Kraštovaizdžio kompozicinis vertinimas užstatymo aspektu
5 (100%) 1 vote

Kraštovaizdžio kompozicinis vertinimas užstatymo aspektu

Turinys

1 psl. Įvadas.

2 psl. Reikšmingiausios kraštovaizdžio erdvinės struktūros kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu.

4 psl. Reikšmingiausios kraštovaizdžio fizinių elementų kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu.

Išvados

7 psl. Literatūros sąrašas

Įvadas

Analizuojant neurbanizuoto kraštovaizdžio teritorijų psichologinį – estetinį potencialą susiduriama su problema dėl objektyvaus ir subjektyvaus kraštovaizdžio vertinimo. Bandoma maksimaliai objektyvizuoti vertinimo procesą, tačiau dažnai tenka pasikliauti subjektyviu vertintojo požiūriu. Vertinant pasitelkiama stebėtojo nuomonė, skonis, operuojama ganėtinai subjektyviomis sąvokomis kaip ,,vaizdingumas“, „egzotiškumas“, „ivairumas”, „išraiškingumas”.

Tokia situacija susidaro dėl vertinamo objekto sudėtingumo, neįmanoma nusakyti kraštovaizdžio vien objektyviais ar vien subjektyviais kriterijais. Tai yra erdvė, susidedanti tiek iš fiziškai egzistuojančių objektų, tiek iš tų objektų keliamo psichologinio poveikio. Optimalus būdas įvertinti kraštovaizdžio psichologinį – estetinį potencią, tai derinti subjektyvumą ir objektyvumą. Vertinant reiktų atsižvelgti ir į tam tikrus kriterijus: ieškomi aspektai turi atitikti bendrą kraštovaizdinį potencialą; būtų galima pateikti viską kiekybiniu atžvilgiu; aspektai turėtų atsispindėti topografinėje ir kartografinėje medžiagoje; pakankamai lengvai išskiriami ir naudojami.

Reikšmingiausios kraštovaizdžio erdvinės struktūros kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu

Analizuojant teritorijų kraštovaizdį ir neliečiant antropogeninių elementų kraštovaizdžio erdvinę struktūrą apsprendžia du faktoriai: reljefas ir augmenija. Kraštovaizdžio erdvinę struktūra galima tirti įvairiais aspektais, tačiau pirmiausia reikėtų vertinti iš tiriančiojo, t.y.kraštovaizdį stebinčiojo pozicijų, kadangi nagrinėjama projektavimo tikslams, kas yra glaudžiai susiję su psichologiniu poveikiu. Vertinant išskiriamos kraštovaizdžio erdvinės struktūros ląstelės ir jos sistemizuojamos. Objektyviausi tyrimai bus tuomet, kai bus griežtai apibrėžtas tyrimų objektas, pateikiamos kiekybinės charakteristikos ir nebus bandoma aprėpti per nelyg įvairius gamtinės aplinkos aspektus.

Pirminis etapas analizuojant kraštovaizdį – erdvės ribų nustatymas (paveikslėlis viršuje). Vientisa erdvė tai tokia erdvė, kuri iš kiekvieno joje esančio taško suvokiama kaip vientisas reiškinys. Tokia erdvė laikoma elementaria kraštovaizdžio erdvės struktūros dalele. Toks vienetas galėtų būti panaudojamas tiek vertinant kraštovaizdį, tiek jį formuojant. Vientisai suvokiama teritorija vadinama vizualine vietove, o žmogaus suvokiamas vaizdas – vietovaizdžiu. Šios sąvokos susideda ir iš smulkesnių elementų. Peizažas – tai tiesiogiai stebima vietovaizdžio dalis, apribota stebinčiojo regos lauko. Panorama – keletas peizažų, o vaizdas – peizažo fragmentas. Kuomet vietovaizdis yra konkreti tam tikros vietovės erdvinė išraiška, tai kraštovaizdis jau žmogaus sąmonėje išlikęs įspūdis, kelių vietovaizdžių suma, jų apibendrinimo ir tipizacijos rezultatas.

Žmogus regėjimu iš aplinkos gauna didžiają dalį informacijos, tačiau jo vizualinio suvokimo ribos nėra begalinės. Teoriškai apskaičiuota, kad žmogus gali suvokti erdvę visiškai lygioje situacijoje per 4,5 km, tai yra nepakankamas atstumas, kad optimaliai išanalizuoti erdves, kraštovaizdį. Kitaip sakant, nejudantis žmogus aplink save suvokia tik ~63,6 km2, tačiau žvelgiant iš kitų taškų matys tik dalį tos teritorijos, taigi taip išsprendžiamas tik statinio momento suvokimo atvejas. Nepakanka kraštovaizdžio psichologinį – estetinį potencialą vertinti apsiribojus vien peizažų, stebimų iš kelių fiksuotų taškų, analizavimu. Būtina atsižvelgti į kraštovaizdžio tęstinumą, tolydumą ar diskretiškumą. Sprendžiant teritorinio planavimo ir kraštovaizdžio formavimo uždavinius, taip pat reikia atsižvelgti ir į statinį statistinį bei dinaminį suvokimą. Statinis statistinis suvokimas, tai kuomet teritorija suvokiama iš daugelio taškų kaip vientisa stebėtojui nejudant. Dinaminis suvokimas – kuomet suvokiamas maksimalus vientisas teritorijos dydis judant įvairiomis kryptimis.

Nagrinėjant teritorijos apžvelgiamumo ypatybes galima išskirti dvi zonas, skirtingas stebėjimo sąlygų pobūdžiu: stebimos teritorijos centras ir perimetras. Svarbiausią vaidmenį atlieka žmogaus regėjimo aparato ypatybės. Nors žmogaus regimumas yra 4,5 km, bet objektai kaip pastatai, esantys 3- 4 km atstumu jau tampa mažai svarbūs, todėl praktikoje naudinga išskirti mažesnį stebėjimo spindulį – 3,5 km.

Anksčiau įvardinti maksimalūs vizualinės vietovės matmenys tinka tik teoriškai, kuomet nėra ap-žvalgos kliūčių, t.y. teritorija visiškai lygi, tačiau tai beveik nepasitaiko. Tuomet siūloma analizuoti nustatant atskirų landšafto elementų bei jų derinių įtaką kraštovaizdžio erdvinei struktūrai, apibendrinant konkrečius bruožus. Reljefas, kurio iškilumas neviršija 10 m traktuojamas kaip trukdantis vizualinį stebėjimą arba kaip neutralus
faktorius netrukdantis stebėjimo. Analogiškus vaidmenis atlieka ir augmenija. Išskiriami pagrindiniai reljefo ir augmenijos deriniai:

● atvira, vientisai ir tiesiogiai suvokiama erdvė – vizualinė vietovė (teritorija, kurioje esantys nedideli reljefo iškilimai ir medžių grupės neužstoja horizonto linijos ir netrukdo apžvelgti);

● vizualinė kliūtis (didesni reljefo iškilimai ir augmenija, užstojantys horizonto liniją);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 818 žodžiai iš 2723 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.