Kreditai Lietuvoje jų formos privalumai ir trūkumai
5 (100%) 1 vote

Kreditai Lietuvoje jų formos privalumai ir trūkumai

TURINYS

Įvadas 2

I. Kas yra kreditas? 2

1. Kredito esmė 2

2. Kredito funkcijos ir principai 3

3. Kredito vaidmuo 4

II. Kredito formos 6

1. Kaip psirinkti kredito formą? 6

2. Nacionalinio kredito formos 7

2.1 Banko kreditas 7

2.2 Vartotojiškas kreditas 10

2.3 Hipotekinis kreditas 13

2.4 Alternatyvio kredito formos 13

2.4.1 Lizingas 13

2.4.2 Faktoringas 14

2.4.3 Forfeitingas 15

III. Kreditas Lietuvoje 17

1. Kreditai pirkti būstui 19

1.1 Palūkanos 19

1.2 Prievolių vykdymo užtikrinimas 20

1.3 Papildomos išlaidos 20

1.4 Kaip gauti kreditą 20

1.5 Jei bankas priima sprendimą suteikti Jums kreditą 20

1.6 Kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas 21

2. Vartojimo kreditas 21

2.1 Kaip vartojimo kreditą 22

2.2 Kaip grąžisite vartojimo kreditą 22

3. Kreditai verslui 23

3.1 Kredito dokumentai 23

3.2 Kredito grąžinimo užtikrinimas 24

3.3 Kredito išmokėjimas 25

3.4 Kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas 25

4. Kitos alternatyvios veikiančios kredito formos Lietuvoje 26

5. Kredito gavimas praktikoje 26

Išvados 28

ĮVADAS

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, perėjus į rinkos ekonomiką, suaktyvėjo prekybiniai mainai tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Taigi, Lietuvai integruojantis į Europos sąjungą, įmonėms bei organizacijoms užmezgus glaudesnius prekybinius ryšius su daugeliu užsienio įmonių, atsirado poreikis piniginiams ištekliams tiek pačios valstybės kilimui, tiek atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti. To pasekoje iškilo kredito, kaip trūkstamų lėšų gavimo šaltinio bei panaudojimo problema.

I. KAS YRA KREDITAS?

1. Kredito esmė

Norint atskleisti kredito esmę, bei jo specifines vidines ypatybes, neužtenka į jį žiūrėti tik kaip į ekonominį procesą. Kredito vidinė struktūra yra pakankamai sudėtinga, todėl jį nagrinėjant reikia analizuoti tiek atskiras jo dalis, tiek visas kartu.

Per daug nesigilinant, kreditą būtų galima apibūdinti kaip materialinių vertybių (pinigine ar prekine forma) perdavimą kitam asmeniui laikinam naudojimui. Kreditai yra konkretūs sandoriai, kurie išsiskiria formų ir sąlygų įvairove, tačiau pati kredito esmė visuomet išlieka pastovi, nekintama.

Kreditas dažniausiai apibūdinamas kaip ekonominiai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko. Todėl jie į atskirus tipus dažnai skirstomi pagal kredito subjektų ir objektų ypatybes. Subjektais gali būti savarankiški juridiniai asmenys ar fiziniai asmenys. Tuo pačiu metu šie subjektai yra ir daugelio kitų ekonominių santykių dalyviai.

Kreditorius – tai subjektas, kuris duoda vertybes laikinam naudojimui. Paskolos (kredito) šaltiniu gali būti tiek nuosavos, tiek skolintos lėšos. Mainų vystymasis, kreditinių santykių atsiradimas į veiklą įtraukė ir bankus. Skolininkas – tai subjektas, kuris iš kreditoriaus ima kreditą pinigine ar kitokia forma, kad padėtų išspręsti jam iškilusią problemą.

Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi nuosavų lėšų. Objektai yra skirstomi į:

• pagrindinius fondus;

• apyvartines lėšas.

Kreditų objektui būdinga:

• grįžtamumas. Iš pradžių objektas iš kreditoriaus perduodamas skolininkui, o paskui – atvirkščiai. Skolintos vertybės nuosavybės teisės lieka kreditoriui, tačiau už objektą atsakingas skolininkas. Grąžindamas kreditą jis privalo grąžinti objektą, kurio vertė yra ekvivalenti paskolintajai. Tačiau tai ne visuomet įmanoma, nes skolininkas gali tapti nemokus, gali keistis ekonominės sąlygos. Pvz. dėl infliacijos nuvertėjo pinigai ir neatitinka nominalios kredito vertės. Tam, kad būtų galima sumažinti infliacijos pasekmes, suteikiant kreditą nustatomos atitinkamos palūkanų normos;

• avansavimas. Skolininkas gali kreditą gauti ir tada, kai dar nesiėmė konkrečių veiksmų, tačiau žino, jog toji veikla tikrai jam atneš pelną;

• sukauptų lėšų dalyvavimas kito subjekto veikloje. Tokiu būdu nenutrūksta gamybos procesas ir nesumažėja jos efektyvumas;

• užtikrinti nepertraukiamą gamybos procesą. Kredito dėka, įmonėms nereikia papildomo laiko nuosavo kapitalo sukaupimui.

Skolintos vertės specifika atsispindi jos judėjime:

1 pav. Skolintos vertės judėjimas

Šiuolaikinėm sąlygom kreditas traktuojamas kaip skolinamo kapitalo judėjimas pagal tam tikrus principus.

2. Kredito funkcijos ir principai

Kalbant apie kredito funkcijas reikia laikytis prielaidos, kad funkcijos neatspindi kredito esmės, o tik kai kuriuos esminius bruožus. Kredito funkcijos yra vienos iš labiausiai diskutuotinų klausimų kredito teorijoje. Yra apibrėžiamas skirtingas funkcijų skaičius, bei jų turinys, nes nėra nusistovėjusio vieningo metodologinio analizės pagrindo.

Kredito funkcijos turi liesti abejus kreditinių santykių subjektus, o ne vieną kurį nors iš jų. Išskiriamos pagrindines dvi kredito funkcijas:

• paskirstomoji;

• pakeičiamoji.

Paskirstomoji funkcija reiškia, kad su pagalba vienų fizinių ar juridinių asmenų laikinai laisvomis piniginėmis
lėšomis yra patenkinami laikini kitų fizinių ar juridinių asmenų poreikiai. Lėšos, skirtingai nuo finansinių santykių, paskirstomos grąžintinumo principu. Konkrečios lėšų paskirstymo kryptys yra įvairios, nes tai priklauso nuo kredito formos ir rūšies. Negrąžinamai paskirstoma tik ta lėšų dalis, kuri sumokama palūkanų forma.

Pakeičiamoji funkcija reiškia, kad apyvartoje esantys grynieji pinigai pakeičiami kreditiniais pinigais, o atsiskaitymuose tarp įmonių grynieji pinigai pakeičiami, darant atitinkamus įrašus sąskaitose, esančiose bankuose. Keičiant grynuosius pinigus kreditinėmis operacijomis sumažėja cirkuliacijos kaštai ir spartėja apyvartinio kapitalo apyvartumas.

3. Kredito vaidmuo

Kredito vaidmuo suprantamas kaip jo funkcionavimo rezultatas. Objektyviam kredito funkcionavimui įtakos turi ekonominė aplinka, kurios sąlygomis jis veikia. Laikinai laisvų lėšų perpaskirstymas kredito forma įmonėms ar atskiroms pramonės šakoms, kurių šiuo metu joms reikia, užtikrina gamybos proceso nepertraukiamą ir tuo pačiu pagreitina fondų apyvartą.

Kreditas, drauge su nuosavomis lėšomis, dalyvauja įmonės ar šakos veikloje. Šiuo atveju jis panaudojamas kaip pagrindinių ir apyvartinių lėšų šaltinis. Kredito dėka įmonėms nereikia sukaupti didelio kiekio nuosavų lėšų ir dėl to pagreitėja jų veiklos apyvarta. Taigi užtikrindamas gamybos proceso nepertraukiamumą, kreditas tuo pačiu jį ir paspartina. Kreditą gavęs subjektas priverstas imtis visų priemonių, kad gamyba vyktų sparčiai, kadangi jam reikia grąžinti skolą. Savaime suprantama, kad kredito įtaka fondų apyvartos pagreitinimui labiausiai pasireiškia vartotojiškoje sferoje, kur kreditinių lėšų įtraukimas pagreitina atsiskaitymus ir tuo pačiu tiesiogiai įtakoja apyvartos greitį.

Kreditas ekonomikoje svarbus ir kaip reguliavimo priemonė. Kreditas tampa laisvų lėšų perskirstymo įrankiu ir tuo pačiu užtikrina skolintų lėšų racionalų panaudojimą.

Reguliuojamoji kredito įtaka pasireiškia per jo ryšį su ekonomikos subalansavimu, kuris yra pagrindinė efektyvios gamybos sąlyga. Iš kitos pusės pats kreditas turi įtakos ekonomikos subalansavimui. Kreditas, kaip lėšų perpaskirstymo priemonė, turi įtakos šalies gamybos struktūros formavimui ir jos bendros proporcijoms. Jis “išlygina” pelną įvairiose gamybos šakose ir įtakoja pastarųjų pošakių struktūrą.

Ekonomikos subalansavimui reikšmės turi ir tai, kad kreditas įtakoja prekių pasiūlą. Iš vienos pusės kredito naudojimas, laikantis visų jo principų, didina prekių gamybą. Ypatingą vaidmenį ekonomikos procesuose turi banko kreditas. Bankų veiklos ypatybė ta, kad suteikiamos paslaugos neduoda pelno – jis formuojamas iš klientų, kurie naudojasi banko paslaugomis, pelno. Dėl to bankai suinteresuoti kreditą duoti tik pelningiems subjektams. Kitaip jie rizikuotų ne tik negauti pelno, bet ir prarasti dalį nuosavų lėšų.

Bankai dalyvauja decentralizuotame ekonomikos valdyme. Jis nustato, kurias įmones ar gamybos šakas finansuos, suteikdamas kreditą, kokios bus kredito grąžinimo sąlygos, kokių sankcijų bus imtasi, jei šių sąlygų nebus laikomasi, ir pan. Tokiu būdu bankai tiesiogiai įtakoja bendras gamybos proporcijas. Centrinis bankas atlieka netiesioginį vaidmenį refinansuodamas komercinius bankus, normuodamas jų veiklą ir palūkanų politiką.

Vis didesnį vaidmenį atlieka komercinis kreditas, kuris įtakoja pinigų apytaką per vekselių apyvartą, kreditoriaus ir skolininko veiklos efektyvumą. Vystantis fondų rinkai didėja valstybinio kredito įtaka. Atlikdamas operacijas su valstybės vertybiniais popieriais Centrinis bankas įtakoja komercinių bankų išteklius ir tuo pačiu reguliuoja kreditą. Taigi, reguliuojamasis kredito vaidmuo labai platus ir jį galima nagrinėti atsižvelgiant į daugelį aspektų.

Kredito įtaka mokslo ir technikos procesui, visų pirma, pasireiškia tiesiogiai: užtikrinant gamybos proceso nenutrūkstamumą, stimuliuojant gamybą ir panašiai. Kita vertus, kreditas – pagrindinis kapitalinių įdėjimų šaltinis. Tačiau tai, kiek kreditas turi įtakos mokslo ir technikos pažangai, apsprendžia vykdoma kredito politika (pvz., suteikiant kredito pirmenybę teikti mokslo išradimams imlioms gamybos šakoms ir pan.).

Kreditas padeda sumažinti pinigų apyvartos išlaidas, atlikdamas pinigų, kaip atsiskaitymo formos, funkciją. Atsiranda atsiskaitymai negrynais pinigais, kurie vyksta daug sparčiau. Tokių atsiskaitymų atsiradimas žymiai sumažina piniginių ženklų išleidimo, jų saugojimo išlaidas. Antra vertus, kreditas leidžia apsieiti su mažesne pinigų mase. Jo pagalba pasiekiama racionali apyvartinių lėšų struktūra, kas įtakoja gamybos efektyvumą.

Kreditas verčia įmones dirbti efektyviau, kadangi, norint gauti kreditą, reikia būti mokiu, skolą reikia grąžinti laiku. Tačiau nereikia pervertinti kredito kaip stimuliatoriaus vaidmens, nes tai, kaip efektyviai bus panaudotos skolintos lėšos, priklauso ne tik nuo pačio skolininko, bet ir nuo ekonomikos sąlygų, kuriomis jis veikia.

Įmonė savo veiklai gali panaudoti ir savo lėšas, tačiau jų ne visuomet pakanka, o kreditas kartais būna pigesnis ir patogesnis.

Kreditas turi ir socialinę reikšmę. Jo dėka didėja gamybos efektyvumas, labiau patenkinami visuomenės poreikiai, auga
pragyvenimo lygis. Mokslo ir technikos pažanga padeda primityvius darbo metodus pakeisti naujesniais, palengvina žmonių darbą, kelia jo kokybę ir tuo pačiu žmonių gaunamas pajamas. Kreditas daro įtaką ir vartotojiškai rinkai, kadangi jis daugiausia nukreipiamas į kasdieninės paklausos, bendro vartojimo prekių gamybą, prekybą, visuomeninį maitinimą. Ypatingai didelį vaidmenį atlieka vartotojiškas kreditas.

II. Kredito formos

1. Kaip pasirinkti kredito formą?

Prieš pradėdamos nagrinėti kreditų formas, norėtume aptarti veiksnius, įtakojančius tiek nacionalinio, tiek ir tarptautinio kredito formas. Todėl pasirenkant vieną iš jų , reikėtų įvertinti :

• kreditorių (bankas, nebankinė institucija, lizingo kompanija ir kt.);

• kredito dydį;

• kredito kainą (palūkanų dydis, muitai, pervežimų išlaidos ir kt.);

• palūkanų skaičiavimo būdus (sudėtingos ir paprastos, diskretinės ir tolydinės, nominalios ir realios);

• terminus ( ilgalaikiai, vidutinio ilgumo, trumpalaikiai);

• skolos grąžinimą.

Iš pradžių reikėtų išanalizuoti kiekvieną veiksnį atskirai, o paskui apjungti į bendrą visumą.

Kreditoriaus pasirinkimą sąlygoja jo patikimumas (sutarties sąlygų laikymasis, apsirūpinimas kreditiniais ištekliais, likvidumas). Ypatingai svarbu yra atsakingai pasirinkti kredituojantį banką, kadangi dauguma bankų – kreditorių iš paskolos gavėjų reikalauja, kad savo atsiskaitomąją sąskaitą atidarytų tame banke.

Tiriant kreditoriaus patikimumą reikėtų išanalizuoti jo finansinę būklę, parodinius rodiklius: likvidumą, mokumą, stabilumą, finansinę nepriklausomybę.

Yra kreditorių, kurie išduoda riboto dydžio paskolas, todėl reikėtų išsiaiškinti, kokio dydžio paskolą bankas ar kitas kreditorius galės suteikti.

Paskolos gavėjas, analizuodamas kreditavimo formas, visuomet turėtų išsiaiškinti ir paskolos apdraudimo būdus. Įvertinęs savo galimybes, paskolos gavėjas turi pasirinkti vieną iš jų ir tuo pačiu numatyti kuriomis kreditavimo formomis galės pasinaudoti.

Kredito kainą, visų pirma, lemia kreditinių išteklių kaina: kuo pastarieji brangesni, tuo aukštesnės palūkanos ir tuo brangesnis teikiamas kreditas. Kreditavimo formas įtakoja skirtingi faktoriai. Pavyzdžiui, bankų teikiamų kreditų kainą apsprendžia: palūkanų norma; paskolos suma; paskolos apdraudimo kaina; paskolos laikotarpis. Kredito unijų – palūkanų norma, paskolos forminimo išlaidos, paskolos suma, paskolos laikotarpis; lizingo kompanijų – nuomojamo turto rūšis; dalyvių sudėtis; aptarnaujama rinka; aptarnavimo sąlygos; atsiskaitymo forma; amortizacijos sąlygos; palūkanų norma; pridėtinės vertės mokestis. Hipotetinių – hipotekos rūšis, hipotekos įregistravimo kaina, palūkanų norma, komisiniai už kredito įforminimą ir aptarnavimą, paskolos suma, paskolos laikotarpis. Taigi, kaip matome veiksniai, apsprendžiantys kreditų kainą yra persipynę tarpusavyje. Reikėtų pridurti, kad nuo kredito kainos priklauso ir kredito panaudojimo efektyvumas.

2. Nacionalinio kredito formos

Ekonomistai išskiria šias pagrindines vidaus kredito formas:

1. Bankinis.

2. Valstybinis.

3. Vartotojiškas.

4. Komercinis.

Taip pat šiam vidiniam kreditui priskiriami hipotetinis kreditavimas bei plačiau taikomas lizingas, faktoringas ir forfeitingas.

2.1 Banko kreditas

Pataruoju metu šalies viduje daugiausia yra teikiamas kreditas pinigine forma. Tokia forma kreditus dažniausiai teikia bankai.

Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Kitų šalių juridiniams ir fiziniams asmenims, imantiems kreditą mūsų šalyje, taikomos tos pačios taisyklės, reikalavimai ir atsakomybė kaip ir mūsų šalies juridiniams asmenims, jei ko kito nenumato šalies įstatymai. Banko kreditas susijęs su laisvų lėšų akumuliacija (sukaupiamų), jų nepaskirstymu su grįžtamumo sąlyga bei piniginių ženklų emisija per kreditavimo sistemą. Piniginių lėšų grįžtamumas leidžia jas paskirstyti ne vieną kartą.

Bankas kredituoti gali iš depozitinės veiklos gautų lėšų. Depozitų formų įvairovė suteikia galimybę skirtingai naudotis turimais finansiniais ištekliais konkrečiu laikotarpiu. Trumpalaikiai depozitai – terminuoti indėliai, einamosios sąskaitos, darbo užmokesčio sąskaitos–gali tapti kreditinės rizikos priežastimis, nes neracionaliai naudojant trumpalaikius depozitus sutrinka atsiskaitymai su klientais. Tokiu atveju bankai negali grąžinti klientams paprašius jų depozitų. Todėl patikimiau kreditinį portfelį formuoti iš vidutinės trukmės ar ilgalaikių depozitų. Taigi, depozitinės veikos ir kreditavimo terminų pusiausvyros suderinimas yra bankų sėkmės veiksnys.

Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą.

Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų
sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę.

Kreditavimo principai – tai pagrindiniai nuostatai, taisyklės, kurių turi būti laikomasi suteikiant kreditą. Kadangi kreditas yra susijęs ir su kitomis ekonominėmis kategorijomis, tai yra ir bendri principai, tokie kaip ekonomiškumas, kompleksiškumas, diferencijuotumas, kurių turi laikytis ir bankai.

Ekonomiškumas reikalauja, kad kuo mažesnis kreditas būtų panaudotas kuo efektyviau. Tai yra būdinga tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui. Ekonomiškumo principas suteikia bankams galimybę pagreitinti kreditinių resursų apyvartą, skolininkui – ne tik sukaupti lėšas kredito grąžinimui, bet ir gauti pelną. Kompleksiškumas susijęs su ekonomikos vystymusi tam tikru laikotarpiu. Diferencijuotumas – tai kuo įvairesni skolininkai, objektai.

Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Kredito grąžintumo principas reiškia, kad kreditas bankui turi būti grąžintas laiku. Kokiam tikslui kreditas bus panaudotas, visų pirma, nustato pats skolininkas, o bankas, išduodamas kreditą, turi žinoti kreditavimo objektą. Nesilaikant šio principo sunku būtų nustatyti jo grįžtamumą nustatytu momentu. Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui.

Kaip žinia, kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pagal naudojimosi laikotarpį bankų kreditai yra skirstomi į:

• trumpalaikius (iki vienerių metų);

• ilgalaikius (virš vienerių metų).

Kai kur išskiria ir vidutinio laikotarpio kreditą (1 – 5 metai), o ilgalaikis – virš 5 metų.

Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, užtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą. Trumpalaikiai kreditai sudaro didelę dalį banko aktyvų.

Pagal tai, kokiems poreikiams įmonės panaudoja trumpam laikui banke gautas paskolas, jas galima sugrupuoti taip:

1) kreditai prekėms, materialinėms vertybėms;

2) kreditai ekonominėms ir kitoms sąnaudoms;

3) atsiskaitomieji kreditai;

4) kreditai finansiniams sunkumams įveikti.

Ilgalaikiai kreditai dažniausiai suteikiami norint įsigyti koki įrengimą ar padidinti pagrindinius fondus. Taip pat ilgalaikis kreditas gali būti suteikiamas veikiančių fondų rekonstrukcijai, modernizacijai, statybai ar privatizacijai. Tačiau dėl infliacijos įtakos bankai labiau linkę suteikinėti trumpalaikius kreditus. Ilgalaikių paskolų formos, pavyzdžiui JAV, gali būti terminuotos, įskaitiniai raštai, akcinės bendrovės obligacijos, konvertuojamos obligacijos ir kita.

Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Šio bankinio kredito ypatybė yra ta, kad tai visų pirma yra kreditas pirkėjui. Paskola dažniausiai duodama apmokėti akceptinius tiekėjo dokumentus ar skolininkui apsimokėti už gautas prekes, atliktus darbus, paslaugas ir panašiai. Tačiau paskolos gali būti suteiktos ir grynais pinigais, pavyzdžiui darbo užmokesčio išmokėjimui. Kreditas (vidaus) yra suteikiamas nacionaline valiuta. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja.

Kadangi rinkos ekonomikos sąlygomis bet kurios veiklos tikslas yra pelnas, todėl ir paskolų teikimas bei jų naudojimas taip pat turi duoti pajamas. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, infliacijos ir kitų. Rinkos ekonomikos šalyse paprastai kreditai teikiami orientuojantis į nominalią palūkanų normą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2669 žodžiai iš 8722 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.