Kreditorių reikalavimų patenkinimas bankroto procese
5 (100%) 1 vote

Kreditorių reikalavimų patenkinimas bankroto procese

11213141516171

TURINYS:

ĮŽANGA.

• Tema, pagrindinės idėjos.

• Tikslas ir uždaviniai.

• Šaltiniai.

• Tyrimo metodai.

• Temos aktualumas.

I. Kreditoriai bankroto procese.

II. Kreditorių teisės procese, LR Aukščiausiojo teismo praktika šiuo klausimu.

III. Kreditorių reikalavimų patenkinimas, su tuo susijusios problemos, bei jų sprendimas praktikoje.

IŠVADOS.

LITERATŪRA.

ĮŽANGA

Bankrotas – įmonės, banko arba asmens finansinė padėtis, kuriai esant, jie nepajėgia apmokėti skolų ir vykdyti kitų turtinių įsipareigojimų. Įstatymai paprastai nustato tikslią bankroto skelbimo tvarką (procedūrą). Kuriant įmonių bankroto procedūras reguliuojančius įstatymus, yra orientuojamasi siekti šių tikslų:

1. išsaugoti įmonės veiklos tęstinumo galimybę;

2. suteikti tam tikras garantijas darbuotojams;

3. apsaugoti kreditorių interesus;

4. numatyti sankcijas įmonės administracijai už blogą valdymą.

Šiame referate bus nagrinėjamas du iš paminėtų tikslų (antras ir trečias) kreditorių interesų apsauga (tuo pačiu ir darbuotojų garantijos, nes darbuotojai irgi pagal LR įmonių bankroto įstatymą yra kreditoriai), o būtent kreditorių reikalavimų patenkinimas bankroto procese. Šiame darbe bus aptarta keletas klausimų, tokių kaip, kas yra kreditoriai bankroto procese, kokias jie turi teises bei kaip jos padeda patenkinti kreditorių reikalavimus. Kitas klausimas, kuris bus nagrinėjamas, tai kreditorių reikalavimų patenkinimas bei tų reikalavimų tenkinimo eilė. Nagrinėjant šiuos klausimus bus remiamasi Lietuvos teismų praktika, susijusi su kreditorių reikalavimų patenkinimu bankroto procese. Šiame rašto darbe bus taip pat lyginami bankroto procedūrą reglamentavę ir reglamentuojantys teisės aktai. Ieškant atsakymo į kiekvieną klausimą bus analizuojamos ir tam klausimui aktualios problemos, pažvelgiama į minėtų klausimų teigiamas ir neigiamas reguliavimo puses.

Paminėti uždaviniai, padės pasiekti šio rašto darbo tikslą – išsiaiškinti, kaip yra tenkinami kreditorių reikalavimai bankroto procese. Šiame referate bus remiamasi visų pirma norminiais teisės aktais, t.y. Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, Lietuvos Respublikos bankų įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais aktais, o taip pat moksline literatūra. Referato tema bus analizuojama, remiantis sisteminiu, lyginamuoju ir istoriniu metodu.

Nagrinėti būtent šią temą – kreditorių reikalavimų patenkinimą bankroto procese – paskatino šios temos aktualumas. Dažniausiai bankrotas yra skaudus įvykis bankrutuojančios įmonės kreditoriams, o bankrotas nėra jau toks retas reiškinys. Pagal Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos tvarkomą bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių duomenų bazę , konkrečiai pagal 2003 birželio 20 dieną pateiktą bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių sąrašą, tokių įmonių buvo du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt dvi. Pagal paskutinius 2004 lapkričio 8 dienos duomenis – įmonių, kurioms šiuo metu yra vykdomos bankroto procedūros, yra tūkstantis du šimtai devyniasdešimt keturios. Tokiu atveju, susidaro daugybė kreditorinių reikalavimų, kurie turi būti patenkinti tokiu būdu, kad kreditorių interesai kuo mažiausiai nukentėtų.

I. Kreditoriai bankroto procese

Kreditoriais bankroto procese gali būti tik tie, kurie nustatyti įstatymu , konkrečiai 2001 kovo 20 dieną priimto Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo aktualios redakcijos (2004 04 15) 3 straipsnyje. Taigi, įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Tai būtų :

• Mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti;

• Darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);

• Žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelamingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;

• Valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;

• Fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;

• Kiti kreditoriai.

Kreditorių sąrašas, įtvirtintas įstatyme nėra baigtinis, tačiau 3 įstatymo straipsnyje yra nustatytos tam tikros ribos, kad kreditoriai yra tik tie asmenys, kurie turi teisę iš įmonės reikalauti įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Tie kiti kreditoriai galėtų būti fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie su bankrutuojančia įmone susiję tam tikrais civiliniais santykiais, sutartiniais santykiais ir panašiai, pavyzdžiui suteikę tam tikrą paskolą, pardavę prekes, bet negavę apmokėjimo, suteikę tam tikras paslaugas ir taip toliau. Skirtumas nuo anksčiau priimtų ir dabar nebegaliojančių LR įmonės bankroto įstatymų yra tas, kad 1992 m birželio 17 dieną priimtas LR įmonių bankroto įstatymas apskritai nenustatė, kas yra
įmonės kreditoriai, taip pat nenustatė ir jų sąrašo. Minėtą 1992 metų įstatymą keitė kitas 1997 metų LR įmonių bankroto įstatymas . Šio įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintas toks pats įmonės kreditorių apibrėžimas kaip ir 2001 metų LR įmonių bankroto įstatyme, tačiau kreditorių sąrašas kitoks. 1997 metų įstatyme, jo 3 str. buvo nurodyta, kad „įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:

1) privalomųjų mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucija, įpareigota juos surinkti;

2) darbo užmokesčio ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);

3) gautų valstybės vardu užsienio paskolų ir paskolų, gautų su valstybės ar Vyriausybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija.“

Sąrašas buvo baigtinis ir gana trumpas, tačiau gretai buvo padaryti šio įstatymo pakeitimai. Ir jau 2000 03 30 LR įmonių bankroto įstatymo redakcijoje kreditorių sąrašas buvo praplėstas, buvo nustatyta, kad „įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:

1) privalomųjų mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucija, įpareigota juos surinkti;

2) darbo užmokesčio ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);

3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;

4) gautų valstybės vardu užsienio paskolų ir paskolų, gautų su valstybės ar Vyriausybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija.

5) finansinės paramos negrąžinimo atveju – Fondas bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti;

6) finansinės paramos negrąžinimo atveju – Fondas fizinių asmenų reikalavimams apmokėti už bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių supirktą perdirbti žemės ūkio produkciją.

Šioje įstatymo redakcijoje buvo paplėstas kreditorių sąrašas, tačiau ir šis sąrašas buvo baigtinis.

Nustatyti, kas yra įmonės kreditoriai yra labai svarbu sprendžiant kiekvieną konkrečią bankroto bylą, kadangi nuo to priklauso, ar bus imamasi priemonių tam tikrų asmenų (fizinių ar juridinių) kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Nes jeigu asmenys pagal įstatymą nėra kreditoriai, tai jie negalės ir reikalauti, kad jų reikalavimai būtų patenkinti. Į tai reikia atsižvelgti, o LR Aukščiausiasis teismas bei kiti teismai ir atsižvelgia nagrinėdama bankroto bylas.

Taigi pirma jau išnagrinėta sąlyga yra buvimas kreditoriumi pagal įstatymą. Ši sąlyga yra būtina, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti bankroto procese.

II. Kreditorių teisės procese.

Kreditorių teisės detaliai yra nustatytos 2001 kovo 20 dienos įstatyme , jo aktualioje redakcijoje su paskutiniais 2004 balandžio 15 dienos pakeitimais. Konkretaus straipsnio, kuris išvardintų visas kreditorių teises bankroto procese, nėra, jos išplaukia iš daugelio Įstatymo straipsnių. Viena pagrindinių teisių yra įtvirtinta 2001 metų LR įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnyje. Šiame straipsnyje yra numatyta, kas turi teisę paduoti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Minėtame įstatyme nustatyta, kad tokią teisę turi:

• Kreditorius (kreditoriai);

• Savininkas (savininkai);

• Įmonės administracijos vadovas.

• Esant tam tikrai sąlygai (nustatytai 2001m. Įstatymo 7 str.) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti teismui likviduojamos įmonės likvidatorius;

Pirmi trys punktai tai yra paminėtų asmenų teisės, tai kas nustatyta ketvirtame punkte, tai jau yra pareigos įtvirtinimas – būtent likvidatoriaus pareiga paduoti pareiškimą teismui. Taigi, LR bankroto įstatymo 5 str. įtvirtinta kreditoriaus teisė paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši teisė tam tikra prasme yra pradinė priemonė kreditoriaus reikalavimams patenkinti, nes kreditorius turi teisę inicijuoti įmonės bankrotą (esant dar tam tikroms sąlygoms). Detaliau ši kreditoriaus teisė reglamentuojama Įstatymo 6 straipsnyje , jame nustatomi pagrindai, kuriems esant kreditorius ar kreditoriai gali įgyvendinti savo teisę inicijuoti įmonei bankrotą, o būtent jeigu yra bent viena iš sąlygų, nustatytų Įstatymo 4 straipsnyje:

• jei įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų arba

• jei įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, arba

• jeigu įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų,

Tokiu atveju kreditorius arba kreditoriai gali pateikti pareiškimą teismui dėl
iškėlimo ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat nustatytų kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas.

Kita sąlyga yra ta, kad kreditorius (kreditoriai) prieš kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi apie savo ketinimą pranešti įmonei raštu. Pranešime turi būti nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Jeigu keliama bankroto byla bankui, tuomet bankroto bylą teismas iškelia tik jeigu yra priežiūros institucijos išvada dėl banko nemokumo (LR bankų įstatymo 84 str. 2 dalis).

Siekiant užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą, yra numatyti tam tikri etapai rengiantis nagrinėti bankroto bylą teisme. Visų pirma, įmonės vadovas turi pateikti teismui kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinė atskaitomybė, informacija apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Jeigu keliama bankroto byla bankui, tuomet banko kreditoriai apie tai nedelsiant informuojami teismo nutartyje nustatytu būdu ir dviejuose didžiausiu tiražu leidžiamuose šalies dienraščiuose viešai paskelbiamas bankroto bylą nagrinėjantis teismas, bylos numeris, bankrutuojančio banko rekvizitai bei terminai, iki kada yra priimami kreditorių reikalavimai. Teismas arba teisėjas šioje dalyje nustatytus veiksmus gali pavesti atlikti banko administratoriui (LR bankų įstatymo 85 str. 1 dalis).

Kitas etapas yra kai teismas gauna pareiškimą iškelti bankroto bylą, tuomet teismas gali kviesti į teismą įmonės kreditorius, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:

• įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą;

Nemokumo sąvoka skyrėsi pagal anksčiau galiojusius įstatymus ir pagal dabar galiojantį LR įmonių bankroto įstatymą. LLRI (Lietuvos laisvosios rinko instituto) ekspertas Remigijus Šimašius teigia, kad „Įstatymas pakeitė nemokumo kriterijų – dabar įmonė skelbiama nemokia, kai jos įsipareigojimai yra didesni nei pusė jos turto (anksčiau buvo visas turtas). Todėl dabar daugiau įmonių bus laikomos nemokiomis.“

• įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Taigi, pagal Įstatymo 9 straipsnį užtenka tik vienos sąlygos, nereikalaujama abiejų, kad teismas iškeltų bankroto bylą.

Tam kad būtų įmanoma patenkinti kreditorių reikalavimus, būtina atlikti tam tikrus veiksmus. O būtent, įmonės administratorius turi pareigų kreditorių atžvilgiu. Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (LR Aukščiausiasis teismas 2002 gruodžio 6 dienos nutartyje pabrėžė, kad tai yra administratoriaus pareigos). Taip sudaroma galimybė užtikrinti kitų kreditorių reikalavimų tam tikrą apsaugą. Įmonės administratorius užtikrina ir kitas kreditorių teises. Įmonės administratorius teikia informaciją kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka kreditoriams, šaukia kreditorių susirinkimus, gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.

LR įmonių bankroto įstatyme (ketvirtajame skirsnyje) nustatytas ir bankroto procesas ne teismo tvarka. Čia kreditoriai taip pat turi tam tikras teises. Bankrotas gali vykti ne teismo tvarka jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), tuo atveju, įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui.

III. Kreditorių reikalavimų patenkinimas.

LR įmonių bankroto įstatymo penktasis skirsnis reglamentuoja skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų gynimą, kai yra iškelta bankroto byla. Išsamiau reikia aptarti kreditorių interesų gynimą bankroto bylos iškėlimo atveju.

Vienas saugiklių yra Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kuri numato, kaip gali būti disponuojama bankrutuojančios įmonės turtu. Šis reglamentavimas svarbus, nes kreditorių reikalavimai yra tenkinami
iš bankrutuojančios įmonės turto, todėl ir disponavimas tuo turtu turi būti atsakingas. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip negu nustatyta šio įstatymo (išskyrus tam tikras išimtis). 2004 birželio 22 dienos LR Aukščiausiasis teismas nutartyje pasisakė, kad „tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas. Įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas“. Asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Tai yra dar vienas saugiklis skirtas apsaugoti kreditorius ir jų reikalavimų patenkinimą, nes įstatymas nustato ne tik tai, kad ne bet kas gali disponuoti įmonės turtu, bet ir tai, kad tie asmenys, kurie valdo, naudoja ir disponuoja tuo turtu, negali su juo elgtis savo nuožiūra, negali sudaryti sandorių su trečiaisiais asmenimis, draudžiama tenkinti kai kurių kreditorių reikalavimus, vadinasi, teisė disponuoti tuo turtu yra apribota. LR bankų įstatyme (85 str. 3d. 2p.) numatyta, kad „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų  mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka (tai netaikoma įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, bei kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.) 1998 spalio 28 dienos nutartyje LR Aukščiausiais teismas pasisakė dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo (jo nuomonė buvo pareikšta remiantis 1992 metų LR įmonių bankroto įstatymu): „Iškėlus bankroto bylą, įmonei draudžiamas finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar ne ginčo tvarka. Iš šios normos turinio aišku, kad kalbama apie tas finansines prievoles, iš jų ir mokesčius, kuriuos įmonė turėjo sumokėti iki bankroto bylos iškėlimo. Tai patvirtina ir Įmonių bankroto įstatymo 3 str., numatantis įmonės bankroto bylos iškėlimo sąlygas – negalimumą atsiskaityti su kreditoriais. Draudimas po bankroto bylos iškėlimo vykdyti finansines prievoles užtikrina dar esamo įmonės turto išsaugojimą ir užkerta galimybę skolininko piktnaudžiavimui atsiskaitant su vienu ar grupe kreditorių. Tokiu būdu įstatymas vienodai saugo visų kreditorių interesus. Tačiau šio straipsnio 7 d. numato ir įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, pareigą vykdyti einamuosius mokėjimus. Einamieji mokėjimai negali būti suprantami tik kaip būtini atsiskaitymai užtikrinant įmonės veiklos materialinį aprūpinimą, bet ir visi tie mokėjimai, kuriuos įmonė privalo periodiškai mokėti įstatymų ir kitų normatyvinių aktų nustatyta tvarka.“ LR Aukščiausiasis teismas tuo pačiu klausimu pasisakė ir 2004 rugsėjo 27 dienos nutartyje, jis konstatavo, kad „Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Ši norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Tokiu būdu bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme numatytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Todėl yra negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, pasireiškiantis ir tarpusavio reikalavimų įskaitymu, iki to momento, kai įmonės likvidacinė komisija patvirtina paskirstytinas kreditoriams sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus.“ Trečią kartą LR Aukščiausiasis teismas minėtu klausimu pasisakė, kad „Teisėjų kolegija nurodo, jog tarpusavio reikalavimų įskaitymo draudimas įmonei iškėlus bankroto bylą teisiškai reikšmingas ir tuo, jog visas bankrutuojančios įmonės turtas, tiek faktiškai valdomas bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, tiek ir įgytas įmonės naudai pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo
bankroto bylos iškėlimo, tampa įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Dėl to minėtas įskaitymo draudimas užtikrina, jog kiekvienas tos pačios eilės kreditorius tenkina turimus reikalavimus proporcingai pagal sumas, gautas iš viso įmonei priklausančio turto pardavimo, o atskiro kreditoriaus turimas reikalavimas tenkinamas tik kartu su kitų kreditorių reikalavimais, t. y. negali būti išskirtinis. Taigi joks kreditorius negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas dėl visiško įskaitymo reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą.“

Trečias saugiklis, kuris nustatytas 14 str. yra tas, kad visi sandoriai, kurie sudaryti pažeidžiant 14 str. 1 dalyje nustatytus draudimus (sutartys su atskirais kreditoriais, tam tikrų finansinių įsipareigojimų vykdymas), yra negaliojantys nuo jų sudarymo. LR Civilinio kodekso 1.95 str. 1 dalis taip pat nustato, kad „pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento).“ Įstatymas nustato, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Vadinasi, norint pripažinti sudarytus sandorius negaliojančiais, reikia kreiptis į teismą su ieškiniu.

Kita situacija, susijusi su kreditorių reikalavimų tenkinimu, yra ieškinių, pareikštų teismuose iki bankroto bylos iškėlimo, tenkinimas. Tai reglamentuoja Įstatymo 15 straipsnis, kuriame nustatyta, kad apie iškeltas bylas, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, bei baudžiamąsias bylas, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai ir (arba) areštuotas įmonės turtas, įmonės vadovas privalo per 5 dienas nuo dokumentų gavimo dienos pranešti teismui. Visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. LR Aukščiausiasis teismas 1999m. gegužės 31 dienos nutartyje konstatavo tai, kad „tokiu būdu, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar kreditorius finansinius reikalavimus pateikė tiesiogiai įmonės administratoriui, ar kreditoriaus civilinis ieškinys buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš baudžiamosios bylos, klausimą dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir jų dydžio sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.“ Taip turėtų būti apsaugotas kreditorių reikalavimų patenkinimas, nes visos bylos, susijusios su turtiniais reikalavimais perduodamos vienam įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kad visų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami Įstatyme nustatytu eiliškumu.

Kreditorių reikalavimų patenkinimui reikšmės turi ir Įstatymo nustatyti mokėjimo terminai, konkrečiai 16 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. 2003 kovo 26 dienos nutartyje LR Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad „Iškėlus bankroto bylą, visi bankrutuojančios įmonės kreditoriai, nepriklausomai nuo to, ar jau suėję bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų įvykdymo terminai, turi teisę pareikšti teismo paskirtam tos įmonės administratoriui savo finansinius reikalavimus ir nurodyti prievolės įvykdymo garantijas.“ Tokiu būdu kreditoriai, kurie dar negali reikalauti skolos grąžinimo, iškėlus bankroto bylą turi visišką teisę to reikalauti ir jiems nereikia laukti, kol sueis sutartyje nustatytas terminas, tokiu būdu tokių kreditorių reikalavimai bus tenkinami kartu su visų kitų kreditorių reikalavimus pagal Įstatyme nustatytą eilę ir tvarką.

Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš įmonės turto ir lėšų, todėl Įstatyme (18 str.) įtvirtinta nuostata, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto saugotojui bei ieškovui. Jeigu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtas buvo areštuotas baudžiamojoje byloje, visi arešto dokumentai ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir apie tai pranešama turto saugotojui.

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Todėl LR įmonių bankroto įstatyme , jo 19 straipsnyje kalbama apie darbo santykių reguliavimą. Administratorius per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša teritorinei darbo biržai,
savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Su atleidžiamu darbuotoju atsiskaitoma Įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka – t.y. pagal Įstatyme nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tokios nuostatos įtvirtintos įstatyme tam, kad apgintų labiausiai pažeidžiamų asmenų interesus, todėl nustatomas terminas, per kurį darbuotojai turi būti įspėti ir atleisti, kad galėtų ieškotis kito darbo, o nepavykus iš karto jo rasti, tai turėtų dalinai kompensuoti paskirta dviejų mėnesių išeitinė išmoka.

Tam tikra kreditorių apsauga yra numatyta ir tuo atveju, jeigu nustatomas tyčinis bankrotas. Taigi, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tokiu atveju, sandoriai bus laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos ir bus taikoma restitucija, o įmonė galės daugiau lėšų skirti atsiskaitymui su kitais kreditoriais.

Kreditorių teisės, kurias jie turi jau bankroto byloje, yra nustatytos Įstatymo 20 straipsnyje. Iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę:

• per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą;

Pagal anksčiau galiojusį LR įmonių bankroto įstatymą dėl šios kreditorių teisės yra pasisakęs LR Aukščiausiasis teismas 1997m. rugsėjo 17 dienos bei 1998m. sausio 5 dienos nutartyse. Jo nuomone, galima atstatyti praleistą terminą reikalavimams pareikšti jei priežastys termino praleidimo yra svarbios, taip LR Aukščiausiasis teismas pabrėžė tuomet galiojusio įstatymo nuostatą, kad yra numatyta teismo teisė priimti kreditoriaus finansinius reikalavimus, pareikštus pasibaigus numatytam terminui, jeigu teismas pripažins, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LR Aukščiausiasis teismas 1999m. spalio 27 dienos nutartyje konstatavo, kad „jei kreditorių reikalavimai, grįsti vykdomaisiais raštais, buvo nepateikti dėl to, kad antstolių kontora uždelsė perduoti vykdomąsias bylas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tai negali būti vertinama kaip finansinių reikalavimų pateikimo bankrutuojančios įmonės administratoriui termino praleidimas iš kreditoriaus pusės.“ 2002m spalio 30 dienos nutartyje LR Aukščiausiasis teismas pasisakė, „kad LR įmonių bankroto įstatyme teismui suteikta teisė iki bankroto bylos nagrinėjimo pabaigos priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytą terminą, tačiau tai nereiškia, kad teismas finansinius reikalavimus į kreditorių sąrašą turi įtraukti per tą patį terminą, kuris nustatytas finansiniams reikalavimams pateikti“. 1998 01 05 nutartyje Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad nei LR įmonių bankroto įstatymas, nei LR komercinių bankų įstatymas nenumato, kad kreditorius savo finansinius reikalavimus galėtų pateikti po bankroto bylos nagrinėjimo pabaigos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4285 žodžiai iš 8345 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.