Korupcija ir jos prevencijos priemonės Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Korupcija ir jos prevencijos priemonės Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………… 3

1. ANALITINIS IR SINTETINIS KUBIZMAS……………………………………………………… 4

2. KUBIZMAS LITERATŪROJE …………………………………………………………………………….. 7

3. ŽYMIAUSI ATSTOVAI:

 PABLAS PICASSO……………………………………………………………………………….. 8

 ŽORŽAS BRAKAS …………………………….………………………………….….. 9

 ALBETAS DŽAKOMETIS ……………………….…………………………….……. 10

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………….. 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………..………….. 12



ĮVADAS

Kubizmas (pranc. cubisme, iš lot. Cubus – kubas) – viena savičiausių modernizmo krypčių, kuri, susiformavusi XX amžiaus pirmame dešimtmetyje, gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, nors jos įtaka architektūroje ir taikomojoje dailėje buvo gana ryški iki septinto dešimtmečio.

Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai formalių siekių.

Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia ir daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis visoje naujoje meno raidoje. Ji iš karto pateikė publikos teismui gausybę neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.

Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo taškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino forma.

Kubistai savo dailėje nuosekliai jungė skirtingu kampu regimų objektų vaizdus, gretindami ir sluoksniuodami priekines bei šonines jų plokštumas. Dailininkus domino ne realūs aspektai, o tapomų daiktų esmė. Pati meninės kūrybos prigimtis skatino juos siekti didesnių tikslų, kurių įgyvendinimui prireiktų visų kūrybinių galių ir užsispyrimo.

Tapytojo, kuriančio abstrakcijas, padėtis tikrai nepavydėtina. Jis gali kaitalioti formas drobėje, išbandyti nesuskaičiuojamą daugybę galimybių ir nežinoti, kada jam yra laikas sustoti.

ANALITINIS IR SINTETINIS KUBIZMAS

Kubizmą galima skaidyti į kelias fazes: į ankstyvąjį laikotarpį (dar vadinamą prekubistiniu, arba sezaniniu; “Avinjono merginos”, Picasso, 1907), analitinį kubizmą ir sintetinį kubizmą.

Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque) objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant kontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidinei daiktų struktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui ir formai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jis panašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinai pabertas spalvoto kartono skiautes.

Šiam kubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklauso paveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “Ambruazo Volaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinės tendencijos (Ž.Brako “Žmogus su gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo meno muziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą, žalią ir gelsvą (ochros).

Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Picasso, Leger ir Grisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu – išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektą drobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuota formos sandara.

Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina, atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas, F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “De Piuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, Pti Pale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m, Paryžius, privati kolekcija), R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šie kūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiau jų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jie nuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubai jau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš
realybę primenančių formų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų, apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “De Piuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligi tol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruoto pasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tik kompozicijomis.

Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniais instrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais, pilkšvais tonais. Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus, laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudami įvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvus portretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu (pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmo sankirtoje.

Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių.

Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjo dailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšių su realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra.

Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausio valiūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmo kampuotumą ir atšiaurumą, arba kaip abiejų siekimas išplėsti tapybos paveikslo ribas. Koliažas atėmė iš paveikslo daiktų dublerio vaidmenį. Jis pavertė paveikslą savarankišku nauju daiktu, įtraukė jį į estetinės aplinkos vyksmą.

Dar kiti tvirtina, kad paveiksle esantieji natūralūs daiktai sužmogina meno kūrybą, tačiau išėjo paradoksas: ant paveikslo buvo klijuojami pašto ženklai, laikraščių antraštės kaip žmogiškumo elementai, bet visiškai pamirštamas, išbraukiamas pats žmogus, – koliažuose nebebuvo vaizduojamos žmogaus rankos, veidas, figūra.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 952 žodžiai iš 3143 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.