Konfliktų ir nesutarimų šeimoje poveikis vaikams
5 (100%) 1 vote

Konfliktų ir nesutarimų šeimoje poveikis vaikams

1121314151617181

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..2

1. Šeimos funkcijos, santykiai šeimoje, emocinės šeimos narių sąveikos……………………3

1.1. Šeimos funkcijos…………………………………………………………………………………..3

1.2. Šeima vaiko gyvenime…………………………………………………………………………..9

2. Konfliktai ir nesutarimai šeimoje……………………………………………………………………..10

2.1. Konfliktai šeimoje – kokie jie?……………………………………………………………..10

2.2. Konfliktų šeimoje šaltiniai……………………………………………………………………13

3. Kaip skirtingos konfliktų tarp tėvų rūšys, konfliktų dažnumas bei sprendimo rezultatai įtakoja vaiką……………………………………………………………………………………….14

3.1. Konfliktų dažnumas ir jų poveikis vaikui……………………………………………….16

3.2. Pykčio išraiškos būdai ir jų poveikis vaikui……………………………………………17

3.3. Konfliktų stiprumas…………………………………………………………………………….18

3.4. Konfliktų turinys…………………………………………………………………………………19

3.5. Konfliktų atomazga……………………………………………………………………………..19

4. Vaiko pažeidžiamumas, emociniai išgyvenimai konflikto metu…………………………..19

4.1. Pyktis šeimoje ir vaiko pažeidžiamumas konflikto metu………………………….19

4.2 Problemos, su kuriomis vaikas susiduria konfliktiškose šeimose……………….21

4.3. Vaiko amžiaus įtaka jo pažeidžiamumui………………………………………………. 22

4.4. Vaiko lyties reikšmė jo pažeidžiamumui………………………………………………..23

4.5. Ilgalaikių nesutarimų ir konfliktų šeimoje galima pasekmė – skyrybos. Jų poveikis vaikui………………………………………………………………………………………….24

5. Konfliktų ir nesutarimų šeimoje įtaka vaiko vystymuisi……………………………………..28

Išvados, galimi problemos sprendimo keliai…………………………………………………………30

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………..32

ĮVADAS

Niekas neapdraustas nuo nesėkmių, nelaimių, jaudulio. Pats atėjimas į šį pasaulį tiek motinai, tiek kūdikiui yra nemenkas stresas ir taip tęsiasi visą gyvenimą – kiekvienas žmogus su juo susiduria. Galima teigti, kad ir patys maloniausi ir ne tokie malonūs patyrimai dažniausiai prasideda šeimoje. Tačiau ypač jautriai į nesėkmes, sunkumus ir problemas šeimoje bei kasdienėje aplinkoje reaguoja vaikai bei paaugliai. Jie yra tik jauni daigeliai ir neigiamas aplinkos poveikis juos gali paveikti visam gyvenimui. Vaikui nuolat girdint barnius šeimoje jam klojami neigiamo patyrimo pamatai į ateitį. Jiems niekas nedingsta be pėdsako: konfliktai bei nesutarimai, girtavimas šeimoje – visa tai gali būti tolesnių nesėkmių šaltinis. Manom, kad tai labai aktuali problema šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje. Vaikų ir paauglių psichikos sveikata – viena svarbiausių sveikatos apraiškų. Į ją reikia jautriai įsiklausyti ir akylai įsižiūrėti. Reikia stebėti vaiko dvasinio komforto lygį, jį valdyti. Apie fizinę ir seksualinę prievartą prieš vaikus jau prabilta. Apie psichologinį smurtą, konfliktų šeimoje poveikį vaikams – dar ne. Manom, kad šią temą tikrai būtina plačiau išnagrinėti.

Savo darbe mes plačiau aptarsim šeimos funkcijas, jų įtaką vaikui. Taip pat aptarsim kokių tipų konfliktai šeimoje būna, kokios jų atsiradimo priežastys ir žinomą kaip skirtingos konfliktų rūšys, dažnumas bei sprendimo rezultatai įtakoja vaiką. Daug dėmesio skirsim vaiko pažeidžiamumui, bei emociniams išgyvenimams konfliktų šeimoje metu, taip pat tų konfliktų įtakai tolesniam vaiko vystymuisi.

1. ŠEIMOS FUNKCIJOS, SANTYKIAI ŠEIMOJE, EMOCINĖS ŠEIMOS NARIŲ SĄVEIKOS

1.1 Šeimos funkcijos

Pagal Lietuvos respublikos konstitucijos 38 straipsnį šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti [9].

Šeima yra „lyg asmuo”, vieta, kur žmogus susipažįsta su gyvenimu ir jo socialine dimensija. Ji tebėra stipraus emocinio ryšio vieta. Tai vieta, kur tikimasi būti asmeniškai pripažintam [18].

Tačiau kuriant šeimą retai dominuoja vienas poreikis, dažniausiai jų būna keliolika. Nesudėtinga juos suskirstyti į svarbiausias grupes:

 tėvystės ir motinystės arba giminės tęsimo;

 emocinio bendravimo, savojo “aš” išsaugojimo;

 seksualiniai;

 bendro ūkio ir buities [1].

Šios poreikių grupės atitinka žmogaus gyvenimui reikšmingiausias šeimos funkcijas.

Šeimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vienų
kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir t. t.) atlikimą. Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas [12]. Dar galima išskirti šias šeimos funkcijas:

1. Žmonių giminės tęsimas. Vaikų gimdymas yra moralinė būtinybė, nes vaikai teikia daug džiaugsmo, stiprina šeimą ir tautą, be to glaudžiai siejasi su emociniu poreikiu pratęsti save savo vaikuose. Šeimoje atsiradus vaikams, praturtėja jos narių dvasiniai ryšiai, tėvai pakartoja savo vaikystę ir jaunystę savo vaikų vaikystėje ir jaunystėje, papildo savo gyvenimo prasmę ir per savo vaikus pažįsta patį gyvenimą giliau ir pilniau.

2. Vaikų auginimas, socializacija ir auklėjimas. Vaikų auginimas – viena iš svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Ji patenkina emocinius motinystės ir tėvystės poreikius bei visuomenės reikmes,- kad gimtų daugiau vaikų ir jie geri užaugtų. J.Gutauskas rašo: “Mažai tautai yra tik vienas tikras kelias, tai veržlumas ne tiek į plotį, kiekį aukštį, į kūrybinius laimėjimus. Horizontalinę slinktį dažniausiai sulaiko gausesnės ir stipresnės tautos. Kilimas vertikalia kryptimi visada yra laisvas ir nevaržomas. Tuo kilimu apsaugoma ir tautybė”[2]. Lietuvių tautos dvasinio atgimimo laikotarpiu tai ypač svarbu. Sustiprėtų mūsų dvasia ir dorovė. Taptų humaniškesni žmonių tarpusavio santykiai.

Plačiai auklėjamoji šeimos funkcija suprantama taip [2] :

 garantuoti pilnavertį ir teisingą vaiko fizinį vystymąsi;

 sudaryti tinkamas sąlygas vystytis vaiko interesams bei intelektualiniams poreikiams ir

 išugdyti nuolatinio mokymosi motyvus;

 supažindinti su visuomenėje priimtinomis elgesio normomis, formuoti etines sąvokas, mokyti suprasti kito žmogaus elgesį, suvokti jo individualumą bei skirtumus ir interpretuoti tą elgesį laikantis visuomenėje priimtų bendravimo taisyklių;

 formuoti patriotinę nuostatą į savo tautybę, ugdyti jausmingą pažiūrą į idėjines tradicijas, pagarbą tautos simboliams, tradicijoms ir didvyriams;

 supažindinti vaiką su kultūros ir meno pasauliu, išmokyti aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje, naudingai praleisti laisvalaikį;

 išugdyti aktyvią pažiūrą į darbą, sužadinti domėjimąsi tėvų darbu, paruošti vaiką darbui ir profesijos pasirinkimui;

 išugdyti poreikį bendrauti su žmonėmis, plėtoti tuos kontaktus su giminėmis, artimaisiais, rodyti įvairaus pobūdžio iniciatyvą, skatinančią bendrauti su aplinka;

 išugdyti teigiamą pažiūrą į tėvų ir sutuoktinių santykius, formuoti globėjiškas pozicijas jaunesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu, palaikyti draugiškus santykius tarp tėvų ir vaikų nepažeidžiant tėvų autoriteto;

 ruošti savarankiškam gyvenimui ugdant kūrybišką bendradarbiavimo poziciją šeimos gyvenime, paruošti gyvenimo sunkumams ir problemoms;

 sudominti vaikus globalinėmis (ekologinėmis, demografinėmis, energetinėmis, lygiateisio tautų bendravimo ir bendradarbiavimo ir kt.) problemomis ir ruošti juos aktyviam įsijungimui į šių problemų sprendimą.

Vaiko auklėjimo šeimoje tikslas gali būti suprastas trejopai: a) ateities meilė – aukščiausias auklėjimo tikslas (be jo negalėtume pasiekti kitų kilnių tikslų); b) harmoningos asmenybės išugdymas – programinis tikslas; c) žmogaus, Lietuvos piliečio, patrioto, internacionalisto išauklėjimas.

Ateitis motyvuoja mūsų poelgius. Tėvai, augindami vaikus, tarsi sąveikauja tarp ateities, dabarties ir praeities. Ateities meilė yra lyg sintezė įvairių funkcijų. Ji bręsta drauge su žmogaus dorovingumu ir jo išsilavinimu. Išsilavinęs ir kultūringas žmogus tolesnės ateities siekia labiau ir rūpestingai derina su ja savo poelgius [2].

Harmoningos asmenybės ugdymas savo ruožtu padeda išsaugoti visos visuomenės sveikatingumą, jos dvasingumą bei dorovingumą. Be to neįmanoma šeimos ir tautos laimė [2].

3. Ūkinė ekonominė šeimos funkcija. Ji susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, šeimos biudžeto tvarkymu. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą. Įsitraukę į ūkinę ekonominę šeimos veiklą sutuoktiniai ir vaikai stiprina tarpusavio ryšius, gerina šeimos mikroklimatą. Tai vyksta tuo atveju, kai tarp šeimos narių sąžiningai paskirstomos pareigos, nežeminant vienas kito.

Šeimos ekonomika lyg vandens lašas atspindi sudėtingą jausmą, norų, poreikių spektrą, kuriuo vadovaujasi šeimos nariai. Ūkiniai poreikiai neretai vadinami vitališkaisiais, t. y. gyvenimiškais. Jų tenkinimo būdai būna protingi arba neprotingi, egoistiški ir altruistiniai, dirbtiniai ir iškreipti. Poreikius sunku valdyti, nes pasak graikų išminčiaus, žmonės paprastai ne tiek džiaugiasi tuo, ką jie turi, kiek sielvartauja dėl to, ko jiems neduota. [1]

Šeimos (namų) ekonomikos tvarkymo atžvilgiu šeimas sąlyginai galima suskirstyti į šiuos septynis tipus [2]:

1) Dažniausiai sutinkamas tradicinis šeimos tipas.

2) Šeimos, kurių nariai visų pirma susirūpinę plėtoti kūrybinius sugebėjimus.

3) Šeimos, kurios siekia gyventi visą gyvenimą be materialinių trūkumų, turtingai savo malonumui.

4) Šeima, kurios pagrindinis tikslas – sukaupti kuo daugiau pinigų, brangių daiktų.

5) Šeimos, kuriose materialiniai interesai minimalūs, nėra garbėtroškiškų siekių.

6)
“Bohemiška” šeima.

7) Šeimos, kurios neturi savo nuomonės ir gyvenimą planuoja ne pagal savo išgales.

4. Rekreacinė šeimos funkcija. Rekreacinę (lot. recreatio – atstatymas) šeimos funkciją suprantame kaip laiką, skirtą turiningam poilsiui, fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui, sveikatos atgavimui. Tai dvasinio komforto šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas. Rekreacija nėra beprasmis laiko leidimas[2].

Laisvalaikis – viena svarbiausiųjų socialinių vertybių, žmogaus kaip asmenybės brandumo veidrodis. Į šeimos laisvalaikį įeina: televizijos laidų žiūrėjimas, radijo klausymas, skaitymas, susitikimai su giminėmis, draugais, pažįstamais, lankymasis bibliotekose, teatruose, koncertų salėse, atostogos, išvykos į gamtą, turistiniai žygiai, ekskursijos, sportas, kolekcionavimas, šeimos šventės, pasivaikščiojimai gamtoje, darbas sode, darže [1].

Šeima geriausiai atpalaiduoja, sušvelnina ir paties žmogaus vidinius konfliktus bei psichinę įtampą. Čia susiklosto palankios sąlygos reikštis simpatijai, pagarbai, užuojautai, švelnumui, galima išsikalbėti, “išsikrauti” – neutralizuoti neigiamas emocijas.

Šeima gali labiausiai atpalaiduoti nervinę-psichinę įtampą, kylančią už šeimos ribų, ypač darbe. Tačiau, kaip nurodo V.Justickis, šeima tik tada sugeba sumažinti darbe kilusią nervinę-psichinę įtampą, jeigu šeimoje ta įtampa yra mažesnė nei aplinkoje.

Šeima savo rekreacinės funkcijos neatlieka, kai jos nariai negali persiorientuoti iš darbo atmosferos į šeimos aplinką, kai kiekvienas laukia atidos, paguodos ir supratimo iš kito, kai nemoka turiningai organizuoti laisvalaikio. Tada poilsio ir atsipalaidavimo ieškoma ne šeimoje. Prasideda susvetimėjimas, blogėja tarpusavio santykiai. Taip atsitinka, visų pirma, todėl, kad sutuoktiniams trūksta dvasinės darnos, tolerancijos, bendrosios kultūros [1].

5. Komunikacinė (bendravimo) šeimos funkcija. Komunikacija (lot. communicatio – pranešimas) – šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis jos nariams palaikant kontaktus su masinėmis informacijos priemonėmis (televizija, radiju, periodine spauda), literatūra, menu ir vienas kitu [2].

Bendravimas šeimoje – tai dialogas, kurio metu kitas sutuoktinis suvokiamas kaip partneris, panašus savo pojūčiais, mintimis, svajonėmis. Tai kartu gestų, judesių, kūno kalba ir jos suvokimas [1].

Emociniam sutuoktinių kaip partnerių pasitenkinimui, – rašo Z.Tyška, – nebūtina “didžioji” arba “tikroji” meilė. Pakanka žmogiško sentimentalumo, mokėjimo vienas su kitu elgtis, tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo. Tačiau gili meilė yra laukiamas santuokoje veiksnys. Ne mažiau svarbus yra intelektualinio bendrumo jausmas. Jis padeda sutuoktiniams geriau bendrauti vienas su kitu, kai jie vertina vienas antro asmenybę, kai žmona laiko vyrą pranašesniu šiuo požiūriu už save, o vyras – žmoną. Tada jie dažniau esti vienas kitu patenkinti [2].

Vienas iš poreikių, už kurį žmogus, anot Aristotelio, sutiktų atiduoti auksą ir kitas brangenybes, yra tikra draugystė. Turėti tikrą draugą – tai jausti gyvenimo pilnatvę, būti laimingam.

Dabar ypač aktualus emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų prieraišumas šeimai. Sutuoktinių emocinis prieraišumas taip pat svarbus gyvenimo šeimoje reiškinys. Manoma, kad emocinė sutuoktinių elgsena turi penkias pagrindines stadijas [2]:

1) aistringo ir gilaus įsimylėjimo periodas, kai žmogus yra visiškoje teigiamų emocijų įtakoje (jis ar ji – vaivorykštės spalva);

2) atšalimo pradžia, kai pamažu mylimojo (mylimosios) paveikslas, jam (jai) nesant, vis rečiau iškyla sąmonėje, o kai jis (ji) pasirodo, vėl viskas pagerėja;

3) didesnis emocijų atšalimas, kai mylimojo nėra šalia, lenda “juodos mintys” į galvą, blogai jaučiamasi, o jo pasirodymas nebesuteikia – reikia, kad jis pasakytų, jog myli, ištartų švelnų žodį, paglamonėtų ir įteiktų dovanų;

4) susierzinimų dėl smulkmenų (išorės, įpročių ir kt.) periodas, kai į žmogų žiūrima kaip į “nusikaltėlį”, kai kiekvienas sutuoktinio žodis, gestas suvokiamas kaip kerštas, piktadarybė;

5) visiškas neigiamų emocijų įsigalėjimas, kai į sutuoktinį žvelgiama kaip į “šlykštų ir apdairų piktadarį” ir manoma, jog su juo gyventi jau nebeįmanoma.

Svarbu kad tarp sutuoktinių visiškai neišnyktų emocinis prieraišumas ir pagarba. Jie turi stengtis vyti šalin nerimą, abejones, nusivylimą, vietoj to turi stengtis suteikti džiaugsmo šeimoje.

Sėkmingai bendraudami šeimos nariai jaučia vienas kito pagalbos ranką, tikisi sulaukti ir neretai sulaukia materialinės ir dvasinės paramos. Jie yra saugūs ir žino, kad vienas kito neiškeis [2].

6. Reguliuojančioji šeimos funkcija. Šeima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją. Ji skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas vertybes ir elgesio pavyzdžius. Šeimos nariai kontroliuoja vieni kitų elgesį. Tai sutuoktinių veiklų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų šeimos, mokyklos ir visuomenės pagrindinius tikslus. Tai ir jautri vaikų kontrolė tėvų atžvilgiu reguliuojant jiems, kaip sutuoktiniams, tarpusavio santykius bei elgesį. Tai ir visos šeimos emocijų ir
kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu. Tai ir šeimos giminių įtaka vienų kitiems. Jos turinys ir formos priklauso nuo bendrosios pačių šeimos narių ir visuomenės kultūros.

Pasak P.Steinhauerio, šeima, kaip pusiausvyros sistema, gali būti suvokta trijuose tarpusavyje susijusiuose lygiuose [2].

1) Vidinis psichologinis lygis

2) Tarpasmeninės sąveikos lygis

3) Socialinio poveikio šeimai lygis

Steinhaueris taip pat nustatė šešis pagrindinius principus, kurie nulemia šeimos lygsvarą [2]:

1) Kiekvienoje šeimoje visi nariai turi nustatytus ir priimtus vaidmenis, kurie yra jų pačių priimti ir kitų šeimos narių jiems paskirti.

2) Kiekvienas šeimos narys ir visa šeima turi tikslius ir neapibrėžtus vaidmenis bei taisykles. Juos nustato pati šeima.

3) Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, šeima turi jai būdingą užduočių – problemų sprendimo būdą.

4) Kiekvienas šeimos narys išlaiko pusiausvyrą vienas su kitu.

5) Šeimos lygsvara reguliuojasi pati savaime. Kuo sveikesnė šeimos psichika, tuo ji palankiau atsakys į pasikeitimus šeimos viduje.

6) Šeimos lygsvara yra susijusi su pačios šeimos savigyna.

Svarbu yra ne tai, kaip vaidmenys yra nustatyti, bet žinoti, ar yra tarp jų vidinis darnumas, t. y. ar kiekvienas šeimos narys mato save tokį, kokį jį mato kiti [2].

7. Seksualinių poreikių tenkinimas. Tėvai, atlikdami jau minėtas šeimos funkcijas, kartu tvarko ir savo seksualinį gyvenimą. Vaikų gimimas šeimose dabar dažniausiai yra reguliuojamas. Seksualiniuose reikaluose moteris ir vyras yra lygūs, savarankiški. Reprodukcija nebėra vienintelis svarbiausias sutuoktinių seksualinių kontaktų motyvas. Seksologų nuomone, praktiniame gyvenime, žmonių santykiuose nėra seksualumo už dorovės ribų, nes nėra seksualinių santykių, nepriklausomų nuo konkrečių visuomenės santykių.

Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinius, teikia daug malonių emocijų, mažina nervinę įtampą, išsklaido rūpesčius, stiprina draugystės, saugumo jausmą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija taip pat gerina sutuoktinių tarpusavio santykius [1].

1.2. Šeima vaiko gyvenime

Šeima – daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Svarbiausią vaidmenį socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes šeimoje vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Ji padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoja stresus. Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, jie išmoksta šeimyniškai ūkininkauti. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti jos ir visuomenės užduotis. Jis išbando savo jėgas ir galimybes. Dažniausiai šeima apsaugo vaiką nuo brutalaus susidūrimo su tikrove. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia jis visiškai patenkina savo emocinius poreikius (prieraišumas artimiesiems, tėvų dėmesys vaikams ir kita). Sakoma, jog žmogus “stovi ant keturių kolonų: intelekto, emocijų, valios ir doros, kurios ir apibūdina žmogaus esmę, jo vertę, jo gyvenimo būdą.” Pirmose amžiaus pakopose, vaikystėje, kol vaiko patirtis nedidelė, kol neišsivystęs vaiko abstraktus mąstymas, vaikas kupinas emocijų, kurios jo gyvenime turi ypatingą reikšmę. Todėl įvedant vaiką į šeimos, visuomenės gyvenimą, ypač svarbu veikti jo emocinį pasaulį, kuris jį artina prie aplinkos, padeda pažinti save ir kitus. Ir, jeigu šeimoje bus neigiami patyrimai, nuolatinės konfliktiškos situacijos tarp tėvų, tai gali labai neigiamai paveikti tolesnį vaiko vystymąsi. Labai svarbu formuoti teigiamas vaiko emocijas ir jomis remiantis vesti vaiką į visuomenę. Tačiau turint omenyje vaiko egocentriškumą (Ž.Piaže), svarbu, kad vaikas pirmiausia pažintų ir suprastų pats save, savo jausmus, norus, nuotaikas ir išmoktų valdyti save. Vaikas, nesuvokdamas pats savęs, nesupras ir kitų. Taigi, socializuojant vaiką šeimoje, tenka jį vesti į šeimą, į visuomenę per jį patį, per jo vidinį, ypač jo emocinį pasaulį. Vaikas turi išmokti valdyti savo jausmus, reikalui esant juos derinti prie kitų žmonių nuotaikos. Tai padės suprasti kitus žmones, orientuotis situacijoje, pritapti visuomenėje [17].

2. KONFLIKTAI IR NESUTARIMAI ŠEIMOJE

2.1. Konfliktai šeimoje – kokie jie?

Lotynų kalbos žodis conflictus reiškia susidūrimą. Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, susidūrus nesuderinamiems motyvams, interesams, nuomonėms ar nuotaikoms [10].

Viena iš bendravimo funkcijų – sumažinti konfliktą ir atstatyti pažeistą sąvąją vertę. Konfliktai sukelia stiprius emocinius išgyvenimus, nes žmogus nenori prarasti savąjį Aš.

Santuokinis bendravimas yra intensyvus, todėl nenuostabu, jog jame yra konfliktų. Sakoma, jog
sutuoktiniai gali nesiginčyti su kaimynu dėl kokio nors nereikšmingo dalyko, bet būtinai ginčysis tarpusavyje.

Literatūroje apie konfliktus dažniausiai analizuojamos konfliktų kilimo priežastys ir pretekstai. Konfliktai ne visuomet staiga prasideda. Manoma, jog yra tam tikra nesutarimų ar nuomonių skirtumo seka [10] :

 Artimo žmogaus vengimas. Be abejo, esama pagrindo konfliktui, bet dar nėra ryžtingo nusiteikimo pradėti aiškintis situaciją.

 Problemos dikusija. Bandoma pakankamai taikiai aptarti susidariusią situaciją, bet dar nerodoma pykčio ir nekeliamas balsas.

 Argumentų ieškojimas. Intensyviai aptariama susidariusi padėtis, kiekvienas stengiasi pateikti svaresnius argumentus, tačiau nešūkauja, neįžeidinėja.

 Kova 1. Problema bandoma spręsti pakeltu tonu, apsikeičiama lengvo pobūdžio įžeidinėjimais, besikonfliktuojančiųjų išvaizda – pikta.

 Kova 2. Problemos sprendimui pasitelkta veiksmas, šauksmas, partnerio asmens įžeidinėjimas.

 Kova 3. konfliktas virsta tikru mūšio lauku – mėtomi daiktai, stumdomasi, smūgiuojama, sakomi ypatingai įžeidžiantys žodžiai, šaukiama, verkiama.

Tokia konflikto seka įmanoma, bet nėra būtina sutuoktinių tarpasmeniniame bendravime. Be jokios abejonės, bendravimo kultūrai poveikį daro sutuoktinių išsilavinimas. Kai kurių konfliktų tyrinėtojai galvoja, jog kuo aukštesnis sutuoktinių išsilavinimo lygis, tuo rečiau jų konfliktai įgauna mūšio pobūdį.

Statistiniai tyrimai rodo, kad įvairūs kūno sužalojimai, net nužudymai, įvyksta dėl buitinių nesutarimų ir nepriklauso nuo įvykdžiusiojo socialinės bei visuomeninės padėties, jo pareigų, amžiaus, išsilavinimo, tautybės. Pagarbos, pakantumo kito nuomonei stoka, menki buitiniai ginčai virsta nuolatiniais barniais, vaidais. Drama dažniausiai prasideda spontaniškai. Kokios nors smulkmenos tampa didelės tragedijos priežastimi. Šeimose, kuriose dažnai kilnojamas stikliukas, reta diena be ginčų, kivirčų, barnių, pavydo scenų, priekaištų [23].

Taigi konfliktas konfliktui nelygus. Nuomonių skirtumas arba nesutarimas gali skatinti geriau apmąstyti savąją nuomonę ir teisėtai gali būti intelektualinio gyvenimo varikliu. Kaip teigia K. G. Jungas : „sveika ir normali visuomenė yra tokia, kur žmonės, kaip įprasta, nesutaria, nes visuotinis sutarimas yra gan retas dalykas anapus instinktyvių žmogiškų savybių sferos“. Jeigu kelioms valandoms sutuoktiniai lieka vienas ar viena – garantuota ramybė, bet, jei tas kelias valandas praleidžia su savo sutuoktiniu, yra konflikto tikimybė.

Labai svarbu, kad santykiai šeimoje būtų šilti, paremti pagarba, užuojauta, tarpusavio supratimu, tolerancija ir meile. Tačiau tokie santykiai šeimoje šiandien yra gana sunkiai sukuriami, nes šeimą veikia pasaulyje vykstantys ekonominiai, politiniai, socialiniai ir kultūriniai procesai. Pavyzdžiui, imant ekonominį aspektą, ketvirtadalis šeimų dėl nepakankamo materialinio aprūpinimo negali gyventi visapusiškai prasmingai. Joms sunku tinkamai maitintis, mokyti vaikus, lankyti kultūrinius renginius, keliauti, bendrauti su visuomene. Suprantama, jog visa tai daro įtaką šeimos vidiniams ryšiams – šeimos tarpusavio santykiams.

Kiekvienoje šeimoje neišvengiamai kyla nesutarimai, kuriuos kartais palydi neapykanta ir pyktis. Tačiau konfliktai – tai ne visada tai, kas neteisinga, agresyvu ir pan. Jie gali atlikti ir teigiamą vaidmenį. Kartais konfliktai padeda žmonėms išsikrauti ir po to jie dar labiau ima vienas kitą vertinti, dar smarkiau vienas prie kito prisiriša,tai gali būti ir santykių, procesų vystymosi šaltinis. Tačiau šiaip konfliktai žmones slegia, o ypač tada, kai vienas jėga ir smurtu nori priversti kitą paklusti.

Pasak R.Lekavičienės, konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. A.Suslavičius konfliktą apibrėžia kaip socialinį reiškinį, kurio metu tarp 2-jų ar daugiau asmenų (tarp asmens ir grupės, tarp grupių) vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas [14].

Tarpasmeninių konfliktų problemą dauguma psichologų sprendžia vadovaudamiesi viena iš koncepcijų – motyvacijos arba kognityvine. Pirmosios požiūriu, individų ketinimų ir interesų nesuderinamumą (konfliktą) sukelia subjektyvūs veiksniai. Pasak L.Kouzerio ir kt., konfliktas yra neišvengiamas socialinės būties, individų grupių ir sąveikos reiškinys.

Tuo tarpu kognityvinė koncepcija teigia, kad konfliktą sukelia nesuderinamos konfliktuojančių žmonių žinios, nuomonės, pažinimo strategijos.

M.Doičas (M.Deutch) konfliktus skirstė į produktyviuosius ir destruktyviuosius. A.Suslavičius savo veikale „Socialinė psichologija“ aiškiai išdėsto esminius destruktyvių konfliktų bruožus ir ypatybes: toks „konfliktas orientuotas ne į problemos išsprendimą, o į oponento sunaikinimą. Po destruktyvaus konflikto problema lieka neišspręsta, o konfliktą sukėlusi priežastis išlieka“ [14]. Tokioje situacijoje jos dalyviai paprastai elgiasi gynybiškai. Šis gynybiškumas gali pasireikšti labai įvairiai: nuo psichologinio ir emocinio spaudimo, ignoravimo, iki agresijos ir fizinės jėgos panaudojimo.

Viena efektyviausių konflikto sprendimo
laikoma konstruktyvus konflikto sprendimas, kuris kaip rašo A.Suslavičius, prasideda problemos pripažinimu, vykstančiu pirmiausia asmens viduje ir tik po to pateikiamu aplinkiniams. Tokiu būdu išsiaiškinamos iškilusių problemų priežastys, jų aktualumas (svarba), bei pašalinimo galimybės [14]. Be to, vadovaujantis šia konfliktų sprendimo strategija, sėkmingas problemos išsprendimas leidžia patenkinti konfliktuojančių asmenų poreikius, išspręsti jų interesų „kovą“ bei sukurti pilnaverčius tarpusavio santykius, pagrįstus pasitikėjimu, pagarba ir tarpusavio supratimu. Stiprus ir tvirtas tarpusavio ryšys tarp tėvų ir vaikų skatina pastarųjų sėkmingą tolimesnį psichologinį vystymąsi, leidžia patenkinti saugumo poreikį (Maslow poreikių piramidė), vaiko pasitikėjimą savimi ir jį supančia aplinka.

Be minėtos konfliktų sprendimo strategijos, egzistuoja dar viena, jai priešinga – nekonstruktyvi, galinti pasireikšti kaip:

 išorinio konflikto nuslopinimas (susijęs su autoriteto panaudojimu nutraukti konfliktą);

 konflikto užglostymas (susijęs su savo pozicijos atsisakymu vardan gerų santykių išlaikymo);

 konflikto vengimas (susijęs su nenoru pripažinti ir spręsti iškilusią problemą);

 kompromiso strategija (susijusi su kai kurių dalykų atsisakymu vardan susitarimo). Nors ši strategija laikoma pačia konstruktyviausia iš nekonstruktyvių strategijų, ji leidžia tik iš dalies pašalinti konflikto priežastis. Šis konfliktų sprendimo būdas trukdo išsiaiškinti problemų priežastis, patenkinti konfliktuojančių asmenų poreikius, suderinti prieštaraujančių pusių motyvus bei sutvirtinti tarpusavio ryšius.

Nuomonių skirtumas arba nesutarimas gali netgi skatinti geriau apmąstyti savąją nuomonę ir teisėtai gali būti intelektualinio gyvenimo varikliu. Tačiau gana dažnai konfliktai vyksta spontaniškai, bet kokia kaina laikomasi savo nuomonės ir nenorima pripažinti kito partnerio išsakytų argumentų. Neanalizuojamas savos nuomonės teisingumas.

2.2. Konfliktų šeimoje šaltiniai

Jų gali būti be galo įvairių, juk kartais šeimoje ginčijamasi dėl įvairiausių smulkmenų, kartais net pačių neįtikėtiniausių dalykų. Vieni iš dažniausiai pasitaikančių konfliktų šaltinių vedybiniame gyvenime yra šie:

1. Dominavimas tarpasmeniniuose santykiuose.

Kartais partneriai stengiasi savarankiškai priimti įvairius sprendimus. Taip jų santykiuose gali atsirasti lenktyniavimas, kurio sprendimas turėtų būti vienintelis. Tokioje situacijoje tegali būti tik laimėtojas ir pralaimėtojas. Kai susitarimai yra aiškesni, tarpasmeniniai ryšiai lankstesni, tuomet yra mažesnė lenktyniavimo tarpusavyje tikimybė.

2. Skirtingos vertybės.

Tai labai dažnai pasitaikanti priežastis kilti konfliktui. Kiekvieno sutuoktinio vertybės yra individualios ir dažniausiai daugiau ra mažiau skiriasi. Nesutarimus gali sukelti skirtingi sutuoktinių požiūriai į materialines ir dvasines vertybes. Nesutarimus šeimoje didina skirtingi požiūriai į gyvenimo būdą, religiją, atsakomybę.

3. Stresas, nesėkmės darbe.

Dažnai darbe vyraujanti atmosfera yra perkeliama į namus. Taigi, jeigu abu sutuoktiniai darbe jaučiasi gerai, jie labiau patenkinti būna ir grįžę namo. Nesėkmės darbe, sukelia susierzinimą, ir, grįžęs namo, toks suerzintas žmogus pradeda atakuoti kitą šeimos narį.

4. Nerašytų taisyklių pažeidimas.

Gyvenimas šeimoje numato tam tikras elgesio taisykles, tačiau pasitaiko, jog sutuoktiniai jas skirtingai supranta. Nežiūrint to, galimi nesutarimai, jeigu jos pažeidžiamos. Viena iš dažniausiai pažeidžiamų taisyklių gali būti namo sugrįžimo laikas.

5. Elgesys.

Kai vienas sutuoktinis elgiasi ne taip, kaip norėtų kitas.

6. Blogi bendravimo įpročiai.

Blogų bendravimo įpročių gali būti labai įvairių:

o kai pripažįstami tik savi argumentai ir nepaisoma kitų nuomonės;

o kai griebiamasi kankinio įvaizdžio, laikoma save nekalta auka ir kaltinamas tik kitas asmuo;

o kai neigiama, nenorima pripažinti kas iš tikrųjų jaučiama, kai būna pikta ar liūdna;

o dėmesio atitraukimas, kuomet užuot rūpinantis dabartine problema, vardijamos praeities skriaudos;

o kai atsisakoma pripažinti savo blogus darbus, poelgius;

o kai nenorima nei išgirsti, nei paklausti ko norėtų kitas sutuoktinis.

3. KAIP SKIRTINGOS KONFLIKTŲ TARP TĖVŲ RŪŠYS, KONFLIKTŲ DAŽNUMAS BEI SPRENDIMO REZULTATAI ĮTAKOJA VAIKĄ

Santuokinis konfliktas neabejotinai daro įtaką vaikams. Tačiau juk nei vienoje šeimoje jų neišvengiama. Tėvų konfliktas yra trumpalaikis stresorius. Kas įtakoja, jog kai kuriems vaikams tai atneša ilgalaikes pasekmes, psichologinius bei elgesio sutrikimus?

Tai daugiausia priklauso nuo to, kaip dažnai tėvai tarpusavyje pykstasi ir tikriausiai dar svarbesnis dalykas – kokiais būdais jie pykstasi.

Pykčio ir konflikto išraiškos gali būti labai skirtingos. Netgi buitinėje kalboje galime aptikti įvairių konflikto apibūdinimų, tokių kaip „nebylus elgesys“, „karštas ginčas“, „apsižodžiuoti“, „perkasti vienas kitam gerklę“, „žiūrėti žudančiu žvilgsniu“, „pulti vienas kitą“ ir panašiai.

Tėvų konfliktų rūšys yra labai svarbios vaikui, tai gali būti net svarbiau nei santuokinio pasitenkinimo laipsnis šeimoje.
Kiekvienoje šeimoje gali labai skirtis konfliktų išraiška, konfliktų reikšmė santuokai ir šeimai, sprendimo būdai bei rezultatai.

Kartais šeimoje sutuoktiniai retai kalbasi temomis, kurios yra svarbios tarpusavio santykiams, apie problemas, dalykus kurie erzina. Tai jie gali reikšti ne žodžiais, o gestais, žvilgsniu ir kitomis neverbalinėmis formomis. Taigi, konfliktas gali būti nebūtinai išreikštas verbaliai, jis gali atsispindėti ir kitomis formomis.

Kitais atvejais vedybinis konfliktas gali būti verbalinis, labai emocionalus ir „karštas“, kartais gali pasireikšti stiprus įtūžis. Tokių stiprių konfliktų metu kartais panaudojamas ir smurtas bei prievarta.

Šie labai skirtingi pykčio bei nepasitenkinimo būdai priklauso nuo daugelio faktorių. Vienas jų, be abejo, nepasitenkinimo lygis, kurį jaučia vyras ar žmona. Skirtingos konfliktų rūšys daro skirtingą poveikį vaikui ir jo vystymuisi.

Tačiau jei sutuoktiniai pykstasi gana dažnai, ar tai būtinai reiškia, jog jie jaučiasi nelaimingi? Kai kurios poros dažnai nesutaria, tačiau apskritai jaučiasi gerai ir nesutarimus išsprendžia pozityvia gaida.

Kyla klausimas, ar vaikai labai reaguoja į kiekvieną konfliktą, ar jiems labiau svarbu santykių (tuo pačiu ir konfliktų) visuma bei konfliktų rezultatai?

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4530 žodžiai iš 9034 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.