Konfliktų ir nesutarimų šeimoje poveikis vaikams
5 (100%) 1 vote

Konfliktų ir nesutarimų šeimoje poveikis vaikams

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..2

1. Šeimos funkcijos, santykiai šeimoje, emocinės šeimos narių sąveikos……………………3

1.1. Šeimos funkcijos…………………………………………………………………………………..3

1.2. Šeima vaiko gyvenime…………………………………………………………………………..9

2. Konfliktai ir nesutarimai šeimoje……………………………………………………………………..10

2.1. Konfliktai šeimoje – kokie jie?……………………………………………………………..10

2.2. Konfliktų šeimoje šaltiniai……………………………………………………………………13

3. Kaip skirtingos konfliktų tarp tėvų rūšys, konfliktų dažnumas bei sprendimo rezultatai įtakoja vaiką……………………………………………………………………………………….14

3.1. Konfliktų dažnumas ir jų poveikis vaikui……………………………………………….16

3.2. Pykčio išraiškos būdai ir jų poveikis vaikui……………………………………………17

3.3. Konfliktų stiprumas…………………………………………………………………………….18

3.4. Konfliktų turinys…………………………………………………………………………………19

3.5. Konfliktų atomazga……………………………………………………………………………..19

4. Vaiko pažeidžiamumas, emociniai išgyvenimai konflikto metu…………………………..19

4.1. Pyktis šeimoje ir vaiko pažeidžiamumas konflikto metu………………………….19

4.2 Problemos, su kuriomis vaikas susiduria konfliktiškose šeimose……………….21

4.3. Vaiko amžiaus įtaka jo pažeidžiamumui………………………………………………. 22

4.4. Vaiko lyties reikšmė jo pažeidžiamumui………………………………………………..23

4.5. Ilgalaikių nesutarimų ir konfliktų šeimoje galima pasekmė – skyrybos. Jų poveikis vaikui………………………………………………………………………………………….24

5. Konfliktų ir nesutarimų šeimoje įtaka vaiko vystymuisi……………………………………..28

Išvados, galimi problemos sprendimo keliai…………………………………………………………30

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………..32

ĮVADAS

Niekas neapdraustas nuo nesėkmių, nelaimių, jaudulio. Pats atėjimas į šį pasaulį tiek motinai, tiek kūdikiui yra nemenkas stresas ir taip tęsiasi visą gyvenimą – kiekvienas žmogus su juo susiduria. Galima teigti, kad ir patys maloniausi ir ne tokie malonūs patyrimai dažniausiai prasideda šeimoje. Tačiau ypač jautriai į nesėkmes, sunkumus ir problemas šeimoje bei kasdienėje aplinkoje reaguoja vaikai bei paaugliai. Jie yra tik jauni daigeliai ir neigiamas aplinkos poveikis juos gali paveikti visam gyvenimui. Vaikui nuolat girdint barnius šeimoje jam klojami neigiamo patyrimo pamatai į ateitį. Jiems niekas nedingsta be pėdsako: konfliktai bei nesutarimai, girtavimas šeimoje – visa tai gali būti tolesnių nesėkmių šaltinis. Manom, kad tai labai aktuali problema šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje. Vaikų ir paauglių psichikos sveikata – viena svarbiausių sveikatos apraiškų. Į ją reikia jautriai įsiklausyti ir akylai įsižiūrėti. Reikia stebėti vaiko dvasinio komforto lygį, jį valdyti. Apie fizinę ir seksualinę prievartą prieš vaikus jau prabilta. Apie psichologinį smurtą, konfliktų šeimoje poveikį vaikams – dar ne. Manom, kad šią temą tikrai būtina plačiau išnagrinėti.

Savo darbe mes plačiau aptarsim šeimos funkcijas, jų įtaką vaikui. Taip pat aptarsim kokių tipų konfliktai šeimoje būna, kokios jų atsiradimo priežastys ir žinomą kaip skirtingos konfliktų rūšys, dažnumas bei sprendimo rezultatai įtakoja vaiką. Daug dėmesio skirsim vaiko pažeidžiamumui, bei emociniams išgyvenimams konfliktų šeimoje metu, taip pat tų konfliktų įtakai tolesniam vaiko vystymuisi.

1. ŠEIMOS FUNKCIJOS, SANTYKIAI ŠEIMOJE, EMOCINĖS ŠEIMOS NARIŲ SĄVEIKOS

1.1 Šeimos funkcijos

Pagal Lietuvos respublikos konstitucijos 38 straipsnį šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti [9].

Šeima yra „lyg asmuo”, vieta, kur žmogus susipažįsta su gyvenimu ir jo socialine dimensija. Ji tebėra stipraus emocinio ryšio vieta. Tai vieta, kur tikimasi būti asmeniškai pripažintam [18].

Tačiau kuriant šeimą retai dominuoja vienas poreikis, dažniausiai jų būna keliolika. Nesudėtinga juos suskirstyti į svarbiausias grupes:

 tėvystės ir motinystės arba giminės tęsimo;

 emocinio bendravimo, savojo “aš” išsaugojimo;

 seksualiniai;

 bendro ūkio ir buities [1].

Šios poreikių grupės atitinka žmogaus gyvenimui reikšmingiausias šeimos funkcijas.

Šeimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vienų
kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir t. t.) atlikimą. Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas [12]. Dar galima išskirti šias šeimos funkcijas:

1. Žmonių giminės tęsimas. Vaikų gimdymas yra moralinė būtinybė, nes vaikai teikia daug džiaugsmo, stiprina šeimą ir tautą, be to glaudžiai siejasi su emociniu poreikiu pratęsti save savo vaikuose. Šeimoje atsiradus vaikams, praturtėja jos narių dvasiniai ryšiai, tėvai pakartoja savo vaikystę ir jaunystę savo vaikų vaikystėje ir jaunystėje, papildo savo gyvenimo prasmę ir per savo vaikus pažįsta patį gyvenimą giliau ir pilniau.

2. Vaikų auginimas, socializacija ir auklėjimas. Vaikų auginimas – viena iš svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Ji patenkina emocinius motinystės ir tėvystės poreikius bei visuomenės reikmes,- kad gimtų daugiau vaikų ir jie geri užaugtų. J.Gutauskas rašo: “Mažai tautai yra tik vienas tikras kelias, tai veržlumas ne tiek į plotį, kiekį aukštį, į kūrybinius laimėjimus. Horizontalinę slinktį dažniausiai sulaiko gausesnės ir stipresnės tautos. Kilimas vertikalia kryptimi visada yra laisvas ir nevaržomas. Tuo kilimu apsaugoma ir tautybė”[2]. Lietuvių tautos dvasinio atgimimo laikotarpiu tai ypač svarbu. Sustiprėtų mūsų dvasia ir dorovė. Taptų humaniškesni žmonių tarpusavio santykiai.

Plačiai auklėjamoji šeimos funkcija suprantama taip [2] :

 garantuoti pilnavertį ir teisingą vaiko fizinį vystymąsi;

 sudaryti tinkamas sąlygas vystytis vaiko interesams bei intelektualiniams poreikiams ir

 išugdyti nuolatinio mokymosi motyvus;

 supažindinti su visuomenėje priimtinomis elgesio normomis, formuoti etines sąvokas, mokyti suprasti kito žmogaus elgesį, suvokti jo individualumą bei skirtumus ir interpretuoti tą elgesį laikantis visuomenėje priimtų bendravimo taisyklių;

 formuoti patriotinę nuostatą į savo tautybę, ugdyti jausmingą pažiūrą į idėjines tradicijas, pagarbą tautos simboliams, tradicijoms ir didvyriams;

 supažindinti vaiką su kultūros ir meno pasauliu, išmokyti aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje, naudingai praleisti laisvalaikį;

 išugdyti aktyvią pažiūrą į darbą, sužadinti domėjimąsi tėvų darbu, paruošti vaiką darbui ir profesijos pasirinkimui;

 išugdyti poreikį bendrauti su žmonėmis, plėtoti tuos kontaktus su giminėmis, artimaisiais, rodyti įvairaus pobūdžio iniciatyvą, skatinančią bendrauti su aplinka;

 išugdyti teigiamą pažiūrą į tėvų ir sutuoktinių santykius, formuoti globėjiškas pozicijas jaunesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu, palaikyti draugiškus santykius tarp tėvų ir vaikų nepažeidžiant tėvų autoriteto;

 ruošti savarankiškam gyvenimui ugdant kūrybišką bendradarbiavimo poziciją šeimos gyvenime, paruošti gyvenimo sunkumams ir problemoms;

 sudominti vaikus globalinėmis (ekologinėmis, demografinėmis, energetinėmis, lygiateisio tautų bendravimo ir bendradarbiavimo ir kt.) problemomis ir ruošti juos aktyviam įsijungimui į šių problemų sprendimą.

Vaiko auklėjimo šeimoje tikslas gali būti suprastas trejopai: a) ateities meilė – aukščiausias auklėjimo tikslas (be jo negalėtume pasiekti kitų kilnių tikslų); b) harmoningos asmenybės išugdymas – programinis tikslas; c) žmogaus, Lietuvos piliečio, patrioto, internacionalisto išauklėjimas.

Ateitis motyvuoja mūsų poelgius. Tėvai, augindami vaikus, tarsi sąveikauja tarp ateities, dabarties ir praeities. Ateities meilė yra lyg sintezė įvairių funkcijų. Ji bręsta drauge su žmogaus dorovingumu ir jo išsilavinimu. Išsilavinęs ir kultūringas žmogus tolesnės ateities siekia labiau ir rūpestingai derina su ja savo poelgius [2].

Harmoningos asmenybės ugdymas savo ruožtu padeda išsaugoti visos visuomenės sveikatingumą, jos dvasingumą bei dorovingumą. Be to neįmanoma šeimos ir tautos laimė [2].

3. Ūkinė ekonominė šeimos funkcija. Ji susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, šeimos biudžeto tvarkymu. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą. Įsitraukę į ūkinę ekonominę šeimos veiklą sutuoktiniai ir vaikai stiprina tarpusavio ryšius, gerina šeimos mikroklimatą. Tai vyksta tuo atveju, kai tarp šeimos narių sąžiningai paskirstomos pareigos, nežeminant vienas kito.

Šeimos ekonomika lyg vandens lašas atspindi sudėtingą jausmą, norų, poreikių spektrą, kuriuo vadovaujasi šeimos nariai. Ūkiniai poreikiai neretai vadinami vitališkaisiais, t. y. gyvenimiškais. Jų tenkinimo būdai būna protingi arba neprotingi, egoistiški ir altruistiniai, dirbtiniai ir iškreipti. Poreikius sunku valdyti, nes pasak graikų išminčiaus, žmonės paprastai ne tiek džiaugiasi tuo, ką jie turi, kiek sielvartauja dėl to, ko jiems neduota. [1]

Šeimos (namų) ekonomikos tvarkymo atžvilgiu šeimas sąlyginai galima suskirstyti į šiuos septynis tipus [2]:

1) Dažniausiai sutinkamas tradicinis šeimos tipas.

2) Šeimos, kurių nariai visų pirma susirūpinę plėtoti kūrybinius sugebėjimus.

3) Šeimos, kurios siekia gyventi visą gyvenimą be materialinių trūkumų, turtingai savo malonumui.

4) Šeima, kurios pagrindinis tikslas – sukaupti kuo daugiau pinigų, brangių daiktų.

5) Šeimos, kuriose materialiniai interesai minimalūs, nėra garbėtroškiškų siekių.

6)
“Bohemiška” šeima.

7) Šeimos, kurios neturi savo nuomonės ir gyvenimą planuoja ne pagal savo išgales.

4. Rekreacinė šeimos funkcija. Rekreacinę (lot. recreatio – atstatymas) šeimos funkciją suprantame kaip laiką, skirtą turiningam poilsiui, fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui, sveikatos atgavimui. Tai dvasinio komforto šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas. Rekreacija nėra beprasmis laiko leidimas[2].

Laisvalaikis – viena svarbiausiųjų socialinių vertybių, žmogaus kaip asmenybės brandumo veidrodis. Į šeimos laisvalaikį įeina: televizijos laidų žiūrėjimas, radijo klausymas, skaitymas, susitikimai su giminėmis, draugais, pažįstamais, lankymasis bibliotekose, teatruose, koncertų salėse, atostogos, išvykos į gamtą, turistiniai žygiai, ekskursijos, sportas, kolekcionavimas, šeimos šventės, pasivaikščiojimai gamtoje, darbas sode, darže [1].

Šeima geriausiai atpalaiduoja, sušvelnina ir paties žmogaus vidinius konfliktus bei psichinę įtampą. Čia susiklosto palankios sąlygos reikštis simpatijai, pagarbai, užuojautai, švelnumui, galima išsikalbėti, “išsikrauti” – neutralizuoti neigiamas emocijas.

Šeima gali labiausiai atpalaiduoti nervinę-psichinę įtampą, kylančią už šeimos ribų, ypač darbe. Tačiau, kaip nurodo V.Justickis, šeima tik tada sugeba sumažinti darbe kilusią nervinę-psichinę įtampą, jeigu šeimoje ta įtampa yra mažesnė nei aplinkoje.

Šeima savo rekreacinės funkcijos neatlieka, kai jos nariai negali persiorientuoti iš darbo atmosferos į šeimos aplinką, kai kiekvienas laukia atidos, paguodos ir supratimo iš kito, kai nemoka turiningai organizuoti laisvalaikio. Tada poilsio ir atsipalaidavimo ieškoma ne šeimoje. Prasideda susvetimėjimas, blogėja tarpusavio santykiai. Taip atsitinka, visų pirma, todėl, kad sutuoktiniams trūksta dvasinės darnos, tolerancijos, bendrosios kultūros [1].

5. Komunikacinė (bendravimo) šeimos funkcija. Komunikacija (lot. communicatio – pranešimas) – šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis jos nariams palaikant kontaktus su masinėmis informacijos priemonėmis (televizija, radiju, periodine spauda), literatūra, menu ir vienas kitu [2].

Bendravimas šeimoje – tai dialogas, kurio metu kitas sutuoktinis suvokiamas kaip partneris, panašus savo pojūčiais, mintimis, svajonėmis. Tai kartu gestų, judesių, kūno kalba ir jos suvokimas [1].

Emociniam sutuoktinių kaip partnerių pasitenkinimui, – rašo Z.Tyška, – nebūtina “didžioji” arba “tikroji” meilė. Pakanka žmogiško sentimentalumo, mokėjimo vienas su kitu elgtis, tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo. Tačiau gili meilė yra laukiamas santuokoje veiksnys. Ne mažiau svarbus yra intelektualinio bendrumo jausmas. Jis padeda sutuoktiniams geriau bendrauti vienas su kitu, kai jie vertina vienas antro asmenybę, kai žmona laiko vyrą pranašesniu šiuo požiūriu už save, o vyras – žmoną. Tada jie dažniau esti vienas kitu patenkinti [2].

Vienas iš poreikių, už kurį žmogus, anot Aristotelio, sutiktų atiduoti auksą ir kitas brangenybes, yra tikra draugystė. Turėti tikrą draugą – tai jausti gyvenimo pilnatvę, būti laimingam.

Dabar ypač aktualus emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų prieraišumas šeimai. Sutuoktinių emocinis prieraišumas taip pat svarbus gyvenimo šeimoje reiškinys. Manoma, kad emocinė sutuoktinių elgsena turi penkias pagrindines stadijas [2]:

1) aistringo ir gilaus įsimylėjimo periodas, kai žmogus yra visiškoje teigiamų emocijų įtakoje (jis ar ji – vaivorykštės spalva);

2) atšalimo pradžia, kai pamažu mylimojo (mylimosios) paveikslas, jam (jai) nesant, vis rečiau iškyla sąmonėje, o kai jis (ji) pasirodo, vėl viskas pagerėja;

3) didesnis emocijų atšalimas, kai mylimojo nėra šalia, lenda “juodos mintys” į galvą, blogai jaučiamasi, o jo pasirodymas nebesuteikia – reikia, kad jis pasakytų, jog myli, ištartų švelnų žodį, paglamonėtų ir įteiktų dovanų;

4) susierzinimų dėl smulkmenų (išorės, įpročių ir kt.) periodas, kai į žmogų žiūrima kaip į “nusikaltėlį”, kai kiekvienas sutuoktinio žodis, gestas suvokiamas kaip kerštas, piktadarybė;

5) visiškas neigiamų emocijų įsigalėjimas, kai į sutuoktinį žvelgiama kaip į “šlykštų ir apdairų piktadarį” ir manoma, jog su juo gyventi jau nebeįmanoma.

Svarbu kad tarp sutuoktinių visiškai neišnyktų emocinis prieraišumas ir pagarba. Jie turi stengtis vyti šalin nerimą, abejones, nusivylimą, vietoj to turi stengtis suteikti džiaugsmo šeimoje.

Sėkmingai bendraudami šeimos nariai jaučia vienas kito pagalbos ranką, tikisi sulaukti ir neretai sulaukia materialinės ir dvasinės paramos. Jie yra saugūs ir žino, kad vienas kito neiškeis [2].

6. Reguliuojančioji šeimos funkcija. Šeima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją. Ji skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas vertybes ir elgesio pavyzdžius. Šeimos nariai kontroliuoja vieni kitų elgesį. Tai sutuoktinių veiklų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų šeimos, mokyklos ir visuomenės pagrindinius tikslus. Tai ir jautri vaikų kontrolė tėvų atžvilgiu reguliuojant jiems, kaip sutuoktiniams, tarpusavio santykius bei elgesį. Tai ir visos šeimos emocijų ir
kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu. Tai ir šeimos giminių įtaka vienų kitiems. Jos turinys ir formos priklauso nuo bendrosios pačių šeimos narių ir visuomenės kultūros.

Pasak P.Steinhauerio, šeima, kaip pusiausvyros sistema, gali būti suvokta trijuose tarpusavyje susijusiuose lygiuose [2].

1) Vidinis psichologinis lygis

2) Tarpasmeninės sąveikos lygis

3) Socialinio poveikio šeimai lygis

Steinhaueris taip pat nustatė šešis pagrindinius principus, kurie nulemia šeimos lygsvarą [2]:

1) Kiekvienoje šeimoje visi nariai turi nustatytus ir priimtus vaidmenis, kurie yra jų pačių priimti ir kitų šeimos narių jiems paskirti.

2) Kiekvienas šeimos narys ir visa šeima turi tikslius ir neapibrėžtus vaidmenis bei taisykles. Juos nustato pati šeima.

3) Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, šeima turi jai būdingą užduočių – problemų sprendimo būdą.

4) Kiekvienas šeimos narys išlaiko pusiausvyrą vienas su kitu.

5) Šeimos lygsvara reguliuojasi pati savaime. Kuo sveikesnė šeimos psichika, tuo ji palankiau atsakys į pasikeitimus šeimos viduje.

6) Šeimos lygsvara yra susijusi su pačios šeimos savigyna.

Svarbu yra ne tai, kaip vaidmenys yra nustatyti, bet žinoti, ar yra tarp jų vidinis darnumas, t. y. ar kiekvienas šeimos narys mato save tokį, kokį jį mato kiti [2].

7. Seksualinių poreikių tenkinimas. Tėvai, atlikdami jau minėtas šeimos funkcijas, kartu tvarko ir savo seksualinį gyvenimą. Vaikų gimimas šeimose dabar dažniausiai yra reguliuojamas. Seksualiniuose reikaluose moteris ir vyras yra lygūs, savarankiški. Reprodukcija nebėra vienintelis svarbiausias sutuoktinių seksualinių kontaktų motyvas. Seksologų nuomone, praktiniame gyvenime, žmonių santykiuose nėra seksualumo už dorovės ribų, nes nėra seksualinių santykių, nepriklausomų nuo konkrečių visuomenės santykių.

Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinius, teikia daug malonių emocijų, mažina nervinę įtampą, išsklaido rūpesčius, stiprina draugystės, saugumo jausmą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija taip pat gerina sutuoktinių tarpusavio santykius [1].

1.2. Šeima vaiko gyvenime

Šeima – daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Svarbiausią vaidmenį socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes šeimoje vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Ji padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoja stresus. Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, jie išmoksta šeimyniškai ūkininkauti. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti jos ir visuomenės užduotis. Jis išbando savo jėgas ir galimybes. Dažniausiai šeima apsaugo vaiką nuo brutalaus susidūrimo su tikrove. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia jis visiškai patenkina savo emocinius poreikius (prieraišumas artimiesiems, tėvų dėmesys vaikams ir kita). Sakoma, jog žmogus “stovi ant keturių kolonų: intelekto, emocijų, valios ir doros, kurios ir apibūdina žmogaus esmę, jo vertę, jo gyvenimo būdą.” Pirmose amžiaus pakopose, vaikystėje, kol vaiko patirtis nedidelė, kol neišsivystęs vaiko abstraktus mąstymas, vaikas kupinas emocijų, kurios jo gyvenime turi ypatingą reikšmę. Todėl įvedant vaiką į šeimos, visuomenės gyvenimą, ypač svarbu veikti jo emocinį pasaulį, kuris jį artina prie aplinkos, padeda pažinti save ir kitus. Ir, jeigu šeimoje bus neigiami patyrimai, nuolatinės konfliktiškos situacijos tarp tėvų, tai gali labai neigiamai paveikti tolesnį vaiko vystymąsi. Labai svarbu formuoti teigiamas vaiko emocijas ir jomis remiantis vesti vaiką į visuomenę. Tačiau turint omenyje vaiko egocentriškumą (Ž.Piaže), svarbu, kad vaikas pirmiausia pažintų ir suprastų pats save, savo jausmus, norus, nuotaikas ir išmoktų valdyti save. Vaikas, nesuvokdamas pats savęs, nesupras ir kitų. Taigi, socializuojant vaiką šeimoje, tenka jį vesti į šeimą, į visuomenę per jį patį, per jo vidinį, ypač jo emocinį pasaulį. Vaikas turi išmokti valdyti savo jausmus, reikalui esant juos derinti prie kitų žmonių nuotaikos. Tai padės suprasti kitus žmones, orientuotis situacijoje, pritapti visuomenėje [17].

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2731 žodžiai iš 9034 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.