Komunizmas
5 (100%) 1 vote

Komunizmas

1.Įžanga.

Po komunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mano, kad lavono tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės kilo dėl „stalininių nukrypimų“. O jeigu pavyktų grįžti prie pačių ištakų, tai visos žmonijos lauktų graži ateitis. Su šiomis nuomonėmis aš nesutinku. Todėl nepaprastai svarbu toliau tyrinėti šio reiškinio kilimo priežastis, jo silpnąsias vietas. Taip pat tenka konstatuoti, jog ikimarksistinio laikotarpio komunistinės idėjos iki šiol nesilepino dideliu tyrėjų dėmesiu. Todėl daugelyje atvejų man teko remtis autentiškų darbų analize ir interpretacija, kas padidino nerimą, kad būsiu pernelyg subjektyvus ir šališkas.

Pagrindinis šio darbo tikslas- apžvelgti komunistines idėjas, suformuotas ikimarksistiniu laikotarpiu, pasistengti parodyti jų turinį, prasmę ir įtaką tolimesniam komunistinės minties vystymuisi. Tačiau galutinę prasmę šis darbas įgaus ateityje, kai pamėginsiu apžvelgti K.Markso politinę filosofiją.

2. Komunistinių idėjų identifikacijos metodologija.

Viena iš svarbiausių šio darbo užduočių yra ne tik apžvelgti komunistines idėjas, bet kur kas svarbiau surasti metodą, per kurį visos idėjos turi būti perfiltruotos ir atrinktos tos, kurios reikalauja detalesnio nagrinėjimo.

Sąvoka komunizmas- labai įvairi ir daugiareikšmė. „Komunizmas susiformavo kaip reikalavimas visiškai įgyvendinti Didžiosios Prancūzų revoliucijos aktualizuotus visų žmonių lygybės ir laisvės principus“[1; 115]. Tuo tarpu galutinai šią teoriją suformavo K.Marksas ir F.Engelsas XIXa. 5-ame dešimtmetyje[2;71]. Mano nubrėžtas chronologinis laikotarpis,baigiasi prieš tai, kai ši politinė doktrina buvo galutinai suformuota. Todėl man teks nagrinėti šių idėjų formavimąsi. Kūrimosi laikotarpis pasižymi tuo, kad galima pastebėti tik padrikus visumos elementus, kurie tik vėliau bus sujungti ir pasaulį išvys nauja ideologija. Todėl svarbu būtų pamėginti įsivaizduoti, kokį visuomenės gyvenimą matė K.Marksas ir jo pasekėjai.

TSKP komunizmą įsivaizdavo kaip: „neklasinę visuomenę, kurioje yra vieninga bendraliaudinė nuosavybė ir visiška socialinė lygybė“[2; 399]. Tačiau, ką savyje iš tikrųjų reiškia šie kodai. Klasės marksistams visuomet asocijavosi su didelėmis žmonių grupėmis, turinčiomis savo specifinius interesus, kurie prieštarauja kitų klasių interesams. Taigi „beklasė visuomenė“ reiškia tokią būseną, kuomet nėra jokių grupinių interesų. Bet tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, nes žmonės yra skirtingi (t.y turi skirtingus pomėgius poreikius ir pan.). Beklasę visuomenę, neturinčią jokių grupinių interesų įmanoma sukurti panaikinus arba suvaržius privačią nuosavybę. Tokiu atveju individas negalės patenkinti savo gyvenimiškų poreikių, ir taps priklausomas nuo valstybės malonės. Dirbdamas valstybei, iš jos gaus lygią dalį visų pagamintų gėrybių. Tačiau, kai kuriem kitiems filosofams atrodo, jog nebus įmanoma sukurti beklasės visuomenės jeigu individas turės savo asmeninius interesus. Taip atsiranda siūlymas visiškai pajungti individo asmeninį gyvenimą valstybės reikmėms. Politinį rėžimą, kuris panaikina ribas tarp privataus ir viešo gyvenimo mes vadiname- totalitarizmu. Beklasė visuomenė,kurioje suvaržyta ar panaikinta privati nuosavybė, visada bus totalitarinė. Ir visiškai nesvarbu ar to siekė šių idėjų sumanytojai.

Komunistinės idėjos- teorijos siekiančios sukurti beklasę (totalitarinę) visuomenę, pagrįstą privačios nuosavybės panaikinimu, lygiu pagamintos produkcijos paskirstymu, o kai kurių mąstytojų nuomone ir visišku individo pajungimu visuomenės reikmėms.

Svarbiausią vietą užima nuosavybės apribojimo ir produkcijos paskirstymo klausimai. Todėl nagrinėdamas politines teorijas, ieškosiu autoriaus požiūrio į privačią nuosavybę.

Literatūra.

1.Laurėnas V. Socializmas ir Komunizmas\ Politikos mokslų metmenys, Vilnius, 1994

2.Marshal G. The concise Oxford dictionary of Sociology. Oxford.,1994

3.Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975

3. Atviros visuomenės kritika Antikoje.

Atviros visuomenės vystymasis graikų miestuose- valstybėse, demokratijos trūkumai iššaukė diktatūros šalininkų kontrpuolimą. Vienas iš tokių atviros visuomenės kritikų buvo žymus Atėnų filosofas Platonas. Jo politinės teorijos (ypač išdėstytos veikale „Valstybė“) drąsiai gali būti laikomos komunistinėmis. Todėl tikslinga būtų panagrinėti Platono siūlomą visuomenės gyvenimo modelį.

Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonas pirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogus gali dirbti tik vieną darbą. Toliau jis apibrėžia sąvoką „teisingumas“. „Kalbant apie teisingumą, ir jį vykdant turi omenyje vieną kriterijų- valstybės interesus.“[1;146] Jo kuriamoje valstybėje „Žmogaus individualus gyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui.“[2;43]

Padalijęs visuomenę į uždaras klases, Platonas labai didelius reikalavimus kelia valdančiajai klasei. Savo valstybės gerovę jis sieja su
valdančiosios klasės vieningumu. Jai uždraudžiama turėti nuosavybę ir turtų, įteigiant mitą, jog: „Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies ir vario.“[3;131] Platonas draudžia valdantiesiems turtėti, nes: „vos tik jie įsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namų šeimininkais ir žemdirbiais.“[3;133] Tačiau (nepaisant paplitusios nuomonės) tai nereiškia, kad žemdirbiams ir amatininkams tai yra leidžiama. Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlo pasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: „Jeigu nusiuntę pasiuntinius į kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: „Mes neturime nei aukso, nei sidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjus galėsite pasiimti visas priešų gėrybes.“[3;138] Platono manymu, bet kokie priešai geriau kovos „prieš minkštakūnes avis“, negu „prieš liesus šunis“.[3;138-139] Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių turtėti, tokios valstybės nebūtų galima vadinti „liesu šunimi“. Akivaizdu, kad uždraudęs turtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniui piliečiui. Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vieną darbą : „kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis“[3;140]. Jeigu panašias idėjas suformuluotumėme XX a. politinės filosofijos terminais, galėtumėme visa tai pavadinti „nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu“.

Panašiai Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą. Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų. „Sutuoktinių poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramios psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai“[2;43]. Filosofijos istorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tik sargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimos institutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiog moterų priklausomybės klausimą. Sargybiniams: „Visos žmonos turės būti bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru.“[3;180] Šio sluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybės gerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa tai paliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija bus įgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turės dirbti savo luomui priderančius darbus.

Platonas gan didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiau tai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Kareivių lavinimui skiriama gimnastika ir dailieji menai [3;86], tuo tarpu karaliams- filosofams siūloma dialektika. Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniam amatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniui yra nubrėžiamos ribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrų mokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokinti visų mokslų mokslo, t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamas tuo, kad: „žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų“.[3;271] Didžiausias Platono teorijų kritikas K.R. Poperis paaiškina Platono mintį: „Į klausimą, kodėl tai įvedama, atsakymas yra paprastas.- Jis bijo mąstymo valdžios“.[1;173] Jo valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeis vieningumą.jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekas negali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudoti masėmis. Tuo tarpu kaip teigia Dž. Orvelas negalima tikėtis, kad masės pradėtų kelti reikalavimus pačios, nes:“Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos.“ [4;245]. Jeigu amatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniui bus galas. Platonas tai aiškiai suprato: „Bus labai blogai, jeigu savo vietomis susikeis amatininkai, tačiau jei savo vietomis susikeistų žmonės iš skirtingų klasių tai būtų žiauri katastrofa“.[1;127]

Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas. K.R. Poperis mano, kad: „galutinis tokios valstybės tikslas turėtų būti visiška autarchija. Kitu atveju arba valdovai priklausys nuo pirklių, arba patys taps pirkliais“. [1;124] Platonas, tuo tarpu, netik kad nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad: „beveik neįmanoma įkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų bet prekių įsivežimo iš kitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to ko reikia“.[3;86-87] Šiuo klausimu būtų galima pasakyti, kad Poperis užbėgo truputį už akių. Jis aiškiai suprato, jog pirklių luomas kelia didžiausią grėsmę tokios valstybės egzistavimui. Pirklys turi būti drąsus, iniciatyvus ir apsukrus. Jį dera specialiai mokinti, nes kitoks jis nebus naudingas valstybei. Tuo tarpu gavęs specialų išsimokslinimą ir pamatę kitus kraštus, pirkliai gali pradėti reikalauti visuomenės pertvarkymų. Gi Platonas tuo tarpu į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia to laikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkinti savo poreikių grūdams. „Atėnai
didžiausias, bet ne vienintelis grūdų importuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip pat didžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinės prekybos.“[5;45] Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugeba suvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas.

Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą. „Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yra stabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnis vystymasis“[6;68]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybę jis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visos praktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosios valstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas: timokratija (karių valdžia), oligarchija (turtingųjų valdžia), demokratija (valdžia gaunama burtų keliu), tironija (vienvaldystė paremta jėga). Kiekviena iš tų valdžios formų išsigimsta viena iš kitos, ta tvarka kuria aš paminėjau. Timokratija yra būdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotą pasaulį. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmonių papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negali grąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybė negalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniam sluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiau griežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijos sukauptos žinios suteikiamos tik karaliams- filosofams, kurių pagrindinė užduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.

Po nepavykusio bandymo realizuoti savo idėjas Platonas vėl grįžo prie valstybės valdymo problemų. Jis parašo naują veikalą „Įstatymai“, kuriame nubraižo naują valstybės valdymo modelį. Tačiau ir šis valstybės modelis tebėra totalitarinis. K.R. Poperis pateikia citatą iš „Įstatymų“ kurią drąsiai galima būtų laikyti totalitarizmo programine nuostata. „Svarbiausia yra tai, kad niekas niekada neturi palikti be valdovo- nei vyrai, nei moterys neturi priprasti veikti savo nuožiūra ne tiktai kare, bet ir taikos metu reikia būti įdėmiam ir ir vykdyti valdžios nurodymus“[1;142]. Tačiau nepaisant visko, Platonas neatsisako ir senosios idealios valstybės modelio. Kaip teigia G.Sabine :“Platonas nebuvo tvirtai nusprendęs, kad „valstybėje“ išplėtota teorija yra klaidinga, ir kad jos reikėtų atsisakyti. Jis nekartą teigė, kad jo tikslas yra aprašyti antrąją geriausią valstybę.[…] bet jeigu atsirastų kompetentingas valdovas, įstatymų valdžios nebereikėtų“[7; 115].

Kadangi Platonas savo ankstesniųjų teorijų nepaneigia, o tik laikinai jas modifikuoja, manau nėra būtina šį valstybės modelį nagrinėti detaliau.

Literatūra:

0Ļīļåš Ź.Š. Īņźšūņīå īįłåńņāī č åćī āšąćč. Ņ.1., Ģīńźāą, 1992

1Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija\ Filosofija- Sociologija, Vilnius, 1996, Nr. 6.

2Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981

3Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius. 1991

4Paunds G.J. An Historical Geography of Europe, Cambrige, 1990

5Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius 1995

6Sabine G., Thorson Th. Politinių teorijų istorija, Vilnius 1995

4. Komunistinės minties atgaivinimas.

Po Romos imperijos griūties sustojo politinės minties raida. Ištisus šimtmečius buvo nagrinėjamos bažnyčios, visuomenės bei valstybės tarpusavio santykių problemos. Komunistinės minties vystymasis visiškai sustojo, nebent atskiri fragmentai buvo perimti iš Platono. Renesansas, pasireiškęs noru atgaivinti pamirštas Antikines vertybes, vėl atgaivino šios problemos tyrinėjimus. Pirmasis žmogus pamėginęs tai padaryti buvo Tomas Moras, karaliaus Edvardo VIII lordas kancleris (vėliau jo paties apkaltintas valstybės išdavimu ir nuteistas mirti). Jo veikalas „Utopija“ davė pradžią filosofinei mokyklai vadintai utopistais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2211 žodžiai iš 7060 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.