Kreditas ir palukanos
5 (100%) 1 vote

Kreditas ir palukanos

KREDITAS IR PALŪKANOS

1. KREDITO ESMĖ. KREDITO VAIDMUO IR ŠALTINIAI

Kreditas arba paskola, tai sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe.

Pinigų skolinimas yra viena pagrindinių banko funkcijų. Tai pati pelningiausia, tačiau ir pati rizikingiausia banko veiklos sritis. Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo gauti atsakymus į tokius klausimus:

1. Kiek pinigų reikia? Tik įsigilinęs ir atidžiai išnagrinėjęs projektą, bankininkas gali pasakyti, kiek ir kokios paskolos reikia. Bankininkas privalo suprasti, kad ir koks viliojantis būtų projektas ir kokios sumos beprašytų klientas, bankas negali skolinti visos sumos, reikalingos projektui įgyvendinti, ir vien tik bankas negali prisiimti visos finansinės rizikos. Būtina, kad ir pats klientas būtų pasirengęs investuoti į projektą ir savų pinigų.

2. Kokiam tikslui reikalingi pinigai? Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo žinoti, kokiam tikslui bus panaudoti pinigai. Bankas turėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų: ar paskolos tikslas juridiškai teisėtas (pavyzdžiui, prašant paskolos vaistams pirkti, būtina, kad verslininkas turėtų licenciją vaistų prekybai), ar prašomas paskolos dydis neviršys centrinio banko direktyvų, ribojančių komercinių bankų skolinimo veiklą (skolinimo ribojimas vienai firmai, su banku susijusiems asmenims ir panašiai), ar prašoma paskola ir veiklos sritis atitinka nustatytą komercinio banko veiklos kryptį bei skolinimo politiką. Pagaliau bankui tenka įvertinti ir moralinius paskolos išdavimo aspektus, susijusius su galimomis ekologinėmis problemomis, įgyvendinant projektą tame regione, bei esama ar būsima neigiama visuomenės reakcija.

3. Kuriam laikui reikalingi pinigai? Tik bankininkas, išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, gali įvertinti, ar kliento prašoma paskolos trukmė derinasi su paskolos ėmimo tikslu, bei parengti sutartį tarp banko ir kliento, kurioje nurodoma paskolos trukmė, palūkanų mokėjimo ir paskolos grąžinimo terminai.

4. Iš kokių šaltinių paskola bus sugrąžinta? Bankui ypač svarbu gauti atsakymą į šį klausimą, nes kiekvienas klientas privalo turėti pakankamus išteklius, kad galėtų sutartais terminais ne tik sugrąžinti paskolą, bet ir sumokėti palūkanas.

Pagrindiniai kreditavimo etapai. Galima išskirti šiuos pagrindinius kreditavimo etapus:

1) susipažinimas su klientu ir jo pateiktu kredito prašymu. Bankininkas išsiaiškina paskolos tikslus, sumą, terminus, grąžinimo šaltinius, užstato sąlygas;

2) analizuojami kliento pateikti duomenys kreditui gauti. Tiriama skolininko finansų būklė ir galimybės grąžinti suteiktą kreditą;

3) apsilankymas pačioje įmonėje, susipažinimas su jos vadovais, personalu, technologija, darbų organizavimu;

4) paskolos sutarties ruošimas ir pasirašymas;

5) paskolos išdavimas. Jos panaudojimo kontrolė. Nevykdant sutarties, taikomos įvairios sankcijos.

Pagrindiniai kreditavimo principai:

– grąžintinumo – seka iš kredito esmės; atskiria kreditą nuo finansų; užtikrina paskolų šaltinių išsaugojimo principą;

– terminuotumo – paskolas reikia grąžinti nustatytais terminais, todėl svarbu nustatyti pagrįstus paskolos grąžinimo terminus, susiejant kreditavimą su verslo ūkiniais procesais bei pinigų išlaisvinimu įmonės apyvartoje;

– mokumo – už paskolas reikia mokėti palūkanas, tuo jos skiriasi nuo finansų;

– įmonės kreditingumo – kredituojama atsižvelgiant į įmonės galimybę laiku grąžinti paskolas bei sumokėti palūkanas;

– paskolų apdraudimo;

– tikslinės paskirties – paskola turi būti naudojama tam tikslui, kuriam išduota; tai svarbu kitų principų įgyvendinimui.

Kredito šaltiniai. Pagrindiniai banko kredito šaltiniai yra piniginės lėšos, kuriomis disponuoja banko įstaiga. Įvairių rūšių piniginės lėšos yra dedamos į banką ir bankas jomis gali disponuoti skirtingą laiką. Dažniausiai bankuose naudojamos šios piniginių lėšų laikymo formos:

• indėliai iki pareikalavimo – jie yra trumpalaikiai ir išmokami klientui pareikalavus;

• lėšos darbo užmokesčio sąskaitose – jos yra nuo trumpalaikės iki vidutinės trukmės, periodiškai įnešamos į sąskaitą, jos paprastai periodiškai ir išimamos;

• taupomieji indėliai, kurie paprastai yra trumpalaikiai, nors gali būti vidutinės trukmės ir ilgalaikiai;

• terminuotieji indėliai, tai dažniausiai 3 – 12 mėnesių, o kartais ir ilgesnio termino;

• vidutinės trukmės bankų išleisti vertybiniai popieriai (notes), kurių trukmė nuo 2 iki 5 metų;

• ilgalaikės bankų išleistos obligacijos (bonds), kurių trukmė nuo 5 iki 15 metų.

Be to, kiekvienas bankas kaip kredito šaltinį gali naudoti ir iš kitų komercinių bankų ar centrinio banko gautas trumpalaikes ar ilgalaikes paskolas.

Aišku bankai disponuoja ir kitomis lėšomis, jų disponavimo trukmė gali būti labai įvairi.

Kad būtų garantuotas banko likvidumas, bankas turi taip valdyti savo turtą ir įsipareigojimus, kad lėšų išmokėjimo banko klientams terminai ir paskolų grąžinimo bankui terminai visuomet būtų suderinti. Trumpalaikės lėšos turėtų būti naudojamos trumpalaikiam skolinimui, vidutinės trukmės lėšos – vidutinės trukmės skolinimui ir ilgalaikės lėšos turėtų būti naudojamos
ilgalaikiam skolinimui.

Bankui skolinant trumpalaikes lėšas ilgam laikui, atsiranda pavojus banko likvidumui, bankas gali nesugebėti sugrąžinti jam patikėtų lėšų, jeigu klientai to reikalautų. Norėdamas išvengti šio pavojaus, bankas siekia užtikrinti, kad pinigų, gaunamų iš skolininkų, ir pinigų, kuriuos bankas turi sumokėti kreditoriams, mokėjimo terminai sutaptų. Šis terminų suderinimas yra vadinamas harmonija (concordance). Istoriškai šis principas dar žinomas kaip ,,auksinė” bankininkystės taisyklė.

,,Auksinė” bankininkystės taisyklė teigia: bankas negali išduoti paskolos ilgesniam laikotarpiui, negu jis gali disponuoti jam patikėtomis kliento lėšomis. Kadangi kiekvieną dieną bankas priima įvairių rūšių indėlius ir išduoda įvairias paskolas, todėl praktikoje ši taisyklė taikoma lanksčiai.

Siekdami mažinti savo kredito šaltinių kainą bei sekdami užsienio bankų pavyzdžiu, Lietuvos bankai mažina arba visai atsisako palūkanų už einamosios sąskaitos likutį. Pasak bankininkų, einamoji sąskaita skirta atsiskaityti, o ne taupyti, todėl palūkanos už šioje sąskaitoje laikomas lėšas yra mažesnės arba jos iš viso nemokamos. Einamoji sąskaita reiškia, kad vieną dieną likutis yra, o kitą dieną jo gali ir nebūti. Todėl bankas šias lėšas gali naudoti tik likvidumui palaikyti. Tokie pinigai daug pelno neduoda, todėl natūralu, kad bankai nustato minimalią likučio sumą, už kurią mokamos palūkanos.

Antai, Vilniaus bankas nuo 2002 m. spalio 1 d. nutarė nebeskaičiuoti palūkanų už mažesnį nei 50.000 Lt fizinių asmenų einamosios sąskaitos likutį. Iki tol už tokį likutį jis mokėdavo 0,25% metinių palūkanų. Jeigu lėšų likutis didesnis, banko klientai gali tikėtis 0,25% metinių palūkanų (buvo 0,5%). Mažindamas palūkanas, bankas skatina laisvas lėšas investuoti į taupomuosius instrumentus – terminuotuosius bei taupomuosius indėlius, SEB investicinius fondus, vertybinius popierius ir kt. Taip pat nebemokamos palūkanos ir už lėšų likutį mokamųjų kortelių sąskaitose.

Vilniaus bankas, sekdamas kitų bankų pavyzdžiu, nuo 2004 m. kovo 8-osios brangino pinigų pavedimus ir kitas operacijas. Pavyzdžiui, pinigų pavedimas banko viduje brango nuo 1,20 iki 1,50 lito, iš kitų šalies bankų – nuo 1,0 iki 1,20 lito. Tarptautiniai pavedimai brango priklausomai nuo konkrečių užsienio bankų mokesčių. Be to, Vilniaus bankas diferencijuoja ir elektroninius mokėjimus – vienas mokestis taikomas už mokėjimus litais banko viduje (0,80 lito), kitas – į kitus bankus (1 litas).

Nuo 2004 m. vasario 1-osios pinigų pavedimus bei kitas operacijas pabrangino Lietuvos komercinis bankas „Snoras“, o nuo 2004 m. sausio 15-osios – šalies mažmeninės bankininkystės lyderis „Hansabankas“. Abu pastarieji bankai pabrangino tiek išeinančius, tiek įeinančius vietinius mokėjimo pavedimus, nors, pasak Lietuvos banko pareigūnų, „Lito“ atsiskaitymų sistemos paslaugos yra pigesnės. Anksčiau bankams įvykdyti vieno mokėjimo pavedimą Lietuvos banke kainavo 0,42 lito (po 0,21 lito tiek mokėtojo, tiek gavėjo bankams), o dabar 0,37 lito moka tik mokėtojo bankas.

Bankininkai tvirtina, kad dabar svarbu ne vien palūkanos ar įkainiai, bet paslaugų kompleksas, kurį bankas suteikia klientui. Anot jų, siekiant geriau patenkinti kliento poreikius, su juo gali būti tariamasi dėl palūkanų, kai likutis sąskaitoje didesnis. Viena vertus, palūkanos gali būti didesnės už tipines, kita vertus, bankas gali sumažinti palūkanas už klientui teikiamas paskolas. Anksčiau bankai, ypač buvę valstybiniai, naujiems klientams pritraukti mokėdavo sąlygiškai dideles palūkanas už einamąjį sąskaitų likutį. Dabar jie skaičiuoja, kiek finansiniai produktai duoda pajamų ir kiek jie kainuoja pačiam bankui. Šiuo metu bankai siūlo panašius produktus, jų kainos taip pat panašios, todėl dabar labiau konkuruojama paslaugų ir aptarnavimo kokybe, o ne palūkanomis.

Suprantama, kad verslui ar piliečiui skolinantis būtina kruopščiai įvertinti verslo riziką ir nepasikliauti vien bankų, kitų paskolas teikiančių institucijų arba nekilnojamojo turto agentūrų raginimais. Kartu būtina sekti verslo informaciją, įsiklausyti į objektyvių finansų ekspertų, ekonomikos analitikų balsą. Ypač tų, kurie sugeba ne tik įvertinti ekonomikos augimo ar smukimo priežastis, bet ir prognozuoti – kaip Lietuvos, pagrindinių šalies eksporto rinkų, Europos Sąjungos ir viso pasaulio makroekonominė aplinka paveiks tuos rodiklius, nuo kurių priklauso bankų veiklos rizika, o drauge ir skolinimosi kaina.

Paskolų portfelio sudarymo principai. Kiekvienas bankas, formuodamas savo kreditavimo politiką privalo įvertinti tris skirtingus tikslus: PELNINGUMĄ, LIKVIDUMĄ ir SAUGUMĄ, kurių negalima deramai siekti tuo pačiu metu.

Norėdamas pasiekti didelį pelningumą, bankas privalo didinti ilgalaikių paskolų apimtį, nes už jas gaunamos didesnės palūkanos.

Norėdamas palaikyti reikiamą likvidumą, bankas privalo didinti (optimaliai nustatyti) trumpalaikių paskolų apimtį.

Siekdamas didesnio saugumo, bankas privalo rinktis kam duoti paskolas. Be to, bankai, dar prieš išduodant paskolas, siekia apsisaugoti nuo skolininkų, kurie nori gauti papildomų paskolų, tačiau nevykdo savo įsipareigojimų pagal anksčiau išduotas paskolas ar kitas sutartis.

2003 m.
pradžioje pradėjo veikti didžiausių Lietuvos telekomunikacijų bendrovių, bankų, lizingo bei kitų bendrovių kuriama bendra skolininkų administravimo informacinė sistema, kurioje ilgainiui turėtų būti sukaupta informacija apie maždaug pusę milijono nepareigingų skolininkų. Bendroje sistemoje dalyvaujančios bendrovės jau pradėjo laiškais informuoti skolininkus apie tai, jog informacija apie nesumokėtas skolas pateks į bendrą duomenų bazę, sukurtą Norvegijos bendrovės „Norway Registers Development“ antrinės įmonės Lietuvoje NRD.

Duomenys į bendrą duomenų bazę įvedami tik tada, jei skolininkas per 18 dienų nepadengia įsiskolinimo ar jo neužginčija. Vėliau padengus skolą įrašas bazėje vis tiek lieka 10 metų. Dėl šios priežasties tikimasi, kad ateityje fiziniai asmenys elgsis apdairiau ir skolas grąžins laiku.

Susitarimą keistis duomenimis apie nepareigingus skolininkus 2003 metų spalį pasirašė Vilniaus bankas, „Hansabankas“, „Omnitel“, „Lietuvos telekomas“, „Tele2“, „Bitė GSM“, „Hanza lizingas“ bei „Snoro lizingas. Vėliau prie projekto prisijungė bankas „Nord/LB Lietuva“, Suomijos banko „Nordea“ skyrius Lietuvoje, bendrovė „Ūkio banko lizingas“, Vilniaus banko grupės įmonės, Lietuvos centrinė kredito unija, bendrovė „Lietuvos draudimo kreditų draudimas“. Kuriant Duomenų apie skolų laiku negrąžinančius gyventojus ir bendroves bazę ir informacinę sistemą vadovautasi Skandinavijos ir kitų Europos sąjungos šalių patirtimi. Tokios duomenų bazės yra įprastos kitose valstybėse ir padeda efektyviai susigrąžinti skolas. Naujoji sistema turėtų veikti ir kaip puiki prevencinė priemonė, nes skolininkai yra labiau linkę atsiskaityti su įmonėmis žinodami, kad duomenys apie skolą pateks į plačiai naudojamą duomenų bazę.

2003 m. lapkričio pabaigoje apie sukurtą gyventojų skolų registrą pranešė skolų išieškojimo bei kreditų valdymo bendrovė „Žvilgsnis iš arčiau“. Jos duomenų bazėje turėtų būti įtraukta apie 30 tūkst. nepareigingų skolininkų. Vienos didžiausių skolų išieškojimo ir kreditų valdymo bendrovių „Žvilgsnis iš arčiau“ duomenys rodo, kad maždaug 10 proc. darbingų Lietuvos gyventojų laiku negrąžina skolų, todėl jie gali susidurti su keblumais norėdami gauti kreditą ar pirkti paslaugas. Bendrovės teigimu, tokių sunkumų gali turėti maždaug 150 tūkst. iš 1,5 mln. dirbančių šalies gyventojų. Negalima teigti, kad įmonės kiekvieną kartą atsisakys suteikti finansavimo paslaugas į registrą patekusiam skolininkui, tačiau jam tikriausiai reikės pasiaiškinti, kodėl vilkina atsiskaitymus ir neapmoka sąskaitų. Vakarų valstybių patirtis rodo, jog po poros metų, kai pradėjo veikti panašūs registrai, darbingų asmenų negrąžinamų skolų smarkiai sumažėjo ir dabar siekia vos 2 – 3 proc.

2. KREDITO FORMOS IR RŪŠYS. PINIGINIS IR PREKINIS KREDITAS. VEKSELIS – KOMERCINIO KREDITO DOKUMENTAS

Bankai teikia įvairias paskolas skirtingiems ekonomikos sektoriams. Kiekvienam ekonomikos sektoriui bankai sukūrė įvairių specializuotų paskolų formas.

Pagal klientų pobūdį paskolos skirstomos atsižvelgiant į šiuos svarbiausius ir stambiausius ekonomikos sektorius:

– namų ūkiai,

– verslo įmonės,

– vyriausybė,

– kitos finansinės institucijos.

Paskolų grupavimas. Paskolos gali būti įvairiai grupuojamos. Ta pati paskola gali priklausyti kelioms paskolų grupėms, pavyzdžiui, paskola gali būti ilgalaikė, išduota su užstatu, su fiksuotomis palūkanomis ir t. t. Paskolos vienai ar kitai grupei priskiriamos atsižvelgiant į jų vertinimui pasirinktus kriterijus.

Paskolos gali būti priskiriamos vienam ar kitam jų tipui pagal:

– paskolų apdraudimą (angliškai – security),

– paskolų grąžinimo terminus ir palūkanų mokėjimą (maturity/interest terms),

– pinigų skolintojus (lenders),

– paskolos gavėjus ir skolinimo tikslą (borrowers and purpose),

– skolinimo tipus (types of lending),

– susitarimo būdą (kind of arrangement).

Pagal apdraudimą paskolos skirstomos į apdraustas ir neapdraustas paskolas.

Apdraustos yra tokios paskolos, kurių grąžinimas garantuojamas įkeičiant turtą: nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, piniginius indėlius arba taupomąsias sąskaitas, gamybos inventorių arba atsargas, gautinas pinigų sumas (accounts receivable), arba gaunant trečiųjų asmenų garantijas. Apdraustos paskolos sumažina banko riziką patirti nuostolius, jei paskola nebūtų sugrąžinta.

Neapdraustos paskolos (unsecured loans) išduodamos atsižvelgiant į kliento finansinę būklę. Šiuo atveju bankas yra visiškai priklausomas nuo kliento finansinės veiklos ir sėkmės.

Pagal grąžinimo terminus ir palūkanų mokėjimą skiriamos šios paskolų grupės:

– paskolos su fiksuota palūkanų norma ( fixed rate loans). Jų palūkanos nekinta nuo paskolos išdavimo iki jos sugrąžinimo;

– paskolos su kintama palūkanų norma (floating rate loans). Jų palūkanų norma kinta priklausomai nuo rinkos palūkanų;

– paskolos iki pareikalavimo (demand loans). Jos neturi nustatytos grąžinimo datos ir grąžinamos pareikalavus; paprastai jos išduodamos su kintama palūkanų norma;

– paskolos, grąžinamos lygiomis dalimis (instalment loans). Jos grąžinamos periodiškai mokant pastovią sumą, kurią sudaro grąžinamos paskolos dalis ir mokamų palūkanų dalis;

– vienkartinio grąžinimo
(balloon loans). Visa paskola arba didesnioji jos dalis grąžinama pasibaigus paskolos terminui;

– trumpalaikės paskolos (short term loans). Jos išduodamos laikotarpiui iki vienerių metų, paprastai su fiksuota palūkanų norma. Paskola gali būti atnaujinama kitam laikotarpiui (rollover). Trumpalaikės paskolos gali būti išduodamos dviem būdais: kredituojant likučius, kai paskola pervedama į įmonės einamąją sąskaitą ir gali būti naudojama iš karto, ir kitu būdu – pagal prekių apyvartą, kai paskolos sumos suteikiamos, gavus prekių siuntas, o paskola grąžinama nuolat įnešant prekybos įplaukas, gautas už parduotas prekes;

– ilgalaikės paskolos (long term loans). Jos išduodamos ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui (paskolos, išduodamos laikotarpiui iki penkerių metų dar vadinamos vidutinės trukmės paskolomis). Palūkanos šioms paskoloms skaičiuojamos prie kintamosios palūkanų normos (rinkos palūkanų) pridedant fiksuotą maržą, kuri nustatoma periodiškai.

Pagal pinigų skolintojus skiriamos šios paskolų grupės:

– tiesioginės paskolos (direct loans), kai bankas skolina pinigus tiesiogiai klientui;

– sindikuotos paskolos (syndicated loans). Jos teikiamos tuomet, kai klientui reikalinga pinigų suma viršija vieno banko galimybes. Tuomet keletas bankų paskolina klientui reikiamą pinigų sumą, pasidalindami ir skolinimo riziką;

– netiesioginio dalyvavimo paskolos (participation loans). Tai paskolos, kai bankai skolina pinigus, nežinodami konkretaus kliento. Tokiu atveju paskolos sąlygos aptariamos su banku tarpininku, tiesiogiai skolinančiu pinigus klientui, ir paprastai skiriasi nuo sąlygų, kuriomis paskola išduodama klientui.

Pagal paskolos gavėjus ir skolinimo tikslą paskolos skiriamos į komercines paskolas ir paskolas gamybai plėtoti (commercial and industrial loans). Jos yra teikiamos juridiniams asmenims ir gali būti skirtos: apyvartinėms lėšoms finansuoti, projektams finansuoti, gamykloms ir įrengimams pirkti, kompanijų akcijoms įsigyti, kompanijoms įsigyti (acquistion), filialams užsienyje atidaryti bei finansuoti ir pan.

Paskolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms (loans to banks and financial institutions). Jos gali būti apdraustos arba neapdraustos, gali būti vienkartinės arba suteikiamos kaip pastovi kredito linija.

Paskolos gali būti skirstomos ir pagal susitarimo būdą:

– overdraftas (overdraft). Ši paskola atsiranda tuomet, kai klientas iš savo einamosios sąskaitos pagal sutartį su banku gali paimti daugiau pinigų, negu yra šioje sąskaitoje. Paprastai nustatoma riba, iki kurios klientas gali ,,eiti į minusą”;

– kreditinė linija (line of credit). Tai būdas, atveriantis klientui palankiausias galimybes. Klientas gali naudotis kreditu nustatytais terminais ir sumomis.

Pagal pinigų skolinimo būdus paskolos gali būti skirstomos taip:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2689 žodžiai iš 8951 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.