Konstrukcijų apsauga nuo erozijos
5 (100%) 1 vote

Konstrukcijų apsauga nuo erozijos

APSAUGINIŲ DANGŲ RŪŠYS

Pastatų ir statinių konstrukcijoms nuo agresyvios aplinkos apsaugoti vartojami termoplastįniai (polietilenas, polipropilenas, polichlorvinilas, vinilchloridas ir kt.) ir termoreakciniai polimerai bei kaučiukai. Apsaugai nuo korozijos perspektyvios termoreakcinės dervos (žr. 2 skyr.), kurios gerai tinka tada, kai konstrukcijų eksploatacijos sąlygos ypač sunkios (pvz., veikia kartu agresyvi aplinka ir mechaniniai poveikiai — smūgiai, vibracijos, trintis). Termoreakciniais polimerais impregnuojami betoniniai paviršiai. Iš jų gaunami lakai ir dažai, mastikos, polimerbetoniai, stiklaplasčiai (5.1 pav.).

Vienas iš paprasčiausių konstrukcijų apsaugos būdų nuo agresyvių dujų, garų ar drėgmės yra paviršių hidrofobizacija. Silicio organinių polimerų (HC5K, užsienyje silikonų) netoksiškas ir bespalvis tirpalas užpurškiamas vienu ar keliais sluoksniais ant betono ar mūro paviršiaus, į kurį įsigeria apie 2 — 3 mm, o kai medžiaga porėta, – iki 5 —10 mm. Tirpalo sąnaudos sudaro apie 0,5 l/m2. Išgaravus skystai fazei, polimeras lieka porose ir kapiliaruose bei suteikia paviršiams hidrofobinių (vandenį atstumiančių) savybių. Paviršiai džiūsta apie 48 h, apsaugojus juos nuo drėgmės. Taip dažniausiai dengiamos išorinės pastatų ir statinių konstrukcijos (sulėtėja betono karbonizacija, padidėja atsparumas šalčiui, rūgščioms dujoms). Paviršių hidrofobinės savybės išlieka apie 5 — 7 metus.5.l pav. Polimerinių dangų rūšys:

a — impregnuotasis paviršius; b — lakų ir dažų; c — mastikų; d, e, — polimerbetonio; /— stiklaplasčio

Surenkamąsias betonines ar gelžbetonines konstrukcijas galima impregnuoti gamyklose monomerais (stirolu, metilmetakrilatu), epoksidinėmis ir poliesterinėmis kompozicijomis (5.1 pav., d). Gerai išdžiovinti (iki 110- 120°C) gaminiai specialiose kamerose panardinami į skystą rišiklį. Sukietėjus monomerui ar polimerui, užkemšamos betono poros ir kapiliarai, paviršinis sluoksnis sutankėja (keleriopai padidėja nelaidumas vandeniui ir atsparumas šalčiui), sustiprėja (3-5 kartus). Toks betonas atsparesnis sulfalinei korozijai (5.1 lent.). Reguliuojant impregnavimo trukmę ir slėgį, galima keisti impregnavimo gylį (nuo 10 — 20 iki 40-50 mm ir daugiau). Lakų ir dažų dangoms vartojami plastifikuotieji rišikliai, į kuriuos dedama dispersinių užpildų ir pigmentų. Galima gauti įvairių atspalvių dažus vartojant šviesias poliesterines ir epoksidines dervas. Indenkumarono akrilatinių dervų plastifikuoti nereikia. Ypač plačiai vartojami epoksidiniai (311-56, 311-255, 3-4020, 3D-0010, 311-5116, 311-773) glaistai, dažai, emaliai, lakai tepami teptuku arba purškiami dažymo aparatais. Darbai atliekami tik šiltoje (temperatūra ne žemesnė kaip 10 °C, kartais (18— 20 °C) ir sausoje (santykinė drėgmė ne didesnė kaip 70 %) aplinkoje. Lakų ir dažų dangos gerai apsaugo konstrukcijas, eksploatuojamas dujinėje agresyvioje aplinkoje. Mastikų danga (5.1 pav., c) susideda iš polimerinio rišiklio ir tam tikrai aplinkai atsparaus mineralinio užpildo (andezito, diabazo, kvarcinio smėlio, grafito ir kt.), kurio imama 100-400 m.d. Mastikas galima armuoti trumpais plaušeliais (stiklo, polipropileno, asbesto). Dėl smulkaus užpildo ir plaušelių pagerėja daugelis polimerinių rišiklių savybių (žr. 2.2 skir.), sumažėja deficitinių komponentų sąnaudos ir dangų kaina. Iš poliesterinių mastikų galima paminėti mastikas II3K, HAHKC, HKAC ir kt. Poliesterinės mastikos yra stiprios (gniuždant iki 100—120 MPa), gerai limpa prie metalo, betono, keramikos. Tačiau jos kietėdamos labai traukiasi, o kai kurios nepakankamai atsparios ilgalaikiam vandens ir šarmų poveikiui. Kai eksploatuojamas konstrukcijas periodiškai veikia rūgštys ir šarmai, geriau tinka vartoti epoksidines mastikas, kurių yra labai daug rūšių (3KH, 3OK, 3KT, OA3_). Mastikų dangas lengva kloti ant horizontalių paviršių, o ant vertikalių sunkiau, nes nuo jų nuteka. Į mastikas, kuriomis dengiami vertikalūs paviršiai, dedama tiksotropinių priedų, jos tepamos nestorais sluoksniais armuojant stiklo audiniu. Mastikų dangų storis 0,5 — 5 mm. Dangų įruošimo technologija analogiška betono paviršių remonto technologijai (žr. 3.2. skir.). Polimerinės mastikos vartojamos apsaugoti konstrukcijas nuo rūgščių, druskų, šarmų ir kitokių tirpalų.

Polimerbetoninės dangos (5.1 pav., d ir e) gaunamos pridėjus į polimerinį rišiklį, be smulkaus dispersinio užpildo, smėlio ar skaldos. Rišiklio ir užpildo santykis lygus l : 4 -1:6, o kartais l :8-l : 10 (2.6 lent). Polimerbetoninės dangos gali būti monolitinės ir surenkamosios. Monolitinių dangų įruošimo technologija aprašyta 3.2 skirsnyje. Surenkamosios dangos gaminamos iš polimerbetoninių plytelių ar blokelių, kurie klojami (klijuojami) ant paviršių analogiškai kaip kitos dangos. Siūlės tarp plytelių užglaistomos polimerinėmis mastikomis. Polimerbetoniai dažniausiai vartojami dilimui atsparioms dangoms, kurių storis būna 20 — 30 mm ir daugiau.

Konstrukcijų paviršius galima apsaugoti stiklaplasčio lakštais kurie tvirtinami prie konstrukcijų dviem

5.3 lentelė. Kai kurios stiklaplasčių savybės

Stiklaplasčiai

Rodikliai

Epoksidiniai Silicio
Tūrio masė t/m3

1,7

1,75

… 1,77

17

Tempimo stiprumas MPa

410

210

320

280

Tamprumo modulis x 103 MPa

22

20

1-3

a, x 103 °C

6,2

8

8,3

7-10

Terminis atsparumas (pagal Martensą) °C

240 _5

360

280

100-120

Vandens sugėrimas %

0,2 _

0,8-1,6

2-3

Benzino sugėrimas %

0,07

0,5

1



Tepalo sugėrimas %

0,55

0,7

——

būdais, klijuojami prie betono polimeriniais klijais arba formuojami stiklaplasčio formose (klojimuose), kurie paliekami nenuimti. Statybos aikštelėse ar eksploatuojamuose objektuose stiklaplasčio sluoksnį galima formuoti tiesiog ant konstrukcijų paviršiaus: sluoksniais tepamas polimerinis rišiklis ir klijuojami stiklo audinio sluoksniai, kol gaunama norimo storio danga. Stiklaplasčiai pasižymi dideliu stiprumu, geromis antikorozinėmis savybėmis, yra lengvi (5.3 lent.). Šiuo metu mūsų šalyje apie 80 % poliesterinių dervų suvartojama stiklaplasčiams. Be poliesterinių ir epoksidinių dervų, stiklaplasčiams vartojamos fenolformaldehidinės dervos, silicio organiniai polimerai.

Dengiant lakais ir dažais, mastikomis, polimerbetoniais, reikia griežtai kontroliuoti visas darbų operacijas (5.41ent.). Dangoms, kurių plotai dažniausiai yra labai dideli (grindų ir aerodromų dangos, pastatų ir statinių išorės bei vidaus konstrukcijos), suvartojama daug brangių polimerinių medžiagų. Pastebėta, kad ir šiek tiek pažeidus polimerinių medžiagų gamybos ar klojimo technologiją, pablogėja medžiagų kokybė ir dangų izoliacinės savybės, sutrumpėja dangų eksploatavimo trukmė, todėl susidaro dideli ekonominiai nuostoliai.

Polimerinės dangos klojamos ant lygaus, švaraus, pakankamai stipraus ir sauso betono paviršiaus. Polimerinių medžiagų komponentai turi tenkinti Valstybinių standartų ir techninių sąlygų reikalavimus. Šiuose dokumentuose nurodomos reglamentuojamos savybės bei jų kontrolės metodai. Labai svarbu tiksliai dozuoti ir gerai sumaišyti komponentus, kad gautųsi vienalytė, stabilių savybių medžiaga. Priklausomai nuo dangų paskirties, jų įruošimo technologiją reglamentuoja atitinkamos instrukcijos ar rekomendacijos.

DANGŲ ĮTAKA BETONO IR GELŽBETONIO SAVYBĖMS

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1010 žodžiai iš 3196 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.