Konstitucingumo raida
5 (100%) 1 vote

Konstitucingumo raida

11213141

TURINYS

Konstitucingumo raida 3-13

LR Konstitucijos pagrindiniai bruožai 14-15

Literatūra 16

2

KONSTITUCINGUMO RAIDA

Svarbiausioji kiekvienos šalies teisės šaka yra konstitucinė teisė, kai kur dar vadinama valstybinė teise.

Konstitucinė teisė svarbiausiąja teisės šaka laikoma todėl,kad jos normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius, ekonominius ir administracinės teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių.

Konstitucingumas – tai konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės aukščiausiojo įstatymo, laikymosi režimas; konstitucijos normoms ir principams atitikimas.

Konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Konstituciją, kaip visuomenės ir valstybės raidos, socialinės pažangos, demokratijos plėtojimo pakopą, sąlygoja istorinės aplinkybės.

Mūsų šalies konstitucingumo pradžia laikomas konstitucinės svarbos aktas – Lietuvos tarybos nutarimas, kuriuo 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Susiklosčius palankiai politinei situacijai, tų pačių metų lapkričio 2 d. Lietuvos valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padarius papildymus, buvo įtvirtinti svarbiausi vykdomosios valdžios organai – Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas.

Tolesniam Lietuvos konstitucinės raidos etapui didelės įtakos turėjo Steigiamojo Seimo sušaukimas, kuris 1920 m. birželio 10 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią parlamentinės respublikos modelį, nustačiusią valstybės organų sistemą, paskelbusią svarbias piliečių asmenines bei politines teises ir laisves.

1922 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasis mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris savo pagrindiniais bruožais atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Ir toliau pasilieka parlamentinės respublikos modelis, sukoncentruojant aukščiausiąją valdžią Seimo rankose, o Vyriausybė ir Prezidentas laikomi vykdomosios valdžios institucijomis. Kaip ir anksčiau, demokratiškai reglamentuojamas ir piliečių teisinis statusas.

1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprino Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip anksčiau, o ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentas įgyja teisę paleisti Seimą, varžytį politinių partijų veiklą. Dėl šios ir kitų nuostatų

3

formavosi prezidentinės respublikos modelis. Ši Konstitucija pasuko Lietuvą nuo demokratijos į

autoritarinį režimą. Tam, be abejo, įtakos turėjo 1926 m. gruodžio mėnesį įvykdytas valstybės perversmas.

1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija, kaip ir jos pirmtakė, toliau įtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: teisę paleisti Seimą, skirti ir atleisti Ministrą Pirmininką, priimti įstatymus ne Seimo sesijos metu, t.y. leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip vieną iš teisinės valstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savo įgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavo valstybei.

Taigi ir 1928 m., ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos turėjo autoritarinių bruožų. Seimas, kaip Tautos atstovybė, eliminuotas iš politinio proceso, nepakankamai remiasi piliečių nuomone ir pritarimu. Lietuva tapo valstybe su vienpartine (tautininkų) sistema.

Okupacinių režimų Lietuvoje metu konstitucingumo raida buvo nutrūkusi. Okupavus Lietuvą, ji buvo pripažinta sąjungine respublika, o jos valstybingumas panaikintas. SSSR 1936 m. konstituciijos pagrindu 1940 m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta LSSR konstitucija. Tuo aktu buvo panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir teisinės institucijos ir prievarta įvesta sovietine valdymo ir politine sistema su VKP vadovaujančiu vaidmeniu.

Po antro pasaulinio karo pasikeitus SSSR vidaus ir tarptautinei padėčiai, 1977 m. buvo priimta nauja SSSR konstitucija, nuo kurios praktiškai niekuo nesiskyrė 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSR konstitucija. Abi SSSR konstitucijos, mechaniškai perdirbtos į sąjunginių respublikų konstitucijas, buvos svetimos valstybės primesti aktai.

Silpstant sovietiniam režimui, vadinamosios „perestroikos“ laikotarpiu Lietuvoje 1988 m. prasidėjo tautinio atgimimo ir demokratizavimo procesai. Dėl to Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ėmėsi konstitucijos reformos – 1988 ir 1989 metais Lietuvoje pakeista politinė ir ekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė, įvesta LSSR pilietybė, pakeistos konstitucijos nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą, teismų sistemos ir kitos. Vaisa tai sudarė palankias sąlygas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką.

1990 m. vasario mėnesį pirmą kartą įvyko demokratiški laisvi daugiapartiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdis. Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba pirmojoje savo sesijoje 1990
m. kovo 11 d. paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklauomos Valstybės atstatymo ir, pripažindama tarpukario Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstaymo. Toks prieškarinės Konstitucijos

4

galiojimas buvo trumpalaikis. Kadangi senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių įstatymų, tą pačią kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Pagrindinis Įstatymas, sustabdęs 1938 m. Konstitucijos galiojimą.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublika yra suveneri demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valią bei interesus, ir įtvirtino labai svarbią nuostatą, kad visi įstatymai ir kiti teisės aktai leidžiami tik remiantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu ir prieštaraujantys jam. Tačiau ir toliau lieka galioti iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Tam, kad šis įstatymas nors iš dalies atitiktų sparčiai besikeičiančius Lietuvos visuomenės politinius, ekonominius, socialinius santykius, jis dažnai buvo keičiamas ir papildomas. Nekilo abejonių, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas negali būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindas. Todėl jau nuo 1990 metų rudens buvo pradėta rengti nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, atsižvelgiant į pažangias tarpukario Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybių konstitucinę patirtį ir užsienio ekspertų rekomendacijas.

Pasiekus pagrindinių politinių jėgų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenų, vieną iš keleto parengtų projektų 1992 m. spalio 13d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas aprobavo ir jo 1 straipsnio nuostatą – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – pateikė tautos referendumui priimti.

Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, konstitucionalizmo raidos pradžia remiasi atskirais LDK kunigaikščių aktais ir teisynais (Kazimiero 1447 m. ir Aleksandro 1492 m. privilegijos), sudarančiais valstybinės teisės pagrindą. Lietuvos statutas (tiksliau trys – 1529, 1566, 1588 metų) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Trijose statuto redakcijose išdėstytos pagrindinės bajorų teisės, kurios jau anksčiau buvo iš dalies nusakytos kunigaikščių privilegijose. Statute ryškiai atsispindėjo LDK visuomeninio ir politinio gyvenimo raida.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija nors ir turėjo tikslą sukurti centralizuotą Lenkijos karalystę, tačiau buvo išsaugotas Lenkijos ir Lietuvos valstybių dualistinis pobūdis. XVIII a. pab., Rusijai prisijungus Lietuvą, praktiškai nutrūko ir valstybingumo evoliucija.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918m. vasario 16 d. Aktas.

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės Konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš skyrių: bendrosios dalies, valstybės Tarybos, valstybės

5

IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta valstybės Tarybos prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės Tarybos prezidiumas – kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai, tiesiogiai, slaptai balsuojant.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Siekiant koncentruoti valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos prezidentu išrinko A.Smetoną. Prezidentas perėmė valstybės Tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisė rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti Konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Naujas Konstitucijos skyrius lietė valstybės kontrolę.

A.Smetona ketvirtąjį Ministrų kabinetą sudaryti pavedė M.Sleževičiui. Šis Ministrų kabinetas išgyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus su bolševikais, lenkais ir bermontininkais Šiuo sunkiu valstybei laikotarpiu prasidėjo M.Sleževičiaus koalicinės vyriausybės krizė, kurios pagrindinė priežastis – politiniai nesutarimai tarp atskirų partijų.

1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo
rinkimų įstatymą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-15 dienomis, balsuoti atėjo daugiau kaip 90 proc. turinčių

6

balsavimo teisę. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 atstovų 7 apygardose.

Krikščionių demokratų blokas, gavęs daugumą Seime (58 mandatus), galėjo nepriklausomai vykdyti partijos ir jos sąjungininkių politiką.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvos valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, o Steigiamasis seimas tapo Lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus, ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomoji valdžia pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui. Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo nario asmens neliečiamumas.

Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės Konstitucijos parengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktinio patyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. J.Švoba istorinėje apybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo : “Visos partijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėms laisvės ir teisės, bet dažnai pamiršdamos realios vidinės ir užsieninės sąlygos, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymo galimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo, bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais (59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinio provizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžia buvo sutelkta tautos valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžios funkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinės demokratijos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis konstitucinis (prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzų revoliucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinę įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimo vaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Romeris dar vadina racionalizmu. Pagrindinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija ir vyriausybės subordinacija parlamentui.

Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalinė už Estijos ir Lenkijos pagrindinius įstatymus : išliko Prezidento institucija bei tam tikra Ministrų kabineto kompetencija. 61 Konstitucijos paragrafas teigia: Ministrų kabinetas vykdo Respublikos Konstituciją,veda Respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaus tvarką”.

Konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai : įtvirtinimo privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos gavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės ir pareigos : piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama

7

išgyvenus dešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė ir t.t.

Konstitucijos rengimas išryškino esminius nesutarimus tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų: socialdemokratai buvo nusistatę prieš prezidento instituciją. Iškilo prieštaravimų svarstant švietimo, bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos ir kitus klausimus. Tačiau Konstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seime dauguma. Toks problemos sprendimo būdas, kai Seimo dauguma neatsižvelgė į opozicijos reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, o tik pagilino juos.

Po 1926 m. gruodžio perversmo susidarė nauja politinė situacija. Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetoną valstybės vadovo pareigoms. Respublikos prezidentu, pažeidus Konstitucijos 41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine balsų dauguma), išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimo narių už pateiktą kandidatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnai įsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d., remiantis Konstitucijos 52 paragrafu, buvo paleistas. Lietuvoje pasibaigė parlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje pamažu įsitvirtino autoritarinis režimas : krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotas visuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvo genocido, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600 narių).

Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją. Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų (Portugalija – 1933 m., Austrija – 1934 m., Lenkija – 1935 m., Estija – 1937 m., nacionalistinis režimas Vokietijoje įtvirtintas 1933 m.). Taigi, Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko į autoritarizmą, bet griežto autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr. K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdama keletą esminių
nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą.

Naujoji Konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 str. skelbė, kad “Išėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Naujojo Seimo rinkimų dieną skelbia Prezidentas”.

Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybos nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis, skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus.

54 str. buvo skirtas naujos institucijos – Valstybės tarybos patariamojo organo administracinės

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2245 žodžiai iš 4488 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.