Konvencinis atgrasinimas
5 (100%) 1 vote

Konvencinis atgrasinimas

1121

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………3

1. Atgrasinimas bendrai …………………………………………..…………3

2. Greita pergalė …………………………………………………………….5

3. Nepavykus atgrasinimui ……………………………………………..……7

Išvados………………………………………………………………………8

Literatūros sąrašas………………………………………………….10

Įvadas

Konvencinė ginkluotė skiriama į 7 pagrindines ginklų kategorijas: tankai, šarvuočiai, sunkioji artilerija, koviniai lėktuvai, sraigtasparniai, karo laivai ir raketos. Pagal tai 1992 m. buvo įkurtas Konvencinių ginklų registras funkcionuojantis laisvanoriškumo pagrindu, t.y., valstybės narės kiekvienais metais informuoja apie šių kategorijų ginklų: importą bei eksportą.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti atgrasinimą (deterrence) konvencine ginkluote. Ar tokia atgrasinimo forma įmanoma, ar efektyvi ir naudinga? Konvencinio atgrasinimo esmė – konvencine ginkluote atgrasinti galimą, tikėtiną agresorių. Vienas svarbiausių konvencinio atgrasinimo principų – neleisti priešininkui surengti greito karo (blizkrieg). Šiuo metu, manau, bent jau tokia grasinimo forma nėra efektyvi, neteigiu, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje tai nedaro jokios įtakos, tačiau nėra tokios svarbos, o ir tarptautinė sistema, įvairiomis sutartimis kontroliuoja tiek įprastinės, tiek konvencinės ginkluotės kiekius.

Literatūra konvencinio atgrasinimo problematika yra tikrai gausi ir įvairi: Arquilla and Davis (1992); George and Smoke (1974); Huth (1988); Huth and Russett (1984); Jervis, Lebow, and Stein (1985); Karsten, Howell, and Allen (1984); Lebow (1981); Lebow and Stein (1990); Maoz (1983); Mearsheimer (1983); Quester (1986); Russett (1967); Ed Rhodes (1999). Maždaug nuo 1960 metų, dauguma empirinių tyrinėjimų bandė paaiškinti karinių konvencinių grasinimų efektyvumą sulaikant agresorius.

Darbą suskirsčiau į tris dalis. Pirmojoje apžvelgsiu patį konvencinį atgrasinimą, antrojoje, kalbėsiu apie vieną svarbiausių faktorių (žaibišką karą), o trečiojoje – apie tai ar gali atgrasinimas nepavykti ir kas tada.

1. Atgrasinimas bendrai

T. Schelling, vienas iš atgrasinimo tyrinėtojų sako, kad atgrasinimo esmė yra paprasta: galia padaryti žalą – galia derėtis. Pagal autorių, jei valstybė, sugeba grasinti, atgrasinti priešininką ar agresorių turima konvencine ginkluote, tai ji turi vieną didžiausių kozirių – svarų (galbūt ir lemiamą ) žodį derybose, kad jos būtų pakreiptos pagal jo valią. Autoriaus nuomone šalia atgrasinimo eina privertimo (compelance) strategija. Tai reiškia, kad tokia strategija siekiama priversti priešininką atsisakyti agresyvių veiksmų, koncentruojantis į jo valią, o ne į karinius išteklius.

Skirtumą tarp gynybos ir atgrasinimo, galima paaiškinti labai paprastai. “Skirtumas yra tarp to ką jūs norite ir ką galite gauti, tarp atakos atrėmimo ir kažkieno tai išgąsdinimo užpulti jus, tarp to ką žmonės bando paimti iš jūsų ir privertimo juos bijoti tai paimti, tarp pralaimėjimo jėgai ir pasidavimo išsigandus didelių sunaikinimų.”

Mano nuomone, valstybė turi pastoviai įrodinėti turinti atgrasinimo faktorių, nepaisant didelių pastangų, skirtų palaužti priešininko valią geresniu kariniu pajėgumu. Tokiu atveju, jei jau yra priimtas politinis sprendimas pulti, tai valstybė lauks, ieškos silpniausios vietos priešininko veiksmuose, o ją aptikęs smogs.

Konvencinis atgrasinimas gali ir nesuveikti. Kaip rodo istorija, praeito amžiaus paradoksą, ignoruoti konvencinį atgrasinimą ir stipresnį priešininką, galima bandyti paaiškinti trimis priežastimis:

· Potencialus agresorius gal būti stipriau motyvuotas išmėginti padėties pakeitimą ir panaudoti mažiau nei visus kaštus priešininkui įveikti konvenciniame konflikte, bei gali nuspręsti, kad laikantis dabartinės padėties kaštai nusvers laukiamą laimėjimą, net ir tuo atveju jei jis patirs pralaimėjimą šiame kare.

· Potencialus agresorius gali tikėtis (teisingai ar ne), kad iškilo karinis pasirinkimas, kuris politiniu ar kariniu požiūriu “projektuojasi aplink” esančią grėsmę ir jo manymų yra neišvengiamas.

· Potencialus agresorius gali nesugebėti suprasti ar atsakyti racionaliai susidariusiems pavojams, kad galima elgtis kitaip.

Pati akivaizdžiausia priežastis kodėl potencialus agresorius gali būti neatgrasintas (undeterrable), tai kad gali neužtekti valios, tiek politinės, tiek karinės iš valstybės “aukos” pusės, ir galbūt priemonių, išlaikyti tokį padėtį, kad priešininkas nesiimtų kažkokių tai veiksmų ar užmegztų dialogą.[ Ed Rhodes ] Ir manau, taip pat vienas pagrindinių faktorių – visiško sunaikinimo galimybės nebuvimas, kitaip tariant, bet kokiu atveju priešininkas galės atsakyti (atsakomojo smūgio galimybė), ko praktiškai nėra branduoliniame atgrasinime. Branduolinė strategija pasitvirtino Šaltojo karo metais – karas neįvyko.

Potencialus agresorius gali paskaičiuoti, kad priešininko pralaimėjimas bus pakankamas, naudingas jo atžvilgiu, bei ypač tada kai įžvelgia, kad kita valstybė nėra
pajėgi apsiginti, bei tai nesuteiks didesnės žalos pačiam agresoriui. Juk vargu ar kas pultų akivaizdžiai stipresnį priešininką, ar jei jam tai atsietų daugiau, nei jis iš to turės naudos.

Manau, neįmanoma atgrasinti, didžiųjų super-valstybių naudojant vien tik konvencinę ginkluotę. Vėlgi, Šaltojo karo metais JAV ir SSRS kariavo (remdamos kitas valstybes) tik konvencine ginkluote( Vietnamas, Afganistanas ), kas patvirtina mano teiginį.

Pasibaigus Šaltajam karui, neatgrasinamas priešininkas įgavo kitą formą – terorizmas. Nusikalstamų organizacijų neįbauginsi nei konvencine, nei kokia kita ginkluote. Visų pirma, priešininkas sunkiai identifikuojamas. Kai agresorius, ir jo objektas yra valstybės, viskas paprasta ir aišku – skaičiuojama žalos ir naudos disbalansu. Tačiau kai agresoriumi tampa teroristas – naudos ir žalos pusiausvyra ir atgrasinimo faktorius nebetenka prasmės, kadangi vienintelis agresoriaus (teroristo) tikslas – padaryti kuo didesnę žalą, praktiškai be jokios didesnės (kaip moralinė) naudos sau.

G.W.Busho nuomone, po Šaltojo karo atgrasinimas nebėra veiksmingiausia JAV nacionalinį saugumą užtikrinanti strategija. Dabar JAV (ir likusiam pasauliui) didžiausią grėsmę kelia ne lygiavertė savo galia valstybė (kurios šiuo momentu ir nėra), bet menkai išsivysčiusios neprognozuojamos šalys. Jos gali naudoti asimetrinę kovos strategiją, griebtis masinio naikinimo ginklų. Be to, kaip jau minėjau, atgrasinimas nėra efektyvus kovojant su teroristiniais tinklais, kurie išplitę daugelyje pasaulio regionų.

Tarkime ( atmetant tarptautinės aplinkos, teisės ir kitus principus – kad būtų paprasčiau įrodyti neatgrasomumą ), jei Lietuvos kaimynė Rusija būtų potencialus agresorius. Kokie turėtų būti valstybės vadovų veiksmai? Imant šį atveją, Lietuvai atgrasinti savo pajėgomis būtų nerealu, paprasčiausiai tokio dydžio ir pajėgumų valstybė neturi resursų sukurti atgrasinimo faktoriaus. Galbūt tada reikėtų engti priešininką tikintis kad jis atsisakys minties pulti? Bet, lengvos pergalės, ypač kai Lietuva užima gan svarbią strateginę geografinę padėtį, agresorius tikrai neatsisakytų. Taip pat nepavyktų įtikinti, kad greita kompanija nepavyks (įvairių specialistų nuomone, Lietuva pati galėtų gintis apie 3-7paras).

Taigi galimas būtų toks išeities variantas, kaip jau minėjau, įtikinti potencialų agresorių, kad nepavyks pasiekti ne tik greitos pergalės, bet ir pergalės ilguoju laikotarpiu, Lietuvai pasitelkiant NATO organizaciją [paskaitos medžiaga]:

· Galima įrengti nuolatines karines bazes Lietuvos teritorijoje.

· Politinės sutartys (jau post faktum – Lietuva įstos į NATO ir ES).

· Bendros pratybos su narėmis, kitaip tariant karinės galios demonstravimas.

Tai elementarus pavyzdys, kaip galėtų maža valstybė naudotis atgrasinimo strategija.

2. Greita pergalė

Vienas svarbiausių konvencinio atgrasinimo principų – neleisti priešininkui surengti greito karo (“blizkrieg”). Tai reiškia, kad stengiantis išvengti greito karo, kas gali lemti pralaimėjimą, reikia įtikinti potencialų agresorių, kad jo greita karinė kompanija tikrai nepavyks, arba išvis yra neįmanoma. Greitas karas vilioja agresorių tuo, kad jis per maksimaliai trumpą laiką, išnaudodamas minimalius resursus, kitaip tariant minimaliais kaštais, gali pasiekti maksimalią naudą, ko jam tikrai nepavyktų padaryti ilgos kompanijos metu. Potencialiam agresoriui, užsitęsęs puolimas, gali atnešti daugiau žalos, nei jis patirs naudos iš galimos pergalės tokiame kare.

Toks noras rizikuoti ir išvengti politikos, kuri pasižymėtų atvirais įsipareigojimais ir kaštais, turi didelę svarbą kariniam pasirinkimui, kad potencialus agresorius ras patrauklumų ar nepatrauklumą (attractive and unattractive):

· Potencialus agresorius tikriausiai bus sulaikytas, jei vienintelis galimas pasirinkimas, prives prie ilgo karo.

· Potencialus agresorius, labiausiai tikėtina, kad mes iššūkį status-quo (esamai padėčiai), jei priims sprendimą, kad turi galimybę pulti ir tai jam garantuos greitą pergalę.

· Trūkstant užtikrintumo dėl lemiamos, “blitzkrieg” pergalės, potencialus agresorius gali priimti ribotų-taikinių karą, jei jis tikisi, kad po kelių svarbių smūgių (ar juos pasiruošus suduoti) priešininkas bus priverstas pasiduoti, o ne tęsti karą .

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1303 žodžiai iš 2577 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.