Konfliktai ir jų sprendimo būdai
5 (100%) 1 vote

Konfliktai ir jų sprendimo būdai

1121

Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai.

Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu:

• esant priešpriešai (tikslų, interesų ir t.t.) mes neišgyvename neigiamų emocijų.

• nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo priešingų pozicijų.

Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra „neteisinga“, agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį:

• konfliktas – santykių, procesų vystymosi šaltinis

• konfliktas – signalas asmenybei keistis

• konfliktas – galimybė suartėti

• konfliktas – galimybė „išelektrinti“ įtemptus santykius

Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:

1. Vidiniai asmenybės konfliktai

2. Socialiniai konfliktai

• Tarpasmeniniai

• Tarpgrupiniai

• Tarptautiniai

Vidinių asmenybės konfliktų tipai

Vidiniai sunkumai – tai santykiai nesudėtingos asmenybės vidinės problemos: abejonės, neryžtingumas, nerasta išeitis, problemos sprendimo nebuvimas. Turbūt nerastume žmogaus, kuris kada nors nebūtų išgyvenęs vidinių sunkumų.

Asmenybės krizės – ilgai trunkantys asmenybės gyvenimo periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pokyčiai. Krizės – tai sunkiausios asmenybės situacijos.

Vidiniai asmenybės konfliktai apibrėžiami kaip aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys priešingus ryšius su socialine aplinka.

Vidinės asmenybės struktūros:

Motyvai. Jie atspindi įvairaus lygio mūsų siekimus (poreikius, interesus, norus, potraukius ir t.t.) ir gali būti išreiškiami sąvoka „noriu“.

Vertybės. Jos gali būti asmenybės („Man vertinga“) arba priimtos mūsų vien todėl, kad šių vertybių prisilaikoma visuomenėje, arba jos yra kažkaip kitaip vertingos. Todėl šios vertybės sąvoka „reikia, reikalinga“ („Aš turiu“).

Savivertė. Ji apibūdinama kaip individo reikšmingumas pačiam sau, kaip savų galimybių, savybių, savo vietos tarp kitų įvertinimas. Savivertė atspindi mūsų pretenzijų lygį, todėl yra lyg savotiška mūsų aktyvumo „žadintoja“. Savivertę galima išreikšti sąvoka „galiu“ arba „negaliu“ („Aš esu“).

Vidiniai konfliktai pasireiškia šiose sferose:

Kognityvinėje sferoje – Aš vaizdo prieštaringumu, žemesne saviverte, savo būsenos kaip psichologinio akligatvio vertinimu, abejonėmis dėl savo motyvų ir pan.

Emocinėje sferoje – emocine įtampa, neigiamais išgyvenimais.

Elgesio sferoje – veiklos kokybės ir intensyvumo kritimu, pasitenkinimo veikla kritimu, negatyviu emocinio bendravimo fonu.Vidinių asmenybės konfliktų tipai:

1. Motyviniai konfliktai. Jie būna trejopi:

• Kai mes turime pasirinkti vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų.

• Kai mes turime pasirinkti vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų.

• Kai tas pats tikslas, objektas turi ir patrauklių, ir nepatrauklių pusių.

2. Moralės (normatyviniai) konfliktai. Tai konfliktai tarp noro ir pareigos, tarp „noriu“ ir „reikia“.

3. Kognityviniai konfliktai. Jų priežastis – kognicijų (žinių, įsivaizdavimų) prieštaringumas.

4. Nerealizuoto noro arba menkavertiškumo konfliktai. Tai konfliktai tarp norų ir tikrovės, kuri blokuoja jų patenkinimą.

5. Vaidmenų konfliktai. Šie konfliktai kyla, kai individas nesugeba suderinti kelių atliekamų socialinių vaidmenų, arba juos atlieka nekokybiškai ir dėl to išgyvena.

6. Adaptaciniai konfliktai. Jie pasireiškia kai nesutampa aplinkos reikalavimai ir žmogaus profesinės, fizinės ar psichologinės galimybės.

7. Neadekvačios savivertės konfliktai. Savivertės adekvatumas priklauso nuo to, kiek individas yra savikritiškas, kaip jis vertina savo sėkmes ir nesėkmes. Pretenzijų ir savo galimybių vertinimo išsiskyrimas sukelia nerimastingumą, emocinius „sprogimus“.

Vidiniai konfliktai gali turėti teigiamų ir neigiamų padarinių, jie gali būti konstruktyvūs (produktyvūs, atveriantys perspektyvas) ir destruktyvūs (griaunantys asmenybės struktūras). Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda mums tobulėti, formuoja adekvačią savivertę, gilesnį savęs pažinimą. Destruktyvūs konfliktai neretai perauga į gyvenimo krizes ir lemia neurotinių reakcijų susiformavimą. Dažni ir ilgai trunkantys vidiniai konfliktai menkina veiklos efektyvumą, gali stabdyti asmenybės raidą, mes imame nebepasitikėti savimi. Aštrūs vidiniai konfliktai žlugdo ir tarpasmeninius santykius, bendraudami tampame agresyvesni, nerimastingesni, dirglesni.

Ypač daug problemų mums kyla tada, kai vidinis asmenybės konfliktas perauga į neurotinį konfliktą. Tai atsitinka tuomet, kai žmogui vidinis konfliktas yra labai svarbus, bet jis nieko negali pakeisti, neranda racionalios išeities iš susidariusios padėties. Jausdami nuolatinę įtampą, tampame dirglūs, nebekontroliuojame savęs, dirbame ir mokomės neproduktyviai. Dažniausiai skiriami tokie neurotinių konfliktų tipai:

1. Isterinis tipas: asmenybės aukštos pretenzijos nesiderina su realiomis aplinkos sąlygomis, su aplinkinių keliamais reikalavimais.

2. Obsesinis-psichasteninis tipas: asmenybei būdingi prieštaringi poreikiai, kove tarp norų ir pareigos it
pan.

3. Neurasteninis tipas: pasireiškia prieštaravimu tarp asmenybės galimybių ir tarp sau keliamų per didelių reikalavimų.

Vidinių asmenybės konfliktų sprendimas

Vidinius konfliktus paprastai mes sprendžiame „įjungdami“ savo psichologinius gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizmų terminą pirmą kartą 1894 m. pavartojo austrų psichiatras S. Freud. Psichologinė gynyba – tai normalus, kasdien „dirbantis“ psichikos mechanizmas. Psichologinės gynybos mes tiesiog išmokstame gyvenimo bėgyje. Šie mechanizmai mums padeda sukontroliuoti savo emocijas, kai patirtis pakužda, kad emocijų išgyvenimas ar demonstravimas gali turėti neigiamus padarinius. Psichologinė gynyba padeda palaikyti Aš vaizdo stabilumą, išsaugoti savigarbą. Taigi gynybos mechanizmai gina mus nuo nerimo, kaltės jausmo, nepriimtų impulsų, vidinių konfliktų.

Skiriami tokie psichologinės gynybos mechanizmai:

Neigimas – vienas anksčiausiai susiformuojančių ir paprasčiausių gynybos mechanizmų. Neigdamas žmogus elgiasi taip, tarsi nebūtų baimės šaltinio arba jis būtų netikras. Žmogus tarsi nenori pastebėti to, kas gali sukelti baimę, nerimą, kaltės jausmą. Neigdamas padeda sulaikyti savo neigiamas emocijas patekus į sunkią situaciją. Prarandama adekvataus elgesio galimybė, nors pavojus ir nesumažėja. Tai infantilus mechanizmas, nes neieškoma sprendimo, o apsiribojama problemos ignoravimu.

Projekcija – nesąmoningas savo neigiamų savybių, jausmų, elgesio motyvų priskyrimas kitam individui. Projekcija pasireiškia perdėtu asmens pastabumu, jautrumu toms žmonių savybėms, kurias turi jis pats ir kurios yra nepriimtinos pačiam (pačiai).

Regresija – ankstyvoje vaikystėje susiformuojantis mechanizmas, padedantis užgniaužti nepasitikėjimą savimi ir nesėkmės baimę. Pasireiškia nebrandaus elgesio stereotipais (pvz., nagų kramtymu). Regresija reiškiasi nesąmoningais žmogaus siekimas susilaukti aplinkinių dėmesio ar priversti kitus išspręsti jo problemas.

Pakeitimas – gynybos mechanizmas, kai priešiškumas, agresyvumas nukreipiamas nuo stipresnio ar reikšmingesnio subjekto į kitą asmenį, objektą ar į save. Nesąmoningai pykčio objektas pakeičiamas tada, kai traumuojantis šaltinis taip pat gali atsakyti agresyvumu arba atstūmimu.

Išstūmimas – sąmoningas psichinių reiškinių šalinimas iš sąmonės. Jis padeda sumažinti nerimą arba kaltės jausmą, palaikyti teigiamą savęs vertinimą. Iš sąmonės išstumti reiškiniai niekur nedingsta, jie egzistuoja pasąmonėje ir veržiasi atgal į sąmonę įvairiais būdais (pvz., sapnais).

Izoliacija – nesąmoningas apsiribojimas nuo skausmingų, nerimą keliančių jausmų. Individas prisimena traumuojančias situacijas, nemalonumus, jį varginančius įvykius ir nepatiria su tais įvykiais susijusių emocijų, nerimo.

Introjekcija – kitų žmonių vertybių, charakterio bruožų perėmimas siekiant išvengti grėsmės iš jų pusės.

Intelektualizacija – abstraktus emocinių problemų nagrinėjimas, jų perkėlimas į teorinę plotmę, atsiribojimas nuo savo emocinių problemų pasineriant į intensyvaus intelekto veiklą. Toks problemų nagrinėjimas turi aiškų tikslą – individui ima atrodyti, kad jis valdo situaciją. Šis mechanizmas išsivysto ankstyvoje paauglystėje.

Sublimacija – išstumtų nepriimtų potraukių, jausmų, minčių (seksualinių ar agresyvių) nesąmoningas transformavimas ir patenkinimas socialiai priimtinu būdu (pvz., kūryba, moksliniai tyrinėjimai, profesionalus boksas ir kt.). sublimacija padeda išvengti nerimo, kurį kėlė nepriimtinas potraukis ir suteikia pasitenkinimą, kitų žmonių pripažinimą. Sublimacija – intelektualizacijos sudėtinė dalis.

Racionalizacija – panašių į tiesą priežasčių radimas, siekiant paaiškinti savigarbai kenkiančius savo poelgius, norus. Žmogus paprastai tiki savo aiškinimu, nelaiko jo racionalizacija. Racionalizacija – taip pat intelektualizacijos sudėtinė dalis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1268 žodžiai iš 2525 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.