Konstitucionalizmo raida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Konstitucionalizmo raida Lietuvoje

ĮVADAS

Žmonija per tūkstantmečius sukaupė didžiulį raštijos palikimą. Tačiau iš jo galima išskirti tik nedaug dokumentų, kurie turi didžiulės reikšmės tautų ir valstybių istorijai.

Visų tautų ir valstybių gyvenime svarbią vietą užima konstitucijos – pagrindiniai valstybės įstatymai. Jų teisės normos turi visų kitų teisės normų atžvilgiu auksčiausią galią, nustato piliečių teises, laisves ir pareigas, valstybės organizavimo principus bei tikslus, įtvirtina visuomenės santvarkos ir politikos pagrindus.

Žodis “konstitucija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio “constitutio“. Jis lietuviškai reiškia nusistatymą, įrengimą, sukūrimą. Istoriškai tai senovės Romos imperatorių aktai: ediktai, dekretai, mandatai, reskriptai. Tačiau senovės Romoje šiuolaikine prasme konstitucijų kaip pagrindinių įstatymų, tautos įstatymų valdžiai ir konstitucinės teisės nebuvo. Vėlesniais laikais, tik nuo Amerikos 1787 metų konstitucijos priėmimo, prasidėjo šiuolaikinių konstitucijų raida pasaulyje, ėmė formuotis konstitucinė teisė. Europoje 1791 metais buvo priimtos Žečpospolitos Gegužės 3-osios konstitucija ir Prancūzijos konstitucija su 1797 metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurios turėjo didelės įtakos daugelio valstybių konstitucijoms.

Lietuvoje konstitucionalizmas prasidėjo nuo XX amžiaus. Šiame referate bandysime apžvelgti konstitucionalizmo raidą Lietuvoje valstybės istorijos kontekste.

Konstitucoionalizmo užuomazgoms atsirasti Lietuvoje didelės įtakos turėjo išorinės aplinkybės. Trumpai jas aptarsiu.

Taigi, įvykus spalio socialistinei revoliucijai Rusijoje, atsirado galimybių atkurti Lietuvos valstybingumą. Lietuvos Taryba 1918 metais vasario 16 dieną ryžosi paskelbti naują pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes, jog remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia ”atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybe su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Nors ši politinė deklaracija yra laikoma Valstybės atkūrimo aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisinių padarinių neturėjo. Negana to, politiniuose Vokietijos sluoksniuose buvo pradėtas brandinti planas sujungti Lietuvą su Prūsija ir Saksonija. Šoimis sąlygomis, ieškodama mažesnės blogybės, Tarybos dauguma nutarė ieškoti ryšių su katalikiška vokiečių Viurtembergo valstybėle, pasiūlidama hercogui Vilhelmui fon Urachui Lietuvos karaliaus sostą. 1918 metų birželio 4 dienos aktu buvo nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija, o gavus Uracho sutikimą – liepos 11 dieną Tarybos narių balsų dauguma jis buvo išrinktas karaliumi ir pavadintas Mindaugu II. Šiam reikalui parengtame Lietuvos konstitucijos (Laikinosios Konstitucijos Pagrindų) projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo karalius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės.

Tik 1918 metų rudenį paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas Pirmąjame pasuliniame kare neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21 dieną Valstybės tarybai buvo leista priimti Lietuvos konstituciją ir sudaryti vyriausybę. 1918 metais spalio 28 dieną Vilniuje susirinko Valstybės taryba. Motyvuodama tuo, kad Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi, lapkričio 2 dienos posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Konstitucijos Pamatinius Dėsnius (1918 Nr.1 papildymas), nustatančius savo pačios teisinę padėtį. Tai trumputis dokumentas, turintis 7 skyrius ir 29 straipsnius.

1918 metų lapkričio 2 dienos Lietuvos Valstybės Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai

Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės taryba. Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų prezidentų, ir Ministrų kabinetui atsakingam Valstybės tarybai. Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bet ir valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Be to, konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios “kilus karaui, taip pat valstybei gręsiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“ galėjo būti laikinai suvaržytos. Tačiau konstitucija neaptarė daugelio principinę reikšmę turinčių klausimų: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai, nustatant tam reikalui kvalifikuotą balsų daugumą.

Siekdama
plėsti valdžią, laikinoji Vyriausybė kreipėsi į Lietuvos gyventojus atsišaukimu, kviesdama nedelsiant rinkti parapijų komitetus ir imti valdžią į savo rankas, organizuoti viešosios tvarkos apsaugą. Aktyviausi gyventojai aktyviai atsišaukė į raginimą. Tačiau kai kuriose vietovėse susidurta iš Rusijos grįžtančių komunistine ideologija persiėmusių asmenų priešiška veikla. Negana to, 1918 metais gruodžio 8 dieną Vilniuje jie įformino Maskvoje suorganizuotą bolševikinę vadinąmąją laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsuko, kuri kitą dieną paskelbė manifestą. Manifesto turinys rodė, kad komunistai ignoruoja lietuvių tautos apsisprendimo teisę ir siekius sukurti savarankišką Lietuvos valstybę. Valstybės tarybos padėtį komplikavo dar ir tai, kad okupacinei vikiečių kariuomenei 1918 metų gale susirengus palikti Lietuvą, jai iš paskos į Lietuvos gilumą pradėjo brautis Raudonosios armijos daliniai. Lietuvos Valstybės tarybos ir jos laikinosios Vyriausybės gyvavimui iškilo pavojus. Tarybos pirmininkas A. Smetona, ministras pirmininkas A. Voldemaras, kai kurie kiti politikai, ieškodami efektyvesnės pagalbos buvo priversti išvykti į užsienį.

Pradėta organizuoti centrinių valstybės organų sistema, kurioje dominavo Valstybės taryba, dėl nepakankamo lankstumo, trukdančio operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, krizinei padėčiai netiko. Tai atspindėjo Valstybės tarybos 1919 metais sausio 24 dienos priimtame Lietovos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildyme, suteikusiame Ministrų kabinetui teisę tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leisti laikinuosius įstatymus, kuriuos ji privalėjo pateikti artimiausiai tarybos sesijai. Faktiškai šios tvarkos jau buvo laikomasi nuo sausio 9 dienos, o pirmuoju tokiu įstatymu buvo Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, piliečiais laikęs gyvenančius Lietuvoje asmenis, kurių tėvai ir seneliai joje gyveno, asmenis, ne mažiau 10 metų išgyvenusius Lietuvoje iki 1914 metų; kitiems pilietybę galėjo suteikti vidaus reikalų ministras (V. Stašinskis), susitaręs su teisingumo ministru (P. Leonas), jei to pageidaujantys asmenys išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip 5 metus, turi nuolatinį užsiėmimą ir nebuvo teismo bausti.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1064 žodžiai iš 3325 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.