Konstitucija
5 (100%) 1 vote

Konstitucija

Turinys

Įvadas 3

Konstitucijos raida 4

Konstitucijos forma 6

Konstitucijos reikšmė 6

Konstitucijos funkcijos 8

Išvados 10

Literatūra 11

Įvadas

Konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios galios teisės normų aktas. Ji nustato valstybės valdžios organizavimo ir veiklos, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucija priimama ir keičiama sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai. Tai įstatymų įstatymas, visos teisinės sistemos branduolys, svarbiausias teisės šaltinis, garantuoajntis teisės kryptingumą, jos normų suderinamumą, prireikus – ir subordinaciją.

Konstitucija – ne tik pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis aktas, bet ir svarbus politinis bei filosofinis dokumentas. Kaip politinis dokumentas ji atspindi šalies politinių jėgų kompromisą dėl politinio proceso svarbiausių taisyklių. Kaip filosofinis dokumentas atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą. Joje yra įprasmintos tam tikros vertybės ir idealai.

Taigi šio pačio svarbiausio teisinio šiuolaikinės valstybės akto – konstitucijos raidą, jos funkcijas bei reikšmę bandysiu trumpai aptarti savo darbe.

Konstitucijos raida

Terminas “konstitucija” (lot. constitutio – nustatymas, įtvirtinimas), žinomas nuo antikos laikų. Romėnų teisėje konstitucijomis vadinta viena imperatoriaus išleistų dekretų rūšis. Viduramžiais šiuo terminu buvo vadinamos įvairios privilegijos, kurias karališkoji valdžia suteikdavo feodalams, taip pat tam tikri teisės aktai, reguliavę santykius tarp miestų ir karališkosios valdžios. Pažymėtina, kad Lietuvos-Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) Seimo sesijų baigiamieji nutarimai, turintys įstatymo galią, taip pat buvo vadinami konstitucijomis.

Tokia sąvokos kilmė. Sąmoningam konstituciniam reguliavimui atsirasti reikia tam tikro civilizacijos lygio. Nuo atskirų minčių iki vieningos sistemos, nuo minties iki praktikos – kelias ilgas. Vėlesnes konstitucijos idėjos apraiškas galima įžvelgti XVII a. Anglijoje. Tai Kromvelio laikų kariuomenės karininkų tarybos 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbtas aktas “Anglijos, Škotijos ir Airijos valstybių ir joms priklausančių valdų valdymo forma” (“ValdymoĮrankis”), kuris laikytinas mėginimu Anglijai pasiūlyti rašytinę konstituciją. Svarbūs žingsniai konstitucionalizmo istorijoje – 1679 m. Anglijos parlamento priimtas “Geresnio valdinių laisvės užtikrinimo ir nuo įkalinimo už jūrų apsaugojimo aktas” (“Habeas corpus act”), 1689 m. “Teisių bilis” bei 1701 m. “Santvarkos aktas”.

Konstitucionalizmo raidai ypač svarbus prigimtinės teisės mokyklos indėlis. Idėjos apie žmogaus prigimtines teises, kurių niekas negali atimti, pripažinimas vertė atitinkamai traktuoti ir valstybės valdžią: tokia valdžia turi būti įgyvendinama valdančiųjų ir valdomųjų susitarimu. Kitaip sakant, valdžia prasminga tik tada, kai valdomieji sutinka būti valdomi.

Konstitucijos pirmtakais galima laikyti istorinius įstatymų rinkinius (Hamurabio, Manu įstatymai), statutus (LDK statutai). Nuo XVIII a. pabaigos konstitucijų evoliucija virto visuotiniais debatais apie vyriausybės organizavimo principus. Liberalizmas išplėtė konstitucijos sampratą, įtraukdamas į ją ir piliečių teisių ir laisvių reglamentavimą, paversdamas jį sudedamąja valdžios apribojimo funkcija. Todėl ir XIX a. konstitucija buvo traktuojama kaip kovos su tironija priemonė, kaip laisvės laiduotoja, kuria siekiama įdiegti liberaliąją sistemą ir apibrėžti valdymo būdus.

Istorinė konstitucinių principų evoliucija rodo, kad laisvės principų vyravimas negalėjo tenkinti tų, kurie manė, kad valstybė turi užtikrinti ne tik laisvę, bet ir lygybę. Lygybės principai pradedami įtvirtinti konstitucijose nuo XIX a. pabaigos.

Santykinai galima skirti keturis konstitucijų raidos etapus:

1. XVIII a. – XIX a. pradžia: konstitucijose vyrauja vykdomosios valdžios apribojimo konstituciniai principai (JAV, Vidurio Europos, bet ne visos Prancūzijos konstitucijos iki 1855 m.). Konstitucinio reguliavimo centre – valstybės valdžios organizacijos klausimai. Asmens ir valstybės santykių sferoje konstitucijoje įtvirtintos tik asmeninės ir kai kurios politinės teisės ir laisvės.

2. XIX a. – XX a. pradžia: dėl balsavimo teisės plėtimosi įtraukiami balsavimo teisę reglamentuojantys principai, reflektuojantys masių dalyvavimo politikoje poreikius. Konstitucijas priima naujai atsiradusios ar atkurtos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, keletas Afrikos ir Azijos šalių (“kolonijų konstitucijos”). Išaugus valstybės ekonominiam ir socialiniam vaidmeniui, konstitucijose reguliuojamos naujos socialinių santykių sritys. Šiuo laikotarpiu buvo priimtos 1919 m. Vokietijos (vadinamoji Veimaro) Konstitucija, 1920 m. Austrijos ir Čekoslovakijos Konstitucijos, taip pat kitų šalių konstitucijos.

Tarpukario demokratinėms konstitucijoms priskirtinos ir 1920 m. liepos 15 d. priimta Estijos Respublikos Konstitucija, 1922 m. vasario 15 d. priimta Latvijos Respublikos Konstitucija, taip pat 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiose konstitucijose buvo skelbiama, kad šios šalys yra demokratinės respublikos, kuriose aukščiausioji valdžia priklauso tautai. Konstitucijose buvo įtvirtintos ganėtinai plačios piliečių teisės: lygybė įstatymui, asmens ir būsto
neliečiamybė, susivienijimų, susirinkimų, sąžinės, žodžio laisvė, teisė į privačią nuosavybę ir kt. Gaila, kad demokratijos raida šiame Europos regione nebuvo sėkminga – demokratinį konstitucinį reguliavimą greitai pakeitė autoritarinis reguliavimas ir praktika.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 752 žodžiai iš 2478 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.