Konfliktai2
5 (100%) 1 vote

Konfliktai2

112131415161

Įvadas. S. Freud laikomas vienu pirmųjų žmogaus konfliktiškumo koncepcijos kūrėju. Jis daugiausia domėjosi asmenybės vidiniais konfliktais. Didžiausias S. Freud nuopelnas yra tas jog tarpasmeninių konfliktų priežasčių jis patarė ieškoti pasamonėje. S. Freud pasekėjęs A. Adler teigė, kad konfliktai kyla asmenybėj bandant išsivaduoti iš nepilnavertiškumo jausmo ir stengiantis dominuoti vieniems prieš kitus. K. Horney konfliktų šaltiniu laikė nepakankamą artimųjų, visų pirma tėvų, geranoriškumą individo atžvilgiu. E. Fromm tvirtinimu, tarpasmeniniai konfliktai kyla, kai žmogus negali realizuoti asmeninių tikslų ir poreikių. K. Lorenz – pirmasis mokslininkas, iškėlęs hipotezę, jog pagrindinė socialinių konfliktų priežastis – individo minios agresyvumas.

Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų požiūrių, interesų, elgiasio motyvų, siekių susidūrimas.

M. Symonds: „Konfliktas – dviejų tuo pačiu metu kylančių nesuderinamų sistemų… pasireiškimas“.

Konflitas – priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai ir išgyvenimas.

KONFLIKTAI

Konfliktais labiausiai domisi trys mokslo kryptys: psichologija, politologija ir sociologija, taip pat šias problemas sprendžia filosofija, pedagogika, istorija, karo mokslai, sociobiologija, menotyra, matematika…

Psichologijos moksle galima išskirti du stambius konfliktų tirynėjimo laikotarpius. Pirmajame periode psichologus daugiausia domino arba konflikto padariniai, arba konflikto priežastys,, o antrajame periode – domėjosi pačiu konfliktu.

Pirmojo laikotarpio kryptys:

Psichoanalitinė – S. Freud tarpasmeninių konfliktų preižasčių reikia ieškoti pasamonėje.

Etologinė – buvo iškelta hipotezė, jog pagrindinė socialinių konfliktų priežastis – individo ir minios agresyvumas.

Grupinės dinamikos – buvo pasiūlyta elgesio dinaminės sistemos koncepsija (konflikto sprendimas – asmenybės motyvacijos ir individų tarpusavio sąveikos struktūros reorganizacija).

Frustracijos – agresijos – agresija visada kyla dėl frustracijos (frustracija – slegianti įtampa, nerimas,neviltis ar pyktis, atsirandantys dėl vidinių ar išorinių kliūčių, trukdančių siekti tikslo).

Elgesio – konflikto priežasčių ieškoma socialinėje aplinkoje, kuri keičia įgimtas individo sąvybes, taip pat sociometrijos, interakcionistinė ir sociotropinė kryptys priklauso I-ajam laikotarpiui.

Antrojo laikotarpio kryptys :

Teorinė – žaidimų – didelis dėmesys teikiamas konflikto dalyvių motyvams. Konfliktai gali būti sprendžiami konstruktyviai ir destruktyviai.

Oraganizacijos sistemų teorija – tiria žmonių konfliktiško elgiasio realiose situacijose stilius. Pagal nuostatų konkurento atžvilgiu ir tikslų siekimo derinį autoriai išskyrė penkias elgiasio strategijas, kurios gali pasireikšti konfliktinėje situacijoje: konkurenciją, prisitaikymą, vengimą, kompromisą, bendradarbiavimą.

Derybų proceso teorija ir praktika – tyrinėtojai sprendžia dvi problemas: kas lemia konfliktuojančių pusių pasiryžimą pradėti derybas ir kaip turėtų vykti derybų procesas.

Konflikto samprata, tipai, sprendimas

Geriausias būdas išspręesti konfliktą – jo išvengti, tačiau, kai du žmonės pretenduoja į vieną ir tą patį, konfliktas tampa neišvengiamas. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį. Konfliktas – santykių, procesų vystimosi šaltinius; signalas asmenybei keistis; galimybė suartėti; galimybė „išelektrinti“ įtemptus santykius.

Vidinių asmenybės konfliktų tipai. Sunkios asmenybės situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkiosms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir kofliktai. Vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus, asmenybinės krizės nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradimą.

Vidiniai sunkumai – tai asmenybės vidinės problemos: abejonės, neryžtingumas, nerasta išeitis, problemos sprendimo nebuvimas.

Asmenybės krizės – ilgai trunkantys asmenybės gyvenimo periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pokyčiai. Skiriamos raidos, neurotinės ir trauminės krizės.

Vidiniai asmenybės konfliktai – aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys prieštaringus ryšius su socialine aplinka. Vidinėms asmenybės struktūroms priskiriama:

Motyvai – jie atspindi įvairaus lygio mūsų siekimus (poreikius, interesus, norus, potraukius ir t.t.) ir gali būti išreiškiami sąvoka ‚noriu“.

Vertybės – gali būti asmenybės („Man vertinga“) arba priimtos mūsų vien todėl, kad šių vertybių prisilaikoma visuomenėje, arba jos yra kažkaip kitaip vetingos. Jos žymimos sąvoka – „reikia, reikalinga“.

Savivertė – apibūdina kaip individo reikšmingumas pačiam sau, kaip savų galimybių, savybių, savo vietos tarp kitų įvertinimas. Savivertė atspindi mūsų pretenzijų lygį. Savivertę galima išreikšti sąvoka „galiu“ arba „negaliu“ („Aš esu“).

Vidinių asmenybės konfliktų tipai

1. Motyvaciniai konfliktai. Jie būna trejopi:

• Kai reikia pasirinkti vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų.

• Kai reikia
pasirinkti vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų.

• Kai pats tikslas, objektas turi patrauklių, ir nepatrauklių pusių.

2. Moralės (normatyviniai) konfliktai. Tai konfliktai tarp noro ir pareigos, tarp „noriu“ ir „reikia“.

3. Kognityviniai konfliktai. Jų priežastis – kognicijų (žinių, išsivaizdavimų) prieštaringumas.

4. Nerealizuoto noro arba menkavertiškum komplekso konfliktai. Tai konfliktai tarp norų ir tikrovės, kuri blokuoja jų patenkinimą.

5. Vaidmenų konfliktai. Šie konfliktai kyla. Kai individas nesugeba suderinti kelių atliekamų sacialinių vaidmenų, arba juos atlieka nekokybiškai ir dėl to išgyvena.

6. Adaptaciniai konfliktai. Jie pasireiškia kai nesutampa aplinkos reikalavimai ir žmogaus profesinės, fizinės ar psichologinės galimybės.

7. Neadekvačios savivertės konfliktai. Savivertės adekvatumas priklauso nuo to, kiek individas yra savikritiškas, kaip jis vertina savo sėkmes ir nesėkmes.

Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda tobulėti žmonėms, formuoja adekvačią savivertę, gilesnį savęs pažinimą. Destruktyvūs konfliktai neretai perauga į gyvenimo krizes ir lemia neurotinių reakcijų susiformavimą. Dažni ir ilgai trunkantys vidiniai konfliktai menkina veiklos efektyvumą, gali stabdyti asmenybės raidą, žmonės ima nebepasitikėti savimi. Aštrūs vidiniai konfliktai žlugdo ir tarpasmeninius santykius, bendraudami žmonės tampa agresyvesni, nerimastingesni, dirglesni.

Vidinių asmenybės konfliktų sprendimas

Konstruktyvus sprendimas grąžina žmogui dvasinę pusiausvyrą, dingsta įtampa, veikla tampa efektyvesnė. Žmonės yra labai skirtingi, todėl labai skiriasi ir žmonių pasirenkamos konflikto sprendimo strategijos: vieni pasineria į ilgalaikius apmąstymus, kiti imasi veikti, treti – skęsta savo emocijose. Kiekvienas žmogus turi susikurti savą vidinių konfliktų sprendimo stilių. Skirtingo temperamento žmonės skiriasi pasirenkamais konfliktų sprendimo būdais. Cholerikai paprastai viską sprendžia greitai, jiems geriau pralaimėjimas nei užsitęsęs neapibrėžtumas. Melancholikai ilgai svarsto, mąsto nesiryždami imtis veiksmų. Galima padaryti išvadas, kad temperamentas įtakoja vidinio konflikto sprendimo dinamiškumą: išgyvenimų kilimo greitį, jų stabilumą, individualų ritmą, intensyvumą ir t.t.

Vidinius konfliktus žmonės paprastai sprendžia „įjungdami“ savo psichologinius gynybos mechanizmus. Psichologinės gynybos žmonės tiesiog išmoksta gyvenimo bėgyje. Psichologinė gynyba padeda palaikyti Aš vaizdo stabilumą, išsaugoti savigarbą. Gynybos mechanizmai gina žmones nuo nerimo, kaltės jausmo, nepriimtinų impulsų, vidinių konfliktų.

Psichologinės gynybos mechanizmai:

• Neigimas – ti vienas iš papraščiausių gynybos mechanizmų. Neigdamas žmogus elgiasi taip, tarsi nebūtų baimės šaltinio arba jis būtų netikras. Žmogus tarsi nenori pastebėti to, kas gali sukelti baimę, nerimą, kaltės jausmą. Neigimas padeda sulaikyti neigiamas emocijas patekus į sunkią situaciją. Tai infantilus mechanizmas, nes neieškoma sprendimo, o apsiribojama problemos ignoravimu. Galima išreikšti sąvoka „nepastebėk šito“

• Projekcija – nesąmoningas savo neigiamų sąvybių, jausmų, elgiasio motyvų priskyrimas kitam individui. Projekcija pasireiškia perdėtu asmens pastabumu, jautrumu toms žmonių sąvybėms, kurias turi jis pats ir kurios yra nepriimtinos pačiam žmogui. Galima išreikšti sąvoka „apkaltink“.

• Regresija – padeda užniaužti nepasitikėjimą savimi ir nesėkmės baimę. Pasireiškia nebrandaus elgiasio stereotipais (pvz., nagų kramtymu). Regresija reiškiasi nesąminingas žmogaus siekimas susilaukti aplinkinių dėmesio ar priversti kitus išspręsti jo problemas. Regresijos žymima sąvoka „gailėkis“

• Pakeitimas – gynybos mechanizmas, kai priešiškumas, agresyvumas nukreipiamas nuo stipresnio ar reikšmingesnio subjekto į kitą asmenį, objektą ar į save. Nesamoningai pykčio objektas pakeičiamas tada, kai traumuojantis šaltinis taip pat gali atsakyti agresyvumu arba atstūmimu. Pakeitimas gali būti išreiškiamas sąvoka „užpulk ką nors kitą“/

• Išstūmimas – padeda sumažinti nerimą arba kaltės jausmą, palaikyti teigiamą savęs vertinimą. Iš sąmonės išstumti reiškiniai niekur nedingsta, jie egzistuoja pasąminėje ir veržiasi atgal į sąmonę įvairiais būdais „neatsimink to“.

• Izoliacija – nesąmoningas atsiribojimas nuo skausmingų, nerimą keliančių jausmų. Individas prisimena traumuojančias situacijas, nemalonumus ir nepatiria su tais įvykiais susijusių emocijų, nerimo „nejausk to“.

• Introjekcija – kitų žmonių vertybių, charakterio bruožų perėmimas siekiant išvengti grėsmės iš jų pusės. Introjekcija gali būti išreiškiama sąvoka „nežinok iš kur tai“.

• Intelektualizacija – abstraktus emocinių problemų nagrinėjimas, jų perkėlimas į teorinę plotmę, atsiribojimas nuo savo emocinių problemų pasineriant į intensyvią intelekto veiklą. Toks problemų nagrinėjimas turi aiškų tikslą – individui ima atrodyti, kad jis valdo situaciją. Galima priskirti sąvoka „suteik naują prasmę“.

• Sublimacija – išstumtų nepriimtinų potraukių, jausmų, minčių. Sublimacija padeda išvengti nerimo, kurį kėlė nepriimtinas potraukis ir suteikia pasitenkinimą,
žmonių pripažinimą. Sublimacija – intelektualizacijos sudėtinė dalis „transformuok tai“.

• Racionalizacija – panašių į tiesą priežasčių radimas, siekiant paaiškinti savigarbai kenkiančius savo poelgius, norus. Žmogus paprastai tiki savo aiškinimu, nelaiko jo racionalizacija. Racionalizacija – taip pat intelektualizacijos sudėtinė dalis „rask pateisinimą“.

• Atvirkštinis reagavimas – toks gynybinis mechanizmas, kai žmogus savo elgesiu demonstruoja visiškai priešingas nuostatas, kurios iš tikrųjų jam yra nebūdingos. Neįsisąmoninta neapykanta paverčiama demonstratyvia meile, sadistiniai impulsai – užuojauta. Socialiniai nepriimtini pareikiai pakeičiami priimtinais. Galima priskirti sąvoką „paversk tai priešingu“

• Konpensacija – nesąminingas arba sąmoningas individo siekimas įveikti savo menkavertiškumo jausmą, realizuojant savo tikslus kokioje nors gyvenimo srityje „įgyk tai“.

• Identifikacija – nesąmonuingas žmogaus susitapatinimas su kitu žmogumi, žmonių grupe, kai tuo siekiama išsaugoti ryšius su žmogumi ar grupe ir pakelti savivertę. Identifikacija – trys glaudžiai susiję psichiniai procesai:

1. emociniais ryšiais pagrįstas susitapatinimas, tam tikros grupės normų, vertybių perėmimas;

2. požiūris į kitą žmogų kaip į savo paties tęsinį, savo bruožų, jausmų, norų priskyrimas jam.

3. savęs įsivaizdavimas kito vietoje, įsigyvenimas į kito žmogaus pasaulį, perėmimas svarbių kitam žmogui vertybių.

Identifikacija gali būti laikoma konpensacijos mechanizmo sudėtine dalimi. Priskiriama sąvoka „būk kaip jis, nes kitais neteksi jo“.

• Fantazija – bėgimas nuo realių problemų, susijusių su vidiniu konfliktu, į vaizduotę. Fantazavimas – kompensacijos mechanizmo sudėtinė dalis. Sąvoka, kurią galima priskiti Fantazijai – „svajok apie tai“.

Gynybiniai mechanizmai, kurių paskirtis – padėti žmogui adaptuotis ir išspręsti asmenybinius konfliktus, tam tikromis sąlygomis gali sukelti priešingą afektą – dezadaptaciją ir nesibaigiantį konfliktą. Toks gynybinių mechanizmų nevienareikšmiškumas susijęs su tuo, jog dažniausiai jie susiformuoja kaip ankstyvųjų gyvenimo tarpsnių konfliktų produktas. Todė psichologinė gynyba vėlesniuose konfliktuose ne visada būna efektyvi: per didelis gynybiškumas rodo nesugebėjimą pripažinti tikrovės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Tai trukdo žmonėms bendrauti ir realizuoti save.

Tarp asmeninių konfliktų tipai ir struktūra

Socialiniams konfliktams priskiriami :

• tarpasmeniniai

• tarpgrupiniai

• tarptautiniai konfliktai

Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio.Konfliktiški yra tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis viršesnis už kitus, ima nurodinėti.

Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti – itin menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, kad nusileisdami liksime pažeminti, todėl už savigarbą kovojame, deja, ne visada etiškomis priemonėmis.

Konflikto atomazgą nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu. Tyrimai rodo, kad žmonės situaciją ima vertinti kaip konfliktinę, jeigu įžvelgia tris dalykus:

1. Tam tikrą tipišką tarpusavio sąveiką, elgesį (,, kovoja tarpusavy:, ,,nori pasiekti savo“, ,,nori įrodyti savo tiesą“, ,,rašo skundus‘ ir t.t.)

2. Egzistuojančius prieštaravimus (,, nori skirtingų dalykų“, ,,skirtingi interesai“, ,,skirtingi tikslai“ ir t.t.)

3. Tam tikras emocijas ( ,,išgyvena“, ,,kenčia“, ,,jaučia nervinę įtampą“, ,,nusiteikęs karingai“ ir t.t.).

Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeninių konfliktų tipai:

Pagal poreikius:

1. Išteklių- kai konfliktai kyla dėl materialinių gėrybių;

2. Statuso ir vaidmenų- konfliktai kyla nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, dėl socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan.,

Pagal gyvenimo sferą:

1. Šeimos,

2. Darbo,

3. Buitiniai,

4. Politiniai ir t.t.

Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį:

1.Konstruktyvūs,

2. Destruktyvūs.

Pagal trukmę:

1. Trumpalaikiai,

2. Ilgalaikiai,

3. Užsitęsę, patekę į akligatvį.

Pagal pavaldumą:

1. Horizontalūs- tarp vienodo statuso individų,

2. Vertikalūs- tarp pavaldinio ir vadovo,

3. Diagonalūs- tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso asmens.

Pagal emocijų įtampą:

1. Aukštos įtampos,

2. Vidutinės įtampos,

3. Žemos įtampos.

Pagal intensyvumą:

1. Aukšto intensyvumo,

2. Vidutinio intensyvumo,

3. Žemo intensyvumo.

Pagal

Tiesiogiai – nukreipti į mus ,

2. Šalutiniai- tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vis tiek žeidžia.

Pagal konflikto sukėlėją:

1. Aktyvūs- patys išprovokuojate konfliktą,

2.pasyvūs- išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą.

Pagal konflikto kontrolę:

1. Kontroliuojami,

2. Nekontroliuojami.

Yra ir daugybė kitokių skirtumų.Beje, taip galima skirstyti ir tarpgrupinius , ir tarptautinius konfliktus.

Konflikto struktūra

Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį:

1. Konflikto dalyviai:

• Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešinikais.Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusį konfliktą- iniciatorių.(tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus!)

• Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).

• Kiti dalyviai.Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu.

2. Konflikto objektas.Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.

3. Aplinka.Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro- ir makroaplinka.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:

1. Motyvai- vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius.

2. Konfliktinis elgesys- konflikto dalyvių priešingos krypties veiksniai.

Konflikto dinamika

Konflikto eigą nusako dvi pagrindinės sąvokos: konflikto etapai ir konflikto fazės.

Konflikto etapai parodo konflikto raidos ( nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus.Paprastai skiriami penki etapai:

1. Konfliktinės situacijos atsiradimas.

2. konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas.

3. Atviros konfliktinės sąveikos pradžia

4. Atviro konflikto plėtra.

5. Konflikto išsprendimas.

Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais.Skiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kartų:

1. pradinė fazė

2. kilimo fazė

3. konflikto pikas

4. kritimo fazė.

Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesnės galimybės jį išspręsti.

Tarpasmeninių konfliktų sprendimas

Konflikto strategijos:

• Rungtyniavimas ( konkurencija). Pirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Šią strategiją tikslinga taikyti tada, kai turintis valdžią asmuo vardan grupės saugumo ar gerovės eliminuoja priešiškai nusiteikusį grupės narį; kai sprendimą reikia priimti greitai ir tam turima pakankamai valdžios; kai jaučiama, kad kito pasirinkimo nėra, o ir prarasti nebėra ką; kai siūtuacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai.

• Prisitaikymas (nuolaida, nuslopinimas). Priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekiama palaikyti gerus santykius su oponentu, neigiamas konflikto egzistavimas.. Ši strategija tinkama tuo atvėju, jei konfliktas nėra gilus, rimtas. Prisitaikymas tinka ir tada, kai konflikto baigtis ypatingai svarbi mūsų oponentui, o mums – nelabai; kai šansai apginti savo interesus yra labai menki. Ši strategija netinkama jei konfliktas yra rimtas. Nepatariama taikytis prie kito ir tada, jei oponentas visiškai to neįvertina, nori paversti prisitaikymą taisykle, neatsako geranoriškumu.

• Vengimas (pasitraukimas, neveiklumas). Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savo teisės, su nieko nesitariama dėl sprendimo. Iš konflikto pasitraukima emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinama iš patalpos). Tokiu būdu iš savęs atimama galimybė paveikti situacijos eigą. Be to, oponentas gali dar labiau pakelti savo reikalavimus. Negalima naudoti vengimo strategijos kaip bausmės oponentui. Vengimo strategija tinkama tada, kai tokiu būdu galima atkreipti dėmesį į užsitęsusią krizę.

• Kompromisas. Tai abipusės nuolaidos. Neretai „dalijimas pusiau“ laikomas teisingiausiu sprendimu. Ši strategija taikytina tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami. Jeigu kompromiso buvo griebtasi iškart, gerai neišsianalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti toli gražu ne pats optimaliausias konflikto sprendimo variantas.

• Bendradarbiavimas. Tai sėkmingiausia strategija: žmonės aktyviai dalyvauja konflikto sprendime, gina savo interesus, atsižvelgia į oponento pageidavimus, randa abi puses tenkinantį sprendimą.

Bendradarbiavimo pagrindinis principas – „Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum“. Strategiją“laimėti – laimėti“ sudaro šeši pagrindiniai žingsniai:

I žingsnis. Kontroliuoti emocijas, pakviesti tai padaryti ir savo oponentą. Prodyti žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.

II žingsnis. Pasiūlyti taisykles, kurių turi laikytis abi pusės, spręsdamos konfliktą: atidžiai išklausyti vienas kitą, nepertraukinėti, nepykti ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti vienas kitą, stengtis suprasti priešingą nuomonę. Būtina atskirti žmones nuo problemos, t. y. atakuoti problemą, ne oponentą. Reikia būti „kietam“ problemos atžvilgiu ir „minkštam“ – oponentui. Jei oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinasi jis nėra geranoriškas arba dar neatsikratęs neigiamų emocijų: tai reikia į grįžti I žingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategiją.

III
žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į poziciją; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo interesus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, neneikite jų. Pažvelkite į situaciją oponento akimis (bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltiūs, veiksmus; nekritikuokite;. Net jei pats busite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios atakos arba gynimosi pagundą. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negailėdami jam priskirkite gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų reikalavimų. Jeigu jūsų oponentas taip nesielgia – išlikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbingą sprendimą. Į tai dažnai sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis.

IV žingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Tačiua neklauskite tiesmukai. Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų: išlaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų požiūrio pagrįstumas, oponentas į situaciją gali pažvelgti jūsų akimis.

V žingsnis. Alternatyvų variantų pasiūlymas. Pasiūlykite (ir oponentą skatinkite tai daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo – tai stabdytų kūrybinį procesą. Pabrėžkite, kad dabar svarbiausia – sprendimų gausa, o apie įgyvendinimą kol kas dar nekalbama. Vėliau atrinkite keletą geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu. Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip ir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį: pasakykite, jog pripažįstate ir gerbiate jo jausmus (tai nuramins žmogų). O po to priminkite, kad susirinkote čia būtent dėl gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti.

VI žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas. Parodykite ir įvertinkite oponento indėlį šioje sud sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit už geranoriškumą.

Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą

Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. asmuo, kuris suinteresuotas kurios nors usės pergale ar pralaimėjimu.Rekomendacijos, kurių turėtume laikytis užėmus tarpininko poziciją:

1.Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti;

2. Neįsitraukime į aptarinėjimus apie ,, siaubingą“ konfliktuojančiųjų padėtį,

3. Trečiojo asmens tikslas- skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį.

4. Negatyvius konfliktuojančių teiginius paverskime pozityviais.

5. Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas.

6. Būkime empatiški.Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį.

7. Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo: esant emocinei įtampai dažnai negirdima ką sako priešininkas.

8. Nuolat akcentuokime, kad dėl ko jo jau pasiektas susitarimas.

9. Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime ,,gelbėtojų“.Turime rasti aukso vidurį tarpabejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.

Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai

Psichologijoje be tiesioginių konflikto sprendimo būdų (kai konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios pusės arba padedamos trečiųjų asmenų), skiriami ir netiesioginiai konflikto sprendimo būdai.Pagrindiniai jų principai:

• Jausmų išsiliejimo principas: Negesinkime ,, užsidegusio“ žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja.Jei jis save gerbia, galbūt po valandėlės jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.

• Pozicijų pasikeitimo principas.Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3506 žodžiai iš 7007 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.