Konfucianizmas
5 (100%) 1 vote

Konfucianizmas

1121

Konfucianizmas

Konfucianizmas („intelektualų mokykla“) – Kinijoje atsiradusi ir po Rytų Aziją paplitusi etinė ir filosofinė sistema, neretai priskiriama prie religijų.

Svarbiausiu autoritetu dažniausiai laikomas žymus kinų mąstytojas, kurio mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms, VI-V a. pr. m. e. gyvenęs filosofas Konfucijus. Konfucijus – tai Kong Fuce vardas, sulotynintas pirmojo europiečio sinologo Mato Rikko. Jis buvo šviesiosios aristokratų pasaulėžiūros reiškėjas. Jam menkai terūpėjo religija ir jos liaudiškos apraiškos. Tik vėliau Mandžiūrijos dinastija paskelbė Konfucijų religijos reformatoriumi, didesniuose miestuose jo garbei ėmė statyti šventoves, aukoti aukas. Taip Konfucijus buvo paverstas šventuoju, o jo mokslas pripažintas religija.

Didžiosios knygininkų mokyklos atstovas, gimė 551 m. pr. Kr. rugsėjo 8 d. Ciuifu mieste Šan – dunio provincijoje ir gyveno Lu caro valdymo laikais, kai karaliavo Čžou dinastijos atstovai. Jo nusigyvenusios giminės šaknys ėjo iš aristokratų – valdininkų ir karininkų luomų. Konfucijaus tėvai buvo susituokę ne pagal galiojančias ritualines normas, nes jo tėvas buvo senis, o motina – paauglė. Tėvas mirė, kai Konfucijui buvo treji. Pamažu Konfucijus bręsdamas kilo socialinėje hierarchijoje, įsijungė į vadinamąją ši klasę, kurios nariai siekė įsitvirtinti visuomenėje per savo talentą ir sugebėjimus, o ne kilmę. Būdamas devyniolikos, Konfucijus vedė merginą Či Čiuan , po metų susilaukė pirmojo sūnaus Kong Li. Sulaukęs 22 m. pradėjo dirbti mokytoju. Vėliau pagarsėjo kaip pats geriausias Kinijos mokytojas. Konfucijaus mokykloje buvo dėstomi keturi dalykai ir mokomasi iš keturių knygų: 1) moralės (Šiczin), 2) kalbos (Šuczin), 3) politikos (Liczin) ir 4) literatūros (Jueczin). Kai jam buvo dvidešimt treji, mirė jo motina, ir Konfucijus pagal vyraujančias ritualines normas jos gedėjo trejus metus. Būdamas penkiasdešimt trejų, tapo Lu valstybės teisingumo ministru. Pasakojama, kad gretima Či valstybė išsigando stiprėjančios Lu. Či pasiuntė Lu valdovui šimtą gerų žirgų ir aštuoniasdešimt gražuolių šokėjų. Valdovas atsidavė malonumams ir tris dienas nesirūpino valstybės reikalais. Konfucijus tuo labai nusivylė ir nusprendė palikti Lu ieškoti geresnio darbdavio. Kadangi staigus išvykimas būtų atkreipęs dėmesį į valdovo netinkamą elgesį, Konfucijus palaukė, kol šis padarys kokią menkesnę klaidą. Kai valdovas pamiršo nusiųsti Konfucijui po aukojimo likusios mėsos, priklausiusios jam pagal paprotį, Konfucijus pasinaudojo pretekstu ir, atsisakęs sosto, paliko Lu ir trylika metų keliavo po Kiniją.

Būdamas šešiasdešimt aštuonerių, Konfucijus grįžo į caro rūmus ir vėl pradėjo dirbti mokytoju. Kartu rinko redagavo, tvarkė ir platino savo mokyklos knygas. Paskutinius gyvenimo metus praleido mokydamas, skleisdamas senovinę išmintį per tekstus (penkis kanonus). Mirė septyniasdešimt dviejų ar trejų metų amžiaus ir buvo palaidotas kapinėse, kurios buvo specialiai jam paruoštos, tai padarė jo vaikaičiai, kurie sekė jo mokymu ir didžiavosi jo paskelbtomis idėjomis. Dabar Konfucijaus Namas paverstas jo vardo šventykla, kurią lanko labai daug piligrimų – Konfucijaus mokymo pasekėjų

Konfucijaus mokymas

Filosofo mokymo pagrindą sudaro žmogaus siekis laimingai ir normaliai gyventi savo aplinkoje. Konfucijus mokė žmones šių siekių etikos ir pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką naujo, o perduoda senovės išminčių mokymą. Jis iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Konfucijus nesukūrė sistemingos gyvenimo ar visuomenės filosofijos. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais.

Konfucijus gyveno politinio susiskaldymo, nuolatinių karų laikais, todėl vienas pagrindinių jo mokymo tikslų buvo suvienyti „pasaulį“ (t.y. Kiniją), atstatyti valstybėje tvarką. Jo manymu, valdovai turėtų valdyti per savo moralę, remdamiesi dorybe, o ne įstatymais, bausmėmis ar savo pačių kilme. Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingų socialinių santykių išlaikymas, teisingumas. Han dinastijos laikais ši mąstysena nustelbė kitas doktrinas (legizmą, daoizmą ir kt.).

Konfucijus stoikams artima dvasia propagavo paprastą maistą, šaltinio vandenį, miegą pasidėjus po galva alkūnę, o įgyta garbė ir turtai, sakė jis, “tėra debesys, slenkantys padange”.

Išmintingo žmogaus simbolis Konfucijaus filosofijoje – tai žmogus, kurio svarbiausi bruožai – nuolatinis tobulumo siekimas, dvasios nepriklausomybė, elgesio tvirtumas, minties gelmė, mąstymo ir veiklos vieningumas. Vieną didžiausių žmogaus trūkumų jis įžvelgia atotrūkyje tarp kalbų ir darbų. Konfucijus buvo didis socialinės ir politinės filosofijos pradininkas. Pagrindiniais politinės veiklos principais jis skelbia dorovingumą, atsakomybę už savo veiksmus. Jis puikiai supranta, kad intelektualios ir kūrybingos asmenybės įsivėlimas į politinius verpetus gali atvesti ją prie deformacijos ir degradavimo.

“Valdovas tebūnie valdovu, tarnas – tarnu, tėvas tebūnie tėvu, sūnus – sūnumi.”

Konfucijui žmogus yra įpintas
į tam tikrus santykius: jis gali būti tėvu, sutuoktiniu, vaiku, valdovu ar tarnu, draugu. Šie santykiai įprasmina jo gyvenimą ir apibrėžia jo pareigas. Pareigos – gerai atlikti tai, kas žmogui priklauso pagal jo santykius (pvz., valdovas turi būti rūpestingas, tarnai sąžiningi ir pan.). žmogaus elgesys turi atitikti jo santykius. Konfucijus labai pabrėžia artimo meilę, bet ją įsivaizduoja “teisingai” – t.y. negalima būti geram visiems, už blogus darbus reikia bausti, tačiau bausmė turi būti pamokanti. Konfucijaus žmogus turi būti ištikimas tradicijai (tradicija – vienas kertinių konfucianizmo akmenų), atsidavęs kitiems ir pačiam sau, savo asmeniui. Kokie žmogaus santykiai su kitais, tokius jis randa ir pačiame savyje. Žmoguje glūdi tikroji jo esmė, valdanti išorinę žmogaus būties sferą. Todėl privalu elgtis ne tik pagal teisingai suprastą santykį su kitais, bet ir pagal teisingai suprastą savo asmens kosmosą. Konfucijus savąjį mokymą remia žmoniškumo, žen, samprata. Mencijus (Konfucijaus pasekėjas) šią sampratą dar išplėtė, nurodydamas, kad ja nusakomas itin intensyvus vidinis gyvenimas (intersubjektyvumas) bei nuojauta to beribio džiaugsmo, kurį patirs išminčius nušvitimo būsenoje, kai prabils jo vidinė esmė. Būtina gilintis ne tik į save, bet ir įsižiūrėti į gamtą ir jos tvarką bei remtis tikrųjų, didžiųjų asmenybių, išminčių, pavyzdžiais. Vienoje iš keturių knygų, tapusių konfucianistinio savęs tobulinimo, teisingos elgsenos vadovais, “Pusiausvyros doktrinoje” nurodyta, kad išminčius, pasiekęs tikrąjį savo asmenybės integralumą, čeng, susivienija su Dangumi ir Žeme. “Pusiausvyros doktrina” išskiria dvi fundamentaliojo proto būsenas – būseną “iki susijaudinimo” (prieš sukylant emocijoms) ir būseną “po susijaudinimo” (po kontakto su išorinio pasaulio daiktais bei įvykiais). Tikrasis asmenybės integralumas, čeng,- tai emocijų harmonija, kurios sujaudintos išlaiko tokią pusiausvyrą, tarytum dar būtų būsenoje iki susijaudinimo.

Konfucianizme labai svarbi ši harmonijos samprata: dvasinis tobulėjimas suprantamas kaip galimybė pasiekti emocijų harmoniją ir psichologinę pusiausvyrą. Tai harmonija, kylanti dėl teisingų proporcijų, o ne dėl aistrų ir troškimų nebuvimo kaip budizme.

Konfucijus, kaip vėliau ir Kristus, savo mokslą kūrė jau esamos civilizacijos ir kultūros pagrindu. Bet jų vaidmuo skyrėsi. Konfucijus tradiciškai laikomas jau buvusio kanono redaktoriumi. Galima sakyti, kad Kristaus mokslas – revoliucija, o Konfucijaus – evoliucija. Ir kaip asmenybei Konfucijui nebūdingas toks tragizmas, dramatizmas, kaip, sakysim, Kristui ar Budai. Jis troško būti politiniu veikėju, bet ne Mokytoju. Šiuo metu apie Konfucijaus politinę veiklą niekas net neužsimena, o jo mokslas tapo daugelio kinų gyvenimo taisyklėmis.

Konfucijus buvo daugiau etinio, nei religinio pobūdžio filosofas. Jis kūrė dorovės sistemą asmeniui, šeimai, valstybei. Jo filosofijos pagrindas – tam tikrų santykių nustatymas tarp žmonių: moteris turi paklusti vyrui, sūnus – tėvui, pilietis – valdovui. Valstybė Konfucijui buvo patriarchalinė institucija, o valdovas – tautos galva, kurios tikslas išlaikyti idealią pusiausvyrą valstybėje ir visuomenėje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1272 žodžiai iš 2477 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.