Konfederacija
5 (100%) 1 vote

Konfederacija

Aktualumas

Šios temos aktualumas yra labai didelis, nes šie įvykiai pokario

Europoje davė pagrindus plėstis Europai, plėstis ekonomikai, sudaryti

pūsiausvyra tarp Europos valstybių. Įvykiai pokario Eropoje – davė pamatus

tarptautiniam saugumui užtikrinti, bei sudaryti pasaulyje taiką tarp

valstybių. Veiksmai, atlikti pokario Europoje užkirto kelią Trečiam

Pasauliniui karui, bei atgaivino visą Europą.

Tikslai

Tikslai iškelti rašant šį darbą yra šie:

1. Išnagrinėti 1945 – 1990 metų laikotarpius;

2. Pateikti svarbiausius įvykius susijusius su kolektyviniu saugumu ir

taikaus sugyvenimo politika pokario Europoje;

3. Pateikti Žymiausių įvykių susijusių su kolektyviniu saugumu ir taikaus

sugyvenimo politiką tikslias datas;

4. Įsisavinti šią informaciją pačiam, bei sudaryti šių įvykių santrauką.

Dėstymas

Vokietijos ateitis po Antrojo Pasaulinio karo, bei sąjungininkų

konferencija po Antrojo Pasaulinio karo

Sąjungininkų konferencija, skirta pačioms svarbiausioms problemoms spręsti,

buvo surengta 1945 m. liepos antroje pusėje Potsdame. Čia Jungtinėms

Valstijoms pirmą sykį atstovavo Truman; po leiboristų pergalės rinkimuose

Churchillį ir Edeną konferencijos viduryje pakeitė Attlee ir Bevin.

Diskusijos diapazonas buvo platus – nuo Lenkijos ir Ispanijos iki Graikijos

ir Libijos. Bet svarbiausia buvo nu-spręsti Vokietijos ateitį. Dar karo

metu buvo kuriami planai, kaip pa-daryti, kad Vokietija niekada daugiau

nekeltų pavojaus kaimynams ir visam pasauliui. 1944 m. ir vykstant Jaltos

konferencijai beveik niekas neabejojo, kad Vokietiją reikėtų suskaldyti į

daug mažų valstybėlių. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija pasidavė, tiek

Rusija, tiek Vakarų sąjungininkai priėjo prie išvados, kad tie planai

nerealūs ir nepageidautini. Vokietiją nutarta laikyti vienu ekonominiu

vienetu, ją decentralizuoti, bet nesuskaldyti. Panašiai pasikeitė nuomonė

ir dėl jos ekonomikos. 1944 m. amerikiečiai buvo pasiūlę Vokietijos

neindustrializavimo planą. Manyta, kad Vokietija, neturėdama stiprios

pramonės, negaminsianti ginklų ir negalėsianti sukelti karo. Tačiau šis

vadinamasis Morgenthau planas nebuvo priimtas, nes jį rengiant remtasi

prielaida, kad būsią nepaprastai sunku nusmukdyti Vokietiją, o Vokietijai

kapituliavus paaiškėjo, kad ji kurkas labiau nusilpusi, negu sąjungininkai

įsivaizdavo, tikroji problema buvo, kaip išgelbėti ją nuo visiško žlugimo.

Sovietų požiūris irgi pasikeitė. Iki 1945 m. jie laikėsi aršios

antivokiškos linijos, bet vėliau išryškėjo ženklūs pokyčiai. II-ja

Erenburg, žymiausias antivokiškos linijos propaguotojas, buvo oficialiai

išpeiktas, o rusams įžengus į Berlyną pasirodė plakatai su nauja Stalino

citata, esą hitleriai ateina ir išnyksta, o vokiečių tauta pasilieka. Būta

ir ekonominių sumetimų – rusai pretendavo į labai dideles reparacijas ir

puikiai suprato, kad jų neišgaus, jei Vokietijos pramonė nebus įkinkyta į

darbą.

Potsdamo konferencijoje susitarta dėl daugybės dalykų: kad Vokietiją reikia

nuginkluoti ir demilitarizuoti; kad reikia paleisti nacionalsocialistų

partiją, kad vokiečiai turi įsisąmoninti, jog jie patyrė visišką karinį

pralaimėjimą ir negali išvengti atsakomybės už tai, ką patys pridarė, kad

visus karo nusikaltėlius būtina teisti, o politinį gyvenimą atkurti

demokratiniu pagrindu, kad reikia palaikyti visas demokratines partijas ir

pertvarkyti švietimo bei teisinę sistemą, kad kurį laiką Vokietijoje neturi

būti centrinės vyriausybės, o centrines ministerijas, kurias reikėsią

įkurti (transporto, finansų ir t.t.), tvarkytų sąjungininkai.

Parengti tokį ketinimų pareiškimą nebuvo sunku, tikrieji išbandymai

prasidėjo vykdant sutartą politiką, nes Stalinui ir Vakarų sąjungininkams

,,demokratinė partija“ reiškė skirtingus dalykus. Nuo pat pradžių kėlė daug

nesutarimų dvi problemos: naujos Vokietijos sienos ir reparacijų klausimas.

Amerika ir Britanija sutiko, kad Sovietų Sąjunga aneksuotų dalį Rytų

Prūsijos, bet lenkų teritorines pretenzijas Vokietijai laikė perdėtomis.

Kaip galima išvaryti iš tų teritorijų milijonus vokiečių ir perkelti juos į

dabar kur kas mažesnę ir skurdesnę Vokietiją? Oderio – Neisės linija buvo

priimta kaip pagrindas diskusijai, bet Neisės juk dvi – rytinė ir vakarinė,

jas skiria maždaug šimtas kilometrų. Amerikiečiai, kaipo paskutinę

nuolaidą, siūlė rytinę, bet rusai ir lenkai reikalavo vakarinės. Galų gale,

kaip ir anksčiau Jaltoje, Vakarai nusileido. Lenkai gavo teisę kontroliuoti

okupuotas teritorijas, nors galutinė siena turėjo būti nustatyta tik taikos

sutartimi su Vokietija. Lenkai su rusais turėjo pakankamai pagrindo būti

patenkinti konferencijos rezultatais. Visi sutiko, kad sąjungininkų

kontrolės organai turį užtikrinti – cituojant oficialų tekstą – ,,paslaugų

ir prekių gamybą, būtiną palaikyti Vokietijoje vidutinį gyvenimo
lygį,

neviršijantį kitų Europos šalių vidurkio”. Bet dėl reparacijų vyko

begaliniai ginčai. Rusai teigė, kad Jaltoje susitarta dėl 20 milijardų

dolerių sumos, kurios pusė turėtų tekti jiems. Vakarų vadovai sakė, kad tai

tebuvęs pagrindas diskusijai. Jie priminė, kad nerealūs reparacijų

reikalavimai po Pirmojo pasaulinio karo atnešė daug nelaimių tiek

nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Be to, jie tvirtino, kad nemažos

Vokietijos teritorijos dalies aneksija Rusijos ir Lenkijos naudai

priskirtina prie karo nuostolių atlyginimo. Jie nenorėjo nustatyti bendros

reparacijų sumos, tačiau po ilgų ginčų buvo iš principo sutarta, kad rusai

turėsią teisę gauti ne vien reparacijas iš jiems priklausančios zonos, bet

ir 25 procentus Vakarų zonose esančios pramonės įrangos, nes buvo

nuspręsta, jog nebūtina išlaikyti tokį Vokietijos pokario ekonomikos lygį,

apie kokį anksčiau galvota.

Potsdamo konferencijoje rusai reiškė nepasitenkinimą pilietiniu karu

Graikijoje ir reikalavo į tos šalies vyriausybę įtraukti pažangiųjų jėgų

atstovus. Be to, didelei visų nuostabai, Rusija pasiskelbė turinti interesų

Tanžere ir buvusiose Italijos kolonijose, netgi pasisiūlė paimti į savo

globą Libiją. Tai sukėlė Vakarų politikų nerimą. Rusų teritorinius

reikalavimus Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ar Cekoslovakijoje buvo

galima paaiškinti noru sustiprinti savo gynybą, tačiau strateginės

pozicijos Afrikoje aiškiai neturėjo nieko bendra su gynybos priemonėmis.

Taip pat Maskva pareikalavo dviejų Turkijos provincijų ir teisės

kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius, atseit nepakenčiama, kad Turkija

,,laikytų Rusiją už gerklės“. Tai dar labiau sustiprino Vakarų įtarimus. Ar

rusų reikalavimams nebus galo? Žavėjimąsi rusų laimėjimais ėmė temdyti

sovietų kietaširdiškumo ir jėgos baimė, taip pat suvokimas, kad Maskvos

šalininkai Vakaruose, jei tik įmanytų, visur nuverstų laisvai išrinktas

vyriausybes. Potsdamo konferencija priėmė daug sprendimų dėl būsimo

Vokietijos valdymo, tačiau dauguma iš jų buvo dviprasmiški ir prieštaringi,

apskritai imant, konferencija nebuvo sėkminga, nes tų susitarimų jau

negaubė besąlygiško pasitikėjimo dvasia. Karo meto koalicija iro. Vieniems

susitarimams buvo lemta likti vien popieriuje nuo pačios pradžios, kitų

netrukus nustota laikytis. Visas politinis klimatas sparčiai keitėsi.

Jaltos ir Potsdamo konferencijos vėliau sulaukė daug kritikos. Tuo metu jų

sprendimai buvo gana palankiai sutikti, bet vos po keleto mėnesių, kai tapo

žinomos visos smulkmenos, kai ėmė keistis politinė atmosfera, pasipylė

priekaištai Vakarų lyderiams ir ypač Rooseveltui. Jie buvo kaltinami, kad

leidosi Maskvos pergudraujami, kad nesugebėjo numatyti, jog po karo rusai

atsisuksią prieš Vakarus. Amerika galėjusi kalbėti vienintele kalba,

suprantama rusams, -jėgos kalba, – bet Roosevelt su savo patarėjais

visokeriopai nuolaidžiavęs Stalinui. Vėliau, Šaltajam karui kiek aprimus,

revizionistų mokyklos atstovai teigė, kad Šaltasis karas buvęs natūrali

Amerikos politikos išdava. Koalicija nebūtų suirusi, jeigu Vašingtonas būtų

elgęsis netgi dar draugiškiau, jeigu nebūtų netiesiogiai grasinęs atomine

bomba ir nebūtų davęs rusams jokio pagrindo įtarinėti amerikiečius.

Potsdame Truman pasakė Stalinui, kad JAV ką tik išbandžiusios naują

didžiulės griaunamosios galios ginklą, bet Stalino tai nenustebino, nes jis

jau buvo gavęs šią informaciją iš savų šaltinių gerokai anksčiau.

Vakarai jėga nesirėmė ir Jaltoje, kai derėjosi dėl Rytų Europos. Roosevelt,

kaip minėta, tuo metu sunkiai sirgo, kitas prezidentas – energingesnis,

turintis mažiau iliuzijų dėl Rusijos, Jungtinių Tautų ir pokario pasaulio

apskritai, būtų geriau įžvelgęs ateityje slypinčius pavojus. Kai kurių

klaidų tikriausiai nebūtų buvę padaryta, pavyzdžiui, Vakarai galėjo

išsireikalauti sausumos tilto į Berlyną. Tačiau kalbamas teritorijas buvo

užėmusi sovietų kariuomenė, ir tokiomis sąlygomis griežtesnė linija kažin

ar būtų padariusi rusams didelį įspūdį. Jungtinių Valstijų visuomenė buvo

tos nuomonės, kad reikia kuo greičiau pasitraukti iš Europos, o vos

pasibaigus mūšiams, ir pati kariuomenė ėmė reikalauti dar spartesnės

demobilizacijos, negu buvo numatyta Roosevelto, ketinusio išvesti

kariuomenę per dvejus metus. Tad tokiomis aplinkybėmis Amerika nelabai

galėjo griebtis griežtos politikos (nebent iš tiesų būtų ketinusi panaudoti

atominį ginklą, o tai buvo neįsivaizduojamas dalykas). Bet ji galėjo geriau

panaudoti ekonominius svertus, nes Rusijai ir toliau reikėjo Amerikos

paramos. 1945 m. sausį Sovietų Sajunga paprašė 6 milijardų dolerių

paskolos, jos reikalavimas reparacijų iš Vokietijos taip pat rodė, jog ji

negali apsieiti be ekonominės pagalbos. Tačiau, Stalino nuomone, būtent

Rusija dariusi Amerikai paslaugą prašydama paskolos, pasak jo, dirbtinai

nesukūrus paklausos, Amerikos
būtų ištikęs staigus

nuosmukis. Rooseveltui (ir vėliau Trumanui) reikėjo laikytis aiškesnės

politikos reparacijų atžvilgiu ir ekonominę paramą derybose su Stalinu

panaudoti kaip diplomatijos įrankį. Kita vertus, nors Sovietų Sąjungai

labai reikėjo ekonominės pagalbos, vis dėlto nėra jokio pagrindo manyti,

jog tokiomis priemonėmis – kad ir koks didelis būtų buvęs jų mastas – būtų

pavykę atkalbėti Sovietų Sąjungą nuo aneksijų ir savo valios primetimo Rytų

Europos valstybėms. Jeigu Amerika Potsdame būtų atkakliau prieštaravusi

Oderio-Neisės linijai, siena tarp Rytų Vokietijos ir Lenkijos būtų buvusi

maždaug už šešiasdešimt mylių į rytus, bet tai vargu ar būtų pakeitę bendrą

jėgų balansą.

Trumpai kalbant, griežtesnė Vakarų laikysena Jaltoje ir Potsdame būtų

paankstinusi Šaltojo karo pradžią, bet nebūtų padėjusi jo išvengti, jeigu

jau Europoje buvo susidaręs jėgos vakuumas. Amerika neketino veltis į

Europos politiką ir rengėsi išvesti savo kariuomenę, o viena Britanija buvo

per silpna atsispirti sovietų spaudimui. Tad sovietų slinkimas į vakarus

buvo visiškai natūralus – politika, kaip ir gamta, nepakenčia tuštumos.

Amerikos ambasadorius Maskvoje Averell Har-riman 1944 m. suprato, kad,

suteikus sovietams teisę Rusijos saugumo sumetimais prisijungti

artimiausius kaimynus, pagal tokią pat logiką bus prisijungiami ir nauji

artimiausi kaimynai. Neaišku buvo tik tai, kiek Sovietų Sąjunga plėsis ir

kaip jai seksis – sunkiai ar lengvai – savo artimiausius kaimynus

suvirškinti.

Stalin didžiai nepasitikėjo Vakarų lyderiais, nors šie ir demonstravo jam

savo draugiškumą bei pritarimą. Dar prieš Jaltą jis kalbėjo Djilasui:

,,Churchill toks žmogus, kuris, jei nebūsi akylas, ištrauks tau iš kišenės

kapeiką… Roosevelt kitoks. Jis gvelbia tik stambias monetas.“ Kas jau

kas, o Roosevelt tikrai nenusipelnė tokių įtarimų. Bet Stalin nepasitikėjo

niekuo, tad ir vakariečiai jam turėjo atrodyti ne mažiau įtartini už jo

paties pavaldinius. Nėra jokių įrodymų, kad jis apgalvotai tam tikru metu

nusprendė stoti prieš sąjungininkus, nepaisydamas galimų pasekmių. Be

abejonės, jis būtų norėjęs ir toliau gauti Vakarų ekonominę pagalbą, bet

dar svarbiau buvo tai, kad Vakarai sutiktų su jo politiniais ir

teritoriniais reikalavimais. Netrukus paaiškėjo, kad abiejų tikslų jam

nepavyksią pasiekti; juo didesni darėsi jo reikalavimai, juo didesnį jie

kėlė pasipriešinimą. Vienas dalykas vijo kitą, ir per keletą mėnesių karo

meto koalicija suiro.

Ji tikriausiai būtų suirusi netgi tuo atveju, jeigu tai būtų buvęs

paprastas konfliktas tarp didžiųjų valstybių, turinčių priešingų interesų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1878 žodžiai iš 6250 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.