Koncervatizmas
5 (100%) 1 vote

Koncervatizmas

11

Konservatizmas

Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).

Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatorių nuomone žmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas – ribotas. Todėl jie atmetė Švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomeninės sutarties koncepciją, kurios logiškas tęsinys buvo individo laisvė. Būdamas aristokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo žmogaus, visuomenės ir valstybės santykius. Konservatorių nuomone visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl individas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbė: “Žmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenė sukuriama tik sau”. Tačiau toliau ši idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, žmonės iš prigimties nėra ir negali būti lygūs, todėl visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikėjo, kad taikos ir tvarkos negalima išsaugoti, jei nesilaikoma tradicijų, nepuoselėjamos ilgaamžės institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvė kaip ją suprato Prancūzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikrąja laisve, kurią turi anglai papročių ir tradicijų dėka. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomeninės santvarkos pertvarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybės vardan.

Šioje logikoje aiškiai matomas būdingas konservatizmui realizmas, egzistuojančios tikrovės pripažinimas, artimas garsiajai Hegelio formulei. Realizmo tęsinys yra pragmatizmas, teigiamas požiūris į kompromisą: geriau nuolaida oponentui, negu pragaištingas konfliktas, ypač revoliucija. Konservatoriai anaiptol neatmetė evoliucijos, palaipsnio vystymosi koncepcijos, pabrėždami tik, kad iš praeities reikia būtinai išsaugoti viską, kas yra naudinga ir vertinga: tautinius papročius, tradicijas, religiją, “tautos dvasią”. Tokios nuostatos darė konservatizmą patraukliu ne vien aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams – valstiečiams, vidutinėms miestiečių klasėms. Tautiniu tradicijų kultas kaip konservatizmo bruožas labai būdingas tautiniams sąjūdžiams, kurie savo esme yra protesto judėjimai prieš svetimos kultūros spaudimą.

Pragmatiškos nuostatos labai pravertė konservatoriams, industrinių pilietinių visuomenių formavimosi metu. XIX a. antroje pusėje ir ypač XX amžiuje konservatizmas labai pasikeitė ir net atsisakė kai kurių savo svarbiausių postulatų. Konservatoriai pripažino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmą, atstovaujamo valdymo principus, parlamentarizmą, ideologinį pliuralizmą, technokratizmą, gerovės valstybės (welfare state) koncepciją. Lankstumas, pragmatizmas ir sugebėjimas adaptuotis sudarė svarbias konservatizmo atgimimo prielaidas ir aštuntame bei devintame XX a. dešimtmečiuose. Prie “naujųjų dešiniųjų”, kaip dabar vadinami konservatoriai (dar kitaip – neokonservatoriai) prisijungė nemaža buvusių liberalų ir net socialdemokratų. Prieš maždaug 20-25 metus konservatoriai konservatorių partijos atgavo valdžią Vokietijoje, D.Britanijoje, Prancūzijoje, padidino savo įtaką Skandinavijos šalyse ir tuo sustabdė vykusį nuo septintojo dešimtmečio Europos “kairėjimą”. Būtent tuo laikotarpiu iškilo tokie žymūs konservatorių lyderiai, kaip Ronald Reagan (g. 1911), Margaret Thatcher (g. 1925), Helmuth Kohl (g. 1930). Dešimto dešimtmečio pabaigoje švytuoklė pradėjo judėti atgal ir kairieji vėl atgavo prarastas pozicijas daugumoje Vakarų Europos šalių, taip pat kai kuriose postkomunistinėse valstybėse (Lenkijoje).

1983 m. įsteigta Tarptautinė demokratinė sąjunga, vienijanti Vakaru Europos konservatorių partijas, Respublikonų partiją (JAV), Japonijos Liberalų demokratų partiją, Australijos konservatorius.

Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neieško fundamentalių principų, todėl kai kurių politologų nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Tačiau paradoksaliausia tai, kad būtent jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis postindustrinei visuomenei, prasidėjus energetinei krizei (kai 1973 m. arabų šalys keliskart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai išsivysčiusiose šalyse labiausiai prireikė skubių reformų. Iškėlę “konservatyvaus atsinaujinimo” šūkį ir vykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbiančios reformistinėmis.

Dabartiniai konservatoriai daug dėmesio skiria kultūrai ir kultūrinėms tradicijoms. Jiems būdinga paprastesnio, labiau organizuoto ir homogeniško pasaulio nostalgija. “Mūsų šūkiai remiasi ne ekonominėmis teorijomis, o religija”, rašo vienas jų ideologų. Vokietijoje, Prancūzijoje konservatoriai propaguoja senosios Europos kaip graikų, lotynų, keltų, germanų ir slavų kultūrų liejinio, kviečia net atsisakyti judėjų ir krikščionių tradicijų ir atgaivinti pagoniškosios Europos vertybes. Įsitikinę, kad kiekvienai rasei būdingi savi “genetiniai polinkiai”, naujieji dešinieji neigia universalią etiką, pabrėžia kiekvienos tautos kultūrinė specifiką. Akcentuodami grupines vertybes ir interesus, kai kurie jų neigia individualias teises bei laisves ir tvirtina, kad žmogus gali būti laisvas tik kaip kolektyvo (pirmiausia tautos) narys. Prancūzijos gaulle’istai atmeta būdingus liberalizmui egoizmą ir individualizmą, technokratiją, jų doktrinoje svarbiausią vietą užima prancūzų tautos prioritetas ir Prancūzijos didybė. Britanijos konservatoriai-tradicionalistai didžiausiomis vertybėmis skaito įstatymą ir tvarką, autoritetą ir drausmė; apie Britanijos didybė jie nekalba, nes tai anglams yra aksioma, savaime suprantamas dalykas.

Konservatorių nuomone visuomenė yra dvasinė realybė ir kartu labai trapi struktūra. Todėl norint užtikrinti jos stabilumą saugiau vadovautis praėjusių kartų išmintimi, o ne spręsti kiekvieną klausimą savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakčias teorijas, schemas ar kažkokius fundamentalius principus. Jų nuomone istorinė patirtis parodė, kokios pavojingos gali būti revoliucijos ir įvairūs socialiniai eksperimentai, neribota laisvė, kurios pasekme dažnai yra chaosas ir anarchija.

Šiuo metu Jūs matote 99% šio straipsnio.
Matomi 967 žodžiai iš 974 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.