Konspektas
5 (100%) 1 vote

Konspektas

TAUTIŠKUMAS IR ATVIROJI VISUOMENĖ

(2000-2002 m.)

Pagrindimas

Žengiant į trečiąjį tūkstantmetį laukiama, kad ateityje Europoje vyraus tautų ir kultūrų, kalbų ir dialektų, tradicijų ir papročių įvairovė. Todėl ir mokyklai vis aktualesnės darosi kultūros vertybių perimamumo ir plėtros, moksleivių tautinės savimonės ugdymo problemos. Dylant vertybių perimamumui tarp kartų, silpnėja lietuviškasis dvasinės kultūros tapatumas.

Šiandienos mokykla turi tapti ne tik efektyvia mokymosi organizacija, bet ir vietos kultūros židiniu, tradicinių papročių perteikėja, vertybinių nuostatų ugdytoja. Šiems tikslams siūlome projektą „Tautiškumas ir atviroji visuomenė”.

Projektas orientuotas į lietuvių kalendorinių papročių vertės iškėlimą, jų perimamumą, kartų istorinį kultūrinį ryšį, etnoekologinio, sveiko gyvenimo būdo nuostatų ugdymą, demokratijos ir pilietinės kultūros idėjų plėtrą mokyklose, tautiškumo kaip vertybės išsaugojimą ir sustiprinimą.

Tikslas

Parengti mokyklos komandą, aktyvią tradicinių papročių skleidėją, suteikti pedagogams etnokultūros žinių ir praktinių įgūdžių apie lietuvių kalendorines šventes.

Uždaviniai

• Subūrus aukščiausios kvalifikacijos lektorius, regionų tradicijų pateikėjus, perteikti pedagogams etnokultūros žinias ir įgūdžius.

• Įjungus apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių švietimo skyrių atsakingus specialistus į projekto darbą, tobulinti etninės kultūros ugdymą.

• Plėtojant tarpregioninį etnokultūrinį judėjimą, remiantis lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų etninėmis vertybėmis, keistis patirtimi.

• Sukūrus ugdymo priemones, pagilinti etninės kultūros visumos sampratą, atskirų jos dalių ryšius ir santykius.

• Sukaupus metodinę informacinę bazę, „Interneto” tinklapyje sudaryti galimybę visiems šalies pedagogams bei pilietinei visuomenei susipažinti su lietuvių kalendoriniais papročiais.

Laukiami rezultatai

• Mokyklų pedagogų komandos, praplėtę etnokultūros žinias, kūrybiškai pritaikys jas ugdymo turiniui, įsijungs į tarpregioninį etnokultūrinį judėjimą, pasaulio tautų kultūrinį gyvenimą.

• Sukurtos ugdymo priemonės – vaizdo įrašai „Lietuviškųjų papročių kalendorius” ir garso įrašai „Lietuvių kalendorinių švenčių folkloras” padės susipažinti su lietuvių kalendoriniais papročiais, jų semantika, metodika; iliustruotas „Lietuvių tradicinės kultūros žodynėlis” padės suvokti ir suprasti etninės kultūros paskirtį, sąvokas, reikšmes.

• Sukaupta etninės kultūros ugdymo informacinė metodinė bazė „Interneto” tinklapyje tautos kultūros vertybes atvers visam pasauliui.

Organizatorius ir partneriai

Projekto vadovė Ona Verseckienė, Pedagogų profesinės raidos centras (PPRC), tel. 77 86 91, faks. 65 71 91, Didlaukio 82, Vilnius LT.

Projekto kūrybinė darbo grupė

Dr. doc. L. Klimka – Vilniaus pedagoginis universitetas; dr. Br. Stundžienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; doc. G. Jacėnaitė (dailininkė) – Pedagogų profesinės raidos centras; dr. G. Kirdienė – Muzikos akademija; S. Paltanavičius – Gamtos apsaugos ministerija; taip pat Švietimo ir mokslo ministerijos, Pedagogikos instituto, Pedagogų profesinės raidos centro, regionų švietimo reformos idėjų skleidėjai ir kiti.

Projekto partneriai

Apskričių viršininkų administracijos, rajonų, miestų savivaldybių švietimo skyriai, švietimo centrai.

Trukmė

2000 – 2002 metai.

Publikos

Iš kiekvienos apskrities parinktiems ir apskrities viršininkų administracijos pagal vardinį sąrašą rekomenduotiems dalyvauti projekte savivaldybių švietimo skyrių specialistams arba įgaliotiems mokytojų centrų darbuotojams ( po 2 žmones) ir vienos ikimokyklinės įstaigos, pradinės, pagrindinės, bendrojo lavinimo mokyklų komandoms (iš įstaigos po 3 žmones). Iš viso numatyta kviesti dalyvauti projekte 140 žmonių.

Įgyvendinimo etapai

I etapas (2000-2001 metai) – Teorinis ir praktinis mokymas(-is)

Tikslas

Organizuoti mokymo sesijas ir seminarus etnokultūros teorinėms ir praktinėms žinioms perteikti.

1. Mokymo programų rengimas.

2. Darbo grupių sudarymas.

3. Mokymo sesijų ir kitos veiklos organizavimas grupėms.

4. Ugdymo priemonių kūrimas.

II etapas (2001 metai) – Teorinių etnokultūrinių žinių taikymas mokyklos gyvenime, etninės kultūros raiška regionuose.

Tikslas

Organizuoti seminarus-konferencijas regiono pedagogų komandų praktiniams įgūdžiams įtvirtinti, puoselėti natūralioje aplinkoje gyvuojančios etninės kultūros raišką.

1. Darbo patirties seminarai-konferencijos regionuose.

2. Tradicinių kalendorinių švenčių organizavimas, jų analizė.

III etapas (2001-2002 metai) – Pedagogų patirties apibendrinimas ir sklaida.

Tikslas

Apibendrinti pedagogų etnokultūrinio ugdymo patirtį, skleisti mokslines išvadas, rekomendacijas, įvertinti projekto įgyvendinimą konferencijoje.

1. Pedagogų komandų patirties apibendrinimas.

2. Respublikinė mokslinė metodinė konferencija.

3. Konferencijos medžiagos leidyba.

4. Metodinės informacinės bazės skleidimas „Interneto” tinklapyje.

5. Ryšių su užsienio mokyklomis paieška.

Lietuvos pedagogai apie tautinį auklėjimą

Planas:

1. Įvadas.

2.
Lietuva praėjusiais šimtmečiais.

3. Tautinio atgimimo užuomazgos XIX amžiuje: vyskupas Motiejus Valančius.

4. Nepriklausomos tarpukario Lietuvos ir emigrantų pedagogų mintys apie tautinį auklėjimą:

4.1. Tautinio auklėjimo ir tautos laisvės tematika filosofo Vydūno veikaluose.

4.2. S. Šalkauskis – „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“.

4.3. A. Maceinos „Tautinis auklėjimas“.

4.4. J. Girnius „Tauta ir tautinė ištikimybė“.

5. Šių dienų pedagogų mintys apie tautinį auklėjimą mokykloje:

5.1. Tautinė mokykla dr. Meilės Lukšienės Lietuvos mokyklos koncepcijoje.

5.2. Tauta, tautiškumas ir pilietiškumas prof. Onos Voverienės darbuose.

5.3. Akad. Zigmas Zinkevičius apie tautinį auklėjimą šių dienų mokykloje.

6. Išvados.

Įvadas. Tautinis auklėjimas – tai šiuo metu viena iš aktualiausių temų, diskutuojant apie dabartinę švietimo reformą, analizuojant jos teigiamas puses ir trūkumus. Deja, atsiradusius trūkumus teks įveikti. Gal būt šis rašinys prisidės prie tų sunkumų įveikimo, padės rasti teisingesnį kelią tautinio auklėjimo atsiradusių problemų sprendimui. Istorinė turtinga Lietuvos pedagogų patirtis tautiniame auklėjime turėtų pasitarnauti ir šiandienai. Gal todėl referato tikslai neapsiriboja vien žiniomis, tačiau turi tikslą suprasti, analizuoti, pritaikyti šiai dienai ir, gal būt, remiantis nors ir nedidele savo pedagogine patirtimi šiek tiek ir įvertinti situaciją.

Lietuva praėjusiais šimtmečiais. Mūsų mylimas kraštas Lietuva istorijos bėgyje ilgą laiką buvo karų ir grobikiškų žygių iš Rytų ir Vakarų kryžkelė. Vokiečiai kryžeiviai, lenkų didikai, rusai šovinistai, siekdami užvaldyti mūsų gražų kraštą, naikino šio krašto gyventojus, bandė ištrinti iš vartosenos lietuvių kalbą ir taip kraštą suvokietinti, surusinti ar sulenkinti. Didžiausia kliūtimi jiems buvo Lietuvos šviesuomenė – apsiskaitę ir išsilavinę mūsų krašto žmonės. Jie iš esmės ir sutrukdė įvairių okupantų užmačioms nutautinti ir pavergti mūsų kraštą, primetant savo kultūrą, vertybių sistemas. „Gal todėl mes turime turtingą literatūrą, skirtą mūsų tautos išlikimo problemoms, reiškiančią didžiulį susirūpinimą dėl jos ateities“ [5].

Vyskupas Motiejus Valančius. 2001 metais suėjo lygiai 200 metų nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo. Mes gerai žinome, kad vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, skleidęs gyvą tikėjimą, bet ir tautos švietėjas, rašytojas, tautos doros ir blaivystės skleidėjas. Jo veikos metai – XIX amžius. Galima sakyti, kad jis mūsų tautą išmokė skaityti ir domėtis ne vien buitiniais reikalais, bet savo žodžiu nukreipė tautiečių „sodiečių“ mintis ir darbus į dvasinį ir kultūrinį jų gyvenimą. Pasaulį tada nustebino Lietuvos fenomenas, kad net 97 procentai jo ganomųjų tapo raštingi, niekada nelankę jokios mokyklos! Įsimintini vysk. Motiejaus žodžiai: „Nenustokite mokytis skaityti. Mokykitės patys namie vieni iš kitų arba eikite pas kaimo daraktorius. Kunigai, susiveskite vaikus bažnyčion, stropiai mokykite juos katekizmo – elementoriaus.“ Taip pat klierikai, jo vadovaujamoje seminarijoje buvo pratinami sakyti pamokslus žemaitiškai, vietoj lenkiškų, pašvęsti save tautai. Jis tikėjo šviesesne, geresne Lietuvos ateitimi ir tą optimizmą perdavė žmonėms: „Mano mylimi vaikai, sulauksit tos gadynės, kada praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose savo lietuviškas ir žemaitiškas giesmes šventas.“ Visa tai, manau, turėjo didelės įtakos subrandinant mūsų tautiečių sąmoningumą, pasitikėjimą savimi kaip Dievo vaikais prieš įvairias svetimšalių atneštas blogybes, persekiojimus, padėjo tautiečiams tapti savo krašto patriotais, jiems tautiškai susiprasti dar iki nelengvai ir negreit ateisiančios laisvės mūsų tautai. Manoma, kad tada lietuvių tauta atgimė, kuri buvo mirusi po lenkų primestos Unijos ir po Rusijos caro „Žečpospolitos“ padalijimų. Vyskupas Motiejus Valančius buvo lietuvių tautai jos gelbėjimui Dievo siųsta didi asmenybė, anot biografų, lygintas su Moze, Dievo siųstu pranašu, kuris išvedė žydų tautą iš egiptiečių nelaisvės. Šią istorinę pamoką mūsų tautai neprošal būtų prisiminti, kuomet šiandien kaip kortų namelis subyrėjo autoritetų sistema, susvyravo ne tik tautinės, bet ir dvasinės, dorinės mūsų tautos vertybės, kurios kažkada išgelbėjo ją nuo išnykimo.

Didžioji dalis literatūros apie tautinį auklėjimą buvo parašyti tarpukario Nepriklausomybės laikais arba, esant emigracijoje sovietmečio laikais, nes okupuotoje Lietuvoje tautiškumui nebuvo pritariama. Jis buvo smerkimo objektas, tautiškumo tendencijos vadintos fašizmu, propaguojant internacionalizmą ir „tautų draugystę“ kaip įrankį kosmopolitizmui skiepyti. Tačiau išlikome ir Nepriklausomybę atgavome, kad jautėmės esą lietuviai, vieni, kad turėjome tą literatūrą ir ją skaitėme, kiti, turėję lietuvybę puoselėjančias šeimas, treti – sugrįžę iš Sibiro gulagų ir kančių, kentėję už tautos idealus ir jų neišdavę. Nes dar buvome stiprūs, dar galėjome pareikšti savo tautos valią, išugdytą tarpukario Lietuvos inteligentų .

Nepriklausomybės metu kūrę pedagogai ir filosofai – Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ir kt. skiepijo meilę savo kraštui Lietuvai. Jų rinktiniai darbai remiasi ir tuometine tarptautine patirtimi, randame giliai išanalizuotą, struktūrizuotą ir giliai suprastą tautinio auklėjimo sampratą. Jiems šiandien turime būti dėkingi už moksliškai pagrįstą tautinio auklėjimo idėją Lietuvos mokyklai.

Kas jiems buvo bendra? Ko iš jų galime pasimokyti šiandien, būdami laisvi, gal būt taisydami šių dienų klaidas?

„Kam suteikta jam – tautos vaikui ir visai tautai laisvė!“, – sušunka Vydūnas [1], kalbėdamas apie tautą, jos laisvę ir nepriklausomybę. Jis čia nori akcentuoti tautos laisvės prasmę – kurti: „spręsti kurį nors kūrybos uždavinį“. Sugrįždamas prie lietuviams taip sunkiai iškovotos savo valstybės Nepriklausomybės likimo, rašo: „Svarbu kokie bus mokslininkai, menininkai, mokytojai, teisėjai, šventintojai, bet ir kokie didžiųjų ūkių ir pramonės įstaigų savininkai, toliau valdininkai ir žmonių atstovai, toks bus visos tautos likimas“. Toliau: „Mes laisvi, jei ką reikštume ir mes laisvėsime, jei ką reikšime pasauliui. Jei to nebus, tai pasaulio padėtis vėl virs tokia, kad nebebus mums vietos gyventi, nebeliks sąlygų mūsų gyvybei augti ir stiprėti bei įsigalėti“. Šis Vydūno akcentas, manau, labai aktualus šiandienai, kuomet, atrodo, apsisaugojome nuo išorinių pasaulio grėsmių, įstoję į NATO ir Europos Sąjungą. Deja, tikrasis pavojus Nepriklausomybei slypi kai kur kitur. Gal būt šis politinis ir gynybos interesus atstovaujantis Lietuvos žingsnis istoriškai yra labai svarbus Lietuvai, tačiau pedagoginių tautinio auklėjimo problemų jis neišsprendžia. Tai dvasinė problema. Lietuviams reikia būti laisviems ir kūrybiškiems ir, gal būt, čia turime pasitarnauti mes – Lietuvos švietėjai, Lietuvos pedagogai!

Bene vieną žymiausių pėdsakų Lietuvos pedagogikoje apie tautinį auklėjimą paliko prof. Stasys Šalkauskis savo Rinktiniuose raštuose, pedagoginėje studijoje „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“. Tai mokslinis požiūris apie šio klausimo sprendimą, nors aplinkybės ir buvo būdingos tik tuometiniam Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiui, manau, šis veikalas išsaugojo savo vertę ir šiandienai. Jame apie tautinį auklėjimą viskas sudėliota į savo vietą, suklasifikuota. Tuo jis gali pasitarnauti ir šiandienai, nuodugniai aiškinantis, kas yra tautiškumas, kas patriotizmas ir ko reikia, kad mūsų tauta taptų nacija: „Nusistatę orientuotis tautos ugdyme pagal tautinį auklėjimą ir kreipti daugiausia dėmesio atitinkamam naujų kartų auklėjimui, turėsime paeiliui susidomėti lietuvių tautos ugdymu trimis atžvilgiais, būtent: tautiško auklėjimo, patriotinio auklėjimo ir nacionalinio auklėjimo atžvilgiu…tautiškas auklėjimas realizuoja naujose kartose ir taip pat plačiojoje visuomenėje individualinę tautinę lytį, kurios dėlei žmonės tampa tautinės individualybės nešėjai ir reiškėjai; patriotiniu auklėjimu žmonėms yra suteikiamas tinkamas nusistatymas savo tautybės, savo tėvynės ir savo valstybės atžvilgiu; nacionaliniu atžvilgiu žmonės yra įvedami į tą kultūrinę kūrybą, kurios žygiais tauta tampa nacija, t.y. nepakeičiamu bei neatstojamu nariu kultūringos žmonijos šeimoje. Tautišku auklėjimusi tautybė yra įgyjama ir išvystoma; patriotiniu auklėjimusi jinai yra branginama ir saugojama; nacionaliniu auklėjimusi tautybė yra keliama į visuotinių žmonijos vertybių rangą. Štai laiptai, kuriais žengiama tautos ugdyme“ .

Prof. Stasys Šalkauskis [2], Juozas Girnius [4] savo veikaluose apie tautiškumą atkreipė dėmesį ir į pavojus, kuriuos tautiškumui kelia kosmopolitiškumas, patriotizmui – nacionalizmas, numatė priemones kovai su šiomis blogybėmis. Pagal Stasį Šalkauskį, tautiškumas reiškiasi kultūrinės kūrybos stiliuje – jis sudaro formalią kultūros pusę, bet ne jos kultūros turinį. Tuo tarpu kosmopolitiškumui rūpi išskiriamai tik kultūros turinys, o jos tautiškas charakteris paneigiamas. S.Šalkauskis įrodo kosmopolitizmo trumparegiškumą: bendražmogiškos kultūros turinys gimsta ne kaip kitaip, o būtent per tautiškumą. Manau, kad šiandien šį prieštaravimą pastebime, kai analizuojame žmonių kūrybos ir vartotojiškumo procesus. Žmogus kaip asmenybė atsiskleidžia ne per jį, kaip vartotoją, kuris yra kosmopolitiškas – beveidis, bet per jį, kaip kūrėją. Žmogaus kūryba vis dėlto turi nacionalinį – tautišką charakterį. Manau, kad įstojus mums į Europos Sąjungą tautiškumo auklėjimo svarba padidėjo: yra būtinas mūsų kultūrinei pažangai neišvengiamame susidūrime su svetimų kultūrų laimėjimų pasisavinimu. Tad mūsų tautos kalba, literatūra, menas, istorija ir tradicijos ir kt., per kurias pasireiškia tautiškumas yra ypatingai brangintinos.

Patriotizmas – tinkama savo tautos meilė, kuomet jam priešingybė yra nacionalizmas – neprotinga savo tautos meilė, anot J.Girniaus, S.Šalkauskio, „iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiškojo veikimo tikslą“ . Antrojo pasaulinio karo įvykiai paliudijo S.Šalkauskio nuojautą, kad „nuo dorinių principų atpalaiduotas nacionalizmas neša pražūtį“. Jis nacionalizmą pagrįstai vadina „kultūrinės
destrukcijos veiksniu“, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį, provincinį uždarumą. Kad taip neatsitiktų, tautiniam auklėjimui svarbu išsaugoti stiprią sąsają su europietiška krikščioniška pasaulėžiūra: „Krikščioniškoji pasaulėžiūra įstengia praskaidrinti ir apvalyti tautinę sąmonę tokiu būdu, kad tautos dvasia tampa suderinama su visos žmonijos organizacija, nes šita pasaulėžiūra, eidama savo sintetine linkme, sugeba pateikti tobulą sintezę tarp tautos individualumo ir žmonijos universalumo, kaip kad ji suderina tobuloje sintezėje visuomenę ir individą.“ [2]. Nacionalizmas yra nugalimas tokio tautinio auklėjimo priemonėmis.

Pagal S.Šalkauskį, trečioji tautinio auklėjimo dalis yra nacionalinis auklėjimas. Lietuvių tautos kėlimui į nacijos rangą, prof. Stasys Šalkauskis nubrėžia eilę reikalingų įvykdyti uždavinių, tokių kaip „tautinis atsparumas, kultūrinis pajėgumas, sugebėjimas visuomeniškai sugyventi su nedraugiškomis mažumomis“ ir baigiant „istorinio mūsų paveldėjimo neigiamybių likvidavimu“. Kaip svarbiausią uždavinį iškelia spartesnę kultūrinę pažangą. Manau, kad šiai dienai, vykdant Lietuvoje švietimo reformą, ypač aktualu būtų įvykdyti, tai ką S.Šalkauskis jos sėkmei iš esmės ir siektų įvykdyti: „…spartesnė kultūrinė pažanga tik tada tegalės būti sėkmingiau realizuojama, jei, pirma, mokytojų atranka ir tobulinimas bus vykdomas pagal objektyvinius pedagoginio ir kultūrinio pašaukimo reikalavimus; antra, jei bus atsisakyta nuo mokyklų monopolizavimo tendencijos su jos palinkimu į biurokratišką centralizaciją; trečia, jei į švietimo darbą bus plačiai prileisti suinteresuoti iš prigimties ir pašaukimo veiksniai ir, ketvirta, jei mokyklų programos realizuos ne vieną kurią vienašališką pedagoginę tendenciją, bet pilnutinio ugdymo reikalavimus.“ Deja, mūsų valstybės švietimo politikams trūksta supratimo šioje tautinio auklėjimo srityje ir sąmoningo nusistatymo šio tautinio lietuvių pašaukimo vykdymui. Kad tokią politiką jau laikas vykdyti, rodo gimstamumo krizė, dideli emigracijos ir nutautėjimo, ypač „protų“ nutekėjimo mąstai. Pirmiausia, šias Lietuvą kamuojančias problemas reiktų aiškiai priskirti ne prie ekonominių, bet prie tautinio auklėjimo trūkumų Lietuvos švietimo sistemoje.

Prof. Stasio Šalkauskio buvęs mokinys, vėliau ekspertas tautinio auklėjimo srityje Antanas Maceina išplėtojo šį mokslą, gyvendamas tarpukario Lietuvoje ir emigracijoje. Kalbėdamas apie tautinio auklėjimo objektą, pabrėžė: „Ugdymo objektas niekada nėra žmogus kaip abstraktas, be jo konkrečių būsenų ir veiksmų. Ugdymas renkasi realų žmogų su visomis jo būsenomis ir stengiasi jį prirengti visoms gyvenimo sritims. Pilnutinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškojo asmens išvystymas ir pilnutinis jo parengimas gyvenimui. Tikras ugdymas visados yra visuotinis, bet ne bendras. Gali būti bendroji pedagogika, bet negali būti bendrojo ugdymo. Ugdymas kaip menas ir kaip praktika būtinai išsisklaido pagal konkrečias žmogaus būsenas ir pagal konkrečias gyvenimo sritis. Kai suaugusiųjų karta išplėtoja šeimyninius kūdikio nusiteikimus ir rengia jį šeimos gyvenimui, ji dirba šeimyninio auklėjimo darbą. Kai ji išplėtoja visuomeninius jaunuolio polinkius ir rengia jį visuomenės gyvenimui, ji dirba visuomeninio auklėjimo srityje. Kai pagaliau išplėtojama žmogaus tautinė būsena, arba tautinė individualybė, ir kai jis yra rengiamas specifiškam tautos gyvenimui, šiuo atveju turime tautinį auklėjimą, ruošiantį tautiniam gyvenimui. Tautinė individualybė ir tautinis gyvenimas yra du pagrindiniai tautinio auklėjimo pradai. Tautinis auklėjimas ugdo žmogaus tautinę individualybę ir ją tam tikra prasme jame sukuria… Jis kuria žmogų kaip tautietį, arba kaip tautinį individą. Žmogus, kaip individas, yra tikrasis tautinio auklėjimo objektas.“

Kalbėdamas apie tautinio auklėjimo atliekamas funkcijas, pabrėžia: „Žmogaus tautinė individualybė yra sykiu ir įgimta, ir įgyta. Kiek ji yra įgimta, ji reikalauja plėtros. Kiek ji yra įgyjama, ji reikalauja perteikimo. Taigi pati tautybės prigimtis apsprendžia ir nurodo dvi pagrindines tautinio auklėjimo funkcijas: plėtrą ir perteikimą… Žmogaus prigimčiai išsiskleisti padeda ugdymas. Gamta žmogų apdovanoja įvairiais pradais, bet visi jie yra tik užuomazgos ir linkimai, visi jie ilgisi ugdomosios pagalbos savo išsiskleidimui. Žmogus iš prigimties yra tik zoologinis padaras. Tikru visuomenės nariu tampa tik visuomeniškai auklėjamas. Bet tikru tautiniu individu jis pasidaro tik patyręs tautinio auklėjimo. Kol tautinė individualybė yra tik prigimtoji užuomazga, kol žmogus neturi ryškios tautinės lyties, tol jo darbai nėra vertingi, tol tauta nesusilaukia asmenybių. Plėtros funkcija yra pagrindinė tautinio auklėjimo pareiga. Plėtra iš esmės yra susijusi su perteikimu.“

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3023 žodžiai iš 9607 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.