TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………2
Pasaulio atsiradimas…………………………………………………..3
Dangaus kūnai…………………………………………………………..4
Saulė………………………………………………………………………..5
Mėnulis…………………………………………………………………….6
Žvaigždynai………………………………………………………………7
Išvados……………………………………………………………………..7
Literatūra………………………………………………………………….9
ĮVADAS
“Iš pradžių nebuvo pasaulio, tik ūke (miglose) gyveno Dievas, o po jo kojomis buvo vanduo. Dievui nusibodo vienam gyventi, ir jis sumanė sutverti gyvą daiktą, su kuriuo galėtų linksmai leisti dienas. Tai buvo angelas, tačiau jis pradėjo nerimauti, kad miglose sunku gyventi, kad nėra ant ko atsistoti. Dievas liepęs angelui pasinerti į vandenį ir atnešti kelis grūdelius žemės.
Tik trečią kartą panėręs angelas atnešė po nagu žemės, iš kurios Dievas sutvėrė sklypą žemės, ir abu su angelu ant jos stovėdami plūduriavo. Angelui nusibodo ant tos žemės stovėti. Jis paprašė Dievą, kad žemę padidintų, kad ant jos būtų galima ir atsisėsti ir atsigulti. Dievas žemę padidino, ir abu bandė atsigulti ir pamiegoti. Tačiau angelas neužmigo. Jis sumanė Dievą nustumti nuo žemės į vandenį.
Bet, stumiant Dievą į vandenį, žemė toje pusėje didėjo. Dievas pabudo ir paklausė, kodėl jis nemiega. Angelas teisinosi, bet Dievas pasakė, ką jis darė, ir už melą angelą pavertė velniu“. (pagal Balys J. Lietuvių liaudies sakmės, K., 1940)
Toks pasaulio sukūrimo mitas žinomas jau ankstyvaisiais pirmykštės bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus tikėjo, kad Visata atsirado iš visiško chaoso, tuštumos, kur gyveno tik Dievas. Po žemės ir vandenų atsiradimo įsiplieskusi saulė, kurią nukaldino ir į dangų pamėtėjo ne kas kitas, kaip Dievas Teliavilis – Kalvelis, bet, kadangi saulė viena šviesti pavargdavo, jis sukūrė mėnulį jai pavaduoti.
Lietuvių tautosakoje ir mitologijoje apstu pasakų, sakmių, legendų su dangaus kūnais: Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Dar ir dabar daug kas iš mūsų mename močiučių pasakotas istorijas apie saulės zuikučius, išdykaujančius su mažaisiais, arba besišypsantį mėnulį, kasnakt saugantį ramų vaikelių miegą. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą.
Geriausi archajiniai mitologiniai vaizdiniai, dangaus kūnai užfiksuoti seniausiame lietuvių tautosakos žanre – mįslėse, dainose. Juose išliko ne tik pirmykščio žmogaus požiūris į Saulę, Mėnulį, žvaigždes, bet ir archajiški vardai, kuriais į juos kreiptasi. Iš mįslių, sakmių, dainų galima susidaryti vaizdą apie protėvių pasaulėžiūrą, jų verslus ir buitį.
Pačiose seniausiose dainose, mįslėse dangus ir jo kūnai buvo apibūdinami pagal tai, kaip juos regėjo žmogus: dainose, mįslėse minimas dangus ir auštanti aušra, tekanti ir nusileidžianti saulė, šviečiantis mėnulis, jo fazių kaita ir pan. Vėliau visi šie „stebuklai” (kaip
pavadinsi, nepagadinsi), ko gero gyvenimo nuspalvinimui, žmogaus buvo susieti su buityje naudojamais daiktais.
Labai dažnai lietuvių mitologijoje dangaus kūnai ar jame vykstantys reiškiniai (pvz., žaibas, griaustinis) priskiriami Dievams. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje Dievai valdė visą Visatą, kuri priklausiusi trims Dievams – dangaus, žemės ir požemio valdovams. Be to, dangus dar buvęs dievybių ir mirusiųjų, vėlių buveinė.
PASAULIO ATSIRADIMAS
Kas tai? Pasaka ar tikrovė… Tokie klausimai kyla žmogui iš paprasčiausio smalsumo, iš nenugalimo noro žinoti viską, kas mus supa ir iš kur visa tai atsirado.
Pasaulio atsiradimą nusakantys, arba kosmogoniniai mitai – bet kokios religijos ašis, grindžianti patį pasaulėvaizdį, kosmologinius vaizdinius. Pagrindinė archainių pasaulio kūrimo idėja – perėjimas nuo neorganizuoto chaoso prie sutvarkyto kosmoso. Senųjų epochų žmogus kosmosą suvokė, kaip gyvą asmenį, kuris gimsta, vystosi ir miršta paskutinę metų dieną, idant atėjus Naujiesiems metams atgimtų vėl. Pats pasaulio sutvėrimas mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas. Kaip teigė M. Eliadė, „archajinis žmogus nežino veiksmo, kurio nebūtų anksčiau atlikęs ir išgyvenęs kitas, kitas – ne žmogus. Jo gyvenimas – tai nenutrūkstama kartotė veiksmų, kuriuos kadaise yra įvykdę kiti.“ ( Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė 1996, p.9)
Kaip rašo M. Eliadė, kiekvienos kūrybos aktas pakartoja patį kosmogoninį aktą, pasaulio sukūrimą, „todėl visa kas teigiama, steigiama Pasaulio Centre, juk pats Pasaulio kūrimas prasidėjo iš tam tikro centro“. (Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė 1996, p. 22)
Kosmologijos atsako į klausimus kaip ir kodėl viskas atsirado. Taip pat suteikia žmogui tam tikrą įžvalgą į dievų pasaulio paslaptis. Juk tai kas vyko pradžioje yra svarbiausia, o žinant
pradžią galima klausti apie prasmę, gyvenimą ir jo horizontą, dievus ir jų požiūrį į žmones. Deja, lietuvių tautosakoje nėra išlikusių pasaulio sukūrimo mitų. Etiologinėse sakmėse, plačiame lietuvių tautosakos sluoksnyje, randame tam tikrus kosmogoninių mitų pėdsakus. Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės, dangaus kūnų atsiradimas. Iki Visatos sukūrimo egzistavo nebūtis. Yra numanoma, kad pasaulio kūrimas vyko tam tikra seka. Kai kuriose sakmėse teigiama, kad iš pradžių sukuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur sakoma, kad žemę atskyrus nuo vandens pradedamas kurti jos reljefas. Nėra saulės, žvaigždynų, nėra žmogaus. Šitokią pirmapradę Pasaulio raidos stadiją išvystame liaudies sukurtų etiologinių sakmių pradžioje, kuri kartais nusakoma tiesiogiai, o kartais tik numatoma. Tai tarsi teatras, kuriame pagrindiniu vaidmenis atlieka du kūrėjai – dievas ir velnias. Jie formuoja dabartinį pasaulio pavidalą. Dievas kuria viską, kas naudinga, gražu, velnias – kas žalinga, bjauru. Dievas sukuria lygią žemę, o velnias – nelygumus, kalnus ir balas. Dievas nulipdo sveiką žmogų, o velnias jam įspaudžia ligas. Artojui palinksminti dievas sukuria vieversį, o velnias, norėdamas padaryti tokį pat paukštelį, sukuria rupūžę.