Aktualumas
Šios temos aktualumas yra labai didelis, nes šie įvykiai pokario
Europoje davė pagrindus plėstis Europai, plėstis ekonomikai, sudaryti
pūsiausvyra tarp Europos valstybių. Įvykiai pokario Eropoje – davė pamatus
tarptautiniam saugumui užtikrinti, bei sudaryti pasaulyje taiką tarp
valstybių. Veiksmai, atlikti pokario Europoje užkirto kelią Trečiam
Pasauliniui karui, bei atgaivino visą Europą.
Tikslai
Tikslai iškelti rašant šį darbą yra šie:
1. Išnagrinėti 1945 – 1990 metų laikotarpius;
2. Pateikti svarbiausius įvykius susijusius su kolektyviniu saugumu ir
taikaus sugyvenimo politika pokario Europoje;
3. Pateikti Žymiausių įvykių susijusių su kolektyviniu saugumu ir taikaus
sugyvenimo politiką tikslias datas;
4. Įsisavinti šią informaciją pačiam, bei sudaryti šių įvykių santrauką.
Dėstymas
Vokietijos ateitis po Antrojo Pasaulinio karo, bei sąjungininkų
konferencija po Antrojo Pasaulinio karo
Sąjungininkų konferencija, skirta pačioms svarbiausioms problemoms spręsti,
buvo surengta 1945 m. liepos antroje pusėje Potsdame. Čia Jungtinėms
Valstijoms pirmą sykį atstovavo Truman; po leiboristų pergalės rinkimuose
Churchillį ir Edeną konferencijos viduryje pakeitė Attlee ir Bevin.
Diskusijos diapazonas buvo platus – nuo Lenkijos ir Ispanijos iki Graikijos
ir Libijos. Bet svarbiausia buvo nu-spręsti Vokietijos ateitį. Dar karo
metu buvo kuriami planai, kaip pa-daryti, kad Vokietija niekada daugiau
nekeltų pavojaus kaimynams ir visam pasauliui. 1944 m. ir vykstant Jaltos
konferencijai beveik niekas neabejojo, kad Vokietiją reikėtų suskaldyti į
daug mažų valstybėlių. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija pasidavė, tiek
Rusija, tiek Vakarų sąjungininkai priėjo prie išvados, kad tie planai
nerealūs ir nepageidautini. Vokietiją nutarta laikyti vienu ekonominiu
vienetu, ją decentralizuoti, bet nesuskaldyti. Panašiai pasikeitė nuomonė
ir dėl jos ekonomikos. 1944 m. amerikiečiai buvo pasiūlę Vokietijos
neindustrializavimo planą. Manyta, kad Vokietija, neturėdama stiprios
pramonės, negaminsianti ginklų ir negalėsianti sukelti karo. Tačiau šis
vadinamasis Morgenthau planas nebuvo priimtas, nes jį rengiant remtasi
prielaida, kad būsią nepaprastai sunku nusmukdyti Vokietiją, o Vokietijai
kapituliavus paaiškėjo, kad ji kurkas labiau nusilpusi, negu sąjungininkai
įsivaizdavo, tikroji problema buvo, kaip išgelbėti ją nuo visiško žlugimo.
Sovietų požiūris irgi pasikeitė. Iki 1945 m. jie laikėsi aršios
antivokiškos linijos, bet vėliau išryškėjo ženklūs pokyčiai. II-ja
Erenburg, žymiausias antivokiškos linijos propaguotojas, buvo oficialiai
išpeiktas, o rusams įžengus į Berlyną pasirodė plakatai su nauja Stalino
citata, esą hitleriai ateina ir išnyksta, o vokiečių tauta pasilieka. Būta
ir ekonominių sumetimų – rusai pretendavo į labai dideles reparacijas ir
puikiai suprato, kad jų neišgaus, jei Vokietijos pramonė nebus įkinkyta į
darbą.
Potsdamo konferencijoje susitarta dėl daugybės dalykų: kad Vokietiją reikia
nuginkluoti ir demilitarizuoti; kad reikia paleisti nacionalsocialistų
partiją, kad vokiečiai turi įsisąmoninti, jog jie patyrė visišką karinį
pralaimėjimą ir negali išvengti atsakomybės už tai, ką patys pridarė, kad
visus karo nusikaltėlius būtina teisti, o politinį gyvenimą atkurti
demokratiniu pagrindu, kad reikia palaikyti visas demokratines partijas ir
pertvarkyti švietimo bei teisinę sistemą, kad kurį laiką Vokietijoje neturi
būti centrinės vyriausybės, o centrines ministerijas, kurias reikėsią
įkurti (transporto, finansų ir t.t.), tvarkytų sąjungininkai.
Parengti tokį ketinimų pareiškimą nebuvo sunku, tikrieji išbandymai
prasidėjo vykdant sutartą politiką, nes Stalinui ir Vakarų sąjungininkams
,,demokratinė partija“ reiškė skirtingus dalykus. Nuo pat pradžių kėlė daug
nesutarimų dvi problemos: naujos Vokietijos sienos ir reparacijų klausimas.
Amerika ir Britanija sutiko, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų dalį Rytų
Prūsijos, bet lenkų teritorines pretenzijas Vokietijai laikė perdėtomis.
Kaip galima išvaryti iš tų teritorijų milijonus vokiečių ir perkelti juos į
dabar kur kas mažesnę ir skurdesnę Vokietiją? Oderio – Neisės linija buvo
priimta kaip pagrindas diskusijai, bet Neisės juk dvi – rytinė ir vakarinė,
jas skiria maždaug šimtas kilometrų. Amerikiečiai, kaipo paskutinę
nuolaidą, siūlė rytinę, bet rusai ir lenkai reikalavo vakarinės. Galų gale,
kaip ir anksčiau Jaltoje, Vakarai nusileido. Lenkai gavo teisę kontroliuoti
okupuotas teritorijas, nors galutinė siena turėjo būti nustatyta tik taikos
sutartimi su Vokietija. Lenkai su rusais turėjo pakankamai pagrindo būti
patenkinti konferencijos rezultatais. Visi sutiko, kad sąjungininkų
kontrolės organai turį užtikrinti – cituojant oficialų tekstą – ,,paslaugų
ir prekių gamybą, būtiną palaikyti Vokietijoje vidutinį gyvenimo
lygį,
neviršijantį kitų Europos šalių vidurkio”. Bet dėl reparacijų vyko
begaliniai ginčai. Rusai teigė, kad Jaltoje susitarta dėl 20 milijardų
dolerių sumos, kurios pusė turėtų tekti jiems. Vakarų vadovai sakė, kad tai
tebuvęs pagrindas diskusijai. Jie priminė, kad nerealūs reparacijų
reikalavimai po Pirmojo pasaulinio karo atnešė daug nelaimių tiek
nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Be to, jie tvirtino, kad nemažos
Vokietijos teritorijos dalies aneksija Rusijos ir Lenkijos naudai
priskirtina prie karo nuostolių atlyginimo. Jie nenorėjo nustatyti bendros
reparacijų sumos, tačiau po ilgų ginčų buvo iš principo sutarta, kad rusai
turėsią teisę gauti ne vien reparacijas iš jiems priklausančios zonos, bet
ir 25 procentus Vakarų zonose esančios pramonės įrangos, nes buvo
nuspręsta, jog nebūtina išlaikyti tokį Vokietijos pokario ekonomikos lygį,
apie kokį anksčiau galvota.
Potsdamo konferencijoje rusai reiškė nepasitenkinimą pilietiniu karu
Graikijoje ir reikalavo į tos šalies vyriausybę įtraukti pažangiųjų jėgų
atstovus. Be to, didelei visų nuostabai, Rusija pasiskelbė turinti interesų
Tanžere ir buvusiose Italijos kolonijose, netgi pasisiūlė paimti į savo
globą Libiją. Tai sukėlė Vakarų politikų nerimą. Rusų teritorinius
reikalavimus Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Cekoslovakijoje buvo
galima paaiškinti noru sustiprinti savo gynybą, tačiau strateginės
pozicijos Afrikoje aiškiai neturėjo nieko bendra su gynybos priemonėmis.
Taip pat Maskva pareikalavo dviejų Turkijos provincijų ir teisės
kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius, atseit nepakenčiama, kad Turkija
,,laikytų Rusiją už gerklės“. Tai dar labiau sustiprino Vakarų įtarimus. Ar
rusų reikalavimams nebus galo? Žavėjimąsi rusų laimėjimais ėmė temdyti
sovietų kietaširdiškumo ir jėgos baimė, taip pat suvokimas, kad Maskvos
šalininkai Vakaruose, jei tik įmanytų, visur nuverstų laisvai išrinktas
vyriausybes. Potsdamo konferencija priėmė daug sprendimų dėl būsimo
Vokietijos valdymo, tačiau dauguma iš jų buvo dviprasmiški ir prieštaringi,
apskritai imant, konferencija nebuvo sėkminga, nes tų susitarimų jau
negaubė besąlygiško pasitikėjimo dvasia. Karo meto koalicija iro. Vieniems
susitarimams buvo lemta likti vien popieriuje nuo pačios pradžios, kitų
netrukus nustota laikytis. Visas politinis klimatas sparčiai keitėsi.
Jaltos ir Potsdamo konferencijos vėliau sulaukė daug kritikos. Tuo metu jų
sprendimai buvo gana palankiai sutikti, bet vos po keleto mėnesių, kai tapo
žinomos visos smulkmenos, kai ėmė keistis politinė atmosfera, pasipylė
priekaištai Vakarų lyderiams ir ypač Rooseveltui. Jie buvo kaltinami, kad
leidosi Maskvos pergudraujami, kad nesugebėjo numatyti, jog po karo rusai
atsisuksią prieš Vakarus. Amerika galėjusi kalbėti vienintele kalba,
suprantama rusams, -jėgos kalba, – bet Roosevelt su savo patarėjais
visokeriopai nuolaidžiavęs Stalinui. Vėliau, Šaltajam karui kiek aprimus,
revizionistų mokyklos atstovai teigė, kad Šaltasis karas buvęs natūrali
Amerikos politikos išdava. Koalicija nebūtų suirusi, jeigu Vašingtonas būtų
elgęsis netgi dar draugiškiau, jeigu nebūtų netiesiogiai grasinęs atomine
bomba ir nebūtų davęs rusams jokio pagrindo įtarinėti amerikiečius.
Potsdame Truman pasakė Stalinui, kad JAV ką tik išbandžiusios naują
didžiulės griaunamosios galios ginklą, bet Stalino tai nenustebino, nes jis
jau buvo gavęs šią informaciją iš savų šaltinių gerokai anksčiau.
Vakarai jėga nesirėmė ir Jaltoje, kai derėjosi dėl Rytų Europos. Roosevelt,
kaip minėta, tuo metu sunkiai sirgo, kitas prezidentas – energingesnis,
turintis mažiau iliuzijų dėl Rusijos, Jungtinių Tautų ir pokario pasaulio
apskritai, būtų geriau įžvelgęs ateityje slypinčius pavojus. Kai kurių
klaidų tikriausiai nebūtų buvę padaryta, pavyzdžiui, Vakarai galėjo
išsireikalauti sausumos tilto į Berlyną. Tačiau kalbamas teritorijas buvo
užėmusi sovietų kariuomenė, ir tokiomis sąlygomis griežtesnė linija kažin
ar būtų padariusi rusams didelį įspūdį. Jungtinių Valstijų visuomenė buvo
tos nuomonės, kad reikia kuo greičiau pasitraukti iš Europos, o vos
pasibaigus mūšiams, ir pati kariuomenė ėmė reikalauti dar spartesnės
demobilizacijos, negu buvo numatyta Roosevelto, ketinusio išvesti
kariuomenę per dvejus metus. Tad tokiomis aplinkybėmis Amerika nelabai
galėjo griebtis griežtos politikos (nebent iš tiesų būtų ketinusi panaudoti
atominį ginklą, o tai buvo neįsivaizduojamas dalykas). Bet ji galėjo geriau
panaudoti ekonominius svertus, nes Rusijai ir toliau reikėjo Amerikos
paramos. 1945 m. sausį Sovietų Sajunga paprašė 6 milijardų dolerių
paskolos, jos reikalavimas reparacijų iš Vokietijos taip pat rodė, jog ji
negali apsieiti be ekonominės pagalbos. Tačiau, Stalino nuomone, būtent
Rusija dariusi Amerikai paslaugą prašydama paskolos, pasak jo, dirbtinai
nesukūrus paklausos, Amerikos
būtų ištikęs staigus
nuosmukis. Rooseveltui (ir vėliau Trumanui) reikėjo laikytis aiškesnės
politikos reparacijų atžvilgiu ir ekonominę paramą derybose su Stalinu
panaudoti kaip diplomatijos įrankį. Kita vertus, nors Sovietų Sąjungai
labai reikėjo ekonominės pagalbos, vis dėlto nėra jokio pagrindo manyti,
jog tokiomis priemonėmis – kad ir koks didelis būtų buvęs jų mastas – būtų
pavykę atkalbėti Sovietų Sąjungą nuo aneksijų ir savo valios primetimo Rytų
Europos valstybėms. Jeigu Amerika Potsdame būtų atkakliau prieštaravusi
Oderio-Neisės linijai, siena tarp Rytų Vokietijos ir Lenkijos būtų buvusi
maždaug už šešiasdešimt mylių į rytus, bet tai vargu ar būtų pakeitę bendrą
jėgų balansą.
Trumpai kalbant, griežtesnė Vakarų laikysena Jaltoje ir Potsdame būtų
paankstinusi Šaltojo karo pradžią, bet nebūtų padėjusi jo išvengti, jeigu
jau Europoje buvo susidaręs jėgos vakuumas. Amerika neketino veltis į
Europos politiką ir rengėsi išvesti savo kariuomenę, o viena Britanija buvo
per silpna atsispirti sovietų spaudimui. Tad sovietų slinkimas į vakarus
buvo visiškai natūralus – politika, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos.
Amerikos ambasadorius Maskvoje Averell Har-riman 1944 m. suprato, kad,
suteikus sovietams teisę Rusijos saugumo sumetimais prisijungti
artimiausius kaimynus, pagal tokią pat logiką bus prisijungiami ir nauji
artimiausi kaimynai. Neaišku buvo tik tai, kiek Sovietų Sąjunga plėsis ir
kaip jai seksis – sunkiai ar lengvai – savo artimiausius kaimynus
suvirškinti.
Stalin didžiai nepasitikėjo Vakarų lyderiais, nors šie ir demonstravo jam
savo draugiškumą bei pritarimą. Dar prieš Jaltą jis kalbėjo Djilasui:
,,Churchill toks žmogus, kuris, jei nebūsi akylas, ištrauks tau iš kišenės
kapeiką… Roosevelt kitoks. Jis gvelbia tik stambias monetas.“ Kas jau
kas, o Roosevelt tikrai nenusipelnė tokių įtarimų. Bet Stalin nepasitikėjo
niekuo, tad ir vakariečiai jam turėjo atrodyti ne mažiau įtartini už jo
paties pavaldinius. Nėra jokių įrodymų, kad jis apgalvotai tam tikru metu
nusprendė stoti prieš sąjungininkus, nepaisydamas galimų pasekmių. Be
abejonės, jis būtų norėjęs ir toliau gauti Vakarų ekonominę pagalbą, bet
dar svarbiau buvo tai, kad Vakarai sutiktų su jo politiniais ir
teritoriniais reikalavimais. Netrukus paaiškėjo, kad abiejų tikslų jam
nepavyksią pasiekti; juo didesni darėsi jo reikalavimai, juo didesnį jie
kėlė pasipriešinimą. Vienas dalykas vijo kitą, ir per keletą mėnesių karo
meto koalicija suiro.
Ji tikriausiai būtų suirusi netgi tuo atveju, jeigu tai būtų buvęs
paprastas konfliktas tarp didžiųjų valstybių, turinčių priešingų interesų.