Korupcija ir jos prevencijos priemonės Lietuvoje1
5 (100%) 1 vote

Korupcija ir jos prevencijos priemonės Lietuvoje1

112131

TURINYS

Įvadas 3

1. Korupcija 5

1.1. Korupcijos apibrėžimas 5

1.2. Korupcijos pasyvioji ir aktyvioji formos 6

1.3. Korupcijos tipai pagal A. Heidenheimerį 7

2. Korupcijos prevencijos priemonės Lietuvoje 9

2.1. Antikorupcinės teisinės bazės formavimas 9

2.2. Korupcijos prevencija ir antikorupcinės priemonės 10

Išvados 13

Naudotos literatūros sąrašas 14

Įvadas

„Korupcija kelia grėsmę teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus teisėms, pakerta tinkamą valdymą, sąžiningumą ir socialinį teisingumą, iškreipia konkurenciją, stabdo ekonominę plėtrą ir kelia pavojų demokratinių institucijų stabilumui ir visuomenės moralės pagrindui“ .

Korupcija – tai vienas iš neigiamų kompleksinių socialinių reiškinių, sukeliantis aibę neigiamų padarinių socialinėje–politinėje, valstybės valdymo, ekonominėje bei tarptautinių santykių sferose.

Korupcijai pažeidus visuomeninius santykius visuomenė nebepasitiki ne tik teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijomis, bet ir valstybe, valdžia. Tai lemia tiek teorinių, tiek praktinių korupcijos problemų analizės ir sprendimų svarbą.

Prigimtine prasme sąvoka korupcija dažniausiai siejama su neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais viešojo gyvenimo sferoje. Tačiau pastaruoju metu korupcija tapo aktuali ir privačiame sektoriuje.

Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą bei atliekant teisės aktų derinimo procedūras Lietuvoje buvo priimta keletas naujų, prie antikorupcinių teisės aktų priskirtinų teisės aktų, korupciją traktuojančių plačiąją prasme – Baudžiamasis kodeksas, Korupcijos prevencijos įstatymas, Nacionalinė kovos su korupcija programa.

Korupcijos požymiai valstybės tarnyboje, kituose valstybės ir privačiame sektoriuose kenkia demokratijai, ekonomikai ir teisės sistemai, todėl rengiamos kovos su ja priemonės turi būti nuoseklios, visapusiškos ir ilgalaikės. Ypač daug dėmesio turi būti skirta korupcijos prevencijai ir neišvengiamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus principo įgyvendinimui.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti korupciją ir jos prevencijos priemones Lietuvoje.

Darbo objektas – korupcija kaip neteisėtas veiksmas.

Darbo uždaviniai:

Pateikti korupcijos apibrėžimą, korupcijos kaip neteisėto veiksmo sampratą;

Išanalizuoti korupcijos formas;

Išanalizuoti korupcijos tipus;

Apžvelgti antikorupcinę teisinę bazę;

Apžvelgti korupcijos prevenciją ir antikorupcines priemones.

Darbo metodai. Darbe naudojama tikslinės teisinės informacijos šaltinių analizė bei analitinis įvertinimas. Darbe nagrinėjami įvairūs faktai.

Darbo pabaigoje pateiktas apibendrinimas bei informacijos šaltinių sąrašas – visi norminiai aktai gauti naudojant Lietuvos Respublikos seimo duomenų bazę.

1. Korupcija

1.1. Korupcijos apibrėžimas

Korupciją galima suprasti siaurai – kaip reiškinį tik valstybės tarnyboje arba plačiai – kaip reiškinį privačiame versle, žiniasklaidoje, politikoje ir t. t. .

Klasikinis korupcijos apibrėžimas, teigiantis, kad tai bendra valstybės liga, išliko ir mūsų laikais, nors tikslaus ir universalaus visas veikas apimančio korupcijos apibrėžimo, kurį galėtume laikyti dogminiu išeities tašku sprendžiant, ką laikyti korupcija, nėra. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos: „corruptio“ reiškia „gadinimas“, „papirkimas“ .

Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme pateiktas toks korupcijos apibrėžimas: korupcija – asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio valstybės politikui, pareigūnui ar tarnautojui, taip pat valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio sau ar kitam asmeniui arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio už tam tikrų funkcijų vykdymą ar nevykdymą, taip pat asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio bet kuriam asmeniui, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, taip pat asmens, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio, taip pat bendrininkavimas darant šioje dalyje nurodytas veikas .

Dauguma korupcijos sąvokos apibrėžimų korupciniu elgesiu laiko tai, kai bet kuris asmuo, paskirtas ar įgaliotas atlikti bet kokias pareigas, susijusias su bet kokiu pavestu reikalu, veikia nesąžiningai. Šis korupcijos apibrėžimas aiškina, kad korupcija yra susijusi ne tik su valstybės tarnautojais, bet taip pat ir asmenimis, galinčiais paveikti valstybės reikalus dėl savo ekonominio ar politinio statuso, arba tais, kurie tvarko valstybės finansus ar turtą.

Europos Komisija kovą su korupcija apibūdina plačiąja korupcijos sąvoka: korupcija yra disciplinos nesilaikymas; ji artimai susijusi su piktnaudžiavimu galia, valdžia arba etikos normų nesilaikymu priimant tam tikrus sprendimus, kurie atitinkamai yra atliekami dėl pernelyg didelių paskatinimų arba naudos sau .

Korupcijos ir kyšininkavimo terminai nėra lygiavertės sąvokos. Kyšininkavimas
reiškia pavienius atvejus, kai duodamas, priimamas kyšis ar jo reikalaujama. Tuo tarpu korupcija – su šiais reiškiniais susijusi būklė, neigiamai vertinama tam tikroje aplinkoje arba visuomenėje .

Kyšininkavimas, papirkimas siejamas su konkrečiais kyšio priėmimo ar davimo atvejais. Korupcija yra susijusi su galimybe toliau disponuoti, naudotis „pirktais“ žmonėmis ateityje, o tais atvejais, kai nėra visų kyšininkavimo arba papirkimo sudėties elementų, ji yra susijusi su situacijomis ir elgesiu, kuris yra palankus, o kartais inspiruoja ar palengvina nusikalstamą elgesį. Lietuvos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) korupcija apibūdinama tokiomis nusikalstamomis veikomis: kyšininkavimas, papirkimas, tarpininko kyšininkavimas, piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas (BK 225-229 str.).

Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio antrąją dalį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas, tarpininko kyšininkavimas, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos.

1.2. Korupcijos pasyvioji ir aktyvioji formos

Pagal Pirmojo protokolo 2 straipsnio pirmąją dalį, pasyvioji korupcija – tai tyčinė veikla pareigūno, kuris tiesiogiai arba trečiųjų asmenų tarpininkavimu reikalauja kokios nors naudos sau arba kitam asmeniui arba priima tokios naudos pažadą už veiksmus arba susilaikymą nuo jų savo veikloje arba atlieka savo funkcijas pažeisdamas oficialias pareigas, sukelianti arba galinti sukelti finansinę žalą Europos Bendrijos finansiniams interesams.

Pagal Pirmojo protokolo 3 straipsnio pirmąją dalį aktyviąja korupcija laikomi veiksmai asmens, kuris tiesiogiai arba trečiųjų asmenų tarpininkavimu žada arba suteikia kokią nors naudą pareigūnui arba kitam asmeniui, siekdamas, kad šis pareigūnas neatliktų kokių nors veiksmų arba funkcijų, pažeidžiant oficialias pareigas, sukeliant arba galint sukelti finansinę žalą Europos Bendrijos finansiniams interesams .

Pasyviosios korupcijos kaltininko elgesys gali pasireikšti naudos reikalavimu arba jos priėmimu arba kartu abiem veiksmais. Reikalavimo ar priėmimo formos gali būti kyšio tiesioginis priėmimas iš asmens, suinteresuoto pareigūno dėmesiu, arba kitų naudą priimančių asmenų, kad perduotų galutiniam gavėjui. Svarbu, kad perdavimas galutiniam gavėjui atitiktų pareigūno reikalavimą arba kad tai vertintų kaip savo poreikių tenkinimą. Lietuvos BK 225 straipsnyje kalbama ne tik apie kyšio priėmimą, pažadą priimti kyšį, kyšio reikalavimą, bet ir apie susitarimą priimti kyšį, reikalavimą arba provokavimą jį duoti.

Aktyviosios korupcijos kaltininko veiksmai – tai naudos davimas arba pažadas pareigūnui tiesiogiai arba per tarpininką. Toks elgesys gali būti susijęs su tarnybiniais veiksmais (veikimu ar neveikimu) pagal pareigūno kompetenciją, nepažeidžiant savo funkcijų ar pareigų arba jas pažeidžiant. Pagal Lietuvos BK 227 straipsnį kalbama apie kaltininką, kuris „tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį“. Lietuvos BK 226 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už tarpininko kyšininkavimą, kuris yra „įtakos pardavimas už kyšį“.

1.3. Korupcijos tipai pagal A. Heidenheimerį

Vienas įtakingiausių korupcijos reiškinių tyrinėtojų A.Heidenheimeris skiria tris skirtingus korupcijos tipus :

smulkiąją;

rutinišką;

įsisenėjusią.

Toks skirstymas grindžiamas korupcijos paplitimo dažnio ir rimtumo kriterijais, taip pat pažymima tai, ar toks elgesys yra įprastas politinių santykių sistemose.

Smulkioji korupcija . Šios korupcijos tipui A.Heidenheimeris priskiria tokį valstybės pareigūnų elgesį, kuris nedaug nukrypsta nuo esamų taisyklių ir normų, siekiant naudos draugams. Ši korupcijos forma plačiai paplitusi, tačiau tokio tipo korupcija nėra tipinė praktika, nors ir pakankamai dažna.

Rutiniška korupcija.Tokiam korupcijos tipui gali būti priskiriama :

dovanos, kurias gauna valstybės tarnautojai ar partijos ir kurios skirtos gerai valiai vykdyti;

nepotizmo atvejai (paskiriant pareigas, sudarant sutartis);

sprendimų priėmimo galios pasinaudojimas pašaliniams darbams;

įsipareigojimas balsuoti pagal patrono nurodymus.

Kai kurie iš paminėtų veiksmų aptinkami tik pilietinės kultūros visuomenėje, bet tokiais atvejais, kai egzistuoja kolektyviniai veiksmai, pavyzdžiui, renkamos lėšos partijoms. Politinių partijų rėmėjai gali siekti įtakos ir nepažeisdami įstatymo, pavyzdžiui, derybų būdu.

Įsisenėjusi korupcija. Ši korupcija aptinkama, kai:

globojamajam reikia globėjo pagalbos norint pakliūti į valdymo procesą;

pareigūnai tikisi atlygio kaip būtinos sąlygos;

valstybės tarnautojai toleruoja organizuotus nusikaltimus mainais į neoficialius mokėjimus;

aktyvistai staiga pakeičia lojalumą partijai dėl materialinės naudos;

valstybės tarnautojai ir piliečiai ignoruoja akivaizdžią korupciją.

Atsižvelgdamas į tai, kaip tam tikrus veiksmus suvokia elitas ir visuomenė ir kaip visuomenė suvokia korupciją skritingose politinėse sistemose, Heidenheimeris taip pat skiria juodąją, pilkąją ir baltąją korupciją. Jeigu elito atstovų ir visuomenės dauguma tam tikrą veiksmą suvokia kaip korupcinį, tuomet jis priskiriamas juodajai korupcijai.
Tarpinė sąvoka – pilkoji korupcija – rodo, kad nėra aiškios nuomonės apie veiksmus arba nuomonė gali keistis, priklausomai nuo to, ar piliečiai yra linkę bausti už tokius veiksmus, ar ne.

Kai kurios grupės, paprastai elitas, laiko tam tikrą elgesį neteisėtu ir siekia, kad už jį būtų baudžiama, kai kitos socialinės grupės to nesiekia. Pasak Heidenheimerio, pilkosios korupcijos atvejais, elitas dažnai yra nepatenkintas, o visuomenė – indiferentiška .

Profesorius baltąja korupcija vadina tokį reiškinį, kai tam tikrą korupcinį elgesį toleruoja ir elito, ir visuomenės dauguma. Jungdamas skirtingus visuomenės ir korupcijos tipų skirstymus, Heidenheimeris teigia, kad modernioje pilietinės kultūros visuomenėje, įsisenėjusios korupcijos atvejai yra reti arba tiesiog netipiniai bei apibūdinami kaip juodoji korupcija.

Priešingai kituose trijuose visuomenių tipuose rutiniškos korupcijos atvejai aptinkami kaip atsitiktiniai, išskyrus atvejus, kai klientai yra įsipareigoję dėl balsų; tokia korupcija čia reta ir yra apibūdinama kaip juodoji korupcija. Tačiau dovanų ir nepotizmo atvejais, jeigu sandoriai yra kolektyviniai, kaip, pavyzdžiui, partijų finansavimas, aptinkama pilkoji korupcija. Smulkioji korupcija aptinkama dažniau ir yra laikoma pilkąja.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1684 žodžiai iš 3268 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.