Kredito samprata formos ryšys su Lietuva
5 (100%) 1 vote

Kredito samprata formos ryšys su Lietuva

TURINYS

1. Kas yra kreditas?

2. Kredito rūšys

3. Tarptautinis kreditas

4. Lietuvos kreditas

ĮVADAS

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, perėjus į rinkos ekonomiką, suaktyvėjo prekybiniai mainai tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Taigi, Lietuvai integruojantis į Europos sąjungą, įmonėms bei organizacijoms užmezgus glaudesnius prekybinius ryšius su daugeliu užsienio įmonių, atsirado poreikis piniginiams ištekliams tiek pačios valstybės kilimui, tiek atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti. To pasekoje iškilo kredito, kaip trūkstamų lėšų gavimo šaltinio bei panaudojimo problema. Šią problemą dar labiau paaštrino 1995 metais Lietuvos ekonomiką sukrėtusi bankų krizė, kilusi dėl nesaikingai vykdomos kredito politikos.

Šio kursinio darbo tikslas-išanalizuoti ekonominėje literatūroje pateikiamas kredito formas. Todėl nagrinėjimo objektas bus kreditas, dalykas- kredito formos.

Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

• apibrėžti kredito esmę;

• pateikti įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodomas kredito funkcijas;

• apibrėžti kredito principus;

• parodyti kredito vaidmenį mikro ir makro lygiu;

• pateikti skirtingų autorių išskiriamas nacionalinio ir tarptautinio kredito formas;

• detalizuoti išskirtas kredito formas;

• parodyti atskirų kredito formų-lizingo, faktoringo, forfeitingo- ypatumus;

• pateikti kriterijus, įtakojančius kredito formos pasirinkimą;

• parodyti kredito taikymą Lietuvoje;

• pateikti koncentruotas išvadas.

Darbui atlikti buvo taikoma įvairių šalių ekonomistų knygos, mokymo priemonės-vadovėliai, periodinė spauda, konferencijų medžiaga ir jų analizė.renkant informaciją apie bankų teikiamas paslaugas buvo naudojamas interviu metodas.

Išanalizavus literatūrą, galima daryti išvadą, kad nacionalinis kreditas nesiskiria nuo tarptautinio kredito savo esme, principais, o tik panaudojimo mastu. Renkant informaciją apie kreditą Lietuvoje, pastebėjome, kad ne kiekvienas bankas vykdo faktoringo, lizingo operacijas, o forfeitingas dar net neįdiegtas. Po bankų krizės Lietuvoje didžiausią paklausą turi valstybinis kreditas.

1. KAS YRA KREDITAS?

1.1. Finansų sistema ir kreditas

Valstybės ekonominės ir socialinės raidos lygis yra glaudžiai susijęs su finansų sistema. Finansų sistema – finansų įstaigų (bankų, komercinių bankų, gyvenamųjų namų bendrijų ir t.t.) ir rinkų (pinigų rinka, vertybinių popierių) tinklas, veikiantis įvairių finansų priemonių (bankų indėliai, iždo vekseliai, akcijos), kurios padeda pervesti pinigus, teikti paskolas ir skolintas lėšas, pagalba [ 24, p. 84]. Ji daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. Nuo finansinių išteklių kiekio formavimo, naudojimo priklauso ūkio vystymosi tempai, visuomenės poreikių tenkinimas, krašto apsauga, valdymo įstaigų išlaikymas ir t.t.

Finansiniai ištekliai yra formuojami dviem formom:

• finansine;

• kreditine.

Finansinė forma – tai fondai bei kitos lėšos, nuolat esančios įmonių bei kitų ūkio subjektų apyvartoje, o kreditinė – skolintos piniginės lėšos, reikalingos laikinam jų poreikiui padengti. Finansinių išteklių perdavimas paprastai vykdomas finansų rinkose, kuriose pelningi ūkiniai vienetai savo valia laisvas lėšas perduoda jų stokojantiems ūkiniams vienetams ir taip sudaromos sąlygos ekonomikos kilimui.

Taikant finansinį ir kreditinį mechanizmą, finansų rinkose vykdomos stambios finansinės operacijos, duodančios kraštui daug ekonominės bei socialinės naudos. Šios operacijos dažniausiai vykdomos per finansinius tarpininkus ( bankus, kitas finansines bei kreditines institucijas). Schematiškai galima būtų pavaizduoti sekančiai:

1.pav. Finansinis ir kreditinis mechanizmas

Finansinių išteklių perdavimas vyksta ne tik mikro, bet ir makro lygyje. Tarptautinių ūkinių santykių intensyvėjimas, tarptautinis darbo pasidalijimas sudarė sąlygas vis plačiau naudoti tarptautinį kreditą.

Norėtųsi paminėti, kad kreditas, kaip ekonominė kategorija, apjungianti prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, yra tampriai susijęs su kitomis ekonominėmis kategorijomis, pavyzdžiui pelnu, kaina, pinigais, o tarptautinis kreditas dar ir valiutos kursu, mokėjimo balansu, ir visais rinkos ekonomikos dėsniais.

Sukaupti dideles apyvartines lėšas ir laikyti jas, niekur nepanaudojant, prieštarauja pagrindiniam rinkos ekonomikos dėsniui – gauti pelną. Todėl paskolų teikimas ir jų naudojimas turi duoti pajamas.

Ekonominėje literatūroje yra išskiriama daugybė kredito rūšių pagal įvairius kriterijus. Stambiausios iš jų:

• vidinis (nacionalinis);

• tarptautinis.

1.2. Kredito esmė

Norint atskleisti kredito esmę, bei jo specifines vidines ypatybes, neužtenka į jį žiūrėti tik kaip į ekonominį procesą. Kredito vidinė struktūra yra pakankamai sudėtinga, todėl jį nagrinėjant reikia analizuoti tiek atskiras jo dalis, tiek visas kartu.

Per daug nesigilinant, kreditą būtų galima apibūdinti kaip materialinių vertybių (pinigine ar prekine forma) perdavimą kitam asmeniui laikinam naudojimui. Kreditai yra konkretūs sandoriai, kurie išsiskiria formų ir sąlygų įvairove, tačiau pati kredito esmė
visuomet išlieka pastovi, nekintama.

Kreditas dažniausiai apibūdinamas kaip ekonominiai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko. Todėl jie į atskirus tipus dažnai skirstomi pagal kredito subjektų ir objektų ypatybes. Subjektais gali būti savarankiški juridiniai asmenys ar fiziniai asmenys. Tuo pačiu metu šie subjektai yra ir daugelio kitų ekonominių santykių dalyviai.

Kreditorius – tai subjektas, kuris duoda vertybes laikinam naudojimui. Paskolos (kredito) šaltiniu gali būti tiek nuosavos, tiek skolintos lėšos. Mainų vystymasis, kreditinių santykių atsiradimas į veiklą įtraukė ir bankus. Skolininkas – tai subjektas, kuris iš kreditoriaus ima kreditą pinigine ar kitokia forma, kad padėtų išspręsti jam iškilusią problemą.

Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi nuosavų lėšų. Objektai yra skirstomi į [ 10, p. 81]:

• pagrindinius fondus;

• apyvartines lėšas.

Kreditų objektui būdinga:

• grįžtamumas. Iš pradžių objektas iš kreditoriaus perduodamas skolininkui, o paskui – atvirkščiai. Skolintos vertybės nuosavybės teisės lieka kreditoriui, tačiau už objektą atsakingas skolininkas. Grąžindamas kreditą jis privalo grąžinti objektą, kurio vertė yra ekvivalenti paskolintajai. Tačiau tai ne visuomet įmanoma, nes skolininkas gali tapti nemokus, gali keistis ekonominės sąlygos. Pvz. dėl infliacijos nuvertėjo pinigai ir neatitinka nominalios kredito vertės. Tam, kad būtų galima sumažinti infliacijos pasekmes, suteikiant kreditą nustatomos atitinkamos palūkanų normos;

• avansavimas. Skolininkas gali kreditą gauti ir tada, kai dar nesiėmė konkrečių veiksmų, tačiau žino, jog toji veikla tikrai jam atneš pelną;

• sukauptų lėšų dalyvavimas kito subjekto veikloje. Tokiu būdu nenutrūksta gamybos procesas ir nesumažėja jos efektyvumas;

• užtikrinti nepertraukiamą gamybos procesą. Kredito dėka, įmonėms nereikia papildomo laiko nuosavo kapitalo sukaupimui.

Daugelis ekonomistų nesutaria dėl kreditinių santykių objekto. Šių nesutarimų pagrindas – tai , kad šiuolaikiniai pinigai neturi vertės, o tik ją atstovauja. Tuo tarpu kreditas yra tam tikros vertės judėjimas, todėl jų manymu šiuolaikinėmis sąlygomis kredito objektas gali būti tik prekės.

Skolintos vertės specifika atsispindi jos judėjime [ 37, p.179]:

2 pav. Skolintos vertės judėjimas

Diskusijos kyla dėl pirminio etapo, t.y. iš kur atsiranda tos sukauptos lėšos. Šių diskusijų priežastis – skirtingas kredito esmės traktavimas. Į lėšų akumuliaciją, kaip į pirmą kredito judėjimo etapą, žiūri tie ekonomistai, kurie kreditą supranta kaip perpaskirstymo procesą. Kiti šio momento neakcentuoja ir pirmuoju kredito judėjimu laiko patį kredito paskirstymą. Pateikta kredito judėjimo schema yra labai sąlyginė, nes kreditas yra vis tik vieningas procesas. Kita vertus, norint geriau suvokti kredito esmę yra tikslinga skirstyti jo judėjimą į atskirus etapus, nes tik taip galima pilnai suvokti kredito grįžtamumo sąvoką. Kredito grįžtamumas – išskirtinė kredito savybė. Jos nesilaikymas būtų kreditinių santykių išsigimimo priežastis.

Nepakanka išnagrinėti atskirus objektus ir atskirus subjektus. Norint suvokti kredito esmę, reikia juos apjungti į bendrą visumą.

Rinkos ekonomikos sąlygomis skolinamoji vertė įgauna skolinamo kapitalo formą, kuris visuomet yra piniginis. Kuomet skolon parduodamos prekės, juda ne tik jų teikiama vartotojiška nauda, bet ir piniginė vertė. Vartotojiška nauda suteikiama negrąžintinai, o pinigų vertę skolininkas po kurio laiko turi padengti.

Skolinamo kapitalo jokiu būdu negalima sutapatinti su pinigais. Pinigai nėra kapitalas, savaime didėjanti vertybė. Taip pat pinigai ir kapitalas skiriasi kiekybiškai: pinigų masė žymiai mažesnė nei kapitalo, nes tas pats piniginis vienetas gali daug kartų funkcionuoti kaip skolinamas kapitalas. Taigi, šiuolaikinėm sąlygom kreditas traktuojamas kaip skolinamo kapitalo judėjimas pagal tam tikrus principus.

1.3. Kredito funkcijos ir principai

Kalbant apie kredito funkcijas reikia laikytis prielaidos, kad funkcijos neatspindi kredito esmės, o tik kai kuriuos esminius bruožus [37, p.188 ].

Kredito funkcijos yra vienos iš labiausiai diskutuotinų klausimų kredito teorijoje. Yra apibrėžiamas skirtingas funkcijų skaičius, bei jų turinys, nes nėra nusistovėjusio vieningo metodologinio analizės pagrindo.

Kredito funkcijos turi liesti abejus kreditinių santykių subjektus, o ne vieną kurį nors iš jų. Išanalizavusios literatūrą, pastebėjome, jog visi autoriai išskiria pagrindines dvi kredito funkcijas:

• paskirstomąją;

• pakeičiamąją.

Paskirstomoji funkcija reiškia, kad su pagalba vienų fizinių ar juridinių asmenų laikinai laisvomis piniginėmis lėšomis yra patenkinami laikini kitų fizinių ar juridinių asmenų poreikiai. Lėšos, skirtingai nuo finansinių santykių, paskirstomos grąžintinumo principu. Konkrečios lėšų paskirstymo kryptys yra įvairios, nes tai priklauso nuo kredito formos ir rūšies. Negrąžinamai paskirstoma tik ta lėšų dalis, kuri sumokama palūkanų forma.

Geriau išanalizavus kreditų paskirstymą, galima būtų išskirti šias ypatybes:

1) apima tik laikinai laisvas lėšas. Paskirstymas per kreditą apima plačias
nes jis praktiškai apima visų visuomeninių ūkių laikinai laisvas lėšas. Lėšų paskirstymas per kreditą potencialiai perauga paskirstymus per biudžetinę sferą. Kreditas yra labiau prieinamas bei pasižymi operatyvumu;

2) patenkina tik laikinus poreikius, nes kreditas suteikiamas tik apibrėžtam laiko tarpui;

3) kreditas įtakoja ne tik to laikotarpio BNP, bet ir gamybos priemonių, sukurtų pataruoju laikotarpiu, vertę;

4) gali būti paskirstomos ne tik piniginės lėšos, bet ir prekės;

5) kreditas įgyja gamybinį charakterį, nes jis įsijungia į skolininko veiklos ratą. Kreditas turi būti panaudojamas kuo efektyviau;

6) paskirstymas gali būti skirtingo laipsnio, nes gali vykti ir tarp skirtingų teritorijų.

Jei vienos gamybinės šakos laisvi resursai panaudojami kredituoti kitos šakos įmonėms, tai toks paskirstymas vadinamas tarpšakiniu.

Reikėtų paminėti, kad rinkos sąlygų atsiradimas sąlygoja kreditinio paskirstymo funkcijos mechanizmo pasikeitimą. Ankščiau, kuomet buvo komandinė ekonomika, viskas buvo planuojama ir paskirstymas buvo centralizuotas. Šiuolaikinėmis sąlygomis, vykstant bankų sistemos reformai, paskirstomos lėšos per bankus įgyja decentralizuotą charakterį.

Ne visų vertybių paskirstymas vyksta per kreditą, didelė dalis piniginių lėšų paskirstoma ir per finansinę sistemą.

Pakeičiamoji funkcija reiškia, kad apyvartoje esantys grynieji pinigai pakeičiami kreditiniais pinigais, o atsiskaitymuose tarp įmonių grynieji pinigai pakeičiami,darant atitinkamus įrašus sąskaitose, esančiose bankuose. Keičiant grynuosius pinigus kreditinėmis operacijomis sumažėja cirkuliacijos kaštai ir spartėja apyvartinio kapitalo apyvartumas.

Kai kurie autoriai išskiria ir kontrolinę funkciją. Tačiau ją greičiau atlieka bankai, o ne kreditas. Žinoma, kreditorius vykdo kontrolę, nes jis yra suinteresuotas kredito grąžinimu. Tačiau ši funkcija būdinga ne visom kredito formom, pavyzdžiui esant valstybiniam kreditui, gyventojai nekontroliuoja skolininko veiksmų. Taip pat įmonės ir organizacijos nekontroliuoja banko veiklos, laikydama pinigus jos sąskaitoje. Kredito funkcijų persipynimas su banko funkcijomis atsirado to pasekoje, kad kai kurie ekonomistai kredito funkcijas nagrinėja analizuodami tik vieno elemento funkcijas. O kaip minėjome pradžioje, funkcijos turi apimti abejus subjektus, o ne vieną iš jų.

Dažnai yra išskiriama ir piniginė (emisinė) funkcija. Ši funkcija susijusi su pinigų išleidimu į apyvartą. Kredito atveju emisija sutapatinama su kreditų suteikimu. Tačiau vyraujanti nuomonė, kad paskola – ne vertybė, o tik piniginiai ženklai, priverčia atskirti kreditą ir pinigus kaip atskirus ekonominiu vienetus.

Ekonominėje literatūroje dar gali būti išskirtos ir tokios funkcijos: lėšų akumuliacija tarp įmonių, gyventojų; pinigų apyvartos reguliavimas; palūkanų nustatymas ir kt..

Kadangi tiek nacionalinio, tiek apyvartinio kredito esmė yra ta pati, todėl ir jų atliekamos funkcijos yra panašios, o pagrindinės perskiriamoji ir pakeičiamoji funkcijos sutampa. Taigi, ir tarptautinis kreditas atlieka šias funkcijas:

1) tarptautinio kredito mechanizmo pagalba įvairios šalys gali skverbtis į tas veiklos sferas, kurioms teikia pirmenybę, nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio šalyje tokia veikla vystoma;

2) pagreitina kapitalo koncentraciją ir centralizaciją. Jau nuo seno tarptautinio kredito pagalba individualios įmonės tampa akcinėmis bendrovėmis, naujomis tarptautinėmis firmomis, monopolijomis. Kreditas suteikia galimybę naudotis kitų šalių kapitalu, nuosavybe ir darbo jėga. Lengvatinis tarptautinis kreditas stambioms įmonėms ir jo ribojimas smulkioms bei vidutinėms įmonėms sąlygoja kapitalo koncentraciją ir centralizaciją;

3) tarptautinių kreditų atsiskaitymus grynais pinigais pakeisdamos vekseliai, čekiais, pavedimu ir pan., taupo laiką ir leidžia greičiau judėti kapitalui tarptautinėje ekonomikos rinkoje.

Nors pagrindinės vidinio ir tarptautinio kredito funkcijos sutampa, tačiau pastarojo funkcijos pasireiškia platesniu mastu.

1.4. Kredito vaidmuo

Kredito vaidmuo suprantamas kaip jo funkcionavimo rezultatas. Objektyviam kredito funkcionavimui įtakos turi ekonominė aplinka, kurios sąlygomis jis veikia. Esant planinei ekonomikai kreditas buvo naudojamas kaip ekstensyvios ekonomikos vystymosi svertas. Jis atliko antistimuliatoriaus vaidmenį, kadangi dažniausiai gerai dirbančios įmonės turėdavo suteikti kreditą blogiau dirbančioms, kad pastarosios galėtų padengti patirtus nuostolius. Ne visuomet buvo paisomas ir kredito grįžtamumo principas. Toks kredito naudojimas paprasčiausiai trukdė ekonomikos augimui. Esant šiuolaikinėms ekonomikos sąlygoms kredito vaidmuo pasireiškia tiek mikro, tiek makro lygiu ( žr. 1 priedą).

Laikinai laisvų lėšų perpaskirstymas kredito forma įmonėms ar atskiroms pramonės šakoms, kurių šiuo metu joms reikia, užtikrina gamybos proceso nepertraukiamą ir tuo pačiu pagreitina fondų apyvartą.

Kreditas, drauge su nuosavomis lėšomis, dalyvauja įmonės ar šakos veikloje. Šiuo atveju jis panaudojamas kaip pagrindinių ir apyvartinių lėšų šaltinis. Kredito dėka įmonėms nereikia sukaupti didelio kiekio nuosavų lėšų ir dėl to pagreitėja jų veiklos apyvarta. Taigi užtikrindamas gamybos proceso nepertraukiamumą, kreditas tuo pačiu jį ir
paspartina. Tačiau reikia suvokti, kad šis poveikis yra netiesioginis: jo dėka tik sutaupomas laikas reikiamas medžiagas ir žaliavas perkant skolon, o ne pagreitinamas pats produkto gamybos procesas. Šiuo atveju ypatingą svarbą turi piniginis kreditas pirkėjui ir komercinis kreditas, kurie tiesiogiai įtakoja prekių realizaciją. Kreditą gavęs subjektas priverstas imtis visų priemonių, kad gamyba vyktų sparčiai, kadangi jam reikia grąžinti skolą. Savaime suprantama, kad kredito įtaka fondų apyvartos pagreitinimui labiausiai pasireiškia vartotojiškoje sferoje, kur kreditinių lėšų įtraukimas pagreitina atsiskaitymus ir tuo pačiu tiesiogiai įtakoja apyvartos greitį. Kreditas ekonomikoje svarbus ir kaip reguliavimo priemonė. Planinės ekonomikos sąlygomis šis kredito vaidmuo buvo apribotas ir pajungtos planui. Tai kai kuriuos ekonomistus vertė apskritai suabejoti tokios kredito rolės egzistavimu. Tačiau pereinant rinkos ekonomiką reguliuojamoji kredito įtaka išauga. Jis tampa betarpiško gamybos proceso reguliavimo instrumentu. Šis vaidmuo pasireiškia per valstybės naudojamą pinigų – kredito politiką (makro lygis) ir per prekybinius atsiskaitymus (mikro lygis). Kreditas tampa laisvų lėšų perskirstymo įrankiu ir tuo pačiu užtikrina skolintų lėšų racionalų panaudojimą.

Reguliuojamoji kredito įtaka pasireiškia per jo ryšį su ekonomikos subalansavimu, kuris yra pagrindinė efektyvios gamybos sąlyga. Iš kitos pusės ekonomikos subalansavimas turi įtakos pačio kredito vystymuisi, kadangi jis reikalauja atsižvelgti į turimų laikinų laisvų lėšų ir kredito pagalba perpaskirstomų lėšų santykį. Kitu atveju kreditas išsigims: nebus paisoma kredito grįžtamumo principo ir sumažės jo naudojimo efektyvumas.

Iš kitos pusės pats kreditas turi įtakos ekonomikos subalansavimui. Kreditas, kaip lėšų perpaskirstymo priemonė, turi įtakos šalies gamybos struktūros formavimui ir jos bendros proporcijoms. Jis “išlygina” pelną įvairiose gamybos šakose ir įtakoja pastarųjų pošakių struktūrą.

Ekonomikos subalansavimui reikšmės turi ir tai, kad kreditas įtakoja prekių pasiūlą. Iš vienos pusės kredito naudojimas, laikantis visų jo principų, didina prekių gamybą. Esant tokioms konkurencinėmis sąlygoms ir komercinei bankų veiklos pakraipai paskolos išduodamos subjektams, kuriuose gamyba organizuota efektyviau, ir kurių produkcija turi paklausą. Taigi, kreditas didina pasiūlą tų prekių, kurių aplinkiniams reikia. Iš kitos pusės kreditas didina prekės įsigijimo galimybes, t.y. paklausą. Tokiu būdu kreditas turi įtakos apyvartoje esančiai pinigų masei. Pinigai ir kreditas yra tarpusavyje susiję. Kredito grįžtamumas tampa sunkiau įgyvendinamas, kai pinigų apyvarta lėta arba išsiderinusi dėl infliacijos poveikio. Dažnai dėl to įmonės priverstos imti papildomą kreditą ir dėl to padidėjo negrąžintinumo rizika. Esant infliacijai didėja kredito apyvarta perpaskirstant jį į prekių ir pinigų apyvartos sferą, kas sąlygoja pinigų masės perteklių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2641 žodžiai iš 8602 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.