Konfliktai1
5 (100%) 1 vote

Konfliktai1

1121314151

1. Įžanga.

Bendravimas yra specifinė žmonių sąveika veiksmais, mintimis, vaizdiniais ir emocijomis, per kurią jie pažįsta vieni kitus ir pasiekia socialinę vienovę. Bendraudami nes keičiamės informacija, veikiame vieni kitų elgseną, pažįstame vieni kitų išorines ir vidines savybes. Sėkmingas bendravimas žmogui yra viena svarbiausių vertybių. Bendravimo nesėkmės sukelia vidinius konfliktus, susvetimėjimą, “užteršia” žmonių grupių psichologinį klimatą, mažina darbingumą, žaloja psichinę ir kartu fizinę sveikatą.

Bendraudami žmonės jungiasi į grupes. Tokio elgesio priežasčių yra keletas. Visų pirma, mums patinka būti tarp žmonių, t.y. – grupėse. Daugeliui mūsų vienatvė nėra maloni – ji mus slegia. Grupėje geriau jaučiamės, ji palaiko mūsų moralinę dvasią, mes mėgstame susitikti su mums patinkančiais grupės žmonėmis.

Antra, buvimas grupėse yra produktyvus. Juk dažnai žmonės susiburia į grupes tam, kad galėtų atlikti tam tikrus darbus ar užduotis. Ypač tai būdinga formalioms grupėms.

Daugumoje grupių abu šie faktoriai – asmeninis pasitenkinimas ir bendro tikslo siekimas – derinasi tarpusavyje. Neformaliose grupėse asmeninis pasitenkinimas paprastai būna didesnis negu formaliose. Juk į jas žmonės ateina savo noru, patys pasirenka vienas kitą. Formaliose grupėse pasirinkimo galimybė mažesnė. Tačiau, kita vertus, formaliose grupėse dažnai dirbama aktyviau ir kryptingiau negu neformaliose: jos labiau tinka siekiant įgyvendinti kokį nors užsibrėžtą tikslą.

2. Kas yra grupė?

Kiekvienoje sudėtingoje visuomenėje didžioji dauguma žmonių priklauso įvairioms grupėms – šeimai, draugų kompanijai, darbo kolektyvui, įvairiems klubams, partijoms, ir t.t. Grupe galima laikyti bet kurią žmonių bendriją, kurios narius vienija koks nors bendras požymis ir kurie yra įsitraukę į bendrą veiklą. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi ir tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt.

Grupės nariams bendraujant, atliekant užduotis, derinant tarpusavio veiksmus, susiformuoja tam tikras elgesio būdas, kuriamos elgesio normos, kurios ilgainiui darosi vis aiškesnės. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be o, grupės elgesio normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numanomos, nors grupei galbūt ir labai reikšmingos.

Kad susidarytų grupė, turi užsimegzti psichinis kontaktas tarp būsimų jos narių. Pirmasis psichinio kontakto aktas – tai suinteresuotumas kitu nariu. Suinteresuotumas gali būti abipusis, bet gali būti ir vienpusis. Susidomėjimą gali sukelti žmogaus išorė, jo žinios, intelektas ir t.t. Kilus tokiam susidomėjimui, siekiama pažinti kitą individą, išsiaiškinti suinteresuotumo juo priežastis, pripažinti šį suinteresuotumą įdomų, prasmingą ir leistiną. Užsimezgęs psichinis kontaktas dar netampa pastoviu santykiu, bet yra jo sąlyga ir būtinas elementas. Jeigu individui trūksta tiesioginių, pastovių asmeninių kontaktų, jis pergyvena socialinę izoliaciją ir vienišumą.

Veikale “Bendrosios psichologijos paskaitos” pateikiamas toks grupės apibrėžimas: grupė – tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Taigi kiekviena grupė turi savo tikslą. Tačiau paprastai ne visų grupės narių indėlis, siekiant tikslo, esti vienodas. Jei dalis grupės narių mažai teprisideda prie bendro tikslo siekimo, tai gali susilpnėti bendra grupės motyvacija šio tikslo siekti. Be to, tikslo siekimas susijęs su grupės narių vertinimais: kuo daugiau prisidedame prie bendro tikslo įgyvendinimo, tuo labiau būsime vertinami grupėje.

Priklausydamas vienai ar kitai grupei, žmogus užima joje tam tikrą vietą, tai yra grupės statusų hierarchijoje yra lyderio, atstumtojo arba žmogaus su vidiniu statusu, pozicijoje. Taigi, statusą galima apibrėžti kaip asmenybės vertę grupėje. Skiriamas socialinis ir mažosios grupės statusas. Socialinis statusas – tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį, prestižas visuomenėje.

Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Kiekvienas žmogus yra suinteresuotas didinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Nepriimtini statuso kėlimo būdai yra agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai “į miltus sutrinami “ kolegos sugebėjimai, ypač jei iškyla grėsmė paaiškėti paties nekompetencijai, pataikavimas lyderiui.

3. Grupių rūšys.

3.1. Formalios grupės.

Pagal grupėje susidariusių santykių tarp atskirų grupės narių pobūdį skiriamos formalios ir neformalios grupės. Kai kas jas dar vadina oficialiomis ir neoficialiomis grupėmis, tačiau labiau paplitę yra pirmieji pavadinimai.

Jacikevičius formaliomis grupėmis vadina grupes, sudarytas pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, planavimo skyrius organizacijoje ir t.t.). Tokių grupių struktūra numatoma iš šalies.

Formalios grupės yra specialiai kieno nors sudaromos pagal aukštesnėse instancijose nustatytą tvarką (etatų sąrašą, taisykles, organizacijos nuostatus ir t.t.). formalių grupių organizacijos
taisyklėse dažniausiai numatomos ir atskirų grupės narių oficialios rolės, kurias jie turės atlikti, ar tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės narių.

Formalioje grupėje gali būti pavaldumo, funkciniai, komunikatyviniai ar kitokie santykiai. Grupės individai atlieka jiems skirtus vaidmenis. Didelėse formaliose grupėse paprastai būna mažesnių grupių, kurių niekas specialiai nesudaro. Jos susidaro dėl asmenybei būdingo natūralaus poreikio artimiau bendrauti su kai kuriais grupės nariais. Tokios grupės vadinamos neformaliomis grupėmis.

3.2. Neformalios grupės.

Neformali (neoficiali) grupė – tai grupė, neturinti aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižyminti ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos pagal narių poreikius. Nioficialių grupių susidarymo pagrindas yra psichologinis jų narių artumas. Šios grupės paprastai būna ne didesnės kaip 8 – 10 žmonių, o artimesni santykiai dažniausiai susiklosto tarp 2 – 5 narių. Maždaug stabilios grupės susidaro per 4 savaites, o kartais jų formavimasis gali trukti iki 4 mėnesių.

Neformalios grupės susidaro specialiai neorganizuojant, psichologinės motyvacijos pagrindu. Priežasčių susidaryti tokioms grupėms labai daug. Neformali grupė gali duoti psichologinės naudos, kuri kitą kartą nemenkesnė už atlyginimą. Svarbiausios priežastys stoti į neformalią grupę yra pritapimas, savitarpio parama, savigyna, pagalba, glaudus bendravimas.

Neformalios grupės gali atsirasti savaime, be ryšio su formaliomis grupėmis. Tačiau dažniausiai jos susidaro formalių grupių viduje kaip antroji struktūra. Formaliose grupėse be oficialių taisyklių, taisyklėmis reglamentuotų santykių, greitai susiklosto neformalių santykių tinklas. Gali atsirasti simpatijos, pagarbos, draugystės ir kiti panašūs santykiai tarp formalios grupės narių, nors jų niekas specialiai neprogramavo. Atsiranda ir atstūmimo, antipatijos, niekinimo, priešiškumo santykiai. Teigiamų, jungiančių santykių atsiradimas yra neformalios grupės formavimosi pradžia.

Neformalios grupės, atsiradusios formalių grupių viduje, gali būti uždaros arba atviros kitiems formalios grupės nariams. Jos gali būti pasyvios arba aktyvios priklausomai nuo to, kokią įtaką jos daro ar nedaro kitiems formalios grupės nariams. Jos skiriasi ir savo pastovumu.

Vormalių ir neformalių grupių struktūros gali sutapti arba nesutapti. Formalių ir neformalių grupių struktūros nesutampa dažniausiai dėl to, kad formalios grupės asmenų pasiskirstymas rolėmis, oficialūs grupės tikslai ar elgsenos ir santykiavimo normos neatitinka atskirų grupės narių poreikių. Norint išvengti nepalankios psichologinės atmosferos, siekiant nustatyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis, kaip sakant, ieškant psichologinio komforto veikloje, formuojasi neformalios grupės.

3.3. Kitos grupių rūšys.

Be formalių ir neformalių grupės skirstomos ir į kitas rūšis: privalomas ir laisvas, pirmines ir antrines, mikro ir makro ir t.t.

Į laisvas grupes žmonės įstoja savo noru: tai įvairūs klubai, draugijos ir t.t. Privalomų grupių nariais tampama nepriklausomai nuo norų. Grupės taip pat gali būti skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui. Jai būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu, bei tai, jog ji būna didelė. Antrinės grupės dažniausiai būna didesnės, santykiai jose formalesni.

Jacikevičius knygoje “Siela, mokslas, gyvensena” pateikia dar vieną grupių skirstymą. Pagal narių skaičių ir kai kurias kitas ypatybes yra skiriamos mikro ir makro grupės. Makrogupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė (tautos, partijos, armijos ir pan.). Mikrogrupės yra nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis (pvz. Mokyklos direktorius, jo pavaduotojas, ūkio administratorius, valytoja, budinčioji ir kt.). Mikrogrupėse vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai (reikia vykdyti direktoriaus įsakymus, bet galima jį kritikuoti, net pasiskųsti nustatyta tvarka.). Kai mikrogrupės formuojasi pačios, tai jos nebūna didesnės kaip 7 – 9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesnės mikrogrupės, tai po kurio laiko jos susiskaido į pirmines grupes po 7 – 9 asmenis, o pačios lieka antrinės. Priežastis ta, kad grupėje artimiau bendrauti su didesniu žmonių skaičiumi neįmanoma.

Grupės dar gali būti skirstomos į realias ir sąlygines. Reali grupė – faktiškai egzistuojanti žmonių sąjunga su realiais jos narių ryšiais ir tarpusavio santykiais, su tikslais ir uždaviniais. Reali grupė gali egzistuoti ilgą arba trumpą laikotarpį, ji gali būti didelė arba maža. Ji egzistuoja ir funkcionuoja kaip visuma. Sąlyginėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas ir pan.). Sąlyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų.

Pagal “Bendravimo psichologiją”, grupės gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės. Jei grupė susiburia konkrečiam tikslui pasiekti, tai ji nustoja gyvuoti atlikus numatytą darbą. Trumpalaikėmis gali būti ir neformalios grupės: turistinės kelionės metu susibūrusi maloni kompanija gali iširti pasibaigus kelionei. Kitos grupės gyvuoja ilgiau, pavyzdžiui, artimų
grupelė gali susitikinėti ilgus metus; įmonės ar įstaigos kolektyvas paprastai taip pat būna ilgalaikis.

Yra grupių, kurios turi slaptą ir griežtą vidinę tvarką, tačiau savo tikslui, net patį grupės egzistavimą slepia nuo visuomenės. Grupės, siekiančios anti visuomeninių tikslų, vadinamos klikomis.

Ne visos grupės asmenybės yra lygiavertės. Pati artiniausia ir brangiausia asmenybei grupė yra vadinama referentine. Tai grupė, kurios elgesio normas, požiūrius, moralines vertybes asmenybė priima, teigiamai vertina, jų laikosi ir reikalui esant, gina. Referentine grupe asmuo gali laikyti ne vieną grupę, nes individas yra kelių grupių narys. Referentinės grupės vertybės sutampa su asmenybės vertybėmis, referentinėje grupėje norima būti, siekiama užimti kuo geresnė padėtį. Referentinė grupė daro didžiausios įtakos asmenybės tapsmui. Referentine gali tapti šeimos, darbavietės, religinės bendruomenės, bohemos draugų, net nusikaltėlių grupė. Jeigu atsitinka taip, kad individas priklauso grupei, kuri nėra jam referentinė, tai referentine grupe individui bus kita reali arba net įsivaizduojama grupė.

4. Asmenybė ir grupė.

4.1. Konformizmas grupėje.

Grupės turi savo elgsenos taisykles, vertybių sistemas, veikimo tikslus ir kitas ypatybes, kurios yra susiformavusios anksčiau, kai asmenybė dar nebuvo tos grupės narė. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, susiduria su kita sudėtinga sistema – mikrogrupe.

Abi šios sistemos daro įtaką viena kitai. Kadangi mikrogrupės susiformuoja anksčiau (šeimos, ikimokyklinės įstaigos, mokyklos ir kt. grupės) ir jos yra makrogrupių ir visos tam tikros kultūros visuomenės struktūriniai padaliniai, tai jų poveikis individui yra didesnis, negu individo grupei. Mikrogrupėse, užimdamas pozicijas ir atlikdamas roles, individas perima visuomenės kultūrą ir tampa jos nariu.

Reiškinys, kai individas elgiasi tam tikru būdu todėl, kad ir kiti taip elgiasi, vadinamas konformizmu. O žmonės, kurie nepajėgia atsispirti grupės nuomonei ir pasyviai prisitaiko prie vyraujančių vertinimų, esamos tvarkos ir pan. , vadinami konformistais.

Dažnai žmonės elgiasi panašiai kaip kiti, verčiami būtinumo, todėl, kad taip reikia. Taigi, nors žodis “konformizmas” dažniausiai vartojamas neigiama prasme, kai kada tai – teigiamas reiškinys, nes mokėti prisitaikyti prie kitų gali būti naudinga ir pageidautina.

Tačiau būna, kad žmonės elgiasi taip, kaip kiti, be jokio būtinumo. Tose situacijose, kai galima laisvai pasirinkti įvairius veikimo būdus, jie pasielgia būtent taip, kaip mato elgiantis kitus. Pasitaiko, kad turėdamas aiškią nuomonę tuo ar kitu klausimu ir visą reikiamą informaciją savo nuomonei pagrįsti, žmogus garsiai išsako ne savą, bet kitų mintis, atkartojančią nuomonę. Dažniausiai taip elgiamasi todėl, kad patiriamas tam tikras aplinkybių spaudimas. Kalbant apie konformizmą grupėje, galima išskirti keletą svarbių tokio elgesio priežasčių:

1. Informacija ir pasitikėjimas. Kiti žmonės mums yra svarbus informacijos šaltinis. Jie dažnai žino tai, ko nežinome mes, todėl tokiais atvejais galime pasinaudoti jų turimomis žiniomis. Jeigu mes, turėdami savo požiūrį, pamatysime, kad grupės požiūris kitoks, galime pasielgti konformistiškai. Kuo labiau pasitikėsime grupe, tuo labiau būsime linkę į konformizmą.

2. Nukrypimo baimė. Nenoras būti kitokiu, “nukrypti į šalį” visuomet yra bendravimą stipriai veikiantis faktorius. Dažniausiai nenorime pasirodyti esą kitokiais, mieliau sutinkame būti tokie kaip visi. Baiminantis, jog išryškėjus požiūrių skirtumams, grupė žiūrės kaip į išsišokėlį ir neberodys palankumo, dažnai ir pasirenkamas konformistinis kelias.

3. Grupės vieningumas. Konformizmą ypač skatina vieninga grupės nuomonė. Pastebėta, jog tada, kai grupė nėra vieninga, konformizmo esti kur kas mažiau. Šia prasme nesvarbu, ar kiti nepritariantieji sutinka su jūsų nuomene, ar laikosi dar kito, trečiojo požiūrio. Svarbu, jog jūs nebesijaučiate esąs vienintelis, nukrypęs nuo bendros grupės pozicijos.

4. Grupės dydis. Konformizmo laipsnis paprastai tuo didesnis, kuo daugiau grupės narių. Tiesa, kai kuriose grupėse, didėjant narių skaičiui, nuo tam tikros ribos konformizmo laipsnis nebesikeičia.

5. Grupės kvalifikacija. Kuo aukštesnė grupės kvalifikacija, lyginant su individo kvalifikacija, tuo labiau šis ja tiki.

6. Pasitikėjimas savimi. Visa, kas didina žmogaus pasitikėjimą savimi, tuo pačiu mažina jo konformizmą. Kuo sunkiau priimti kokį nors sprendimą, tuo mažiau šiuo klausimu pasitikime savimi ir tuo lengviau pasiduodame konformizmui kitų nuomonių atžvilgiu.

7. Grupės sutelktumas. Labai svarbūs konformizmo prasme yra ir grupės narių santykiai, grupės sutelktumas. Kitaip sakant, jėgos, kuri išlaiko grupę vieninga, glaudžia, kuri skatina grupės narius likti grupėje, stiprumas. Didesnis sutelktumas lemia didesnį konformizmą.

8. Pasišventimas. Didelė įtaką konformizmui turi žmogaus pasišventimas idėjai, savos nuomonės laikymasis. Vienas iš būdų patvirtinti savo nuomonę – tai išsakyti ją viešai. Tada, kai kiti jau žino mūsų nuomonę, būna sunkiau ją keisti ir kartu mažiau pasiduodama konformizmui.

9. Individualios savybės. Šia prasme egzistuoja dideli individualūs skirtumai. Žmonės pasižymi skirtingu
konformizmu net tada, kai atsiduria visiškai vienodoje situacijoje.

10. Kultūriniai skirtumai. Skirtingų tautybių ir kultūrų žmonės pasižymi ne vienodu konformizmu.

11. Lyčių skirtumai. Dauguma tyrimų rodo, kad moterys pasižymi didesniu konformizmu negu vyrai. Tačiau, kita vertus, paaiškėjo, kad moterys būna labiau konformistiškos, susidūrusios su tradiciškai vyriškomis interesų sritimis: sportu, automobilizmu, politika. Diskutuojant apie moteriškesnius dalykus – valgio gaminimą, madas, vaikų auginimą – didesniu konformizmu pasižymi vyrai.

4.2. Asmenybės statusas grupėje.

Grupę sudaro didesnis ar mažesnis skaičius asmenybių – individų. Grupėse šie individai pasiskirsto rolėmis. Atlikdami savo vaidmenis, jie santykiauja su kitais grupės nariais ir užima tam tikrą padėtį (statusą) tarpasmeninių santykių sistemoje.

Statusas – tai grupės nario pozicija grupėje ar visuomenėje. Skiriiamas mažos grupės ir socialinis statusas. Socialinis statusas – tai asmens pozicija visuomenėje. Mažos grupės statusas – pozicija grupėje. Mažoje grupėje statusas gali būti faktiškas ir subjektyviai suvoktas. Suvoktas statusas yra subjektyvi faktiško statuso interpretacija. Asmuo gali arba adekvačiai suvokti savąjį statusą, arba jį padidinti bei sumažinti. Sociometrinis statusas – užimta pozicija sociometrinio tyrimo metu.

Yra ir vadinamas ribos (marginalinis) statusas, kuris būdingas asmenims, priklausantiems kelioms grupėms. Kai reikia vadovautis kelių grupių nuomonėmis bei lūkesčiais, tokia padėtis dažnai riboja asmens vaidmenį bei jo elgesį vienoje ar kitoje grupėje, sukelia konfliktines situacijas, frustracijas.

Statuso svarbiausioji charakteristika – prestižas. Tai savitas asmens įvertinimo už jo nuopelnus grupei ar visuomenei matas.

Visuomeninio prestižo pripažinimas gali būti oficialus ir neoficialus. Pirmuoju atveju prestižas priklauso nuo valstybinės ar visuomeninės įstaigos nuomonės. Paprastai oficialaus prestižo pripažinimas yra lydimas oficialių prestižo ženklų (ordinų, vardų, laipsnių ir t.t.) suteikimu. Antruoju atveju prestižą pripažįsta toji socialinė aplinka (kolektyvas, grupė), kuriai asmuo priklauso. Prestižo pripažinimas pasireiškia pagarbos jausmu. Socialistinėje visuomenėje šie du prestižo pripažinimo atvejai paprastai vienas kitą sąlygoja, jeigu mažos grupės normos ir socialinės ekspektacijos atitinka visuomeninės sistemos ir visuomenės vertybes.

Antagonistinių klasių visuomenėje prestižo pripažinimas oficialiu ir neoficialiu keliu dažnai nesutampa. Tai sąlygoja skirtingos visuomeninių grupių ir klasių socialinės vertybės kapitalistinėje visuomenėje būdingi atvejai, kai mikroaplinka, atskiros socialinės grupės pripažįsta atskiro asmens prestižą, o valstybiniai institutai jį ignoruoja. Ryškūs tokių atvejų pavyzdžiai yra JAV visuomeninių veikėjų Andželos Deivis, Martyno Liuterio Kingo, Džono Hariso, “Vilmingtono “ dešimtuko ir kt. Likimai, nors šių kovotojų prieš rasinę diskriminaciją prestižą pripažįsta plačiosios darbo žmonių masės.

Asmuo, priklausąs įvairioms grupėms ar kolektyvams, gali užimti atitinkamoje socialinėje aplinkoje skirtingas pozicijas: mokytojas (profesinė pozicija), tėvas (šeimos pozicija), miesto savivaldybės deputatas (visuomeninė politinė pozicija).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2911 žodžiai iš 5821 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.