Konferencija
5 (100%) 1 vote

Konferencija

TURINYS

1. Įvadas

2. Reformacijos ištakos

3. Reformacijos eiga

4. Kontrreformacija

4.1. Kontrreformacija Anglijoje

4.2. Kontrreformacija Prancūzijoje

4.3. Kontrreformacija Nyderlanduose

4.4. Kontrreformacija nuo Augsburgo religinės taikos iki

Vestfalijos taikos sutarties

4.5. Jėzuitų ordinas ir inkvizicija

5. Išvados

6. Literatūros sąrašas

Įvadas

Katalikų Bažnyčia ilgus šimtmečius buvo stipri ir galinga organizacija. Iki Reformacijos visa vakarų ir vidurio Europa buvo katalikiška. Europiečius jungė bendras tikėjimas, bendra moralė, taip pat visos pažiūros priklausė nuo Bažnyčios. Bažnyčia buvo tarsi organizacija, jungusi visą Europą į vieną visumą. Bet netgi pati stipriausia organizacija negali išvengti sukrėtimų. Ne vieną jų patyrė ir Katalikų Bažnyčia. Bet vienas iš tokių sukrėtimų, galima sakyti, sudrebino ne tik Katalikų Bažnyčią, bet ir visą Europą. Niekada prieš tai ir niekada po to Bažnyčia nepatyrė tokių permainų kaip reformacijos metu.

Viduramžiai buvo tuo ypatingi, kad žmonės siekė išsivaduoti iš bažnyčios priespaudos, neatmesdami pačios religijos, o tik siekdami ją “apvalyti” nuo bažnyčiai būdingų trūkumų. Popiežiaus rūmų prabanga, popiežiaus valdžios paperkamumas, kyšininkavimas ir piktnaudžiavimas visoje bažnyčios organizacijoje, visa tai davė pagrindą aštriai kritikai. Taip pat vienas iš svarbiausių bruožų šiame laikotarpyje yra ginčas dėl absoliučios popiežiaus valdžios Bažnyčioje. Popiežiaus rankose buvo Europos politinės funkcijos, kurios buvo dar viena priežastis atsirasti Reformacijai. Viduramžiams būdinga dvasinės ir politinės valdžios koncepcija. Taip pat atsirado teologinių skirtumų. Visa tai paskatino Reformacijos atsiradimą. Bažnyčia, tai matydama, norėjo išsaugoti savo poziciją, todėl pradėjo vykdyti Kontrreformaciją, kuri pasižymėjo žiaurumu ir negailestingumu, bet tai nepadėjo Bažnyčiai išsaugoti savo galybę Europoje.

Norėčiau pabrėžti, kad savo darbe nagrinėdamas Kontrreformacijos politinę reikšmę viduramžių Europoje, užsiminsiu ir apie pačią Reformaciją, nes Kontrreformacija – tai katalikų bažnyčios reakcija į Reformaciją. Taip pat savo darbe pateiksiu Kontrreformacijos eigą įvairiose Europos šalyse, apžvelgsiu Kontrreformaciją nuo Augsburgo religinės taikos iki Vestfalijos taikos sutarties, parodysiu Jėzuitų ordino politinę reikšmę Kontrreformacijos metu viduramžių Europoje.

Reformacijos ištakos

Reikia pasakyti, jog mėginimų reformuoti Bažnyčią buvo ir anksčiau. Džonas Viklifas (John Wycliff, 1320-1384), gyvenęs Anglijoje dar XIV a. pradėjo maištauti prieš, kaip jis pats sakė, Bažnyčios nuosmukį. Savo pamoksluose, kurių pasiklausyti susirinkdavo minios, Dž. Vikliffas ima neigti popiežiaus valdžią ir reikalauja konfiskuoti visą Bažnyčios turtą. Dž. Viklifas tęsė savo veiklą netgi po to, kai popiežius Grigalius XI jį pasmerkė. Viklifo nuomone, tikintiesiems turi būti leista patiems interpretuoti Bibliją, todėl ji turi būti išversta į anglų kalbą. Ypač pasipiktinęs Dž. Viklifas buvo indulgencijomis, padirbtų šventųjų relikvijų pardavinėjimu ir jų garbinimu. Dž. Viklifas netgi atmetė Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo buvimą eucharistijoje – komuną (2;188). Taip pat Viklifas įrodinėjo, kad karalius yra Dievo vietininkas ir priešintis jam yra nuodėmė, todėl šiame pasaulyje karaliaus valdžia yra didingesnė negu kunigų, nes dvasinė valdžia nereikalauja nei žemiškos galios, nei turto. Tad karaliaus teisė ir pareiga yra pašalinti piktnaudžiavimus iš bažnyčios valdymo(5;337).

Kitas žmogus mėginęs pertvarkyti Bažnyčią – Janas Husas (1369-1415) iš Čekijos. Būdamas Prahos universiteto rektoriumi jis pritarė Dž. Viklifo mokymui. Būdamas įtaigus pamokslininkas J. Husas sugeba religinius klausimus susieti su tautiniais, taip patraukdamas į savo pusę daug žmonių, tarp jų Prahos arkivyskupą bei karalių Vaclovą. J Huso teiginiai iš esmės sutapo su Dž. Viklifo mokymu, tik J. Husas savo pasisakymuose akcentavo ir tautinius klausimus. 1411m. J. Husas popiežiaus buvo pasmerktas ir ekskomunikuotas. Vėliau dėl įnirtingos kovos prieš prekybą indulgencijomis J. Husas užsitraukia karaliaus nemalonę ir yra ištremiamas iš Prahos. Pagaliau Konstanco susirinkime jis pasmerkiamas kaip eretikas ir kaip neatsisakęs savo idėjų 1415 sudeginamas ant laužo (2;188).

Viklifo ir Huso mintį skatino opozicija ceremoniškumui, hierarchijai, monopolizavusiai dvasinį autoritetą, ir absoliučiai popiežiaus valdžiai. Jie, neturėdami aiškios bažnytinės valdžios teorijos, tapatino bažnyčią su visais krikščionimis, ir pasauliečiais, ir dvasininkais. Bažnyčia, o ne hierarchija gauna dieviškąją teisę ir dvasinę valdžią. Šių reformatorių manymu, dvasinis šios visuomenės ryšys, tiesioginis tikinčiojo santykis su Dievu, išreikštas tikėjimu ir gerais darbais, – tik tai suteikia reikšmę religinėms apeigoms, o ne ceremonialas ar sakramentas. Bažnyčia, jų manymu, kaip tobula bendrija privalo turėti jai pačiai regeneruoti reikalingas galias, todėl yra teisinga, kad pasauliečiai reformuotų blogus dvasininkijos papročius. Viklifo ir Huso vadovaujami reformų judėjimai perkėlė popiežiaus valdžios
klausimą ir visas nesuskaičiuojamas jo atšakas į liaudinio svarstymo forumą.(5;337).

Trečias garsus maištautojas – tai Džinolamas Savonanola (1452-1498). Dž. Savonanola savo pamoksluose smerkia Romoje ir Florencijoje vyraujančią prabangą bei moralinį supuvimą. Ėmęsis politinės veiklos jis tampa faktišku Florencijos valdovu ir paskelbia, jog Florencijos karalius – Jėzus Kristus. Organizuoja demonstraciją, kurios metu sudegina daiktus, jo nuomone esančius prabangos ir išlaidavimo atributais: knygos, meno kūriniai, muzikos instrumentai. Bet 1497 Dž. Savonanola atskiriamas nuo Bažnyčios, o 1498m. pakariamas.

Visi šie mėginimai reformuoti Bažnyčią baigėsi nesėkme. Tai buvo tik trumpalaikiai blykstelėjimai, kurie užgesdavo nutildžius lyderį. Bet visi šitie bandymai rodė, jog Bažnyčia praranda savo tvirtą padėtį. Šaknų galime ieškoti kad ir XIV a. pradžioje, kai 1309m. popiežius Klemensas V iš Romos į Avinjoną ir praktiškai tampa žaisliuku Prancūzijos karaliaus Pilypo IV rankose. 1377m. popiežiui grįžus į Romą iškilo dilema – Bažnyčia turi du popiežius, vieną Prancūzijoje, kitą Italijoje. 1409m. situacija jau tapo kurioziška. Tais metais Pizos mieste buvo sušauktas visuotinis vyskupų sinodas. Jo metu abu popiežiai buvo nušalinti nuo pareigų ir išrinktas naujas popiežius – Aleksandras V, bet pirmieji du atsisakė paklusti. Rezultatas – katalikų pasaulis turi tris popiežius. Tik 1414 metų Konstancos visuotiniame Bažnyčios susirinkime buvo nušalinti visi trys popiežiai ir išrinktas naujas – Martynas V. Šitaip galų gale popiežius vėl buvo vienas ir vėl valdė iš Romos. Bet, aišku, šitokie skandalai nepraėjo be pasekmių – krito Bažnyčios prestižas, ima vis daugiau rastis eretikų ar eretiškų sektų. Prie būtinumo pradėti Bažnyčios reformą prisideda ir tai, jog vis daugiau Bažnyčios tarnų stengiasi ne išganyti savo aveles, o susikrauti turtus( ;62,63). Bažnyčia tampa viena iš turtingiausių organizacijų, o jos skelbiamas tikėjimo žodis dažnai skiriasi nuo darbų. Bažnyčia ėmė siekti piniginės naudos(ir, reikia pasakyti, pasipelnė) ten, kur rodos negali būti nė kalbos apie jokį biznį – dvasiniame gyvenime. Šios ir kitos priežastys privedė prie to, kas jau buvo minėta anksčiau: 1517 metais Martynas Liurteris pradeda Reformaciją.

Reformacijos eiga

M. Liuterio tezės labai greitai išplito tuometinėje Vokietijoje ir sukėlė aštrias diskusijas. Aišku, jog tai nepraslydo pro Bažnyčios akis. M. Liuteris greitai buvo įskųstas Romai. Ypač dėl to pasistengė Mainco vyskupas ir vienuoliai dominikonai. Taip pat aktyvus buvo vienuolis Johanas Tecelis, kuris ypač pasižymėjo papardavinėdamas indulgencijas. Aišku, M. Liuterio pasisakymai prieš indulgencijas negalėjo patikti J. Teceliui(2;192). J. Tecelis įsitraukė į poleminius ginčus su M. Liuteriu, tuo pat metu surengdamas viešą M. Liuterio tezių sudeginimą. J. Tecelis gynė indulgencijų pardavinėjimą. J. Tecelis rėmėsi Tomu Akviniečiu, kuris manė, jog popiežius turi neribotą dvasios galios tobulumą ir neklaidingumą, o tuo pačiu, viskas ką nusprendžia popiežius, yra neginčijama(3;19). Bet J. Tecelis savo karštakošiškumu ir fanatišku užsispyrimu negalėjo numatyti, jog Reformacija bus tokia pavojinga Bažnyčiai. Žymiai labiau išsilavinęs ir įžymesnis buvo Ingalštadto universiteto profesorius Jonas Ekas. Abu, ir M. Liuteris ir J. Ekas apsikeitė raštais, kur gynė savo pozicijas(3;19).

Aišku, prasidėjus tokiems įvykiams, popiežius nebegalėjo likti nuošalyje, juo labiau, jog M. Liuteris popiežiui Leonui X nusiuntė raštą, kuriame pareiškė, jog, kad ir gerbdamas popiežių, jis negali atsisakyti nei vieno žodžio iš savo tezių(3;19). Popiežius pradžioje manė, jog tai tik eilinis išsišokėlis. Jis liepė M. Liuteriui atsižadėti savo idėjų. M. Liuteris atsisakė tai padaryti ir buvo iškviestas į Augsburgą. M. Liuteris vyko į Augsburgą manydamas, jog sugebės apginti savo pažiūras, bet apsiriko. Jis beveik neturėjo galimybės pasisakyti. Iš jo buvo pareikalauta atsisakyti pažiūrų, nes priešingu atveju, jis bus ekskomunikuotas, o jo globėjai bus nubausti. M. Liuteris supranta, jog užsitraukė didelį pavojų. Jis, aišku, žinojo Huso ir Savonanolos likimus ir savo atveju nesitikėjo, jog bus kitaip. Todėl iš Augsburgo M. Liuteris išvyko slapta. Kitas Bažnyčios ir M. Liuterio susidūrimas įvyko 1519 metais kai, jau anksčiau minėtas Jonas Ekas, raštu susiginčijo Andriumi Bodenšteinu, Vitenbergo profesoriumi ir pamokslininku. M. Liuteris pats pasiūlė išspręsti klausimą disputų pagalba. Per aštuonias disputų dienas J. Ekas disputavo su A. Bodenšteinu. Galų gale į disputą įsijungė ir pats M. Liuteris. M. Liuteris ypatingai akcentavo tai, jog popiežystė nėra dieviška, o žmogaus įsteigta institucija. Popiežius yra, nors apie jį kaip Bažnyčios valdovo nėra nei žodžio Šventajame Rašte. Graikai ir husitai neturi popiežiaus, bet kokiu atveju reikia pripažinti, jog jie yra krikščionys(3;21).

J. Ekas išvyko iš Leipcigo jausdamasis nugalėtoju – jis privertė M. Liuterį pasakyti tai, ko jis anksčiau nebuvo sakęs, o tuo pačiu M. Liuteris paneigė nutarimus, kurie buvo priimti Konstancoje. Padaręs tai, jis viešai, nors ir netiesiogiai, pareiškė, jog išsižada katalikybės. Bet J. Ekas
jog jis nors ir išvyko kaip nugalėtojas, bet iš esmės Katalikų Bažnyčiai jo disputai padarė meškos paslaugą – disputų klausėsi daugybė žmonių, kuriuos sužavėjo ir patraukė M. Liuterio tvirtybė, jo ryžtas bet kokiomis aplinkybėmis kalbėti tai ką manai. Po Leipcigo disputų M . Liuterio šalininkų gretos ėmė augti ne dienomis, o valandomis. M. Liuteris supratęs, jog dabar jau nebegali trauktis atgal ir vengdamas Bažnyčios reformą politizuoti sumanė išleisti reformą pagrindžiančius 3 raštus, kuriuose gynė Evangelijos tiesas, krikščionių sąžinės laisvę, kurių taip stengėsi suvaržyti Roma. 1520 m. išėjo trys didieji Reformacijos raštai:

1. Vokiečių tautos krikščioniškąjai bajorijai apie krikščioniškojo luomo pagerinimą. Šiame rašte M. Liuteris karalių ir bajorus pakvietė reformuoti bažnyčią ir daryti tai ne smurtaujant, bet nuolankumu. M. Liuterio manymu, yra trys pagrindinės reformą stabdančios kliūtys:

a) Dvasininkai, kurie stovi aukščiau pasauliečių. Todėl išdidūs ir pasipūtę aukštieji Bažnyčios valdininkai turi būti pašalinti.

b) Tik popiežius gali aiškinti Šventąjį Raštą. M. Liuterio nuomone, kiekvienas krikščionis jau savaime priklauso dvasininkų luomui, o tuo pačiu pats, savo nuožiūra gali aiškinti Šventąjį Raštą, kiekvienas krikščionis pats sau gali būti popiežius ir aiškinti Bibliją taip, kaip jam leidžia išsimokslinimas ir tikėjimo gilumas.

c) Tik popiežius gali sušaukti susirinkimą. M. Liuteris sugebėjo, remdamasis Nikėjos susirinkimo pavyzdžiu įrodyti, jog šita taisyklė nėra visada teisinga, t.y., jog ne visada popiežius sušaukia susirinkimą. M. Liuterio nuomone, susirinkimas turėtų būti viena iš pagrindinių priemonių pertvarkant Bažnyčią. Susirinkimas turėtų uždrausti mokėti popiežiui mokesčius, panaikinti bažnytinius papročius, vadinamus “gerais darbais”, o iš tikro lupikavimą. Taip pat siūloma universitetų reforma, mokyklų steigimas, prabangos uždraudimas(3;24,25).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2016 žodžiai iš 6470 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.