Konfliktai ir jų sprendimas labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Konfliktai ir jų sprendimas labaratorinis

112131

T U R I N Y S

1. Įvadas 2

2. Konflikto samprata 3

3. Požiūris į konfliktus 4

4. Konfliktų priežastys 5

5. Konfliktų tipai 6

6. Konflikto eiga 6

7. Konfliktų sprendimas 7

8. Konfliktų pasekmės 9

9. Išvados 10

10. Literatūros sąrašas 12

1. Įvadas

Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Bendravimo procese vyksta informacijos

mainai ir jos interpretacija, tarpusavio supratimas, simpatijų ir antipatijų, pažiūrų ir įsitikinimų formavimas, nesutarimų

sprendimas. Kiekvienas iš mūsų bendraudamas su kitais žmonėmis gauna praktinių bendravimo įgūdžių. Tačiau

kiekvieno žmogaus bendravimo įgūdžiai skirtingi ir dėl to bendravimo procese gali iškilti barjerai bei įsiplieksti įvairūs

konfliktai.

Žvelgiant į žmonijos istoriją visur galima aptikti konfliktą – nuolatinį visuomenės vystymosi palydovą. Konflikto

problema visais laikais jaudino mąstytojų protus. Bet kuri filosofija, įskaitant ir pasaulines religijas, operuoja konflikto

tarp gėrio ir blogio, chaoso ir tvarkos samprata. Mituose ir padavimuose, filosofų pasisakymuose, praėjusių amžių

istorikų ir rašytojų veikaluose sutinkama daugybė pastabų ir spėlionių apie įvairių konfliktų priežastis ir jų sprendimo

būdus.

Pirmieji bandymai suprasti konflikto prigimtį priklauso senovės graikų filosofams. Antikos filosofas Heraklitas siekė

susieti savo samprotavimus apie karus ir socialinius konfliktus su visuomenės požiūriu į pasaulio sandarą. Jis teigė,

kad pasaulyje viskas atsiranda per priešingybių kovą ir ginčus, taip pat ir žmonių tarpusavio santykių normos.

Pripažįstant tokią koncepciją, vidinių prieštaravimų draskoma visuomenė yra normalus reiškinys.

Konflikto teorija formavosi Karlo Markso darbų pagrindu, kurio nuomone, klasinis konfliktas sudaro pačią visuomenės

esmę. Klasinis konfliktas kyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje.

Markso požiūriu, buržuazinėje visuomenėje pagrindinės klasės yra kapitalistai ir samdomi darbininkai. Šios dvi klasės

neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir eksploatuoti darbininkus. Todėl šios dvi klasės nuolat

konfliktuoja. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad

eksploatuojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal Markso teoriją, klasių konfliktas yra varomoji

istorijos jėga.

XX šimtmetyje buvo pasiūlyti keli konflikto teorijos variantai. Viena žymiausių šiuolaikinių teorijų yra vokiečių

sociologo Ralfo Darendorfo koncepcija. Darendorfas atmeta Markso mintį, kad pagrindinės konfliktuojančios

visuomenės grupės yra klasės, kurios skiriasi pagal ekonominį požymį. Darendorfo nuomone, pagrindinė konflikto

priežastis yra faktas, kad vieni žmonės turi valdžią kitų atžvilgiu. Pagrindiniai konfliktai iškyla tarp tų, kurie turi valdžią,

ir tų, kurie jos neturi.

Žmogaus požiūris į konfliktą priklauso nuo jo vertybinių orientacijų. Jeigu, žmogus vertybe laiko rungtyniavimą, o ne

bendradarbiavimą, tokia nuostata gali būti pagrįsta įsitikinimu, kad gyvenimas, kaip sakė K. Marksas, yra kova. Arba

kaip teigė, anglų filosofas T. Hobbes, kad “žmogus žmogui yra vilkas”. Aristotelis, priešingai, pabrėždavo ne tai, kas

žmones skiria, o tai, kas vienija. Aristotelio nuomone, visi kraštutinumai yra ydos ir su jais reikia kovoti. Harmonijos

receptas – mokėti surasti „aukso vidurį“ tarp dviejų kraštutinumų.

Susiklostė nuomonė, kad konfliktas visada yra neigiamas, nepageidaujamas reiškinys ir todėl, esant galimybei, jo reikia

vengti, tačiau pastaruoju metu vis dažniau manoma, kad kai kurie konfliktai ne tiktai įmanomi, bet netgi reikalingi.(“ Ne

konflikto buvimas, o nebuvimas yra kažkas keisto ir nenormalaus. R. Darendorf.”). Tam tik reikia mokėti valdyti

konflikto eigą. Šiuolaikinėje visuomenėje konfliktų reikšmė taip išaugo, kad antroje XX a. pusėje susiformavo atskira

disciplina – konfliktologija.

Dabartiniu metu ypač reikšminga tai, kad problemos tyrimai nukreipti į tai, kad gauti rezultatą, pateikti konkrečias

rekomendacijas. Tyrėjui keliamas uždavinys apibrėžti tas sąlygas, kurioms esant įmanoma išsaugoti egzistuojančias

organizacines struktūras, pasiekti harmoningą individų įsiliejimą į jas.

Tikslas:

· Išsiaiškinti, kokios priežastys dominuoja konfliktinėje situacijoje.

· Nustatyti dažniausiai pasirenkamus konflikto sprendimo būdus.

· Apibūdinti konflikto pasekmes, bei konflikto poveikį

2. Konflikto samprata

Visuomenėje visąlaik iškildavo ir vykdavo įvairūs konfliktai : nuo tarpasmeninių ir šeimyninių iki

tarpvalstybinių. Konfliktai – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Kai du žmonės bendrauja nepriklausomai nuo jų

bendravimo priežasčių, visada egzistuoja konflikto tikimybė: jie gali nesuprasti vienas kito dėl asmeninių nesutarimų,

neigiamos bendravimo patirties ar dėl agresyvių žodinių išpuolių ir t.t.

Konfliktas – ( lot. “conflictus” – susidūrimas ) tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar bendraujančių

subjektų susidūrimas. Bet kurio

konflikto pagrindas situacija kai nesutampa bendraujančių pusių nuomonės, skirtingi

tikslai ar tų tikslų siekimo priemonės, esant tam tikroms sąlygoms, nesutampa oponentų interesai, lūkesčiai ir kt.

Egzistuoja skirtingi konflikto apibrėžimai, (“Konfliktas – tai kova už vertybes ir statusą, valdžią, išteklius. Kovos tikslas

– priešininko neutralizavimas arba sunaikinimas.” L. Coser.), tačiau bet kokio konflikto pagrindas yra prieštaravimas

t.y. tokios sąlygos, kurioms esant kažkas viena neigia kita. Pasaulis taip pat sudarytas prieštaringai. Konfliktai

rutuliojasi prieštaringo pasaulio kontekste ir yra prieštaravimų egzistavimo forma, taip pat ir judėjimo, vystymosi

šaltinis.

Konfliktą galima apibūdinti kaip prieštaravimų paūmėjimo kraštutinį atvejį, kai vienu metu negali būti įgyvendinami

priešingi interesai, požiūriai. Konfliktas suvokiamas kaip situacija, kelianti rūpesčių, suardanti buvusią tarpusavio

santykių pusiausvyrą. Konfliktiškas elgesys gali būti įvairus, pradedant intelektualiniais ginčais ir baigiant fizinės

jėgos naudojimu. Priešiška elgsena gali būti paslėpta, gali būti akivaizdi – tiesioginė. Ši elgsena – abipusė, nes kovoja

du ar daugiau žmonių, vieno konflikto dalyvio elgsena sulaukia kito dalyvio atsakomosios elgsenos.

Konfliktu vadinamas nesutarimas tarp dviejų arba daugiau pusių. Pusėmis gali būti atsitiktiniai žmonės, atskira

organizacija arba valstybė. Visos pusės stengiasi, kad būtų priimtas jų požiūris ir trukdo tai padaryti kitoms pusėms.

Daugeliui žmonių ginčai asocijuojasi su pykčiu, agresija ir todėl jų reikia vengti, ir būtent todėl konfliktas vertinamas

kaip neigiamas reiškinys. Tačiau jis ne visada gali būti neigiamas reiškinys. Kai nuomonės liečia svarbius veiklos

tikslus, nuomonių susidūrimas įgalina rasti prasmingą sprendimą.

Visi konfliktai turi tam tikrų bendrų bruožų: konflikto priežastys, konflikto intensyvumas, konflikto trukmė, jo padariniai.

3. Požiūris į konfliktus

Požiūris į konfliktus daro įtaką bendravimo formos pasirinkimui. Biurokratinių ar konservatyvių pažiūrų žmonės

įsitikinę, jog konfliktas yra nereikalingas, žalingas. Konfliktą jie prilygina kovai, nemalonioms diskusijoms, pykčiui ir

įtampai. Konfliktą jie siūlo numalšinti ir pašalinti. Biurokratų konfliktų sprendimo strategijos bei metodai apima

represinio, nepalankaus klimato sukūrimą, kur savo reakcijos reiškimas yra tuojau pat nuslopinamas. Gali būti

naudojami ir kiti metodai pavyzdžiui, derybos, įtikinėjimai arba konfrontacija, paremta “Aš laimiu, tu pralaimi” požiūriu.

Humanistai į konfliktus žiūri liberaliai, teigdami, jog konfliktų atsiradimas yra normalus, dažnai pasitaikantis reiškinys,

kadangi žmonės turi poreikių, kurie kartais susikerta. Liberalus, progresyvus požiūris į konfliktus remiasi tuo, kad kai

kurie konfliktai yra reikalingi, ir jų sprendimo būdų ieškojimas didina darbo efektyvumą. Tuo pačiu pripažįstama, kad

dauguma konfliktų gali pakenkti individams, užkirsti kelią tikslo siekimui. Progresyviai mąstantis žmogus bando

konfliktą spręsti taip, kad visos neigiamos pasekmės būtų minimalios, o naudingos – maksimalios.

Humanistinių santykių šalininkai įsitikinę, jog žmonėms įmanoma tuo pačiu metu konfliktuoti ir bendradarbiauti.

Pavyzdžiui, darbuotojai gali sutarti dėl bendrų paslaugų gerinimo siekių, tačiau labai nesutarti, kaip tai įvykdyti.

Humanistai, spręsdami konfliktus, remiasi diskusija, problemos sprendžiamos ieškant bendrų sprendimų, kad kiekviena

iš konfliktuojančių pusių pasijustų “laimėtoju”.

4. Konfliktų priežastys

Tam, kad galima būtų galima išvengti konfliktų, pirmiausia reikia suprasti juos sukeliančias priežastis. Konfliktai kyla

atsiradus vidinei ar išorinei kovai, susijusiai su mintimis, jausmais ar veiksmais. Asmeniniai, tarpasmeniniai ir

tarpgrupiniai konfliktai gali sukelti kolektyvinį nedarnumą, kadangi tarp žmonių egzistuoja didžiuliai kilmės, požiūrių,

vertybių ir poreikių skirtumai.

Žmonių būtinybė patenkinti savo norus ar poreikius gali sukelti bendravimo sunkumų ar net konfliktą.

Nesutarimą sąlygoja įvairios priežastys: skirtingos nuomonės, požiūriai, interesai, siekiai bei tikslai ir t.t. Tačiau

nesutarimai ne visada išreiškiami susidūrimo, konflikto forma. Tai atsitinka tik tuomet kai egzistuojantys prieštaravimai,

nuomonių skirtumai sutrikdo normalius žmonių santykius, trukdo siekti užsibrėžtų tikslų. Tokiais atvejais žmonės

paprasčiausiai priversti tam tikru būdu įveikti iškilusius prieštaravimus ir ima atvirai konfliktuoti. Konflikto procese jo

dalyviai įgyja galimybę išreikšti skirtingas pažiūras, nuomones. Tuo pačiu išreiškiama daugiau alternatyvių sprendimo

variantų ir būtent taip pasireiškia teigiamas konflikto pobūdis. Žinoma tai nereiškia kad konfliktas visada yra teigiamas

reiškinys.

Apsidrausti nuo konfliktų praktiškai neįmanoma, nes egzistuoja daugybė objektyvių priežasčių, kurios gali sukelti

įtampą tarp asmenų, ar tarp žmogaus ir grupės žmonių. Pavyzdžiui, informacijos priimtinos vienai pusei ir nepriimtinos

kitai, atsiradimas ( gandai, paskalos)
neadekvatų kai kurių žmonių elgesį.

Konfliktas kyla tada kai išsemiamos visos nesutarimo sprendimo galimybės. Konfliktuojančios pusės paprastai negali

suformuluoti tikrųjų konflikto priežasčių, pabrėždamos labiausiai jaudinančias aplinkybes, kurios yra tikrųjų priežasčių

rezultatas.

Konfliktai kyla ir dėl skirtingai suvokiamų vertybių. Pavyzdžiui, pavaldiniai įsivaizduoja, kad savo nuomonę gali

laisvai išdėstyti, o viršininkai mano, kad tai galima tik tuomet, kai jų atsiklausiama.

Visų konfliktų pagrindinės priežastys yra tarpusavio priklausomybė, skirtingi tikslai, skirtinga vertybių ir elgesio

samprata, taip pat išsilavinimas, nemokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kt. Konfliktai gali kilti visur, nes visur yra

žmonių, kurie sukuria aplinką konfliktams, mėgsta ginčytis, elgiasi agresyviai, priešinasi dėl menkniekio ir pan.

Egzistuoja ir egzistuos tam tikros bendravimo ir elgesio priežastys, tokios kaip bendradarbių elgesys, neatitinkantis

aplinkinių lūkesčių, taip pat nuosavybės problemos, socialinė padėtis, valdžia, atsakomybė ir t.t. Ir jeigu esant tokiai

daugybei objektyvių priežasčių apsidrausti nuo konfliktų neįmanoma, tai išmokti juos valdyti ne tik galima, bet ir

būtina.

5. Konfliktų tipai

Galima išskirti keturis pagrindinius konfliktų tipus:

· vidinis

· tarpasmeninis

· asmens konfliktas su grupe

· konfliktas tarp grupių.

Vidinis konfliktas kyla, kai žmogaus veiklai keliami prieštaringi reikalavimai, susiduriama su įvairiais nepalankiais išorės

poveikiais, kai yra žmonių nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas, stresai.

Labiausiai paplitęs – tarpasmeninis konfliktas, kai tarpusavyje konfliktuoja du ar keli žmonės, kurie atsakingi už

konflikto baigtį. Jis atsiranda, kai susiduria dviejų arba daugiau asmenų priešingi interesai, nuostatos, tikslai arba

tikslo siekimo būdai. Konfliktas formuoja asmenybės požiūrį į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visa tai, kas su tuo žmogumi

susiję.

Asmens konfliktas su grupe kyla, kai vienas narys užima skirtingą poziciją nuo priimtos visos grupės pozicijos ir

nesilaiko grupės elgesio normų.

Konfliktai gali kilti ir tarp grupių. Dažniausiai pasitaiko konfliktai tarp oficialių ir neoficialių grupių.

6. Konflikto eiga

Konfliktai atsiranda ir vyksta tam tikra eiga:

· atsiranda konfliktą sukeliančios priežastys;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1825 žodžiai iš 3639 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.