Kraujas ir jo grupės
5 (100%) 1 vote

Kraujas ir jo grupės

11213141

Kraujas

Kraujo reikšmė organizmui labai didelė. Pagrindinės kraujo atliekamos funkcijos:

• pernešimo – kraujas perneša dujas (deguonį ir anglies dvideginį), maisto medžiagas, medžiagų apykaitos produktus, vitaminus, hormonus, elektrolitus, netgi šilumą;

• apsauginė – kraujo ląstelės dalyvauja imuniteto reakcijose, saugo organizmą nuo svetimkūnių ir mikrobų; be to, kraujas geba krešėti, todėl apsaugo nuo nukraujavimo traumų metu;

• kraujas palaiko organizmo pusiausvyrą (homeostazę) – palaiko pastovų pH ir jonų pasiskirstymą.Kraujas – tai jungiamasis audinys. Jis pasiekia atokiausius audinius, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų. Suaugęs žmogus turi apie 5 litrus kraujo, kuris sudaro apie 6-8% visos kūno masės. Ramybės metu kraujagyslėmis cirkuliuoja ne visas kraujas, tam tikra jo dalis “sandėliuojama” blužnyje, kepenyse. Prireikus šios sankaupos išmetamos į bendrą kraujo apytaką (tuomet susitraukia blužnis ir todėl, staiga pradėjus bėgti, jaučiamas nemalonus tempimo jausmas po kairiuoju šonkaulių lanku). Net netekus ketvirtadalio kraujo, organizmas gyvuoja be ryškesnių sutrikimų. Taip yra todėl, kad stresinėmis situacijomis kraujotaka perskirstoma taip, kad svarbiausi organai (smegenys ir širdis) gautų pakankamą aprūpinimą.

Kraujo sudėtis ir fizinės savybės yra pastovūs dydžiai. Bet koks nukrypimas nuo normos rodo organizmo veiklos sutrikimą – ligą. Štai kodėl susirgus vienas pirmųjų atliekamų tyrimų yra kraujo tyrimas. Kraujas atspindi organizmo būklę.

Kraują sudaro kraujo ląstelės ir skysta dalis – kraujo plazma. Kraujo ląstelės (eritrocitai, leukocitai ir trombocitai) sudaro apie 40-45% viso kraujo tūrio. Šis dydis vadinamas hematokrito rodikliu. Beje, vyrų ir moterų jis šiek tiek skiriasi (vyrų hematokrito normos ribos yra 40-48%, o moterų – 36-42%). Hematokritas mažėja nukraujavus, praskiedus kraują lašinant skysčius į veną, o didėja netekus vandens (stipriai prakaituojant), prisitaikant prie santykinai mažo deguonies kiekio ore (pvz., aukštikalnėse, siekiant geresnių sportinių rezultatų), o taip pat tam tikrų ligų metu. Hematokritas nustatomas centrifuguojant kraujo mėginį. Kraujo ląstelės nusėda mėgintuvėlio dugne, didžiąją jų dalį sudaro eritrocitai (apie 99,8%), kadangi eritrocitų kraujyje daugiausia. Hematokritas parodo kraujo klampumą, jam didėjant, didėja pasipriešinimas ir sunkėja širdies darbas.

Kraujo plazma

Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% atėmus hematokrito rodiklį), tai sudaro apie 2,5-3 litrus. Kraujo plazma – tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį – mineralinės medžiagos, gliukozė, lipidai, aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų koncentraciją palaiko inkstai.

Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60%). Didesnės molekulinės masės baltymai – globulinai – sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas – 4-5% visų kraujo plazmos baltymų. Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) dėl savo osmosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose, neleidžia jam sunktis į audinius. Dėl badavimo ar kitų priežasčių sumažėjus baltymų kiekiui kraujyje, skystis pereina iš kraujagyslių į audinius – atsiranda patinimų. Skystis gali patekti net į tuščiavidures kūno ertmes, pvz., kauptis pilvo ertmėje (tuomet labai padidėja pilvo apimtis, čia gali susikaupti net iki 10 litrų skysčio). Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsauginėse ir imuninėse organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir juos perneša organizme. Dažniausiai komplekse su baltymais vaistai yra neveiklūs, jie pradeda veikti tik atsipalaidavę. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų dalis vadinama krešėjimo faktoriais, jie dalyvauja krešėjimo procesuose. Įvairių ligų metu gali padaugėti ar sumažėti baltymų, pakisti albuminų ir globulinų santykis (pvz., uždegimo ar infekcijos metu padaugėja globulinų, o sumažėja albuminų).Gliukozės koncentracijos nustatymas kraujo plazmoje svarbus vertinant cukrinio diabeto eigą. Dažnai tiriami kraujo plazmos riebalai ir cholesterolis, jų koncentracijos nustatymas svarbus aterosklerozės rizikai įvertinti. Remiantis įvairių medžiagų koncentracija kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus.

Eritrocitai

Eritrocitai– raudonosios kraujo ląstelės. Tai disko formos, abipus įgaubtos ląstelės, neturinčios branduolio. Vidutinis jų skersmuo yra 7,5 µm. Normaliai vyrų organizme eritrocitų yra 4,5-5,5 x 1012/l, o moterų – 4-5,1 x 1012/l. Eritrocitų funkcija – deguonies pernešimas organizme iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius, kur jis pašalinamas. Eritrocito funkciją lemia jo viduje esantis raudonos spalvos baltymas hemoglobinas. Deguonis jungiasi prie hemoglobino. Šio baltymo spalva suteikia eritrocitui ir visam kraujui raudoną spalvą. Plaučiuose prijungiamas
deguonis ir kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (tai arterinis kraujas), audiniuose deguonis atiduodamas ir prijungiamas anglies dvideginis – tuomet kraujas tampa tamsiai raudonu (veniniu). Hemoglobino kiekis kraujyje – svarbus rodiklis, normaliai vyrų kraujyje jo yra 135-160 g/l, o moterų – 120-150 g/l.

Eritrocitų kiekio padidėjimas kraujyje vadinamas eritrocitoze. Ji gali atsirasti sergant lėtinėmis plaučių ar širdies ligomis, prisitaikant organizmui prie deguonies trūkumo (nardant, būnant aukštikalnėse). Kai eritrocitų ir hemoglobino kiekis sumažėja, susergama mažakraujyste (anemija). Mažakraujystė atsiranda netekus kraujo, taip pat kai maiste trūksta geležies, vitamino B12, folio rūgšties, kartais būna dėl įgimtų ar kitų priežasčių.Svarbus kraujo rodiklis yra eritrocitų nusėdimo greitis (ENG). Laikant kraują mėgintuvėlyje, eritrocitai po tam tikro laiko nusėda ant dugno. Taip išmatuojamas ENG (normaliai vyrų jis yra 2-10 mm/val., o moterų – 2-15 mm/val.). ENG didėja sergant infekcinėmis ligomis, esant uždegimui, navikams ir kitoms būklėms.

Vidutiniškai eritrocitai cirkuliuoja kraujyje 120 dienų. Po to jie “pasensta”, nusidėvi ir yra suardomi blužnyje. Hemoglobinas suskaidomas į baltymą ir dažą hemą. Iš hemo atskyla geležis, kuri naudojama naujų eritrocitų gamybai, o likusi dalis virsta pigmentu bilirubinu. Bilirubiną perdirba kepenys ir pašalina su tulžimi. Kartais, kai eritrocitų irimas pagreitėja (sergant hemolizine anemija, apsinuodijus tam tikrais nuodais, įkandus gyvatei) ar sutrinka kepenų funkcija, bilirubinas kaupiasi kraujyje ir nudažo kraujo plazmą bei odą, akių baltymus geltona spalva – atsiranda gelta.

Eritrocitų (ir visų kitų kraujo ląstelių) gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Vaikystėje beveik visi kaulai turi raudonuosius čiulpus, vėliau dalis jų suriebėja ir virsta geltonaisiais – tuomet kraujo ląstelių gamyba (hemopoezė) vyksta daugiausia tik plokščiuosiuose, trumpuosiuose kauluose (dubens ir kaukolės kauluose, slanksteliuose, krūtinkaulyje) bei galūnių ilgųjų kaulų galuose. Sergant tam tikromis kraujo ligomis ir norint įvertinti hemopoezę, atliekama kaulų čiulpų punkcija (į krūtinkaulį ar dubens kaulus įduriama adata ir paimama nedaug čiulpų ištyrimui). Eritrocitai gaminami nuolat. Jų gamybą priklausomai nuo organizmo poreikių skatina eritropoetinas (sintezuojamas inkstuose) ir kiti augimo faktoriai. Hemoglobino sintezei ypač svarbi geležis, kurios daugiausia yra mėsoje (todėl vegetarai dažniau suserga mažakraujyste).

Leukocitai

Leukocitai– baltosios kraujo ląstelės. Tai didesnės nei eritrocitai ląstelės, kurių kraujyje normaliai yra 4-9 x 109/l. Jų yra kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Todėl be bendro leukocitų skaičiaus kraujyje nustatoma leukocitų formulė – tai atskirų leukocitų rūšių skaičius ir jų santykis. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose, čiobrialiaukėje). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose) iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūdėtuosius ir negrūdėtuosius. Grūdėtųjų leukocitų (granulocitų) citoplazmoje matomos granulės, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūdėtųjų leukocitų (agranulocitų) citoplazmoje granulių nėra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir monocitai.

Neutrofilai

Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį “praryja” ir suardo (šis procesas vadinamas fagocitoze). Neutrofilų kraujyje padaugėja susirgus infekcine liga, pažeidus audinius. Kartu padidėja ir bendras leukocitų skaičius (tai vadinama leukocitoze). Jie kaupiasi uždegimo vietose, atlikę savo darbą žūva ir kartu su audinių irimo dalelėmis sudaro pūlius. Kai infekcija labai sunki, sunaudojama labai daug neutrofilų ir jų kraujyje gali net sumažėti. Neutrofilų sumažėja piktybinių kraujo ligų metu. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas (vadinamas pirogenais). Pirogenai dirgina termoreguliacijos centrus, todėl prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra – tai tam tikra prasme teigiamas reiškinys, nes aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja leukocitų judėjimas, slopinami kai kurie virusai. Todėl temperatūrą reikia mažinti tik tuomet, kai ji viršija 38oC.

Eozinofilai

Eozinofilai- dalyvauja alerginėse organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaugėja sergant alerginėmis ligomis (bronchine astma, dilgėline, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis, užsikrėtus parazitais (žarnyne atsiradus kirmėlių).

Bazofilai

Bazofilų kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaugėja alerginių reakcijų metu.

Limfocitai

Limfocitai nulemia imunines organizmo reakcijas. Imunitetas – tai organizmo apsauga nuo tam tikrų svetimų medžiagų (bakterijų, virusų, svetimų baltymų). Skiriami T ir B limfocitai. T limfocitai gaminami čiobrialiaukėje ir kaulų čiulpuose. Jie patenka į audinius, kur panašiai kaip neutrofilai fagocituoja svetimkūnius ir bakterijas. T limfocitai taip pat svarbūs kovoje su virusais. B limfocitai gaminami kaulų čiulpuose. Po sąveikos su
svetima medžiaga B limfocitai virsta plazminėmis ląstelėmis, kurios gamina antikūnus. Antikūnai – tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje, atpažįstantys antigeną (t.y. svetimkūnį), prie jo prisijungiantys ir skatinantys jo sunaikinimą. Beje, kiekvienam svetimkūniui ar bakterijai pasigamina specifinis atskiras antikūnas. Plazminės ląstelės gyvena keletą metų ir visą šį laiką “prisimena” informaciją apie svetimą medžiagą. Jei po kurio laiko žmogus užsikrečia ta pačia bakterija, plazminės ląstelės ją atpažįsta ir iš karto pradeda gaminti antikūnus. Šie sunaikina bakterijas ir žmogus nesuserga. Tai yra natūralaus imuniteto procesai. Skiepijant yra sukuriamas dirbtinis imunitetas. Šis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas sukuriamas sušvirkščiant jau paruoštų antikūnų, tačiau jie cirkuliuoja neilgai ir toks imunitetas greitai prarandamas. Aktyvus dirbtinis imunitetas sukuriamas skiepijant vakcinomis. Vakciną sudaro viena ar keletas bakterijų, virusų ar tik jų dalelių. Vakcinoje virusas ar bakterija yra negyvi arba labai susilpninti. Todėl jie nesugeba sukelti infekcinio proceso (nors kartais gali pasireikšti silpni tos ligos simptomai), tačiau organizmas prieš juos pagamina antikūnus. Į organizmą patekus ligų sukėlėjams jau pagaminti antikūnai juos sunaikina ir žmogus nesuserga. Kai kurie skiepai yra privalomi ir jais vaikai skiepijami tam tikru metu. Kiti skiepai nėra privalomi (pvz., nuo gripo), tačiau tai efektyvus būdas apsisaugoti nuo ligų ir sumažinti jų paplitimą.

Įgytą žmogaus imunodeficito sindromą (AIDS) sukeliantis virusas pažeidžia kai kuriuos T limfocitus, todėl sergančio žmogaus imunitetas tampa nepilnaverčiu, sergantiesiems dažnai prisideda įvairios infekcinės ligos arba navikai.

Limfocitai taip pat dalyvauja transplantato atmetimo, autoimuninėse organizmo reakcijose (plačiau apie imunitetą skaitykite širdies ir kraujagyslių sistemos anatomijos skyrelyje).

Monocitai

Monocitai– tai patys didžiausi leukocitai. Jie turi panašias į amebų pseudopodijas. Iš kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie fagocituoja bakterijas, suirusių audinių ir navikų daleles, dalyvauja imuninėse reakcijose.

Trombocitai.

Tai kaulų čiulpuose esančių ląstelių (megakariocitų) atplaišos. Normaliai jų kraujyje yra 180-320 x 109/l. Tačiau jų skaičius labai kinta. Po operacijų, praradus daug kraujo, pašalinus blužnį, sergant kai kuriomis infekcinėmis ar navikinėmis ligomis, trombocitų padaugėja – tai vadinama trombocitoze. Trombocitų skaičiaus sumažėjimas kraujyje – trombocitopenija – atsiranda tuomet, kai pažeidžiami kaulų čiulpai, susergama ūminėmis uždegiminėmis ligomis, miokardo infarktu, mažakraujyste. Trombocitai yra maži, netaisyklingos formos kraujo kūneliai. Svarbiausia trombocitų funkcija – dalyvavimas kraujo krešėjime. Trombocitai pirmieji prilimpa prie pažeistos kraujagyslės sienelių, aktyvina krešėjimo faktorius, kol galiausiai susidaro trombas ir kraujavimas sustoja. Žmogaus kraujyje yra ir tam tikrų medžiagų, kurios stabdo krešėjimą. Šių medžiagų pusiausvyra labai svarbi. Jei ji sutrinka trombai gali susidaryti kraujagyslės spindyje ir ją užkimšti.

Kaulų čiulpų persodinimas

Visos kraujo ląstelės bręsta iš kamieninių kraujo ląstelių (tai yra ląstelės pirmtakės). Dėl įvairių priežasčių ši kamieninė ląstelė gali pakisti ir tapti vėžine ląstele. Vėžinėms ląstelėms būdingas labai greitas dauginimasis, nereaguojant į jokius reguliavimo veiksnius. Greitai tokių pakitusių kraujo ląstelių prisidaugina labai daug – susergama kraujo vėžiu (leukemija). Jos nustelbia visas kitas sveikas kraujo ląsteles – atsiranda mažakraujystė, dėl trombocitų stokos pradedama kraujuoti. Vėžinėms ląstelėms būdinga tai, kad jos yra nepilnavertės ir negali atlikti savo funkcijų. Vienas iš leukemijų gydymo būdų – kaulų čiulpų transplantacija. Tai sudėtinga ir brangi procedūra. Pirmiausia reikia parinkti tinkamą donorą, kad vėliau neįvyktų atmetimo reakcijos. Specialių vaistų pagalba yra sunaikinamos visos sergančiojo kraujo ląstelės. Po to į veną lašinamos specialiai apruoštos ir išskirtos donoro kraujo kamieninės ląstelės. Šios prigyja kaulų čiulpuose, pradeda daugintis ir suformuoja naują sveikų kraujo ląstelių būrį. Kaulų čiulpų persodinimui būtinos ypatingai sterilios sąlygos, nes sergantysis net keletą savaičių neturi savo leukocitų, todėl būna labai imlus infekcijoms.

Kraujo perpylimas

XVII amžiuje žmonėms būdavo perpilama ėriukų, avių, veršelių, arklių ir šunų kraujo. Tais laikais manyta, kad kraujo savybės priklauso nuo charakterio savybių. Todėl ūmiam žmogui perpildavo ėriukų, o ramios prigimties žmogui – liūto kraujo.

Žmogaus prigimtis nepasikeisdavo, o gyvybę išgelbėti pavykdavo retai. 1859 m. gydytojai jau žinojo, kad perpilti tinka tik žmogaus kraujas. Tačiau ir tuomet tik apie 50% kraujo perpylimų būdavo sėkmingi. Nuo 1850 iki 1900 metų perpylimui naudotas ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų kraujas, tačiau ši procedūra buvo atliekama retai.

1901 metais Karlas Landšteineris nustatė ABO kraujo grupių sistemą. Nuo to laiko kraujo perpylimas tapo saugesnis. Nuo 1940 m., kai buvo nustatyta rezus kraujo grupių sistema, kraujo
perpylimo rizika dar labiau sumažėjo. Šiuo metu žinoma ir daugiau kraujo grupių sistemų. Taigi kraujo perpylimas yra saugesnis, kraujas tikrinamas, yra nustatytos perpylimo taisyklės

Galimybė paimti vieno žmogaus kraujo, jį išlaikyti ir duoti tam, kam jo reikia, išgelbėjo daugelio žmonių gyvybę.

Kiekvieno žmogaus kraujo struktūra yra unikali ir nepakartojama. Jį sudaro ląstelės, hormonai, fermentai, antikūnai ir kt. Iš viso apie 200 komponentų. Tad neužtenka šią ypatingą substanciją suskirstyti į 4 grupes.

Kiekviena grupė dar skirstoma į dešimtis pogrupių, priklausomai nuo agliutinogenų rūšies. O rezus faktorius savo ruožtu turi 28 rūšis. Štai kodėl gydytojai retai kada ligoniams perpila „gryną“ donoro kraują, net jeigu jis atitinka kraujo grupę ir rezus faktorių.

Norėdami išvengti komplikacijų, jie visada laboratorijoje atlieka tinkamumo testą: sumaišo po lašą donoro ir ligonio kraujo ir stebi, ką „daro“ eritrocitai. Jeigu jie sulimpa, vadinasi, perpilti negalima.

Paprastai „grynas“ kraujas perpilamas tik ypač skubiais atvejais. Tokių būna apie 5 proc. Likusiais 95 proc. atvejų vartojami tik kraujo komponentai: plazma, eritrocitinė masė, trombokoncentratas ir t.t. Tokiu būdu išvengiama problemų dėl svetimų angliutinogenų, sumažinama infekcijų perdavimo rizika ir apsisaugoma nuo klaidų, t. y. galimybės perpilti netinkamos grupės kraują.

Beje, dažniausiai „grynas“ kraujas būna nereikalingas. Pavyzdžiui, hemofilija sergančiam ligoniui būtini tik trombocitai, o kamuojamam imunodeficito – leukocitai ir t.t.

Užsienyje jau seniai įkurti vadinamieji hematologiniai bankai. Juose laikomas žmonių kraujas, kurio susirgus gali prireikti jiems patiems. Tai labai tikslinga, nes joks kraujas perpylimui netinka labiau už savąjį.

Netekusiam kraujo žmogui, būtinas kraujo perpylimas. Tuomet naudojamas konservuotas donorų kraujas. Anksčiau taikyta įvairių kraujo grupių perpylimo schema, tačiau dabar perpilamas tik tos pačios grupės kraujas. Kraujo perpylimas – tai tarsi organo persodinimas. Jo metu gali kilti įvairių komplikacijų, todėl perpylimas atliekamas labai atidžiai. Iš pradžių atliekamas kraujo grupių tapatumo mėginys. Kraujas yra keturių grupių: O (nulinės arba pirmos), A (antros), B (trečios) ir AB (ketvirtos). Be to, svarbu atsižvelgti į rezus (Rh) faktorių. Prieš perpylimą donoro kraujas patikrinamas, ar nėra užkrėstas AIDS, hepatito virusais, kitomis ligomis. Kartais perpilamas ne visas kraujas, o tik jo dalis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2674 žodžiai iš 5213 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.