Konkerencijos politika pasaulio prekybos organizacijoje bei europos sajunguje
5 (100%) 1 vote

Konkerencijos politika pasaulio prekybos organizacijoje bei europos sajunguje

PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJOS BEI EUROPOS SĄJUNGOS KONKURENCIJOS POLITIKA

TURINYS

ĮVADAS

1. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI DĖL KONKURENCIJOS POLITIKOS 1.1 PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA IR JOS KONKURENCIJOS POLITIKA

1.2 EUROPOS BENDRIJOS KONKURENCIJOS POLITIKA

2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE

2.1 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS TARYBA BEI KONKURENCIJĄ REGULIUOJANTYS TEISĖS AKTAI

2.2 ES KONKURENCIJOS POLITIKOS TAIKYMAS LIETUVOJE

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Ji yra būtina gerovės ir bet kokios, ne tik ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Taigi, sąžiningos konkurencijos turi būti siekiama kiekvienoje šalyje, nes ji daro įtaką bendram valstybės gerovės augimui. Taip pat augant pasauliniam bendradarbiavimui ir prekybai išplitus iki pasaulinio lygio, labai svarbu sukurti bendrą bendradarbiaujančioms šalims konkurencijos politiką, garantuosiančią visoms šalims lygias teises ir galimybes.

Vis dėlto Pasaulio Prekybos Organizacija skatindama konkurencijos politikos, užtikrinančios lygias galimybes varžantis dėl vartotojo pasirinkimo, kūrimą šalyse, susiduria su sunkumais susijusiais su skirtingais tikslais, apimtimi, skirtingu šalių išsivystymu, realiu pasiruošimu vykdyti šią politiką, skirtingais rinkos reikalavimais. Todėl ji savo ruoštu skatina kiekvieną valstybę leisti savo nacionalinį konkurencijos įstatymą, kaip pagrindinį sąžiningos konkurencijos garantą ir konkurencijos politikos pagrindą šalies viduje ir už jos ribų, remiantis tokiais bendrais visoms šalims principais kaip skaidrumas, diskriminacijos nebuvimas, veiklos sąžiningumas. Taip pat apibrėžiamas poreikis įsteigti atitinkamas konkurencijos priežiūros institucijas, kurios kovotų prieš kartelinius susitarimus ar prižiūrėtų monopolinę veiklą.

Pati atitinkamos šalies konkurencijos politika nusako jos požiūrį į konkurencijos skatinimą, kuriant pelningos konkurencijos sąlygas ir galimybes verslui, kuris savo ruoštu garantuotų atitinkamą vartotojo pasitenkinimą. Taigi kalbant apie konkurencijos politiką Lietuvoje, visų pirma, svarbu išanalizuoti LR Konkurencijos įstatymą, nustatyti jo veikimo sritį ir aptarti kokios institucijos prižiūri jo laikymąsi. Vėlai būtina atsižvelgti į tai, kokią įtaką Lietuvos konkurencijos politikai daro tarptautiniai susitarimai. Svarbiausia šiuo atveju aptarti Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, kurią priėmus ji privalo įtraukti ir atitinkamus ES nuostatus konkurencijos srityje.

1. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI DĖL KONKURENCIJOS POLITIKOS

1.1 Pasaulio Prekybos Organizacija ir jos konkurencijos politika

Pasaulio Prekybos Organizacija (World Trade Organisation), pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT (General Agreement on Trade and Taxes), buvo įkurta 1995 metais. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.

PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų organizacijos darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986-1994 m. vyko Urugvajaus raundas, kurio išdavoje buvo įkurta PPO.

1996 m. Ministrų Konferencijos Singapūre metu buvo sutarta įsteigti dvi Darbo grupes plačiau apžvelgti prekybos ir investicijų bei konkurencijos politikos santykius. Šių Darbo grupių užduotys buvo analitinio ir tiriamojo pobūdžio. Jos neturėjo derėtis dėl naujų taisyklių ar įsipareigojimų.

Apie 80 PPO šalių narių priėmė konkurencijos teisę. Dažniausiai tai yra priemonės kovai su kliūtimis įgyvendinant konkurencijos politiką. Tokioms kliūtims priskiriami: kainų kontrolė, karteliniai susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ar monopolija, susiliejimai ribojantys konkurenciją, susitarimai tarp tiekėjų ir platintojų (“vertikaliniai susitarimai”), kurie atima rinką iš naujų konkurentų.

Į konkurencijos politikos sąvoką įtraukiama taip pat ir konkurencijos teisė susijusi su kitais konkurencijos skatinimo aspektais nacionalinėse ekonomikose, tokiais kaip sektorių reguliavimas ar privatizacijos politika.

PPO Darbo grupės darbas sukoncentruotas ties tokiais diskutuotinais klausimais:

 ryšys tarp prekybos ir konkurencijos politikos tikslų, principų,
sąvokų, kompetencijos bei priemonių; taip pat jų ryšys su plėtra ir ekonominiu augimu;

 esamų priemonių, standartų, reglamentuojančių prekybą ir konkurencijos politiką, apžvalga ir analizė;

 sąveika tarp prekybos ir konkurencijos politikos, įskaitant ir tokių klausimų svarbą:

• įmonių ir asociacijų konkurencijos politikos nepaisymo įtaka tarptautiniai prekybai;

• valstybinių monopolijų, išskirtinių teisių ir reguliavimo politikos įtaka konkurencijai ir tarptautiniai prekybai;

• ryšys tarp konkurencijos politikos ir su prekyba susijusių intelektualinės nuosavybės aspektų;

• ryšys tarp investicijų ir konkurencijos politikos;

• prekybos politikos įtaka konkurencijai.

 ryšys tarp pagrindinių PPO principų dėl nacionalinio traktavimo, skaidrumo ir prioritetinės valstybės traktavimo ir konkurencijos politikos;

 bendradarbiavimo skatinimas tarp šalių narių, įskaitant ir bendradarbiavimą technikos srityse;

 konkurencijos politikos įnašas siekiant PPO tikslų, įskaitant ir tarptautinės prekybos skatinimą.

Kuomet šalių narių poreikis didinti PPO konkurencijos politikos priemonių veiksmingumą ir bendradarbiavimą konkurencijos politikos srityje buvo priimtas, nuomonės išsiskyrė dėl konkurencijos politikos daugiašaliame versle PPO lygyje stiprinimo būtinybės.

Keletas šalių narių išreiškė palaikymą daugiašalės PPO konkurencijos politikos struktūros plėtrai, taip pat paramai efektyvių konkurencijos politikos priemonių įgyvendinimui ir konfliktų mažinimui šioje srityje, tuo tarpu kai kurios šalys narės abejojo dėl tokios sistemos reikalingumo ir pirmenybę suteikė dvišaliam bendradarbiavimui ir/ar regioniniam suartėjimui šioje srityje.

Daugiašalės sistemos konkurencijos politikos srityje kūrimo reikalingumas ir toliau yra svarstomas. Kai kurios šalys narės pratęsė PPO efektyvios nacionalinės konkurencijos politikos sistemos įgyvendinimą ir padidino bendradarbiavimą visuotinės konkurencijos politikos įtvirtinime daugiašalėje prekybos sistemoje. Tuo tarpu kitos šalys narės pasisakė už tolesnį šių klausimų svarstymą.

Ministrų Konferencijos Dohos deklaracija (Doha Development Agenda 2001) numato, kad PPO Darbo grupės darbas turi susikoncentruoti ties tokių svarbiais klausimais kaip:

 pagrindinių principų, įskaitant skaidrumą, nediskriminavimą ir procedūrų nešališkumą, taikymas bei pasirūpinimas “nepajudinamais” karteliniais susitarimais (t.y. jau įgyvendintais susitarimais);

 savanoriško bendradarbiavimo paruošimas tarp PPO šalių narių vyriausybių;

 parama konkurencijos institucijų besivystančiose šalyse pažangai sustiprinti didinant produktyvumą.

Deklaracijoje numatyta, kad darbe turi būti atsižvelgta į visus vystymosi poreikius. Tai apima techninį bendradarbiavimą ir produktyvumo didinimą tokiose srityse kaip politikos analizė ir plėtra, įvertinant besivystančių šalių dalyvavimą daugiašaliame bendradarbiavime dėl įvairių plėtros aspektų. Taip pat turi būti apžvelgtas ir bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis, tokiomis kaip JTO Konferencija dėl Prekybos ir Plėtros (UNCTAD).

1.2 Europos Bendrijos konkurencijos politika

Svarbiausias 1957 m. kovo 25 d. Romoje sudarytos Europos ekonominės bendrijos (EEB) sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų harmoningą ūkio plėtrą Bendrijoje ir laipsnišką valstybių narių ekonominės politikos derinimą. Buvo labai svarbu garantuoti ir tai, kad privatūs ūkio subjektai susitarimų pagrindu dalindamiesi rinkas ar kitokiais konkurenciją ribojančiais veiksmais vėl nesukurtų laisvo prekių judėjimo apdorojimų. Dėl to EEB sutartyje buvo nustatytos konkurencijos taisyklės, suformuluotos 81-89 straipsniuose. Svarbūs yra antriniai teisės šaltiniai, t.y. EEB valdymo institucijų teisės aktai: reglamentai, direktyvos bei sprendimai. Iš jų visų pirma paminėtini 1962 m. vasario mėn. 6 d. EEB Tarnybos (ET) priimtas reglamentas Nr.17, kuris nustatė EEB sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymo tvarką, taip pat 1989 m. gruodžio 21 d. priimtas reglamentas Nr. 4064/89 “Dėl įmonių koncentracijos kontrolės”.

1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (ES) įkūrimo sutartis įtvirtino bendrosios rinkos funkcionavimą remiantis konkurencijos principais. ES pagrindu tapo EEB sutartis, kuri buvo išplėsta ir iš dalies pakeista. Atskirą sudedamąją ES konkurencijos teisės dalį sudaro 1951 m. balandžio 18 d. priimta Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) sutartis.

EEB sutarties 81 ir 82 straipsniai apima konkurenciją ribojančius veiksmus [6], kurie turi įtakos prekybai tarp valstybių narių. ES konkurencijos teisė taikoma tais atvejais, kai konkurenciją ribojantys veiksmai išeina už nacionalinės rinkos ribų. Šiuo principu iš esmės vadovaujasi ir Europos teisingumo teismas (ETT), kuris priimdamas sprendimus atsižvelgia į konkurenciją ribojančių veiksmų tiesioginės arba potencialios įtakos galimybę vykstant prekybai tarp valstybių narių. Nors valstybių narių nacionalinė konkurencijos teisė ir ES konkurencijos teisė gali būti taikomos lygiagrečiai, galioja bendras ES konkurencijos teisės aukštesniosios galios principas, ypač tais atvejais, kai ES konkurencijos teisė numato griežtesnius reikalavimus, susijusius su konkurencijos apsaugojimu, negu valstybės narės
nacionalinė teisė.

Svarbią reikšmę ES konkurencijos teisės praktikos formavimuisi turi ETT, kuris reziduoja Liuksemburge. Tai yra institucija, kurios sprendimai formuoja ES konkurencijos taisyklių taikymo praktiką. Prie šio Teismo yra įkurtas Pirmosios instancijos teismas, kurio tiesioginė kompetencija yra nagrinėti konkurencijos bylas.

Europos ekonominės bendrijos sutarties konkurencijos taisyklės:

EEB sutarties 81 straipsnis – Ūkio subjektų susitarimai. Pirmoji straipsnio dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų, asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. Pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų sąrašas. Straipsnio antroji dalis nustato, kad šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai yra negaliojantys nuo jų susidarymo momento. Konkurenciją ribojančių susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai platus ir apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek vertikaliuosius susitarimus (pirkimo – pardavimo arba tiekimo sutartis).

Straipsnio trečioji dalis numato, kad EEB sutartimi įgaliotos institucijos gali nuspręsti, kad 81 straipsnio draudimas netaikomas kai kuriems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams. Individualios išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo – pardavimo, distribucinėms, licencijų ir technologijų perdavimo, specializacijos, tyrimo ir tobulinimo sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos reglamentais. Valstybių narių nacionalinės institucijos ir teismai privalo šiuos reglamentus taikyti, kai konkretūs susitarimai prieštarauja nacionalinėms konkurencijos teisės normoms.

Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrolei vykdyti EEK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimo vykdymo, privalomųjų įpareigojimų ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę.

EEB sutarties 82 straipsnis – Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. EEB sutarties 82 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos dalyje, jeigu tai gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių. Straipsnyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų veiksmų sąrašas. EET dominuojančią padėtį apibrėžia kaip “ekonominę jėgą, kurią įmonė turi ir kuri leidžia jai atitrinkamoje rinkoje apriboti efektyvią konkurenciją, ir dėl to ji gali veikti taip, kaip jai tinkamiausia, nepriklausomai nuo konkurentų, partnerių ir galiausiai nuo vartotojų“. Nustatant įmonės dominuojančią padėtį svarbiausiu veiksniu yra įmonės kontroliuojama atitinkamos rinkos dalis.

Vertinant draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi praktiką svarbi yra ETT išvada, kad “Piktnaudžiavimo koncepcija – tai objektyvi koncepcija, susijusi su dominuojančios įmonės elgesiu, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras silpninant konkurenciją, naudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis, dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas”. Skiriamos dvi pagrindinės draudžiamų veiksmų rūšys: pirmajai priklauso veiksmai, dėl kurių konkurencija yra mažinama ar jai trukdoma eliminuojant veikiančius ar potencialius konkurentus, antrajai – nesąžiningai ar nepagrįsti veiksmai savo partnerių atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo.

EK įgalinimai kontroliuojant įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi nustatyti jau minėtame EK reglamente Nr.17/62.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1944 žodžiai iš 6465 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.