Konstitucine teise1
5 (100%) 1 vote

Konstitucine teise1

Studijų modulis: KONSTITUCINĖ TEISĖ

Dalyko (modulio) paskaitų pateiktys

Konstitucinės teisės sąvoka, objektas ir metodas

1. Sąvoka “konstitucinė teisė” (toliau – KT) gali būti naudojama 3 aspektais:

1) kaip teisės šaka (normų prasme)

2) kaip teisės mokslo dalis, tyrinėjanti konstitucinę teisę;

3) kaip studijų disciplina.

Vienose valstybėse dominuoja „valstybinė teisė” ( Vokietija) , o kitose – „konstitucinė teisė“ ( JAV, Prancūzija) Tarybiniais metais Lietuvoje buvo „ valstybinė teisė, o šiuo metu yra konstitucinė teisė. . Šiuo metu terminai “konstitucinė teisė” ir “valstybinė teisė” naudojami kaip sinonimai. Šios teisės šakos reguliuoja panašią visuomeninių santykių grupę, tačiau valstybinė teisė gali būti suprantama kaip teisės sritis, kurią sudaro ne tik konstitucinės normos, bet ir kitų teisės sričių normos, pvz. administracinės teisės.

Konstitucinė teisė – visuma teisės normų, įtvirtinančių ir saugančių žmogaus teises ir laisves bei nustatančių valstybės valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus.

Konstitucinės teisės objektas – tam tikri valstybiniai ir visuomeniniai santykiai, tai: suvereniteto įtvirtinimas; santykiai tarp žmonų ir valstybės; santykiai tarp visuomenės ir valstybės; valstybės institucijų sistemos įtvirtinimas; ir kt.

Konstitucinės teisės metodas- tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Reguliuoja 3 būdais: 1) teisiškai įtvirtinami konstitucinių teisinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos 2) uždraudžiama tam tikra veikla; 3) visuomeniniai santykiai veikiami nustatant pagrindinių valstybės institucijų sistemą.

Konstitucinės teisės norma. Konstituciniai teisiniai santykiai

Konstitucinės teisės norma –tai apibrėžta elgesio taisyklė, kuri suformuoja konstitucinių santykių dalyvių elgesį. Šios normos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro konstitucinės teisės reguliavimo dalyką. Teisės norma skaidoma į 3 dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Hipotezė –tai sąlygos, faktinės aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Ji nurodo, kokių reikia realių sąlygų, kad reguliuojamų santykių dalyviams atsirastų konkrečių teisių ir pareigų. Konstitucinės teisės normoje nėra aiškiai išreikšta hipotezė, tokiais atvejais ji numanoma. Dispozicija – tai svarbiausia normos dalis, kuri nurodo, kaip turi elgtis reguliuojamojo visuomeninio santykio dalyviai, kokios jų teisės ir pareigos.Sankcija –tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą.. Dažniausiai taikoma kolektyvinė atsakomybė.

Konstituciniai teisiniai santykiai- visuomeniniai santykiai, kurie sudaro konstitucinės teisės reguliavimo dalyką. Jis sudarytas iš subjekto, objekto ir turinio. Subjektas – tai teisinio santykio dalyviai, kuriems konstitucinės teisės normos suteikia teises ir sukuria tam tikras pareigas, pvz. tauta, valstybė, institucijos, piliečiai ir kt. Objektas – tai dėl ko atsiranda tarp subjektų teisinis santykis, pvz. referendumas, rinkimai ir kt. Turinys – tai santykio dalyvių teisės ir pareigos.

Konstitucinės teisės reikšmė ir jos vieta nacionalinėje teisės sistemoje

Konstitucinė teisė laikoma išskirtine, pamatine teisės šaka nacionalinės teisės sistemoje. Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindinius principus, kuriuos turi atitikti kitų teisės šakų normos. Ji apibrėžia kitų teisės šakų normų pagrindus. Ji yra pagrindinė Lietuvos teisės sistemoje ir lemia kitų teisės šakų atsiradimą,pvz. pagrindinis šaltinis – Konstitucija yra pirminis pagrindinis šaltinis ir kitoms teisės šakoms, pvz. administracinei, civilinei, darbo, finansų ir kt. Konstitucinė teisė reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis: valstybinę ir visuomeninę santvarką, įtvirtina pagrindines piliečių teises, laisves, jų garantijas ir ribojimo pagrindus, sukuria valstybės institucijų sistemą, nustato jų kompetencijų ribas ir veiklos pagrindus ir kt.

Konstitucinės teisės šaltiniai

Teisės šaltinis – teisės normų išraiškos forma. Šaltinius galima kvalifikuoti pagal įvairius kriterijus. Labiausiai paplitusi pagal teisinę galią. Pagrindiniai šaltiniai yra :

1. LR Konstitucija;

2. Įstatymai, kurie pagal teisinę galią yra : konstituciniai ir kiti įstatymai ( paprasti) Konstituciniai įstatymai po Konstitucijos turi aukščiausią teisinę galią, jie išvardyti Konstitucijos 150 str. Juos nustato Seimas. Prie paprastų įstatymų priskiriami visi kiti įstatymai.

Yra šios įstatymų leidybos proceso stadijos:

• Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

Tai tam tikrų subjektų teisė parengti įstatymo projektą ir pateikti Seimui jį svarstyti.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei.Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

• Įstatymo projekto svarstymas

Įstatymo projektas gali būti svarstomas iš pradžių Seimo komitetuose, o vėliau
Seimo posėdyje arba iš karto Seimo posėdyje.

• Įstatymo priėmimas

Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.

Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

• Įstatymo paskelbimas ir įsigaliojimas

Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.

Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti.

Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

3. Konstitucinio Teismo nutarimai

4. Tarptautinės sutartys, susitarimai

5. Poįstatyminiai aktai.Jie turi mažesnę teisinę galią negu įstatymai, tačiau negali jiems prieštarauti. Prie jų priskiriami :

• Seimo nutarimai.Jie skelbiami valstybės žiniose ir įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu juose nėra nurodyta kita įsigaliojimo data. Juos pasirašo Seimo pirmininkas.

• Vyriausybės nutarimai

• Prezidento dekretai;

• Seimo pirmininko ir Ministro pirmininko potvarkiai;

• Ministrų įsakymai;

• Ir kiti teisės aktai, kuriuose yra konstitucinės teisės normų.

Konstitucingumo raida Lietuvos valstybėje

Terminas „ constitutio“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio reiškiančio įtvirtinimą, nustatymą. Bendriausiu požiūriu konstitucija – tai sistema teisės normų, paprastai turinčių aukščiausią teisinę galią ir nustatančių žmogaus, visuomenės ir valstybės tarpusavio santykių bei pačios valstybės sutvarkymo pagrindus.

Konstitucijos pradmenimis galima laikyti 1968 m. išleistą Kazimiero teisyną, kuris mėgino susisteminti to meto įstatymus. Šis teisynas apėmė tik baudžiamąją teisę . Kitas teisinis rinkinys buvo 1529, o vėliau 1566 ir 1588 metų Statutai.

Įvykus Spalio socialistinei revoliucijai Rusijoje, atsirado galimybių atkurti Lietuvos valstybingumą. Šiuo požiūriu reikšmingi du dokumentai – Lietuvos Tarybos1918 m. vasario 16 d. aktas ir Lietuvos Laikinosios revoliucijos darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės 1918 m. gruodžio 16 d.. Manifestas, kuris suteikė atkurtajam valstybingumui tarybinį pagrindą. Lietuvos Taryba 1918 m. liepos mėn. pasiskelbė Valstybės taryba. Lapkričio 2 d. posėdyje ji priėmė svarbų dokumentą – Lietuvos valstybės konstitucijos pamatinius dėsnius. Tai trumpas dokumentas, kurį sudarė 6 skyriai ir 29 straipsniai. Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės taryba. Vykdomoji valdžia pavesta Valstybės tarybos prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir 2 viceprezidentų, kartu su Ministrų kabinetu, atsakingu Valstybės tarybai. Pagal konstituciją Valstybės tarybos prezidiumas buvo laikomas kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, tvirtinančiu kabineto sudėtį. Konstitucijoje buvo įrašytos pagrindinės piliečių teisės ir laisvės, panaikintos luomų privilegijos. 1919 m. sausio 24 d. priimtas šios Konstitucijos papildymas, kuriame numatyta Ministrų kabineto teisė tarp tarybos sesijų leisti laikinuosius įstatymus, kuriuos ji privalėjo pateikti artimiausiai sesijai.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė naujus Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius . Buvo įsteigta valstybės prezidento institucija, Valstybės prezidentas perėmė Valstybės tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės tarybai buvo palikta teisė rinkti valstybės prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią.. Vykdomoji valdžia priklauso Prezidentui, kurią jis vykdė per ministrų kabinetą. Prezidentas turėjo tokias pat teises kaip ir Valstybės tarybos prezidiumas, o papildomai: amnestijos teisę, paleisti
sesijas. Prezidentas skelbė savo parašu įstatymus, pasirašė sutartis su kitomis valstybėmis, pavedė ministrui pirmininkui sudaryti ministrų kabinetą ir kt., Šioje konstitucijoje, kaip ir ankstesnėje, buvo skelbiama busto neliečiamybė, lygybė prieš įstatymą, nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos laisvė ir kt. Šią konstituciją sudarė 8 skyriai, 42 straipsniai.

1920m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė trečiąją konstituciją – Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Pagal ją Lietuvos valstybė paskelbiama demokratine respublika. Konstitucijoje nurodoma, kad Steigiamasis Seimas yra įstatymų leidžiamoji institucija, jis ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri įstatymų vykdymą. Vykdomoji valdžia priklauso Prezidentui ir Ministrų kabinetui. Prezidentą rinko Seimas, kadencija nebuvo nustatyta. Jis atstovavo valstybei, skelbė įstatymus ir kt. Ši konstitucija iškėlė Seimo vaidmenį ir sumažino prezidento, nes vietoje amnestijos teisės palikta individuali bausmės dovanojimo teisė.Ši konstitucija, kaip ir ankstesnės, skelbė v visų piliečių lygybę prieš įstatymus, asmens neliečiamybę,, sąžinės, tikybos, spaudos, žodžio, organizacijų laisvę, streiko teisę. Buvo panaikinta mirties bausmė, galėjo taikyti tik valstybei gręsiančio pavojaus atvejais, pvz. karo. Šią konstituciją sudarė 7 skyriai ir 18 straipsnių.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pastovią Konstituciją, kurioje buvo skelbiama, kad valstybė yra nepriklausoma demokratinė valstybė, valstybinė kalba – lietuvių kalba ir kad vietinių kalbų vartojimą nustato kiti įstatymai. Ji suteikė labai plačias teises bažnyčiai: registruoti gimimą, santuoką, mirtį, steigti religines mokyklas, įvestas religinis mokymas mokyklose ir kt. Įstatymus leido Steigiamasis Seimas .Rinkti atstovus į Seimą galėjo ne jaunesni kaip 21 metų, o būti atstovu – ne jaunesni kaip 24 metų. Seimą rinko 3 metams. Vykdomoji valdžia priklausė Vyriausybei, kurią sudarė Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Prezidentą rinko Seimas 3 metams, juo galėjo būti ne jaunesnis kaip 35 metų. Prezidentą pavadavo Seimo pirmininkas. Šią konstituciją sudarė Preambulė, 15 skyrių ir 108 straipsniai.

Po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo 1928m. gegužės 15 d. buvo priimta nauja Lietuvos valstybės konstitucija. Ją priėmė Prezidentas pritariant Ministrų kabinetui, be jokio atstovaujamojo organo pritarimo, neprisilaikydamas procedūros, nurodytos 1922 metų konstitucijoje. Ji suteikė labai plačias teises Prezidentui: teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti Seimą. Pagal šią konstituciją įstatymus leido Seimas, jis buvo renkamas 5 metams, rinkimų teisę turėjo ne jaunesni kaip 24 metų, o atstovais galėjo būti ne jaunesni kaip 30 metų.. Prezidentu galėjo būti ne jaunesnis kaip 40 metų, buvo renkamas 7 metams. Jį rinko ypatingieji tautos atstovai, kuriuos rinko valsčių, apskričių ir miestų tarybų nariai. Vykdomoji valdžia priklausė Vyriausybei, kurią sudarė Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Šią konstituciją sudarė 15 skyrių ir 107 straipsniai.

1938m. vasario 11 d. buvo paskelbta nauja konstituciją, kurią priėmė Seimas..Ši konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio, nes visa valdžia priklausė Prezidentui: jam buvo pavaldūs visi organai, o jis niekam nepavaldus, niekam neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas. Pagal šią konstituciją įstatymus leido Seimas, jis buvo renkamas 5 metams, rinkimų teisę turėjo ne jaunesni kaip 24 metų, o atstovais galėjo būti ne jaunesni kaip 30 metų.. Prezidentu galėjo būti ne jaunesnis kaip 40 metų, buvo renkamas 7 metams. Jį rinko ypatingieji tautos atstovai, kuriuos rinko valsčių, apskričių ir miestų tarybų nariai. Vykdomoji valdžia priklausė Vyriausybei, kurią sudarė Ministrų pirmininkas ir ministrai. Šią konstituciją sudarė 21 skyrius ir 156 str. Prezidentą pavadavo Ministras pirmininkas.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Laikinąjį Pagrindinį įstatymą, kuris buvo nuolat keičiamas, nes pagal jį nebuvo griežtai išskirtos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios. Šį įstatymą sudarė 132 straipsniai, suskirstytas į 16 skirsnių.Įstatymų leidžiamoji institucija buvo Aukščiausioji Taryba, tarp jos sesijų veikė Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų Tarybai, kurią sudarė Ministrų Tarybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir ministrai. Aukščiausios Tarybos deputatu galėjo būti ne jaunesnis kaip 21 metų. Veikė tokia pat teismų sistema kaip ir 1978 m. LTSR Konstitucijoje, dalyvavo tarėjai.

1992m. spalio 25 d. tautos referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos konstitucija. Šią Konstituciją sudaro Preambulė ( įvadinė dalis) , pagrindinė dalis ir baigiamieji nuostatai. 14 skirsnis reglamentuoja konstitucijos keitimo tvarką.

Užduotis – išanalizuoti šios Konstitucijos sandarą.

Pilietybės samprata

Pilietybė – žmogaus priklausymas tam tikrai valstybei, jo nuolatinis teisinis ryšys su tam tikra valstybe pasireiškiantis tuo, kad pilietis valstybei turi tam tikras pareigas ir naudojasi atitinkamomis teisėmis.

Individas, žmogus – bendriausios sąvokos, išreiškiančios žmogišką būtybę. Skirstomi
į:

1) piliečiai – žmonių kategorija, kuri turi ypatingą santykį su valstybe. Jie turi papildomų teisių ir pareigų;

2) užsieniečiai – kitos valstybės pilietis;

3) apatridai – asmuo be pilietybės.

Asmenybė – fizinis asmuo; žmogaus tam tikra savybė. Fizinis asmuo (žmogus) gali būti ir pilietis; juridinis asmuo – fizinių asmenų grupė, susijungusių turtiniais interesais.

Pilietybės įgijimas:

I. Filiacija – pilietybės įgijimas gimimu. Gimęs vaikas pripažįstamas piliečiu. Yra du porūšiai:1) pagal kraujo teisę (jus sangvinis); nacionalinis principas;2) pagal teritoriją, kurioje gimė (jus solis); žemės principas. Praktikoje dominuoja kraujo teisė, o žemės principas galioja JAV, Lotynų Amerikos šalyse. Todėl JAV paplitusi dviguba pilietybė (bipatrizmas). Sudaromos sutartys tarp valstybių, tačiau kai kurios valstybės dvigubą pilietybę toleruoja. Dažniausiai naudojamas mišrus pilietybės įgijimo būdas. Vaikas, gimęs mišrios pilietybės šeimoje, gauna pilietybę tėvų susitarimu, arba tos valstybės, kurioje gimė. Teritorinis principas naudojamas ir vaikams, rastiems toje šalyje. II. Natūralizacija – tam tikras asmens įaugimas į atitinkamos valstybės socialinę struktūrą, visuomenę. Toks asmuo turi kreiptis į atitinkamas (migracijos, nacionalizacijos) struktūras. Yra specialūs įstatymai (arba bendras pilietybės įstatymas), kuriuose apibrėžiamos natūralizacijos sąlygos:1) išgyvenimo tam tikrą laiką tam tikroje valstybėje;2) mokėti valstybinę kalbą;3) žinoti tos valstybės konstituciją ir istorijos pagrindus;4) būti atitinkamų moralinių savybių (nebaustas, nesergantis pavojingomis ligomis);5) kartais reikalaujama ištikimybės priesaika.

Iš asmens, turinčio kitos valstybės pilietybę, reikalaujama jos atisisakyti. Kai įstatymuose nurodyta, kad įgydamas pilietybę, praranda senąją pilietybę, nėra jokių sankcijų. Kita valstybė negali panaikinti pilietybės, todėl dažnai reikalaujama atsisakyti senosios pilietybės. Toks pilietybės įgijimas priklauso nuo valstybės malonės.

Natūralizacijos rūšys:

1) šeimyninė (vedybos), nustatomos natūralizacijos lengvatos; taip pat įvaikinus (įpilietinimo procedūra);2) nešeimyninė.

Pilietybės įgijimas išimties tvarka:

1) pilietybės suteikimas už nuopelnus valstybei. Taikoma supaprastinta natūralizacija;2) reintegracija – teikiama pilietybė asmeniui, kuris seniau turėjo tos valstybės pilietybę.

Pilietybės keitimas. Dažniausiai tarptautinių sutarčių pagrindu, keičiantis valstybės teritorijai. Yra du pilietybės sprendimo būdai:

1) transferas (automatiškas); perduodamos teritorijos gyventojams iškart suteikiama kita pilietybė. Tie asmenys, kurie su tuo nesutinka, turi išsikraustyti į kitą tos valstybės, kurioje gyveno, vietą;

2) optacija – demokratinis būdas, patiems gyventojams leidžiama pasirinkti.

Pilietybės netekimas (ekspatriacija). Išėjimas iš pilietybės – atsisakymas – tai individo teisė. Sąlygos: neturėti skolų valstybei; nebūti nuteistam. Pilietybės praradimas būna kai asmuo įvykdo įstatymų draudžiamus veiksmus arba nevykdo pareigų. Pvz.: tarnauja užsienio valstybės karinėse pajėgose – tai laikoma valstybės išdavimu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2604 žodžiai iš 8610 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.