Kreditavimas makroekonominiu požiūriu
5 (100%) 1 vote

Kreditavimas makroekonominiu požiūriu

KREDITAVIMAS MAKROEKONOMINIU POŽIŪRIU

SAVARANKIŠKAS DARBAS

Klaipėda 2007

Įvadas

Kreditas (lot. credere „tikėti“ ir creditum patikėta) – tai piniginė prievolė, kurią vėliau reikia įvykdyti, mokant atitinkamo dydžio palūkanas. Kreditai teikiami tiek vartotojams, tiek ir verslo subjektams. Kreditas Lietuvoje visada buvo, yra ir bus svarbus, kadangi padeda klestėti šalies ekonomikai. Tokiu būdu buvo atgaivinta ir Lietuva pokario metais. Nors aišku kreditavimo sistema tais laikais nebuvo tokia tobula, bet buvo stengiamasi ją vis tobuliti. O dabar kreditai padeda įmonėms nesustabdyti gamybos, toliau tiekti medžiagas, žaliavas, gaminti, vystyti prekybą ir kelti šalies ūkį. Taip pat daug painiavos ir mįslių į Lietuvos kredito istoriją įnešė „nekilnojamojo turto kainų burbulas“.

Taigi šio darbo tiklas – susipažinti su kreditavimo istorija Lietuvoje, „nekilnojomojo turto kainų burbulu“ ir pateikti galimą ateities prognozę dėl nekilnojamojo turto kainų kitimo.

Darbo uždaviniai:

1. Susipažinti su kreditavimo istorija Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo;

2. Susipažinti su bankų istorija Lietuvos nepriklausomybės pradžioje iki 2000 m.;

3. Susipažinti su kreditavimo renesansu, t.y. „nekilnojamojo turto kainų burbulu“;

4. Pateikti galimą ateities prognozę dėl nekilnojamojo turto kainų kitimo.

Dėstymas

Kreditavimo istorija Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo

Kreditavimo organizavimas priklauso nuo šalies ekonominės padėties, ekonomikos valdymo metodų, o jiems keičiantis, turi keistis ir kreditiniai santykiai.

Iki 1930 m. įmonių savarankiškumas buvo ribotas, o materialinis suinteresuotumas dėl darbo rezultatų – menkas. Materialinių stimulų susilpnėjimą turėjo kompensuoti administracinio valdymo, kontrolės stiprinimas. Tokiu kontrolės organu turėjo tapti Valstybinis bankas, kurį reikėjo padaryti šalies trumpalaikio kreditavimo, atsiskaitymų ir kasos centru. Kreditavimas turėjo būti paverstas priemone liaudies ūkio plano rodikliams vykdyti. Antra vertus, šalies industrializavimas pareikalavo paimti iš kitų pramonės šakų įmonių sankaupas ir jas perduoti sunkiajai pramonei vystyti. Tokį perskirstymą sunkino komercinis kreditas. Po administracinių pertvarkymų bankams buvo leista kredituoti ir įmones, laiku neišperkančias vekselių. Įmones reikėjo kredituoti atsižvelgiant ne į jų kreditingumą, bet jų reikalingumą. Trečia, industrializacijos, metais susidarius materialinių vertybių trūkumui, buvo pakeista mainų organizavimo forma. Tokia forma buvo centralizuotas materialinis techninis įmonių aprūpinimas pagal atitinkamų žinybų paskyras arba, kitaip sakant, fondinis gamybos priemonių paskirstymas. Komercinis kreditas prieštaravo planiniam materialinių vertybių paskirstymui neatsižvelgiant į pirkėjo finansinę padėtį. Nustatymui likviduoti komercinį kreditą turėjo įtakos ir to meto ekonominės teorijos, neigusios vertės dėsnio veikimą ir skelbusios prekinių – piniginių santykių nunykimą. Iš tiesų, Valstybiniame banke sutelktų kredito resursų paskirstymas pagal planą įmonėms atrodė kaip kredito nunykimas.

Ypač svarbu, kad nuo 1926 m. tarp Valstybinio banko teikiamų kreditų įsivyravo tiesioginis tikslinis kreditavimas, kuris pakeitė vekselinį kreditą.

Kredito reforma (1930 – 1932 m.)

Kredito reforma buvo įvykdyta 1930 – 1932 m. ir truko 2,5 m.

1930 m. sausio 30 d. TSRS Centrinis vykdomasis komitetas (CVK) ir Liaudies komisarų taryba (LKT) priėmė nutarimą „Dėl kredito reformos“. Nutarimas rėmėsi darbininkų kontrolės inspekcija (DKI) ir Valstybinio banko parengtais kredito reformos projektais. Svarbiausia šio nutarimo nuostata – komercinio kredito uždraudimas. Įmonės neteko teisės parduoti prekių, teikti paslaugas kreditan, duoti avansus. Įmonės trūkstamas lėšas galėjo gauti ne tarpusavio kreditavimo būdu, o banke.

Naujoji kreditavimo ir atsiskaitymo sistema įvesta 1930 m. balandžio 1 d. Pirmame kreditavimo reformos etape buvo išspręsti du uždaviniai:

1. Likviduotas komercinis kreditas ir vekselių cirkuliacija;

2. Valstybinis bankas tapo liaudies ūkio trumpalaikio kreditavimo, atsiskaitymo ir kasos centru.

1931 m. sausio 14 d. TSRS LKT priėmė nutarimą „Dėl priemonių kredito reformos praktikai pagerinti“. Šio nutarimo priėmimu prasidėjo antrasis kredito reformos etapas. Šiame nutarime buvo apibrėžtos Valstybinio banko funkcijos. Bankas turėjo būti:

1. Suvisuomeninto ūkio atsiskaitymo organizatorius, bendravalstybinis gamybos ir paskirstymo ataskaitos aparatas;

2. Turėjo kasdien kontroliuoti planų vykdymą;

3. Turėjo padėti stiprinti ūkiskaitą.

Vadinasi, Valstybinis bankas nebeprivalėjo užsiimti ūkinės veiklos planavimu ir reguliavimu. Bankas nustojo koregavęs įmonių planų rodiklius, kišęsis į gamybos technologiją, t.y. užsiiminėjęs sau nebūdinga veikla, o daugiau susitelkęs savo tiesioginiams uždaviniams vykdyti.

Kredito reforma užbaigta šakinių bankų pertvarkymu į specialiuosius.

1932 m. gegužės 5 d. Vyriausybės nutarimu vietoje veikusių šakinių bankų įsteigiami 4 kapitaliniai įdėjimų finansavimo bankai: 1) Pramonės ir elektros ūkio kapitalinių įdėjimų finansavimo bankas (Pramonės bankas), 2)
Socialinio žemės ūkio bankas, vėliau vadinamas Žemės ūkio banku; 3) Komunalinės ir namų statybos finansavimo bankas (Komunalinis bankas); 4) Kooperacijos kapitalinės statybos finansavimo bankas.

Kredito reformos metu buvo išspręsti šie uždaviniai:

1. Likviduotas komercinis kreditas ir vekselių cirkuliacija;

2. Įvestas tiesioginis tikslinis bankinis kreditavimas;

3. Valstybinis bankas paverstas įmonių atsiskaitymų organizatoriumi ir centru.

TSRS kredito reforma turėjo ir tarptautinę reikšmę. Kitos socialinės šalys galėjo daug greičiau ir sėkmingiau pertvarkyti socialiniais pagrindais savas kredito sistemas. Visoms socialinėms šalims tapo bendra: komercinio kredito likvidavimas, atsiskaitymo, trumpalaikio kreditavimo sutelkimas viename ar keliuose bankuose, pinigų cirkuliacijos ir kredito planavimas.

Kredito sistema pokario metais

Pokario metais, sparčiai didėjant gamybai, buvo didinamas visų liaudies ūkio šakų kreditavimas, tobulinamas kreditavimo ir atsiskaitymų organizavimas, stiprinama bankų kontrolė. Liaudies ūkio atkūrimas pokario metais pareikalavo daug lėšų. Šis poreikis buvo tenkinamas finansuojant iš biudžeto bei bankų kreditais, daugiausia trumpalaikiais. Trumpalaikių kreditų apimtis pirmaisiais metais padidėjo 2,5 karto. Didėlė jų dalis buvo suteikta pramonei. Pradėti teikti kreditai plataus vartojimo prekes gaminančioms įmonėms išplėsti ir sunkiems darbams mechanizuoti. Dideli kreditai buvo suteikti kolūkiams. 1946 – 1950 m. TSRS žemės ūkio bankas suteikė jiems 1,7 mlrd. rb ilgalaikių paskolų gamybiniams pastatams statyti, gyvuliams pirkti, melioravimo darbams atlikti ir kt.

Kreditavimo sistema 1960 – 1980 m.

1965 m. pramonėje ir kitose liaudies ūkio šakose pradėtos laipsniškai įvesti naujos planavimo ir ekonominio skatinimo sąlygos. Pasikeitusios įmonių ūkininkavimo sąlygos jų intensyvinimas pareikalavo keisti kreditavimo, atsiskaitymų ir kapitalinių įdėjimų finansavimo tvarką. Šie pakeitimai padaryti 1967 m. balandžio 3 d. TSRS MT (Ministrų tarybos) nutarimu „Dėl priemonių kreditavimui ir atsiskaitymams liaudies ūkyje tobulinti bei kredito vaidmens skatinant gamybą didinimo“. Šiuo nutarimu TSRS Valstybinis bankas buvo įpareigotas teikti kreditus pažangioms gamybos šakoms vystyti, liaudies ūkiui ir gyventojams reikalingos produkcijos gamybai didinti, taip pat padėti didinti įmonių rentabilumą ir tuo pačiu stiprinti šalies pinigų cirkuliaciją.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1018 žodžiai iš 3172 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.