Kovos su infliacija būdai
5 (100%) 1 vote

Kovos su infliacija būdai

TURINYS

ĮVADAS 2

1. TEORINĖ ANALIZĖ 4

1.1. Infliacijos mažinimo būdai 4

1.1.1. Pajamų indeksavimas 4

1.1.2. Infliacijos kontrolė 5

1.1.3. Antiinfliacinė politika 6

1.1.3.1. Bendrosios paklausos mažinimas ir jo padariniai 6

1.1.3.2. Antiinfliacinė pasiūlos politika 7

2. LITERATŪROS ANALIZĖ 9

2.1. Infliacijos priežastys 9

2.2. Infliacijos teorijų kryptys 9

2.3. Vėlesni infliacijos traktuotės pokyčiai 12

2.4. Nauja ekonominės minties kryptis – pasiūlos ekonomika 12

2.5. Atskirų šalių patirtis ir jų naudojami infliacijos mažinimo būdai 14

2.5.1. Reigano administracijos ekonominė programa – „reiganomika“ 14

2.5.2. Kitų šalių patirtis 16

2.6. Antiinfliacinės politikos variantai 17

2.7. Struktūrinės permainos 18

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 21

ĮVADAS

Infliacija sukelia žmonėms, vyriausybei nemaža rūpesčių. Pažaboti nesaikingą infliaciją – vienas svarbiausių vyriausybės ekonominės politikos uždavinių.

Daugelis žmonių infliaciją sieja su kai kurių prekių bei paslaugų kainų padidėjimu. Tačiau infliacijos gali ir nebūti, jeigu kaina padidėja, pavyzdžiui, duonai dėl pablogėjusių žemės ūkio gamybos sąlygų. [2]

Praktinėje ūkinėje veikloje ilgesnis kainų kilimo laikotarpis, kai piniginio vieneto, pavyzdžiui, lito, vertė krinta, vadinamas infliacija, o kainų mažėjimo laikotarpis, kai lito vertė kyla, vadinamas defliacija.

Stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu įmonės produkciją gamina visu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius, tai šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir viltimi, kad, kylant šalies ekonomikai, geriau bus kiekvienam piliečiui. Tačiau per greitai auganti ekonomika, ypač po nepakeliamos, žmones išgąsdinusios pastarųjų dešimt¬mečių infliacijos, kai kainos pasidarė nereguliuojamos, kaip pripažino vyriausybės ir centriniai bankai, gali būti ir blogas reiškinys. Sumažėjus nedarbui, firmos būna priverstos mokėti didesnius atlyginimus net prastiems darbuotojams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusias jų gamybos išlaidas.

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Vyriausybė, stengdamasi stabilizuoti ekonomiką ir pasiekti ekonomikos augimo, visiško užimtumo ir kainų stabilumo, naudoja fiskalinės ir monetarinės politikos priemones.

Fiskalinė politika – valstybės iždo politika, reguliuojant vyriausybės išlaidas ir formuojant jos pajamas mokesčių dėka. Fiskalinės politikos priemonėmis siekiama sureguliuoti visuminę paklausą, tinkamai naudojant vyriausybės galias nustatyti mokesčius ir daryti išlaidas reguliuojant ūkinės veiklos aktyvumą, ir stabilizuoti šalies ekonomiką. Fiskalinę politiką kuria Seimas ir vyriausybė. Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Sakykim, jeigu vyriausybė, Seimui leidus, didina išlaidas tokiems projektams kaip kelių tiesimas, valymo įrenginių ar naftos produktų terminalo statyba.tai ji tiesiogiai didina cemento, metalo bei kitų medžiagų paklausą. Vadinasi, didėja ir visuminė paklausa. O jeigu mažinami mokesčiai arba didinama pinigų masė, tai visuomenė linkusi daugiau išleisti, ir vėl didėja visuminė paklausa. Taigi jeigu vartotojų ir vyriausybių vartojimas padidėtų, tai padidėtų ir BVP o ekonomika įžengtų į ekonominio pakilimo fazę.

Monetarinė politika – valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, sie¬kiant veikti šalies ekonomiką, ypač kontroliuojant infliaciją ir skatinant ekonomikos augimą. Šios politikos ekonominė teorija remiasi tikėjimu, jog keičiant pinigų kiekį galima valdyti šalies ekonomikos augimą. Monetarinę politiką nustato šalies centrinis bankas. Monetarininkai tiki, kad infliaciją geriausia kontroliuoti pinigų kiekiu. Tarp pinigų kiekio ir verslų ekonominio aktyvumo lygio yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, esant nedidelėms palūkanoms, verslai noriau skolinasi pinigų ir investuos į savo plėtrą, o padidėjus vartotojų ir verslo išlaidoms – didės ir pinigų pasiūla. Tai reiškia, kad ekonominio nuosmukio metu „atpiginus“ kreditus, galima atgaivinti ekonomiką. Antra vertus, kai kainos kyla ir ekonomika pasirodo esanti „perkaitusi“, centrinis bankas gali paprasčiausiai sumažinti pinigų kiekį, didinant būtinojo rezervo ir bazinę palūkanų normas, o tai savo ruožtu padidins kitų bankų palūkanų normas ir sulėtins ekonomiką. Tokiu būdu sukuriama galimybė sustabdyti infliaciją. Taigi reguliuojant pinigų kiekio (masės) didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius, galima palaikyti monetarinę politiką, vykdant šalies vyriausybės ekonominio stabilizavimo strategiją.

Infliacijos reiškinys pastebimas visose valstybėse, skiriasi tik infliacijos tempas. Lietuvoje, pradėjus ekonomikos sistemos pertvarkymus, infliacijos tempas buvo labai didelis, pavyzdžiui, 1992 m. infliacija Lietuvoje siekė 1163 proc. Vėliau infliacijos tempas ėmė mažėti, pavyzdžiui, 1996 m. infliacija Lietuvoje siekė 13,1 proc.

Daugeliui žmonių infliacija – tai periodas, kai
žmonės, turėję santaupų „juodai dienai“, patenka į „juodąją naktį“. Taigi apibūdinsime dar tiksliau infliaciją. Infliacija – tai piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį. [4]

Infliacijos pasekmės mikroekonomikai reiškiasi turto ir realiųjų pajamų perskirstymu. Jis vyksta dėl to, jog kainos įvairioms paslaugoms ir prekėms kyla nevienodu tempu. Žmonės perka ir parduoda įvairius prekių bei paslaugų derinius, disponuoja skirtingomis turto formomis (pinigais, obligacijomis, akcijomis, žeme, namais, garažais, automobiliais ir t.t.). Infliacija sumažina finansinį turtą, (santaupas ir t.t.) ir padidina realųjį turtą (žemės, namų ir t.t. kainas). Šiuo požiūriu infliacija veikia kaip mokesčiai – paimdama turtą iš vienų, jį atiduoda kitiems. [2]

1. TEORINĖ ANALIZĖ

1.1. Infliacijos mažinimo būdai

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms.

Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.

Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:

1. Pajamų indeksavimas;

2. Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė);

3. Antiinfliacinė politika. [3]

1.1.1. Pajamų indeksavimas

Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.

Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio tikslas – prisitaikyti prie infliacijos, išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių. Būsimasis infliacijos lygis įvertinamas sudarant darbo užmokesčio sutartis. Tačiau tai neapsaugo nuo netikėtos infliacijos. Pavyzdžiui, jei buvo manoma, kad infliacija sieks 5 proc., tai darbo užmokestis ir buvo padidintas 5 proc. (realusis darbo užmokestis tuo atveju nepakito). O jei infliacija netikėtai padidėjo iki 7 proc., tuomet šį atotrūkį turėtų kompensuoti indeksavimas. Priešingu atveju realusis darbo užmokestis sumažėtų. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Visiškas, t.y. atitinkantis infliacijos tempus, indeksavimas neigiamus infliacijos padarinius apskritai panaikintų.

Nors indeksavimo idėja yra patraukli, tačiau jos poveikis infliacijai yra prieštaringas. Pirmiausia, indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Kai infliacijos tempai spartūs ir turi tendenciją didėti, didėja ir indeksavimo dažnumas. Darbo rinkai prie to prisitaikius, susidaro padėtis, kurią galima apibūdinti taip: darbo užmokesčio kilimas ir kainų kilimas vienas kitą maitina. Tai žibalo pylimas į infliacijos ugnį. Antra, kai kurie ekonomistai, tarp jų ir M. Fridmenas, yra išsakę nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas, bendroji paklausa padidėja dar labiau, o kainos pakyla. Dėl to anksčiau ar vėliau pakils ir gamybos kaštai, sumažės bendroji pasiūla ir kainų lygis. Be to, kai darbo užmokestis, palūkanos ir t.t. siejami su infliacijos tempu, sudarant ilgalaikes sutartis, jų pokyčiai tampa sinchroniški. Tai reiškia, kad darbo užmokesčio, palūkanų ir visų kitų nominaliųjų pajamų kilimo tempai suderinami su infliacijos tempu. Tai savo ruožtu pristabdo bendrosios paklausos kilimą. Vadinasi, jei indeksacija yra visuotinė ir ilgai trunkanti, infliacijos tempai gali sulėtėti.

Jei infliaciją sukelia pasiūlos šuoliai (šokai) ir ji vyksta nuosmukio sąlygomis, tuomet indeksacija yra nepageidautina ir gali pabloginti padėtį. Jau minėta, kad dėl jos pakyla gamybos kaštai, todėl gali dar labiau sumažėti realioji gamybos apimtis. Todėl prieš kelerius metus Lietuvos politikams kai kas patarė atsisakyti bet kokių indeksavimo planų, vengiant dar labiau nusmukdyti ir sutrikdyti ekonomiką. [3]

1.1.2. Infliacijos kontrolė

Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.

Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai:

• nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t.y. leistinas jų kilimo tempas;

• visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas.

Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai. Tais atvejais ji „pasmaugiama“.

Daugelio šalių praktika parodė, kad Infliacijos kontrolė sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Kadangi
darbo užmokesčio kontrolė dažniausiai yra laikina, tai, pasibaigus reguliavimo laikui, ekonomika „atsiima“ ką praradusi – infliacijos tempai gerokai paspartėja.

Jeigu darbo užmokestis ir kainos būtų kontroliuojami ilgą laiką, tai prieštarautų pačiai rinkos ekonomikos esmei ir sukeltų neigiamų padarinių. Tarkime, kad įvedama griežta kainų kontrolė ir ilgai neleidžiama joms laisvai kilti. Tai reiškia, kad kainų lygis nustatomas žemiau rinkos kainos [3]. Esant fiksuotoms kainoms prekės išperkamos, dalis nuslepiama nuo pirkėjų, taigi atsiranda jų stygius bei neišvengiamas jo palydovas „juodoji rinka“, eilės parduotuvėse, „prekyba per kitas duris“. [2]

1. 1.3. Antiinfliacinė politika

Jau žinome, kad infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas. Todėl infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą. Vyriausybė ir centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti tik bendrąją paklausą, o poveikis bendrajai pasiūlai gali būti tik netiesioginis. Infliacijai mažinti naudojama fiskalinė ir monetarinė politika. [3]

Antiinfliacinė politika – valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonių, mažinančių infliaciją visuma. [2]

1.1.3.1. Bendrosios paklausos mažinimas ir jo padariniai

Nagrinėsime bendrosios paklausos pokyčių sukeltą infliaciją. Tarkime, vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradeda riboti bendrąją paklausą. Tuo tikslu gali būti naudojama stabdančioji fiskalinė ir monetarinė politika, t.y. didinami mokesčiai, mažinamos vyriausybės išlaidos, mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajai paklausai, krinta ne tik kainų lygis, bet smunka ir realioji gamybos apimtis. Todėl pirmiausia kyla toks klausimas: kas greičiau sureaguoja į bendrosios paklausos pokyčius – kainos ar realioji gamybos apimtis? Nustatyta, kad kiekvienas nominaliosios bendrosios paklausos pokyčio procentas pirmaisiais metais paveikia kainas tik 0,44 proc., o likę 0,56 proc. to pokyčio tenka realiosios gamybos apimties svyravimams. Vadinasi, keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybos apimties ir kainų kitimo „taisyklės“ (laipsniškumas, nuoseklumas). Kainų kitimo „taisyklės“ yra šios:

– ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį dėl to, kad kainų koregavimo procesas gana brangus. Yra rinkų, kuriose kainos keičiasi staigiai, kartais žaibiškai, kaip atsakas į paklausos svyravimus, pavyzdžiui, metalo arba grūdų biržose. Bet kitų prekių kainos į paklausos pokyčius reaguoja žymiai lėčiau, pavyzdžiui, drabužių, automobilių dalių ir kt. Reikia daug pastangų, norint pakeisti kainas tų prekių, kurios pasižymi didele įvairove. Tokių prekių kainininkai ir katalogai keičiami ne taip jau dažnai. Be to, yra rinkų, kuriose pardavėjai susilaiko nuo dažno kainų peržiūrėjimo, nenorėdami „erzinti“ savo klientų;

– bendrosios paklausos pokyčius (ypač jos pakilimą) pirmiausia jaučia galutinių produktų pardavėjai. Tarpinių produktų kūrėjams tie pokyčiai perteikiami vėliau, kai turimos materialinių išteklių atsargos išsenka ir reikia įsigyti naujų;

– informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei žinias apie bendrosios paklausos pokyčius. Pavyzdžiui, kai padidėja firmos prekių paklausa, dar neaišku, ar tai tik jos sėkmės rodiklis, ar visuotinis bendrosios paklausos padidėjimas. Todėl pradžioje firma gali ir neskubėti kelti produkcijos kainų, bet padidinti gamybos apimtį. Tas pats pasakytina ir apie bendrosios paklausos sumažėjimą.

Vadinasi, bendrosios paklausos ir kainų pokyčiai nėra sinchroniški. Pastebėti tokie dėsningumai: pirma, kai bendroji paklausa didėja, pirmiausia sureaguoja (pakyla) kainos, o vėliau – realioji gamybos apimtis. Antra, kai bendroji paklausa mažėja, pirmiausia smunka realioji gamybos apimtis, o tik vėliau krinta kainos.

Mažinant infliaciją, turi būti palyginami rezultatai ir nuostoliai. Priešingu atveju infliacijos mažinimo kaina gali būti nepateisinamai didelė. Ypač sudėtinga ši problema tuo atveju, kai ekonomika išgyvena nuosmukį. Tuo atveju ekonomikoje vienu metu egzistuoja ir dideli infliacijos tempai, ir smunkanti realioji gamybos apimtis, ir kylantis nedarbo lygis. Norint įveikti nuosmukį, ypač jei šis trunka ilgai, reikia skatinti bendrosios paklausos kilimą. Priešingu atveju bus ilgas savaiminis pereinamasis laikotarpis, kuriam būdingas žemas gamybos lygis ir didelis nedarbas. Tačiau, didinant bendrąją paklausą, infliacijos lygis pakiltų dar daugiau. Vadinasi, norint infliaciją sumažinti, bendrąją paklausą būtina apriboti. O tai gali dar labiau pagilinti nuosmukį. Nepaisant to, kito kelio nėra. Todėl, infliacijos lygį nuosmukio sąlygomis, galima sumažinti tik mažinant bendrąją paklausą. Bendrąją paklausą šiuo atveju galima apriboti švelniomis formomis arba staiga ir griežtai sustabdyti jos kilimą.

Pasirinkus stabdančiąją bendrosios paklausos politiką ir nedarant jokių nuolaidų, pirmieji rezultatai yra nepalankūs: dar labiau padidėja nedarbas, sumažėja pardavimų apimtys, kaupiasi prekių bei gamybinių išteklių atsargos. Vėliau procesas vystosi maždaug taip: darbdaviai ir darbuotojai priversti peržiūrėti infliacijos lūkesčius ir užbaigtai produkcijos ir
galutinių prekių atžvilgiu. Žaliavų ir medžiagų kainos turi pradėti kristi. Darbuotojai, bijodami nedarbo grėsmės, sutinka gauti kuklų darbo užmokestį. Dėl to pradeda mažėti gamybos kaštai ir kilti bendroji pasiūla. Galutinės produkcijos kainų lygis irgi pradeda mažėti, o realioji gamybos apimtis kilti. Vis dėlto šis būdas labai skausmingas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2335 žodžiai iš 7500 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.