą, ir taip paaiškina sudėtingą ir sunkiai suvokiamą informaciją. Taip modelis įgyja euristinę vertę – atkreipia tyrinėtojo dėmesį į esminius proceso ar sistemos aspektus.

3. Numatymo funkcija – modelio pagalba galima numatyti proceso eigą ir rezultatus. Mažų mažiausiai, modelio pagalba galima numatyti proceso alternatyvas bei jų tikimybes ir formuluoti hipotezes (cit. iš McQuail & Windahl, 1993).Modeliai, tik aprašantys reiškinio struktūrą, vadinami struktūriniais modeliais. Modeliai, aprašantys elementų tarpusavio ryšius, tarpusavio įtaką ir jos kryptį, vadinami funkciniais.

Dauguma (bet ne visi) komunikacijos modelių yra funkciniai, nes pati komunikacija yra dinamiškas ir kintantis procesas. Vis dėlto, daugelis modelių yra labai paprasti, ir beveik neaiškina elementų tarpusavio sąveikos ypatybių.

Studijuojant komunikacijos modelius, svarbu nepamiršti, kad jie neišvengiamai yra supaprastinti ir fragmentiški. Nėra modelio, kuris būtų tinkamas visiems analizės tikslams ir lygiams, todėl svarbu pasirinkti modelį, kuris atitiktų analizuojamą komunikacijos situaciją ir jos analizės tikslus, ir (arba) pasitelkti keletą modelių, akcentuojančių skirtingus komunikacijos aspektus.

Shannono ir Weaverio linijinis komunikacijos modelis

Claudas Shannonas ir Warrenas Weaveris buvo pirmieji mokslininkai, sukūrę bendrąjį komunikacijos modelį. Jų modelis (kartais apibendrintai vadinamas linijiniu arba perdavimo (transmission) modeliu), nors kritikuotinas ir akivaizdžiai nepilnas, buvo didžiulis stimulas tolesniems komunikacijos tyrimams, komunikacijos teorijų ir modelių plėtrai.

Laswello modelis

Nors datuojamas metais anksčiau už Shannono ir Weaverio modelį, Laswello modelis dažniausiai vadinamas žodine Shannono ir Weaverio modelio išraiška. Laswello modelis visų pirma taikomas masinei komunikacijai; be to, jame nėra triukšmo šaltinio, kuri buvo bene naudingiausia Shannono ir Weaverio modelio sąvoka.

DeFleur modelis

DeFleur išplėtojo Shannono ir Weaverio modelį. Jam buvo svarbu atitikimas tarp išsiųsto ir gauto pranešimo reikšmių. Jis pabrėžia, kad komunikacijos procese reikšmė yra transformuojama į pranešimą ir aprašo, kaip siųstuvas transformuoja pranešimą į informaciją, kuri tada siunčiama per kanalą (pvz., masines komunikacijos priemones). Imtuvas iškoduoja informaciją kaip pranešimą, kuris savo ruožtu gavėjo yra transformuojamas į reikšmę. Jei abi reikšmės atitinka, rezultatas yra komunikacija. Bet, kaip teigia DeFleur, visiškas atitikimas yra retas.

pav. DeFleur’o komunikacijos modelis (cit. iš McQuail, 1993)

pav. DeFleur papildo Shannono ir Weaverio modelį dar vienu komponentu, norėdamas parodyti, kaip šaltinis gauna grįžtamąjį ryšį, kuris leidžia šaltiniui galimybę koreguoti komunikaciją su gavėju. Tai didina galimybę pasiekti atitikimą tarp reikšmių. Tai yra svarbus Shannono ir Weaverio modelio patobulinimas, nes jų modelis ir buvo kritikuojamas už linijiniškumą bei grįžtamojo ryšio nebuvimą. Į tai atisižvelgta DeFleuro versijoje, nors svarbu pažymėti, kad masinės komunikacijos atveju, šaltiniai iš auditorijos gauna tik ribotą ir netiesioginį grįžtamąjį ryšį.

Osgoodo ir Schrammo ciklinis komunikacijos modelis

Jei Shannono ir Weaverio modelį vadiname linijiniu, Osgoodo ir Schrammo modelį galėtume pavadinti cikliniu. Dar vienas skirtumas tarp modelių yra tai, kad tuo tarpu kai Shannonas pagrindinį dėmesį skiria kanalams, jungiantiems siuntėjus ir gavėjus, Osgoodas ir Schrammas diskutuoja apie pagrindinių komunikacijos proceso veikėjų elgesį. Tačiau tarp abiejų požiūrių vis tiek yra daug panašumo.





Osgoodo ir Schrammo ciklinis komunikacijos modelis (cit. iš McQuail, 1993)

Shannonas ir Weaveris skiria šaltinį ir siųstuvą bei imtuvą ir gavėją. Osgoodo ir Schrammo atveju,
yra atliekamos tos pačios funkcijos, nors jie ir neišskiria siųstuvo ir imtuvo. Jų modelyje abu komunikacijos dalyviai yra lygiaverčiai, atlieka tas pačias funkcijas – užkodavimą, iškodavimą ir interpretavimą. Užkodavimas daugiau mažiau atitinka siųstuvo, iškodavimas – imtuvo funkciją. Interpretavimo funkciją Shannono ir Weaverio modelyje atlieka šaltinis ir gavėjas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 777 žodžiai iš 2475 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.