Konfucijus
Kinijos mąstytojas ir filosofas, savo originalios filosofinės minties kūrėjas. Didžiosios knygininkų mokyklos atstovas, kuris kūrė valstybinę Kinijos religiją. Jis buvo genialus mąstytojas, formavęs vienos didžiausių pasaulyje civilizacijų vertybių sistemą bei mąstymo stilių, kurio pėdsakų rasime visoje vėlesnėje kinų kultūros istorijoje. Daugeliui senovės Kinijos filosofinių, socialinių, etinių, estetinių, politinių idėjų, elgesio normų, vertybinių nuostatų jis suteikė kokybiškai naują humanistinį turinį.
Gimė 551 m. pr. Kr rugsėjo 8 d. Ciuifu mieste Šan – dunio provincijoje ir gyveno Lu caro valdymo laikais, kai karaliavo Čžou dinastijos atstovai. Jo nusigyvenusios giminės šaknys ėjo iš aristokratų – valdininkų ir karininkų luomų. Istoriko Sin Cian „Istorijos pastabose“ rašoma, kad jo tėvas buvo labai senas, o motina jauna. Vaikystėje jam teko pabūti ir piemeniu, ir sargu. Sulaukęs 22 m. pradėjo dirbti mokytoju. Vėliau pagarsėjo kaip pats geriausias Kinijos mokytojas. Konfucijaus mokykloje buvo dėstomi keturi dalykai ir mokomasi iš keturių knygų: 1) moralės (Šiczin), 2) kalbos (Šuczin), 3) politikos (Liczin) ir 4) literatūros (Jueczin). Tik sulaukęs penkiasdešimt metų, pradėjo savo politinę karjerą. Konfucijus Lu rūmuose tapo aukštu dvasininku. Dėl nuolatinių rūmuose vykstančių intrigų atsisakė tarnybos ir trylika metų keliavo po Kiniją. 484 m. pr. Kr. grįžo į caro rūmus ir vėl pradėjo dirbti mokytoju. Kartu rinko redagavo, tvarkė ir platino savo mokyklos knygas.
Pagrindinis informacijos šaltinis yra „Keturknygė“: 1) Dasiuje, patarimai valdininkams, parašyta mokinio Czen Czi; 2) Čžun-jun (Aukso vidurys), parašyta Konfucijaus anūko Czi Si; 3) Lun-jui (Pokalbiai ir pasisakymai), parašyti mokinių; 4) Men-czi, parašyta Men Czi 100 m. po Konfucijaus mirties. Svarbiausia jų Lun-jui, Cin laikotarpiu sudeginta, bet vėliau atstatyta 3 variantais.
Konfucijui priskiriama nemaža rašytų darbų, iš kurių svarbiausi: Kitėjimų knyga ir dalis metraščių , kuriuose aprašyti 722 – 481 m. pr. Kr. įvykiai. Taip pat jam priskiriamos knygos iš ciklo Pokalbiai ir apsvarstymai, kuriuos yra užrašę jo mokiniai.
Šio filosofo ir mokytojo darbų lietuvių kalba neišleista.
Išliko 22 Konfucijaus mokinių vardai. Jie apie savo mokytoją sakė, kad jis buvo švelnus, geranoriškas, atidus, nuolaidus, tuščiai nesiginčijo, bet buvo kategoriškas savo teiginių atžvilgiu. Jis savikritiškas – gimė neturėdamas žinių ir jas įgijo atkakliai mokydamasis. Kūrybiniai sugebėjimai vidutiniški. Visos jo žinios iš meilės senovei. Jis ypač giria „Ši-czin“: „Neskaitęs Ši-dzin tylėdamas stovi nusisukęs į sieną“. „Giesmių knyga“ jam yra ne tik poezija, bet ir tikrasis mokymas apie moralinį elgesį ir valstybės valdymą. Konfucijus neskaitė savęs idealu. Filosofas neturi nei liūdėti, nei abejoti, nei bijoti. Jį mažai kas pažįsta – skirtingai, nei lankininką ar važnyčiotoją.
Konfucijus pirmiausia buvo gyvenimo filosofijos, mokančios teisingai gyventi, mąstyti, elgtis, tobulėti šalininkas, o ne abstrakčios socialinės, etinės, politinės teorijos kūrėjas. Pagrindinis jo mokymo tikslas – kurti veiksmų programą ir rekomendacijas.
Nors Konfucijaus vardas Kinijoje ilgus šimtmečius buvo apgaubtas didžia pagarba ir neprilygstamo moralinio tyrumo aureole, tačiau, skirtingai nuo kitų didžiųjų praeities išminčių moralistų (Budhos, Kristaus, Zaratustros, Muhammado), jis nebuvo sudievintas, nebuvo priskiriamos stebuklingos galios. Pasaulinės kultūros istorijoje jis išliko kaip vienas pirmųjų ir žymiausių filosofų, kaip didysis kinų tautos, „dešimties tūkstančių kartų“ Mokytojas, pirmosios filosofijos mokyklos kūrėjas, epistemologijos, etikos, socialinės ir politinės filosofijos
Filosofinės idėjos:
Pagalvok, ar teisinga, ar galima tai, ką tu žadi, nes žadėjimas yra pareiga; pripažinti savo trūkumus, kai tave smerkia – kuklumas, nurodyti juos savo draugams – paprastumas, pasitikėjimas, neigti juos prieš visus – išdidumas; žinojimas ateina trimis būdais: mąstant – pats patogiausias, mėgdžiojant – pats lengviausias ir tyrinėjant – pats karčiausias; laimingas, kuris nieko nežino, jis nerizikuoja, kad kas jo nesupras; senovėje žmonės mokėsi, kad tobulintų save, dabar – kad nustebinti kitus; protingas žmogus kitam nedaro to, ko nenorėtų, kad jam kiti darytų; argi mes galim žinoti, kas yra mirtis, jei nežinome, kas yra gyvenimas; nesikeičia tik patys protingiausi ir patys kvailiausi; vidurys yra taškas, kuris arčiausiai išminties, neprieiti iki jo, yra tas pat, kaip ir peržengti jį; liaudį galima priversti paklusti, bet negalima priversti žinoti; mokyk tik tuos, kurie, suvokę savo tamsumą, ieško žinių.
Savo wen kultūros ir junzi (kilnaus žmogaus) koncepcijomis Konfucijus pirmasis pasaulio filosofijos istorijoje suformavo gyvybingą humaniškos, idealios asmenybės modelį, kuris tapo savotišku etiniu rodikliu vėlesnėms kartoms ir turėjo didžiulę įtaką dvasinės kinų kultūros raidai. Humanistinė mąstytojo idėjų dvasia Kinijoje išliko gyvybinga gausių jo mokinių ir sekėjų dėka ir tapo neatsiejama inteligentijos, suvokiančios savo kultūrinę misiją, pasaulėžiūros dalimi.
Konfucijui žmogus yra įpintas į tam tikrus santykius:
jis gali būti tėvu, sutuoktiniu, vaiku, valdovu ar tarnu, draugu. Šie santykiai įprasmina jo gyvenimą ir apibrėžia jo pareigas. Pareigos – gerai atlikti tai, kas žmogui priklauso pagal jo santykius (pvz., valdovas turi būti rūpestingas, tarnai sąžiningi ir pan.). žmogaus elgesys turi atitikti jo santykius. Konfucijus labai pabrėžia artimo meilę, bet ją įsivaizduoja “teisingai” – t.y. negalima būti geram visiems, už blogus darbus reikia bausti, tačiau bausmė turi būti pamokanti. Konfucijaus žmogus turi būti ištikimas tradicijai (tradicija – vienas kertinių konfucianizmo akmenų), atsidavęs kitiems ir pačiam sau, savo asmeniui. Kokie žmogaus santykiai su kitais, tokius jis randa ir pačiame savyje. Žmoguje glūdi tikroji jo esmė, valdanti išorinę žmogaus būties sferą. Todėl privalu elgtis ne tik pagal teisingai suprastą santykį su kitais, bet ir pagal teisingai suprastą savo asmens kosmosą. Konfucijus savąjį mokymą remia žmoniškumo, žen, samprata. Mencijus (Konfucijaus pasekėjas) šią sampratą dar išplėtė, nurodydamas, kad ja nusakomas itin intensyvus vidinis gyvenimas (intersubjektyvumas) bei nuojauta to beribio džiaugsmo, kurį patirs išminčius nušvitimo būsenoje, kai prabils jo vidinė esmė. Būtina gilintis ne tik į save, bet ir įsižiūrėti į gamtą ir jos tvarką bei remtis tikrųjų, didžiųjų asmenybių, išminčių, pavyzdžiais. Vienoje iš keturių knygų, tapusių konfucianistinio savęs tobulinimo, teisingos elgsenos vadovais, “Pusiausvyros doktrinoje” nurodyta, kad išminčius, pasiekęs tikrąjį savo asmenybės integralumą, čeng, susivienija su Dangumi ir Žeme. “Pusiausvyros doktrina” išskiria dvi fundamentaliojo proto būsenas – būseną “iki susijaudinimo” (prieš sukylant emocijoms) ir būseną “po susijaudinimo” (po kontakto su išorinio pasaulio daiktais bei įvykiais). Tikrasis asmenybės integralumas, čeng,- tai emocijų harmonija, kurios sujaudintos išlaiko tokią pusiausvyrą, tarytum dar būtų būsenoje iki susijaudinimo. Konfucianizme labai svarbi ši harmonijos samprata: dvasinis tobulėjimas suprantamas kaip galimybė pasiekti emocijų harmoniją ir psichologinę pusiausvyrą. Tai harmonija, kylanti dėl teisingų proporcijų, o ne dėl aistrų ir troškimų nebuvimo kaip budizme.