Kooperacijos esmė ir raida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Kooperacijos esmė ir raida Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJOS BŪTINUMAS 3

2. KOOPERACIJOS ESMĖ IR IŠTAKOS 4

3. KOOPERACIJOS RAIDA LIETUVOJE 6

4. KOOPERACIJA TARYBINIAIS METAIS 9

5. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJA ŠIANDIEN 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 14

ĮVADAS

Nors kooperacijos klasikai teigia, kad ūkininkavimo būdas, kuriant kooperatyvus, dažniausiai pasirenkamas tada, kai nebelieka kitos išeities, kai blogiau jau būti nebegali, tačiau dabar smulkūs ūkiai turi kuo greičiau kooperuotis, kol dar neįsigaliojo įstatymas, leidžiantis pirkti žemę užsieniečiams, nes daugiau kaip 20 proc. Lietuvos gyventojų pragyvenimo šaltinis yra pajamos iš žemės ūkio veiklos. Dar tokia pat dalis gyventojų yra netiesiogiai susiję su žemės ūkiu. Jau beveik dešimt metų kalbama apie kooperatyvų kūrimosi ir jų jungimosi būtinybę, bet reikalai juda labai lėtai. Ūkininkai dar nesupranta, kad tai yra vienintelė galimybė išlikti rinkoje, o iš tikrųjų – tiesiog išgyventi nežeminant savęs. Galbūt kaltas konservatyvus mąstymas, esą kooperatyvai – tai kolūkių atmaina, nepasitikėjimas vienų kitais, susvetimėjimas ir, aišku, menka finansinė parama.

Šio referato tikslas ir būtų paaiškinti kooperatyvų pranašumus, jų esmę ir kartu apžvelgti kooperacijos raidą Lietuvoje nuo pirmųjų kooperatyvų iki šių dienų.

Kam reikalingi kooperatyvai, kuo jie ypatingi? Šiam klausimui panagrinėti skirtas pirmas skyrius, prisimenat Lietuvos istoriją ir atkreipiant dėmesį į tai, kad Lietuva ruošiasi tapti ES nare.

Antrame skyriuje pateikiu kooperacijos sampratą, kartu supažindindama su esamomis kooperacijos formomis ir pagrindiniais kooperacijos principais, kurių dalis tapo 1993 m. birželio 1 d. priimto LR Kooperatinių bendrovių įstatymo norma. Kalbėti apie kooperaciją pradedu nuo ištakų.

Kooperacijos raida Lietuvoje nuo pirmųjų kooperatyvų iki sovietinės okupacijos atsispindi trečiame skyriuje.

Ketvirtame skyriuje toliau tęsiu kooperatyvų istoriją tarybiniu laikotarpiu.

Penktas skyrius skirtas aptarti kooperacijai po Nepriklausomybės atkūrimo, kas atlikta reformų metu, kokios šių dienų žemdirbių problemos, kokie kooperatyvai reikalingi ir kodėl, kokie populiariausi.

1. ŽEMĖS ŪKIO KOOPERACIJOS BŪTINUMAS

Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausia buvo ir tarpininkais, superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Jie susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis. Todėl dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas iš kooperacijos pradininkų Lietuvoje J. Ivanavičius kėlė klausimą, kad reikia sukurti stiprias žemės ūkio produktus superkančias organizacijas kooperacijos pagrindais. Be to, žymus Lietuvos ekonomistas, daug nuveikęs kooperacijoje, P. Šalčius konstatavo, kad tik kooperacija gali tolygiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis nuolat pabrėždavo, kad kooperatyvas “tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui”, todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve “stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą”. O jungdamiesi į sąjungas kooperatyvai “sudaro tikras tautines ūkines talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės”(7, p. 13).

Taigi, pažvelgus į istoriją, galima teigti, kad atsilaikyti prieš tarpininkų galybę pavieniai ūkininkai negalėjo, negali ir negalės. Jie visi priklauso nuo “prekybininkų”, “perdirbėjų” malonės ar nemalonės. Pastarieji yra gudresni, veiklesni, valdo didžiulius kapitalus, jie agresyviai iškreipia rinkos kainas ir žlugdo ūkininką. Kol vyksta supirkėjų, perdirbėjų tarpusavio konkurencija, tol ūkininkas gali šiaip taip verstis. Tačiau paskutiniųjų metų patirtis rodo, kad kapitalas koncentruojasi tiek koordinuojant perdirbimo įmonių veiklą, tiek ir prekybą žemės ūkio produktais. Ūkininkas šiandien susidūrė su labai gerai organizuoto, disciplinuoto ir stipraus kapitalo galybe. Viena iš atsvarų prieš besikoncentruojantį kapitalą yra žemės ūkio kooperacija, kartu užtikrinanti ir valstybės ekonominį stabilumą.

Lietuvai norint tapti ES nare, yra iškeltas žemės ūkio politikos uždavinys – įgyvendinti priemones, sudarančias galimybę plėtoti modernią žemės ūkio sistemą, sudaryti sąlygas pasiekti gerą žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygį bei laisvą prekių judėjimą ES, aprūpinti vartotojus maistu priimtinomis kainomis. Šie uždaviniai bus išspręsti kai žemės ūkis bus vertinamas kaip vieninga sistema, apimanti produkcijos auginimą, jos laikymą, perdirbimą ir realizavimą. Todėl žemės ūkio produkcijos augintojams būtina efektyvi infrastruktūra, būtina kooperatinė žemės ūkio tvarkymo sistema.

Buvusioje socialistinėje sistemoje žaliavos supirkimo kainas reguliavo valstybė, o privatizavus žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmones, jos stengiasi už superkamą produkciją mokėti kuo mažiau, išskyrus tuos žemės ūkio produktus, už kuriuos valstybė nustato minimalias palaikomąsias kainas. Nežiūrint to perdirbimo įmonės įveikia visus barjerus ir už produkciją moka kiek nori. Be to, žemdirbiai skriaudžiami ir tada, kai už pristatytą produkciją vėluojama užmokėti, o jiems reikiamų gamybos priemonių skolon niekas neduoda. Taip išeina, kad
perdirbimo įmonės savo poreikiams naudoja ūkininkų pinigus. Žemdirbiai susikurdami visą ar dalį infrastruktūros bei esant harmoningiems kooperatiniams žemdirbių santykiams su infrastruktūra, gauna daugiau naudos. Todėl vienintelė išeitis naudinga žemdirbiams – burtis į kooperatyvus. Jeigu produkcijos perdirbimo ir prekybos įmonės priklausys žemdirbiams, tai neturės reikšmės kurioje grandyje gaunamas didesnis pelnas – ar superkant produkciją, ar perdirbus ją parduodant – vistiek jis atitenka kooperatyvo nariams. Kooperatyvai leistų gaminti daugiau produkcijos, padėtų sukurti normalias ūkininkavimo sąlygas mūsų žemdirbiams ir taip priartėtume prie visame pasaulyje priimto ūkininkavimo modelio. Be to, kooperuota veikla pranaši tuo, kad atsiranda reali galimybė sumažinti gamybos išlaidas, pasipriešinti monopolinėms struktūroms ir apsisaugoti nuo pernelyg didelių kainų svyravimų, sumažėja rūpesčių dėl produktų realizavimo, didesnės galimybės gaminamos produkcijos rinkos paieškai. Kooperatyvai, susijungę į sąjungas bendroms ekonominėms ir kitoms problemoms, susijusioms su ūkininkų ir kooperatyvų veikla, spręsti, gali lengviau rasti partnerius ekonominiams ryšiams užsienyje. Kooperatyvus turėtų remti ir valstybė, nes valstybei svarbu aprūpinti Lietuvos gyventojus pigiais maisto produktais ir pakankamai brangiai mokėti ūkininkams.

2. KOOPERACIJOS ESMĖ IR IŠTAKOS

Kooperacija vadiname savitarpio pagalbos susivienijimus. Svarbiausias kooperacijos bruožas yra pastangų ir išteklių sutelkimas, pagrįstas sutartimis ar įstatymais, garantuojančiais ilgai trunkantį jos dalyvių bendradarbiavimą. 1993 m. birželio 1 d. priimtame LR kooperatinių bendrovių įstatyme kooperatyvas apibrėžiamas taip: kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas (kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama), skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.

Pasaulyje yra įvairių kooperacijos formų, išbandytų per šimtmečius. Lietuvoje prigijo ir toliau vysto veiklą tokios krypties žemės ūkio kooperatyvai: prekybos, žemės ūkio produktų perdirbimo, techninių paslaugų (agroserviso), sandėliavimo, mišrūs. Tarp Lietuvos ūkininkų žinomos ir kitos kooperacijos formos, kai darbai atliekami pagal jungtinės veiklos sutartis, kai keli žmonės yra technikos bendrasavininkai. Populiari ir paprasčiausia kooperacijos forma – kaimynų tarpusavio pagalba. Lietuvoje populiarėja ir nauja kooperacijos forma – bendraūkinis technikos naudojimas.

Kartais vartotojų kooperatyvai tapatinami su akcinėmis bendrovėmis. Iš tikrųjų taip nėra. Kooperatyvo nario “pajus” ir “akcija” skiriasi ne vien kaip sąvokos, bet iš esmės. Kooperatyvas – tai ne kapitalo, o asmenų sąjunga.

Pagrindiniai kooperacijos principai, suformuoti Tarptautinio kooperacijos aljanso kongrese:

1) Savanoriška ir atvira narystė. Kooperatyvo veikla bus efektyvi ir konkurentabili, jeigu jam vadovaus kompetentingi ir atsakantys už savo veiklos rezultatus vadovai.

2) Demokratiška narių kontrolė. Veiksminga bus ta organizacija, kur demokratiška narių kontrolė derės su atsakomybe ir griežtu vadovavimu ūkinei ir komercinei veiklai.

3) Narių dalyvavimas ekonominėje veikloje. Kooperatyvų nariai įneša vienodus įnašus ir kontroliuoja kooperatyvo kapitalą.

4) Savivalda ir nepriklausomybė. Kooperatyvai yra autonomiškos, nepriklausomos nuo Vyriausybės ir kapitalo įmonių organizacijos, padedančios viena kitai, kontroliuojamos jų narių.

5) Švietimas, kvalifikacijos kėlimas ir informacija. Tarptautinis kooperacijos judėjimas skatina kooperatyvus įgyvendinti plačią švietimo programą.

6) Kooperatyvų bendradarbiavimas, kuris kartu su vienybe visais lygiais – vietos, nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu, yra kooperacijos jėga.

7) Veikla visuomenėje, kas įtvirtina kooperatyvų dalyvavimo, sprendžiant ekonomines ir socialines visuomenės problemas, praktiką.

8) Pelnas nėra pagrindinis veiklos tikslas – kooperatyvo pelnas arba didžioji jo dalis turi grįžti nariams pagal padarytus užpirkimus, pristatytą produkciją arba atliktą darbą (pagal apyvartą); už pajus mokamas nedidelis procentas.

9) Apribojimas pajų skaičiaus, kurį gali turėti vienas narys.

10) Laikytis rinkos kainos.

11) Raginti narius palikti dalį pelno kooperatyve (6, p. 73).

Kooperatyvų veiklos principų nereikia tapatinti su šalpa, labdara, nes šalpa niekur ir niekada nepagerino ekonomikos. Kooperatyvai siekia įtraukti savo narius į konkrečią veiklą, ugdyti šeimininko jausmą, leisti nariams savarankiškai tvarkyti savo reikalus.

Nors teigiama, kad kooperacijos judėjimas pradeda atsirasti ir įsigalėti kartu su kapitalizmo įsigalėjimu, bet žinomas vokiečių kooperacijos tyrinėtojas W. Wygodzinski sako: “Nors ir kaip būtų dideli kooperacijos judėjimui Schulzės-Delitscho ir Raiffeiseno nuopelnai, kooperacijos kūrėjai yra ne jie, o pirmykščiai tūną žmogaus sieloje instinktai ir ūkiškas tikslingumas”. Šie pirmykščiai žmogaus instinktai, susiformavę gentinėje bendruomenėje, ir ūkiškas tikslingumas vertė jau pirmykščius žmones naudotis kooperatiniu principu ir senovės laikais. Galima teigti, kad jau pirmykštė gentinė bendruomenė sudarė
panašų į integralinį kooperatyvą. Pirmykščio ūkio sąlygomis – kova su išoriniais priešais, laukiniais žvėrimis, gamtos nelaimėmis – reikalavo jėgų subūrimo. Tokiame ūkyje didelės reikšmės turėjo kolektyvinis, o kartu su juo ir kooperatinis pradas. Be abejo, šios pirmykštės ūkiško bendradarbiavimo formos skiriasi nuo to, ką mes šiandien vadiname kooperatyvais ir nesudaro anų laikų kooperatinių įmonių tąsos. Tačiau ūkiškoji kilmė jų ta pati – tai ūkiškas tikslingumas ir savitarpinė pagalba, kurie sudarė pagrindą ir šių laikų pasikeitusiose ūkio sąlygose kooperatyvams atsirasti (7, p.134).

Baigiantis feodalizmo epochai, pirmiausiai atsirado gamybiniai kooperatyvai, kurie namuose dirbusius amatininkus ir samdomus darbininkus sujungė į gamybinius kolektyvus, turinčius bendras gamybos priemones. Užuominų apie kooperatinės veiklos pradmenis Anglijoje randama jau 1760 metais. XVIII a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje pradėjo kurtis vartotojų kooperatyvai.

Ročdeilio miesto (Šiaurės Anglija) 28 flanelės audėjai suprato, kad nieko nenuveiksi turėdamas 2 pensus, todėl juos sudėję 1844 m. įsteigė krautuvę ir pavadino “Ročdeilio teisingųjų bendrove”, kas davė pradžią pasaulio kooperacijos raidai (6, p. 6). Aišku, kooperacijos teorija buvo tobulinama, tačiau esminiu pagrindu buvo šiuo laikotarpiu sukurtos tokios taisyklės, kaip antai:

1) Kooperatyvo veiklai reikalingą kapitalą sudeda patys nariai.

2) Parduodamos tik geros kokybės prekės pagal tikslų matą ir vidutinėmis rinkos kainomis tik už grynus pinigus.

3) Narių savanoriškumas, lygiateisiškumas, visų kooperatyvo organų renkamumas ir atsiskaitomumas.

3. KOOPERACIJOS RAIDA LIETUVOJE

Kooperacijos raidą daug lemia per ilgą laiką susiklosčiusios ūkininkavimo ir bendravimo tradicijos, ūkių būklė ir jos kitimas.

Jau liberalizmo priešaušryje greta su pramonę skatinančiomis organizacijomis pradeda atsirasti ir žemės ūkiui skatinti organizacijos. Pradžioje jos laikomos vyriausybių kaip žemės ūkio ir žemininkų patarėjos, tarnavusios daugiau teoriškiems žemės ūkio technikos ir ekonomikos reikalams. Devynioliktame amžiuje jos išauga į oficialias žemės ūkio draugijas žemės ūkio kultūrai ir žemininkų interesams. Lietuvoje vis daugiau žemės ūkio organizacijų pradeda atsirasti tik panaikinus baudžiavas ir po 1863 metų sukilimo gyvenimui įėjus į normalesnę vagą. Pirmuosius kooperatyvus įkuria dvarininkai. Pirmasis vartotojų kooperatyvas buvo įregistruotas 1869 m. kovo 21 d. Vilniuje – narių lėšomis pagrįstas prekybinis susivienijimas. Kadangi Lietuvos kraštas priklausė Rusijos imperijai, todėl jos raidai daug įtakos turėjo Rusijos kooperatinis judėjimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1860 žodžiai iš 5969 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.