T U R I N Y S
1. Įvadas 2
2. Konflikto samprata 3
3. Požiūris į konfliktus 4
4. Konfliktų priežastys 5
5. Konfliktų tipai 6
6. Konflikto eiga 6
7. Konfliktų sprendimas 7
8. Konfliktų pasekmės 9
9. Išvados 10
10. Literatūros sąrašas 12
1. Įvadas
Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Bendravimo procese vyksta informacijos
mainai ir jos interpretacija, tarpusavio supratimas, simpatijų ir antipatijų, pažiūrų ir įsitikinimų formavimas, nesutarimų
sprendimas. Kiekvienas iš mūsų bendraudamas su kitais žmonėmis gauna praktinių bendravimo įgūdžių. Tačiau
kiekvieno žmogaus bendravimo įgūdžiai skirtingi ir dėl to bendravimo procese gali iškilti barjerai bei įsiplieksti įvairūs
konfliktai.
Žvelgiant į žmonijos istoriją visur galima aptikti konfliktą – nuolatinį visuomenės vystymosi palydovą. Konflikto
problema visais laikais jaudino mąstytojų protus. Bet kuri filosofija, įskaitant ir pasaulines religijas, operuoja konflikto
tarp gėrio ir blogio, chaoso ir tvarkos samprata. Mituose ir padavimuose, filosofų pasisakymuose, praėjusių amžių
istorikų ir rašytojų veikaluose sutinkama daugybė pastabų ir spėlionių apie įvairių konfliktų priežastis ir jų sprendimo
būdus.
Pirmieji bandymai suprasti konflikto prigimtį priklauso senovės graikų filosofams. Antikos filosofas Heraklitas siekė
susieti savo samprotavimus apie karus ir socialinius konfliktus su visuomenės požiūriu į pasaulio sandarą. Jis teigė,
kad pasaulyje viskas atsiranda per priešingybių kovą ir ginčus, taip pat ir žmonių tarpusavio santykių normos.
Pripažįstant tokią koncepciją, vidinių prieštaravimų draskoma visuomenė yra normalus reiškinys.
Konflikto teorija formavosi Karlo Markso darbų pagrindu, kurio nuomone, klasinis konfliktas sudaro pačią visuomenės
esmę. Klasinis konfliktas kyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje.
Markso požiūriu, buržuazinėje visuomenėje pagrindinės klasės yra kapitalistai ir samdomi darbininkai. Šios dvi klasės
neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir eksploatuoti darbininkus. Todėl šios dvi klasės nuolat
konfliktuoja. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad
eksploatuojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal Markso teoriją, klasių konfliktas yra varomoji
istorijos jėga.
XX šimtmetyje buvo pasiūlyti keli konflikto teorijos variantai. Viena žymiausių šiuolaikinių teorijų yra vokiečių
sociologo Ralfo Darendorfo koncepcija. Darendorfas atmeta Markso mintį, kad pagrindinės konfliktuojančios
visuomenės grupės yra klasės, kurios skiriasi pagal ekonominį požymį. Darendorfo nuomone, pagrindinė konflikto
priežastis yra faktas, kad vieni žmonės turi valdžią kitų atžvilgiu. Pagrindiniai konfliktai iškyla tarp tų, kurie turi valdžią,
ir tų, kurie jos neturi.
Žmogaus požiūris į konfliktą priklauso nuo jo vertybinių orientacijų. Jeigu, žmogus vertybe laiko rungtyniavimą, o ne
bendradarbiavimą, tokia nuostata gali būti pagrįsta įsitikinimu, kad gyvenimas, kaip sakė K. Marksas, yra kova. Arba
kaip teigė, anglų filosofas T. Hobbes, kad “žmogus žmogui yra vilkas”. Aristotelis, priešingai, pabrėždavo ne tai, kas
žmones skiria, o tai, kas vienija. Aristotelio nuomone, visi kraštutinumai yra ydos ir su jais reikia kovoti. Harmonijos
receptas – mokėti surasti „aukso vidurį“ tarp dviejų kraštutinumų.
Susiklostė nuomonė, kad konfliktas visada yra neigiamas, nepageidaujamas reiškinys ir todėl, esant galimybei, jo reikia
vengti, tačiau pastaruoju metu vis dažniau manoma, kad kai kurie konfliktai ne tiktai įmanomi, bet netgi reikalingi.(“ Ne
konflikto buvimas, o nebuvimas yra kažkas keisto ir nenormalaus. R. Darendorf.”). Tam tik reikia mokėti valdyti
konflikto eigą. Šiuolaikinėje visuomenėje konfliktų reikšmė taip išaugo, kad antroje XX a. pusėje susiformavo atskira
disciplina – konfliktologija.
Dabartiniu metu ypač reikšminga tai, kad problemos tyrimai nukreipti į tai, kad gauti rezultatą, pateikti konkrečias
rekomendacijas. Tyrėjui keliamas uždavinys apibrėžti tas sąlygas, kurioms esant įmanoma išsaugoti egzistuojančias
organizacines struktūras, pasiekti harmoningą individų įsiliejimą į jas.
Tikslas:
· Išsiaiškinti, kokios priežastys dominuoja konfliktinėje situacijoje.
· Nustatyti dažniausiai pasirenkamus konflikto sprendimo būdus.
· Apibūdinti konflikto pasekmes, bei konflikto poveikį
2. Konflikto samprata
Visuomenėje visąlaik iškildavo ir vykdavo įvairūs konfliktai : nuo tarpasmeninių ir šeimyninių iki
tarpvalstybinių. Konfliktai – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Kai du žmonės bendrauja nepriklausomai nuo jų
bendravimo priežasčių, visada egzistuoja konflikto tikimybė: jie gali nesuprasti vienas kito dėl asmeninių nesutarimų,
neigiamos bendravimo patirties ar dėl agresyvių žodinių išpuolių ir t.t.
Konfliktas – ( lot. “conflictus” – susidūrimas ) tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar bendraujančių
subjektų susidūrimas. Bet kurio
konflikto pagrindas situacija kai nesutampa bendraujančių pusių nuomonės, skirtingi
tikslai ar tų tikslų siekimo priemonės, esant tam tikroms sąlygoms, nesutampa oponentų interesai, lūkesčiai ir kt.
Egzistuoja skirtingi konflikto apibrėžimai, (“Konfliktas – tai kova už vertybes ir statusą, valdžią, išteklius. Kovos tikslas
– priešininko neutralizavimas arba sunaikinimas.” L. Coser.), tačiau bet kokio konflikto pagrindas yra prieštaravimas
t.y. tokios sąlygos, kurioms esant kažkas viena neigia kita. Pasaulis taip pat sudarytas prieštaringai. Konfliktai
rutuliojasi prieštaringo pasaulio kontekste ir yra prieštaravimų egzistavimo forma, taip pat ir judėjimo, vystymosi
šaltinis.
Konfliktą galima apibūdinti kaip prieštaravimų paūmėjimo kraštutinį atvejį, kai vienu metu negali būti įgyvendinami
priešingi interesai, požiūriai. Konfliktas suvokiamas kaip situacija, kelianti rūpesčių, suardanti buvusią tarpusavio
santykių pusiausvyrą. Konfliktiškas elgesys gali būti įvairus, pradedant intelektualiniais ginčais ir baigiant fizinės
jėgos naudojimu. Priešiška elgsena gali būti paslėpta, gali būti akivaizdi – tiesioginė. Ši elgsena – abipusė, nes kovoja
du ar daugiau žmonių, vieno konflikto dalyvio elgsena sulaukia kito dalyvio atsakomosios elgsenos.
Konfliktu vadinamas nesutarimas tarp dviejų arba daugiau pusių. Pusėmis gali būti atsitiktiniai žmonės, atskira
organizacija arba valstybė. Visos pusės stengiasi, kad būtų priimtas jų požiūris ir trukdo tai padaryti kitoms pusėms.
Daugeliui žmonių ginčai asocijuojasi su pykčiu, agresija ir todėl jų reikia vengti, ir būtent todėl konfliktas vertinamas
kaip neigiamas reiškinys. Tačiau jis ne visada gali būti neigiamas reiškinys. Kai nuomonės liečia svarbius veiklos
tikslus, nuomonių susidūrimas įgalina rasti prasmingą sprendimą.
Visi konfliktai turi tam tikrų bendrų bruožų: konflikto priežastys, konflikto intensyvumas, konflikto trukmė, jo padariniai.
3. Požiūris į konfliktus
Požiūris į konfliktus daro įtaką bendravimo formos pasirinkimui. Biurokratinių ar konservatyvių pažiūrų žmonės
įsitikinę, jog konfliktas yra nereikalingas, žalingas. Konfliktą jie prilygina kovai, nemalonioms diskusijoms, pykčiui ir
įtampai. Konfliktą jie siūlo numalšinti ir pašalinti. Biurokratų konfliktų sprendimo strategijos bei metodai apima
represinio, nepalankaus klimato sukūrimą, kur savo reakcijos reiškimas yra tuojau pat nuslopinamas. Gali būti
naudojami ir kiti metodai pavyzdžiui, derybos, įtikinėjimai arba konfrontacija, paremta “Aš laimiu, tu pralaimi” požiūriu.
Humanistai į konfliktus žiūri liberaliai, teigdami, jog konfliktų atsiradimas yra normalus, dažnai pasitaikantis reiškinys,
kadangi žmonės turi poreikių, kurie kartais susikerta. Liberalus, progresyvus požiūris į konfliktus remiasi tuo, kad kai
kurie konfliktai yra reikalingi, ir jų sprendimo būdų ieškojimas didina darbo efektyvumą. Tuo pačiu pripažįstama, kad
dauguma konfliktų gali pakenkti individams, užkirsti kelią tikslo siekimui. Progresyviai mąstantis žmogus bando
konfliktą spręsti taip, kad visos neigiamos pasekmės būtų minimalios, o naudingos – maksimalios.
Humanistinių santykių šalininkai įsitikinę, jog žmonėms įmanoma tuo pačiu metu konfliktuoti ir bendradarbiauti.
Pavyzdžiui, darbuotojai gali sutarti dėl bendrų paslaugų gerinimo siekių, tačiau labai nesutarti, kaip tai įvykdyti.
Humanistai, spręsdami konfliktus, remiasi diskusija, problemos sprendžiamos ieškant bendrų sprendimų, kad kiekviena
iš konfliktuojančių pusių pasijustų “laimėtoju”.
4. Konfliktų priežastys
Tam, kad galima būtų galima išvengti konfliktų, pirmiausia reikia suprasti juos sukeliančias priežastis. Konfliktai kyla
atsiradus vidinei ar išorinei kovai, susijusiai su mintimis, jausmais ar veiksmais. Asmeniniai, tarpasmeniniai ir
tarpgrupiniai konfliktai gali sukelti kolektyvinį nedarnumą, kadangi tarp žmonių egzistuoja didžiuliai kilmės, požiūrių,
vertybių ir poreikių skirtumai.
Žmonių būtinybė patenkinti savo norus ar poreikius gali sukelti bendravimo sunkumų ar net konfliktą.
Nesutarimą sąlygoja įvairios priežastys: skirtingos nuomonės, požiūriai, interesai, siekiai bei tikslai ir t.t. Tačiau
nesutarimai ne visada išreiškiami susidūrimo, konflikto forma. Tai atsitinka tik tuomet kai egzistuojantys prieštaravimai,
nuomonių skirtumai sutrikdo normalius žmonių santykius, trukdo siekti užsibrėžtų tikslų. Tokiais atvejais žmonės
paprasčiausiai priversti tam tikru būdu įveikti iškilusius prieštaravimus ir ima atvirai konfliktuoti. Konflikto procese jo
dalyviai įgyja galimybę išreikšti skirtingas pažiūras, nuomones. Tuo pačiu išreiškiama daugiau alternatyvių sprendimo
variantų ir būtent taip pasireiškia teigiamas konflikto pobūdis. Žinoma tai nereiškia kad konfliktas visada yra teigiamas
reiškinys.
Apsidrausti nuo konfliktų praktiškai neįmanoma, nes egzistuoja daugybė objektyvių priežasčių, kurios gali sukelti
įtampą tarp asmenų, ar tarp žmogaus ir grupės žmonių. Pavyzdžiui, informacijos priimtinos vienai pusei ir nepriimtinos
kitai, atsiradimas ( gandai, paskalos)
neadekvatų kai kurių žmonių elgesį.
Konfliktas kyla tada kai išsemiamos visos nesutarimo sprendimo galimybės. Konfliktuojančios pusės paprastai negali
suformuluoti tikrųjų konflikto priežasčių, pabrėždamos labiausiai jaudinančias aplinkybes, kurios yra tikrųjų priežasčių
rezultatas.
Konfliktai kyla ir dėl skirtingai suvokiamų vertybių. Pavyzdžiui, pavaldiniai įsivaizduoja, kad savo nuomonę gali
laisvai išdėstyti, o viršininkai mano, kad tai galima tik tuomet, kai jų atsiklausiama.
Visų konfliktų pagrindinės priežastys yra tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio
samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt. Konfliktai gali kilti visur, nes visur yra
žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams, mėgsta ginčytis, elgiasi agresyviai, priešinasi dėl menkniekio ir pan.
Egzistuoja ir egzistuos tam tikros bendravimo ir elgesio priežastys, tokios kaip bendradarbių elgesys, neatitinkantis
aplinkinių lūkesčių, taip pat nuosavybės problemos, socialinė padėtis, valdžia, atsakomybė ir t.t. Ir jeigu esant tokiai
daugybei objektyvių priežasčių apsidrausti nuo konfliktų neįmanoma, tai išmokti juos valdyti ne tik galima, bet ir
būtina.
5. Konfliktų tipai
Galima išskirti keturis pagrindinius konfliktų tipus:
· vidinis
· tarpasmeninis
· asmens konfliktas su grupe
· konfliktas tarp grupių.
Vidinis konfliktas kyla, kai žmogaus veiklai keliami prieštaringi reikalavimai, susiduriama su įvairiais nepalankiais išorės
poveikiais, kai yra žmonių nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas, stresai.
Labiausiai paplitęs – tarpasmeninis konfliktas, kai tarpusavyje konfliktuoja du ar keli žmonės, kurie atsakingi už
konflikto baigtį. Jis atsiranda, kai susiduria dviejų arba daugiau asmenų priešingi interesai, nuostatos, tikslai arba
tikslo siekimo būdai. Konfliktas formuoja asmenybės požiūrį į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visa tai, kas su tuo žmogumi
susiję.
Asmens konfliktas su grupe kyla, kai vienas narys užima skirtingą poziciją nuo priimtos visos grupės pozicijos ir
nesilaiko grupės elgesio normų.
Konfliktai gali kilti ir tarp grupių. Dažniausiai pasitaiko konfliktai tarp oficialių ir neoficialių grupių.
6. Konflikto eiga
Konfliktai atsiranda ir vyksta tam tikra eiga:
· atsiranda konfliktą sukeliančios priežastys;