Konspektai
5 (100%) 1 vote

Konspektai

1. Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo savitumas

Objektas yra tai į ką mokslas nukreipia savo pažintinę veiklą. Filosofijos dalyku galėtume pavadinti tikrovę. Tikrovė gali būti dvejopa: a) materiali – kuri yra fiksuojama žmogaus jutimo organais ar išrastais prietaisais b) ideali – aptinkama žmogaus protu ir mąstoma. Jeigu pasaulyje viskas būtų aišku, tai nereikėtų nei mokslo nei teologijos nei filosofijos. Mokslo dalykas yra objekto dalis, kurią iš objekto išskiria pažindama žmogus. Kartais yra sakoma, kad visi mokslai turi objektą, o filosofija ne ir tuo ji skiriasi nuo kitų mokslų, taip pat mokslas nesugeba apžvelgti tikrovės kaip visumos, o filosofija sugeba, bet ne visada tai daro. Bet tokį požiūrį galima sukritikuoti, nes yra meno filosofija, teisės filosofija ir t.t. iš čia matome, kad filosofiją domina ir atskiros tikrovės dalys.

Filosofija nuo mokslo skiriasi savo pažinimo tikslais. Filosofijos skirtumą galime pastebėti keliamuose klausimuose, nes kiti mokslai nekelia klausimų, jei į juos negalime pateikti atsakymo pagrįsto empiriniu būdu pvz. ar pasaulis amžinas ir begalinis? Mokslui tai beviltiškas klausimas, nes eksperimentu niekaip nerasime atsakymo, todėl mokslai tokių klausimų ir nekelia. Filosofija kaip tik tokius klausimus kelia į kuriuos mokslas negali atsakyti. Nors filosofinių klausimų tematika skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, bet yra amžinų filosofijos klausimų. Pagrindiniu filosofijos klausimu yra būties klausimas, nes sužinoję atsakymą į šį klausimą sužinotume ir atsakymą į kitą klausimą, kas esame patys. Į klausimus apie pasaulio sukūrimą galime sužinoti iš teologijos, mitų, bet filosofija kaip protu, logika remiantis mokslas bando įrodyti tiesas, jas pagrįsti. Kartais yra klaidingai sakoma, kad filosofijoje yra svarbiau yra klausimo iškėlimas nei atsakymas į tą klausimą. Bet taip nėra, nes pagal atsakymus filosofija yra klasifikuojama į sroves, kryptys. Jeigu būtų nesvarbus atsakymas tai pats filosofavimas prarastų prasmę. Filosofas kritikuodama kitus mano, kad jo atsakymas yra teisingiausias. Filosofija kaip ir kiti mokslai yra susijusi su pažinimo tiesos ieškojimu. Filosofai ieškodami tiesos turimus faktus interpretuoja, norėdami apibrėžti kažkokią sąvoką filosofai tą dalyką apibrėžia plačiąją ar siaurąją prasmę. Bet kitų mokslų dėsnių negalime taip apibrėžti pvz. Archimedo dėsnį. Interpretavimas suprantamas kaip faktų aiškinimas, bet atskirus faktus kiekvienas supranta kitaip ir kitaip ir savaip juos vertina. Kiekviena nauja interpretacija reiškia naujų žinių atsiradimą, kurios galbūt vėliau bus paneigtos. Atsakymai į iškeltus klausimus yra didžiausia filosofijos vertybė, nes iš jų sprendžiame apie pačią filosofiją. Filosofinis atsakymas į klausimą visada peržengia mokslo galimybes. Visose moksluose atsakymai yra empiriniai t.y. paremti stebėjimu, eksperimentu. Klausimai filosofiniai yra platūs pvz. klausdami apie žmogų, klausiame ne apie kokį nors konkretų žmogų, ne apie vyrus ar moteris, o apie abstraktų žmogų kurio konkrečiai nėra. Todėl kaip galime atlikti stebėjimą ar eksperimentą su tuo, kuo nėra iš tikrųjų. Mes tai galime padaryti tik mąstymu. Svarbus filosofijos bruožas yra laisvė. Tai pirmiausia reiškia nepriklausomybę t.y. filosofas yra laisvas žmogus, nepriklauso jokiai partijai ar organizacijai. Filosofinės mintys neduoda jokios materialinės naudos, jų negalima pritaikyti daiktų gamybai. Filosofinių minčių negalima versti pripažinti kitiems asmenims, atstovauti kieno nors interesus. Filosofų atrastos teisybės yra ilgalaikės, nors jos gali būti kritikuojamos, bet visiškai nėra atmetamos pvz. niekas iki šiol neįrodė, kad Platono sukurtas idėjų pasaulio mitas yra melas. Filosofija skirtingai negu kiti mokslai nedaro pažangos, mes negalime pasakyti, kad filosofavimu peržengėm Platoną ar Aristotelį. Kitų filosofų mintys yra dažnai kritikuojamos, todėl atsiranda ginčas su buvusiais ir esamais filosofais. Tas ginčas dažniausiai atsiranda dėl nepasitikėjimo sukauptomis žiniomis, kiekvienas filosofas mano, kad jo atsakymas į klausimą yra teisingiausias. Filosofai atsakymus į klausimus ieško naudodamiesi logika, be jokių emocijų, antipatijų, savanaudiškų interesų t.y. emocionalumas negali būti filosofavimo savybe. Logiškas mąstymas sąlygoja ypatingos filosofinės kalbos atsiradimą t.y. yra sudaroma daug filosofinių sąvokų, kurios yra proto produktas, ir nuo Kanto laikų vadinamų apriorijų. Mes spręsdami filosofinius klausimus dažnai neturime daiktinio atitikmens, negalime suvokti pojūčiais pvz. laikas, erdvė, būtis, grožis. Šios sąvokos yra abstrakcijos. Kiekviena filosofinė sąvoka yra mįslė ir verčia mąstyti.

2. Filosofijos santykis su kitais mokslais

Visus mokslus galime klasifikuoti: 1) realieji mokslai a) gamtos mokslai – fizika, chemija, astronomija b) kultūros mokslai b1) dvasios mokslai – istorija, religijotyra b2) socialiniai ir ūkio veiklos mokslai 2) formalieji mokslai – matematika, formalioji logika.

Realieji mokslai nuo filosofijos skiriasi:

1. realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. Filosofija nors ir prasideda nuo patyrimo, bet juo neatsiriboja. Nagrinėja daiktus kurių neįmanoma empiriškai patirti

2. realiųjų mokslų objektas yra apribotas,
bet filosofija atvirkščiai, ji klausia kas yra empiriška ir neempiriška, ji domisi visuma

3. realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes tiriama sritis yra apibrėžta tik konkrečiu metodu. Filosofija nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, jos metodas greičiausiai yra filosofinio turinio.

Filosofijos santykis su realiais mokslais:

1. filosofija realiųjų mokslų tarnaitė – filosofija yra realiųjų mokslų teiginių, prielaidų analizė, pagrindų tyrinėjimas

2. filosofija apibendrina realiųjų mokslų rezultatus – t.y. kuria mokslinius pasaulėvaizdžius

3. filosofija egzistuoja savarankiškai šalia realiųjų mokslų – filosofijos tyrinėjimo būdas skiriami nuo kitų mokslų naudojamų būdų, ji padeda išsakyti visumą ir padėti nustatyti realiųjų mokslų vietą

Filosofija ir formalieji mokslai. Formalieji mokslai nagrinėja grynąją struktūrą. Ypatingą vaidmenį atlieka formalioji logika, kuri dažnai yra priskiriama prie filosofijos, bet ji yra filosofijos įrankis, nes padeda analizuoti filosofijos problemas.

3. Filosofijos vieta kultūroje

Yra daug kultūros apibūdinimų. Kultūra – tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra yra tai kas, išskiria žmogų iš gamtos, ją sudaro tai ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo ėmė gerbti ir vertinti. Kultūrą galime skirstyti į: a) materialią – žmogaus pagaminti daiktai, kurie lemia žmogaus materialinio gyvenimo sąlygas b) dvasinę – žmogaus intelektinės, dvasinės veiklos produktai: mokslas, menas, moralė, teisė, religija. Filosofija per mokslinių idėjų taikymą daro poveikį materialinei kultūrai. Bet kokia filosofijos vieta dvasinėje kultūroje. Kad ir kokia būtų prieštaringa ir sudėtinga dabartinė kultūra, ji pasižymi tam tikra vienove. Kas į ją įsilieja? Tai kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tai kultūros idealai, vertybės. Į kultūrą įsiliejanti yra ir pasaulėžiūra – tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema, bei žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybės. Nuo žmogaus parinktų vertybių (valdžia, turtas) atsispindi ne tik politinėse doktrinose, meno kūriniuose, bet ir kultūroje. Parinktos vertybės kartais atlieka viena ar kita funkciją pvz. automobilis gali būti kaip susisiekimo priemonė, bet ir kaip prestižo ženklas. Skirtingomis epochomis žmonių pasaulėžiūra keitėsi, daugiausia įtaka jai daro mokslo atradimai. Aišku, kad ne kiekvienas mokslinis faktas turi pasaulėžiūrinę reikšmę. Svarbus jis yra tuo metu kai yra siejamas su žmogaus įsitikinimais, idealais, vertybių sistema. Pasaulėžiūrą galime traktuoti kaip iš įvairių elementų sulydytą struktūrą, kuri yra kultūros atrama. Bet kas yra toji atrama, kuri yra pasaulėžiūros pagrindas? Ja yra filosofija, nes ji aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, daro didelį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybėms. Daug filosofijos sprendžiamų problemų yra svarbių pasaulėžiūrai, todėl kartais filosofija yra tapatinama su pasaulėžiūra, bet tai yra klaidinga, nes: a) pasaulėžiūra – tai žmonių įsitikinimai kurių tęsinys yra poelgiai, o filosofiją sudaro įvairios teorijos, kurios yra išdėstytos knygose straipsniuose b) filosofija daro poveikį pasaulėžiūrai, ji yra vienas iš daugumos ją keičiančių veiksnių. Pasaulėžiūrai įtaką daro ekonominiai, politiniai žmonių gyvenimo sąlygos, religija. Trumpiau tariant klaidingai būtų pasaulėžiūrą prilyginti filosofijai, bet klaidingas būtų ir filosofijos reikšmės pasaulėžiūrai neįvertinimas. Kaip filosofija sugeba paveikti žmogaus mąstymą, juk ją studijuoja nedaug žmonių? Filosofija daro poveikį įvairiais būdais. Aiškiausias būtų filosofijos paskaitų klausimasis, literatūros skaitymas, taip pat savarankiškas apmąstymas. Kitas poveikio būdas: visi visuomenės nariai nėra vienodai aktyvūs kuriant dvasinę kultūrą. Siekiant sukurti kažkokią meninę vertybę kartais reikia turėti didelį išsimokslinimą, kurio dalis yra ir filosofinis parengimas. Žymiausi mokslininkai, rašytojai, politikos ir religiniai veikėjai dažniausiai būna išstudijavę filosofiją ir toliau ją plėtoja. Savo kūriniuose, kalbose, išradimuose jie išgarsina tam tikras filosofines idėjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Aišku, kad šie žymūs veikėjai nesiekia tų tikslų, kurių siekia filosofai, jie nekelia tikslo platinti savo filosofines žinias, bet jie nori nulipdyti tobulą skulptūrą, parašyti skaitytojo dėmesį pritraukianti romaną. Todėl kartais tolima nuo filosofijos profesine veikla kultūros veikėjai įtvirtina tam tikrą pasaulėvaizdį, žmogaus vietą pasaulyje. Filosofijos krypčių poveikis įvairioms kultūros sritims nevienodas. Scientistinė filosofija labiau veikia mokslą, antiscientistinė – meną. Filosofiją galima būtų pavadinti kultūros savimone, ji yra kultūros šerdis. Filosofinės idėjos nemažu mastu lemia ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius.

4. Filosofija ir pasaulėžiūra

Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulį visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas žmogus. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą remdamasi proto argumentais bei patyrimu. Pasaulėžiūrai įtaką daro taip pat teologija ir kitos mokslo disciplinos. Aptariant pasaulėžiūros sąvoka kyla klausimas, kas yra
ir kaip suprasti pasaulį? Pažiūra nėra vien fizinės pasaulio išvaizdos suvokimas – pasaulėvaizdis. Pasaulėvaizdis – tai bendras pasaulio, jo struktūros vaizdas. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas pats esu pasauliui ir t.t. Ji leidžia spręsti kokia yra pasaulio esmė ir prasmė. Konkretaus žmogaus pasaulėžiūrą sudaro įvairios nuomonės, įsitikinimai ir tiesos, dažnai galime aptikti apmaudžių klaidų. Išmintis žmogui padeda tobulinti pasaulėžiūrą, todėl filosofija kaip išminties meilė tampa pasaulėžiūros ištobulinimo teorija. Mokslinėje literatūroje kartais yra išskiriamas mokslinės pasaulėžiūros terminas t.y. dalis žmogaus patirties sutvarkyta pagal mokslo keliamus reikalavimus, bet visa žmogaus pasaulėžiūra negali būti moksline.

↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑

5. Filosofija ir religija

Žodis religija naudojamas įvairiomis prasmėmis: primityvioji, tautinė, pasaulinė, gamtos, monoteistinė, ateistinė ir t.t. religija. Siekiant subendrinti ir surasti kas visas religijas vienija galima būtų pasakyti: Religija – tai būdas, kuriuo žmogus egzistuoja santykiaudamas su neperžengiamu ir galutiniu prasmės pagrindu, kuris aprėpia ir apskritai būtį, ir atskiras būties sritis. Čia yra du aspektai: 1) religija apibrėžtas, konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo) 2) religija priklauso nuo to kaip yra suprantama žmogaus būtis ir pasaulis, tai galime traktuoti kaip mokymą. Koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Jau Aristotelis mokymą apie sielą, gamtą ir Dievą (psichologija, fizika, teologija) laikė pagrindinėmis filosofijos teorinėmis disciplinomis. Svarbiausiu skirtumu tarp filosofijos ir religijos yra: filosofija save laiko proto mokslu, todėl filosofija atmeta visus teiginius kurių negalime suprastu grynu protu. Religijos dėka žmonės pradeda tikėtų tuo ką negalima paaiškinti grynu protu, ką liudija mitai, tradicijos, kas yra aukščiau proto. Tikėjimas yra suprantamas kaip Dievo dovana. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus (kiekvieno savo) protas, o religijos – Dievas. Religijos ir filosofijos santykis dažnai yra suprantamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Bet koks yra tas santykis, yra įvairių nuomonių:

· Religija ir filosofija neturi nieko bendra: kiekviena turi savo tiesą ir savo problemas, todėl jos yra atsietos viena nuo kitos, religijos teiginiai nėra klaidingi, bet mokslo požiūriu beprasmiai

· Religija ir filosofija prieštarauja viena kitai: 1) religija prieš filosofija: tikėjimas yra proto priešybė, todėl atmeta filosofiją (“tikiu, nes tai nesąmonė” Tertulianas, “protas velnio kekšė” Lutheris) 2) filosofija prieš religija: religija yra prieštaraujanti protui (“religija yra liaudės opiumas” Marksas)

· Religija ir filosofija sudaro vienovę: 1) iš religijos pusės “tikiu, kad suprasčiau” Augustinas 2) iš filosofijos pusės: bandoma religiją pagrįsti protu, “religija tik proto ribose” Kant

· Religija ir filosofija yra skirtingos, bet yra susijusios prasmėmis: filosofija bando mąstyti religijos turinį, filosofijos problemų terpėje, žmogaus protas ir apreiškimas (religija) negali prieštarauti, nes abiejų ta pati kilmė

6. Filosofijos struktūra

Kaip liudija filosofijos istorija filosofuoti galima bet kuriuo klausimu, apmąstyti bet kurią žmogaus gyvenimo sritį. Bet yra tam tikras filosofijos struktūros supratimas. Ji suprantama kaip filosofinės refleksijos sisteminimą ir bendrumo aspektą. Filosofijos veiklos sritis galima suskirstyti į tris pagrindinius blokus:

1) bendras sistematizavimas: apima būties teoriją (ontologiją), pažinimo teoriją (gnoseologija), žmogaus teoriją (antropologija), vertybių teoriją (aksiologija), praktinės veiklos teoriją (praksiologija)

2) specifinis sistematizavimas: apima visuomenės koncepcijas (sociologiją), dorovę (etika), grožio teoriją ir meninę veiklą (estetika), mąstymo dėsnius ir formas (logiką), mokslo teorijas (epistemologija), metodologiją, istorijos filosofiją, politikos filosofiją, teisės filosofiją ir t.t.

3) specialų sistematizavimas: apima atskirus pasaulio vaizdinių, pasaulėveikos fragmentus, komponentus – konkrečių mokslų filosofija (matematikos, fizikos, biologijos ir t.t.), konkrečių fenomenų filosofija (valdžios filosofija), konkrečių būsenų filosofija (taikos, karo).

Tradicinės filosofijos struktūriniai dalys yra:

1) Ontologija – tai būties, tikrovės teorija. Ji bando išaiškinti, kas yra būtis, ar jų yra daugiau. Stengiasi suvokti būties prigimtį, vystymosi dėsningumus, jos savybes.

2) Gnoseologija – pažinimo teorija. Tiria žmogaus pažinimo galimybes, pažinimo procesą, tiesą, žmogaus santykį su tikrove

3) Aksiologija – vertybių teorija. Tiria vertybių prigimtį, jų savitumus, vertinimo pagrindus ir kriterijus, jų tarpusavio priklausomybę, hierarchinę struktūrą

4) Antropologija – pateikia žmogaus sampratą. Aiškina žmogaus prigimties esmę, stengiasi nustatyti jo vietą pasaulyje. Paliečia žmogaus gyvenimo tikslo, prasmės, laimės, kančios, mirties klausimus

5) Etika – dorovės teorija. Tiria žmonių elgesį, jo pobūdį gėrio ir blogio atžvilgiu. Nagrinėja moralinio vertinimo normas, etinį idealą.

6) Estetika – nagrinėja grožį, meną, meninę kūrybą, pergyvenimus susijusius su
grožiu

7) Socialinė filosofija – nagrinėja žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus. Ji apima visuomenės funkcionavimo ir vystymosi dėsningumo problemas.

Tarp šitų filosofijos disciplinų nėra izoliacijos. Išsprendimas kažkokios vienos filosofinės problemos turi įtakos kitų klausimų tyrimui.

7. Filosofinė tikrovės samprata. Pasaulio pradai

Filosofijoje būtis reiškia tai kas yra, kas egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis tai pasaulis, bet pasaulis yra kaip juslėmis – regėjimu ir lytėjimu suvokiami daiktai ir reiškiniai kitaip tariant dalykas kuri galime patirti. Keldamas būties problemą filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, ir ką reikia egzistuoti. Pirmieji filosofai jiems rūpintį klausimą apie būtį bandė atsakyti remdamiesi mitologija. Daugiau filosofus domino klausimas iš ko pasaulis atsirado. Pirmas filosofas kuris bandė atsakyti į šį klausimas nesiremdamas mitais buvo Talis, kuris pareiškė, kad viskas atsirado iš vandens. Šis jo požiūris atsirado, nes senovės graikai skyrė keturias pasaulio stichijas (pasaulio elementus): ugnį, vandenį, orą ir žemę. Todėl Talis išrinko jo manymu svarbiausia elementą vandenį, kuris yra jo manymu pats svarbiausias, gyvybės simbolis. Anaksimandras daiktų pradu paskelbė juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kuri yra tapatinama su erdve ir laiku, todėl kad jis manė, kad daiktų pradas turi skirtis nuo juslėmis suvokiamų daiktų. Parmenidas nurodė, kad būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Pitagoras pateikė savotišką pasaulio pradą jis nurodė – skaičių. Skaičiais jo nuomone išreiškia pasaulio formą ir visi daiktai gali būti išreikšti skaičiais. Skaičiams viskas paklūsta: judėjimas, forma, laikas. Skirtingai nei Pitagoras Demokritas pateikė savo tezę, pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma, nes visi daiktai yra sudaryti iš atomų.

Platonas pateikė daiktų ir idėjų teorija. Viename iš savo dialogų jis klausia sofisto, kas yra grožis. Sofistas atsako, kad grožis yra graži mergelė. Bet Platono toks atsakymas netenkina, nes mergelis grožis yra laikinas ir santykinis. Grožis negali būti sutapatinamas su juslėmis suvokiamu daiktu. Išvardintas daiktas galbūt ir yra gražus, bet klausimas buvo kas yra grožis, o ne kokie daiktai yra gražūs. Grožis Platono nuomone yra amžinas, tobulas, neatsirandantis ir neišnykstantis t.y. jis yra idėja. Idėjos yra kaip daiktų rūšys, kaip daiktų pirmavaizdis. Daiktai atsiranda ir išnyksta, o idėjos lieka. Kai sakome “medis” tai turime omenyje visus medžius, kurie augo, auga ir išaugs, todėl prie rūšies medis mes negalime prisiliesti, pamatyti, galime tik protu suvokti, bet konkretų medį (daiktą), mes galime pamatyti, jį paliesti. Daiktai pasak Platono yra idėjų šešėliai. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais mes apsirinkame, tikrove reikia laikyti, ne tai kas atsiranda ir išnyksta, o kas yra amžina ir tobula. Todėl tikrovė ne daiktai, o idėjos. Mūsų išsivaizduojama pasaulį Platonas vaizduoja kaip kalinius esančius oloje, kurių kojos ir kaklas nuo pat mažens yra prirakintas grandinėmis. Kaliniai yra sustoję nugara į sklindančią šviesą ir negali atsisukti į ją. Prie olos vaikšto žmonės, nešasi įvairius daiktus. Kaliniai einančius žmones ir įvairius daiktus mato kaip šešėlius ant sienos. Tuos šešėlius ant sienos jie laiko tikrovę, bet taip gi nėra. Dabar jei išlaisvinti tuos žmones iš grandinių ir leisti atsisukti. Kaliniai apaktų nuo šviesos ir negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių prieš tai matė šešėlius. Žmonėms parodžius tikrus daiktus ir paaiškinus, kad tai yra tikrovė, jie su tuo nesutiktų. Jie tikrove laikytų šešėlius kuriuos matė ant sienos. Kad pripratinti tuos žmonės žiūrėti į tikrus daiktus, reikia iš karto pratinti žiūrėti į tų daiktų šešėlius, paskui atspindžius vandeny, o paskui leisti žiūrėti tik į tikrus daiktus. Į dangų iš pradžių reikėtų žiūrėti naktį, o galu gale leisti pažvelgti į saulę.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3004 žodžiai iš 9740 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.